Paulius Kondrotas: Rietavo dvaro muzikos mokykla

  
Apie Rietavą ir čia veikusią muzikos mokyklą, kunigaikščių Oginskių vaidmenį XIX a. Lietuvos kultūriniame gyvenime paskutiniaisiais metais nemažai rašyta. Rinkdama informaciją apie tai, daugiausia yra nuveikusi ir vertingiausias publikacijas paskelbusi Lietuvos kultūros ir meno instituto darbuotoja Laima Kiauleikytė. Įdomūs ir plungiškės kraštotyrininkės, pedagogės Eleonoros Ravickienės tyrinėjimai bei jų rezultatai ir autoriniai straipsniai, Zigmo Toliušio darbai. Jais naudotasi ir rengiant šią publikaciją. Joje cituojamos mintys iš L. Kiauleikytės publikacijos „Kunigaikščių Oginskių muzikos mecenatystė antrojoje XIX a. pusėje” kuri paskelbta 1996 m. Vilniuje išleistame „Margų raštų” leidinyje.

Lietuvių muzikos kultūrai didžiulę įtaką darė amžių sandūroje veikusios Rietavo ir Plungės muzikos mokyklos, kurias įkūrė du broliai kunigaikščiai – Bogdanas ir Mykolas Oginskiai.
Kunigaikštis Mykolas Mikalojus Oginskis buvo paveldėjęs Užumedžio (Zalesės) rezidenciją, tačiau taip toli nuo šeimos jis nepanoro gyventi. Todėl 1873 m. iš grafo Platono Zubovo (1767-1822) palikuonių M. Oginskis nusipirko šalia brolio valdų (Rietavo) esančią Plungės rezidenciją. 1879 m. čia jis pastatydino naujus neorenesansinio stiliaus rūmus, kurie galutinai buvo įrengti 1886 m. Pastačius rūmus, čia ėmė veikti ir Plungės muzikos mokykla. Iki to laiko kunigaikštis Mykolas Oginskis dažnai gyveno pas savo brolį Rietave ir kartu su juo įgyvendino nemažai savo sumanymų, kurie darė didelę įtaką Lietuvos kultūriniam gyvenimui.
1872 m. rudenį šie du broliai kunigaikščiai įkūrė šešiametę Rietavo rūmų orkestro (muzikos) mokyklą, kuri gyvavo iki 1909 m. Mokykla išugdė daug gabių muzikantų. Iki 1880 m. jai vadovavo Juozas Kalvaitis. Žinoma, kad jau 1878 m. repetavo bei koncertavo Rietavo orkestras.
Antrasis Rietavo muzikos vadovas buvo čekas Jozefas Mašekas, gyvenęs 1848-1927 metais. Jo darbo metais Rietave buvo suformuotas aukšto meninio lygio simfoninis orkestras.
Žemaitijoje kunigaikščių Oginskių įkurti orkestrai buvo simfoniniai, styginiai ir pučiamųjų. Svarbus ir tas faktas, kad būtent Rietave įvyko pirmasis simfoninis koncertas, surengtas Žemaitijos krašte. Jame grojo apie 150 orkestrantų.
Anot L. Kiauleikytės. „(…) Verta pastebėti, kad minėtosios muzikos mokyklos nebuvo itin griežtai reglamentuotos mokymo įstaigos. Veikiau tai buvo parengiamieji kelerių metų kursai būsimiems kunigaikščių orkestrų muzikantams, jų dvarų parapijų vargonininkams, bažnyčių chorų giedotojams. Čia mokyta griežti styginiais ir pučiamaisiais instrumentais, vargonuoti, groti fortepijonu, giedoti bažnytines giesmes, šiek tiek dėstytos ir muzikos teorijos disciplinos. Rengiant orkestrų muzikantus, buvo siekiama dvejopos specializacijos – moksleiviai neretai išmokdavo groti ir styginiais, ir pučiamaisiais instrumentais.”
Pirmaisiais mokslo metais mokykloje būsimieji orkestrantai gaudavo stipendiją, maistą ir uniformą. Nuo antrųjų metų, atsižvelgiant į mokinio sugebėjus, stipendija galėjo būti padidinama iki 200 rublių.
Mokiniai turėdavo ir papildomų pareigų: iškilus reikalui, jie dirbdavo laukuose, budėdavo rūmų gaisrinėje. Rietave jie išmokdavo ir jodinėti arkliais – tam, kad gražiai galėtų joti į didikų organizuojamas iškilmes. Tokiam reikalui buvo pasiūta vienoda mundiruotė, išlaikomi 44 vienodo plauko žirgai. Rietavo mokykloje dėstytojavo daug tuo metu garsių pedagogų: 1873-1880 m. – būsimasis kompozitorius ir vargonininkas, Varšuvos konservatorijos absolventas Juozas Kalvaitis, o 1880-1906 metais – kapelmeisteris čekas Jozefas Mašekas. Paskutiniaisiais orkestro veiklos metais J. Mašekui talkino buvęs jo mokinys, Varšuvos konservatorijos absolventas, violončelistas ir klarnetistas Mykolas Butkevičius.
Mokslo procese dalyvavo (mokė vargonininkavimo, bažnytinių giesmių) ir Rietavo bei Plungės bažnyčių vargonininkai. Prie Rietavo muzikantų lavinimo yra prisidėjęs ir Varšuvos konservatorijos vargonų klasės profesorius Aloyzas Butkevičius, dirbęs Rietavo rezidencijos orkestro kapelmeisteriu (su studijų pertrauka – 1880-1889 m.), ir pusę metų Rietave vargonininkavęs Juozas Naujalis (1891-1892).
Rietavo muzikos mokykloje mokėsi nemažai vėliau pagarsėjusių muzikantų. Rietavo mokyklos auklėtiniais buvo kompozitorius, pedagogas ir kapelmeisteris Emerikas Gailevičius (1874-1949), Varšuvos konservatorijos vargonų klasės profesorius Aloyzas Butkevičius (1840-1896), kapelmeisteris, kompozitorius, pirmojo lietuvių vaikų choro ir pirmojo lietuviško karo orkestro įkūrėjas Juozapas Gudavičius (1872-1939), Varšuvos mažojo teatro dirigentas Juozas Goštautas, klarnetistas ir kompozitorius Petras Stankevičius, fortepijono pedagogas Steponas Butkevičius bei daug kitų puikių vargonininkų, chorvedžių, kapelmeisterių ir atlikėjų.
Kaip rašo L. Kiauleikytė, „ (…) Viešumoje orkestrams tekdavo reprezentacinės užduotys – jie grieždavo Rietavo ir Plungės žemės ūkio ir pramonės parodose, sutikdavo garbingus šeimininkų svečius, linksmindavo kunigaikščius, vasarojančius Palangoje arba Latvijos kurortuose. (…) Tuo tarpu namuose orkestrai tenkindavo kunigaikščių individualius estetinius poreikius – grieždavo poilsio valandomis, per pokylius ir bet kuria kita proga, kai tik būdavo įsakyta.”
Rietave veikė pučiamųjų ir simfoninis orkestrai. Koncertų programose būdavo J. Haidno, V. A. Mocarto, J. S. Bacho ir kitų žymių klasikų kūriniai. Šių orkestrų lygį rodo ir tas faktas, kad pirmą kartą Lietuvoje P. Čaikovskio uvertiūra „1812-ieji metai” nuskambėjo Rietave.
Rietavas tuo metu traukdavo daugelį muzikos gerbėjų. Ypač įspūdingos būdavo miestelio bažnyčioje vykstančios mišios, kuriose dalyvaudavo ir orkestro mokyklos auklėtiniai. Jie ne tik grodavo, bet ir giedodavo. Be to, bažnyčioje giedodavo ir stiprus choras, specialiai tam kviečiami solistai. 1879 m. čia solo partijas giedodavo S. Brejerytė, V. Krasovskis, K. Stankevičiūtė, O. Vaitkevičiūtė.
Pagal tradiciją daugelį metų net visą savaitę būdavo švenčiama Mykolo vardo diena (Mykolinės Plungėje būdavo nedarbo diena). Tokiomis progomis koncertai vykdavo Plungėje, Gandingos priešpiliuose bei Rietave. Per Mykolines orkestrai turėdavo parodyti, ko išmoko – vykdavo lyg kok konkursas (pagrindinis kūrinys tokiuose koncertuose visada būdavo M.K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne”.)
Rietavo orkestro mokyklos įkūrėjas Bogdanas Oginskis buvo ligonis – sirgo cukralige, todėl svaigalų nevartojo ir rūpinosi, kad kiti negirtautų – rūmuose vykstant šventėms, būdavo organizuojamos ne vaišės su alkoholiu, o koncertai. Jų programos būdavo parengiamos iš anksto ir padalinamos į šventę atvykusiems svečiams. Pagal tradiciją visi koncertai prasidėdavo M. K. Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne”.
Itin įspūdingos būdavo Bogdano Oginskio organizuojamos medžioklės, į kurias jis dažniausiai pasiimdavo senesnius muzikantus. Jie turėdavo groti maršus net važiuodami. Koncertai vykdavo ir po medžioklės. Taip kad dažnas į šias medžiokles atvykdavo ne tik savo akies taiklumą išbandyti, bet ir muzikos pasiklausyti.
Pagal tradiciją tada, kai būdavo geras oras, kunigaikščius ir kitus dvariškius muzikantai iš miego keldavo grodami bokšte. Tokiems ir panašiems koncertams specialiai Rietavo rūmų bokšte buvo įrengta aikštelė.
Nors patys broliai kunigaikščiai neturėjo ypatingo muzikinio talento, tačiau abu jie muzika nepaprastai domėjosi (muzikali buvo visa Oginskių šeima). Broliai patys rūpinosi ir orkestrų (Rietavo bei Plungės) repertuaro papildymu. Kunigaikštis Bogdanas kur tik bekeliaudavo vis rūpindavosi, kad būtų kas nors naujo nupirkta tada jau ir taip gausiai Rietavo nototekai. Kunigaikštis Mykolas Oginskis tuo jam taip pat nenusileisdavo.

****

Bagdonui Oginskiui sunkiai susirgus, pašlijus dvaro ekonominiams reikalams, orkestrantams ne visada laiku bebuvo įmanoma išmokėti atlyginimus, pablogėjo drausmė mokykloje. Tačiau kunigaikštienė Marija Gabrielė Oginskienė Rietavo muzikantų neapleido ir toliau. Bet Bogdano tvirtybės netekusias Oginskių valdas vis labiau apniko pretendentai į turto globėjus ir būsimus jo paveldėtojus…. Muzikantai ieškojo naujo pragyvenimo šaltinio, todėl dalis jų vienas po kito išvyko gyventi ir dirbti kitur. Jų migraciją ypač paskatino Rusijos-Japonijos karas, mobilizacijos pavojus. Dalis muzikantų, tarp kurių buvo ir V. Lukauskas, jo draugai Viskantas, Uosis, išvažiavo į JAV. Laikui bėgant, ten atsidūrė ir keletas buvusio Plungės orkestro muzikantų. Jie įkūrė bendrą orkestrą „Lithuania band” ir su juo nemažai koncertuodavo, dažniausiai vestuvėse ir gegužinėse. Amerikoje V. Lukauskas susipažino su ten gyvenusiu Miku Petrausku ir jie ėmė bendradarbiauti – statė operas: „Birutė”, „Kaminkrėtys ir malūnininkas” bei kt.
1904 m. Bogdanas Oginskis į Austriją išsivežė 30 muzikantų (kartu su jais ir didelę dalį orkestro instrumentų, puošnių muzikantų uniformų). Taip kunigaikščiai šiems jaunuoliams padėjo išsigelbėti nuo mobilizacijos.
1901 m. Marija Oginskienė savo dvare Bobreke (Austrija) buvo įkūrusi pamestinukų ir našlaičių prieglaudą. Tie 30 muzikantų čia vaikus mokydavo groti, kiekvieną dieną koncertuodavo našlaičiams, grodavo, giedodavo Bobreko bažnyčioje. Be to, čia buvę Rietavo orkestro muzikantai (J. Mašeko mokiniai) įkūrė ir prieglaudos vaikų orkestrą. Dalis dvaro tarnautojų muzikantų iniciatyva susibūrė į dramos kolektyvą, kuris spektaklius rodydavo ne tik dvare, bet ir jo apylinkėse. Rietavo muzikantų dėka Bobrekas tuo metu buvo tapęs svarbiu kultūros židiniu.
Marija Oginskienė Bobreke tęsė ir kitas Rietave gyvavusias muzikines bei labdaros tradicijas. Ji rūpinosi, kad gabiausi našlaičių prieglaudos auklėtiniai toliau mokytųsi muzikos specializuotose mokyklose, apmokėdavo šias jų mokymo išlaidas.
Iš visų orkestro vadovų bene ryškiausia J. Mašeko asmenybė. Anot jo amžininkų, tai tarsi legendinis vaidila. Šio iškilaus muzikanto auklėtiniai dažnai koncertuodavo Rietave, Plungėje, kitose Lietuvos vietose. Itin jie gerai buvo užsirekomendavę Rygos pajūryje vykstančiuose renginiuose. Tuo laiku ten vasaromis suvažiuodavo didikai kartu su savo orkestrais. Tarp šių orkestrų vykdavo varžybos. Rietaviškiai jose vis būdavo pirmi. Grįždami į Plungę, pakeliui jie koncertuodavo Renave, Plinkšėse ir kituose Žemaitijos dvaruose. Orkestrui pradėjus irti, J. Mašekas dirbo Rietavo dvaro raštininku. 1911 m. J. Mašekas išvyko gyventi ir dirbti į Salantus (dabar Kretingos rajonas) Oginskių dvaro administratoriumi (Salantų dvaras tada priklausė kunigaikštienei M. Oginskienei).
Rietave likusiems orkestrantams ėmėsi vadovauti gerai klarnetu ir violončele grojęs Mykolas Butkevičius (1868–1950).
1907 m. Rietavo orkestras dar veikė, tačiau ankstesnio vaidmens Lietuvos kultūriniame gyvenime ji jau nebeatlikdavo.
Užbaigti šią publikaciją norėtųsi L. Kiauleikytės žodžiais: „Rietavo ir Plungės muzikos mokyklos gyvavo dar tais laikais, kai jau budo lietuvių tautinė savimonė, buvo keliamos tautinės kultūros puoselėjimo ir valstybinio suverenumo atgaivinimo idėjos. Tačiau Oginskių muzikos mokyklų pobūdis net keliais reikšmingais aspektais neatitiko tautinio sąjūdžio kultūrinės programos reikalavimų. Muzikos mokyklų įsteigimas buvo sąlygotas ne tiek atgimstančios, demokratėjančios visuomenės švietėjiškų reikmių, kiek tradicinių didikų reprezentacinių ambicijų, jų savininkai bei pedagogai jokių novatoriškų veiklos tikslų nedeklaravo. Mokyklose buvo dėstoma lenkų kalba, mat moksleiviams, atvykusiems iš Lenkijos, Rusijos, Latvijos, kitų imperijos regionų, lietuvių kalba buvo svetima. (…) Kunigaikščių pažiūros neabejotinai pasižymėjo šiokiu tokiu prieštaringumu – jų susiformavimą ir plėtotę lėmė istorinė epocha. Tačiau akivaizdu, jog brolių mecenatų daugiausia pasidarbuota būtent lietuvių kultūros labui. Net jei kunigaikščių pasaulėžiūra nebuvo tapati tautinio atgimimo skelbėjų pažiūroms, jų veikla neatsiejamai susijusi su lietuvių tauta, jos atgimimu. Rietavo ir Plungės muzikos židiniai tęsė dešimtmečius gyvavusias Lietuvos dvarų muzikos tradicijas, aukštas profesinis orkestrų lygis sureikšmino lietuvių muzikos kultūrą imperijos ir Europos kultūros kontekste. Suteikdami išsilavinimo galimybę daugeliui talentingų lietuvių muzikų, kunigaikščiai rėmė tautos interesus, tiesė kelius tautinei muzikos kultūrai, suklestėjusiai gerokai vėliau, nepriklausomybės laikais, kurie ir sutapo su kunigaikščių auklėtinių profesinės brandos metais.”

***

Rietavo kunigaikščių Oginskių orkestro mokyklos tradicijas pratęsė buvę jo auklėtiniai. Po 1905-ųjų metų orkestrui ėmė vadovauti Mykolas Butkevičius (1868-1950). Vėliau, paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais, jį pakeitė Vytautas Lukauskas (1877-1972), kuris saviveikliniam Rietavo pučiamųjų orkestrui vadovavo beveik iki pat mirties.
Tarybų valdžios metais ilgą laiką pastatas, kuriame anksčiau veikė kunigaikščių Oginskių įkurta Rietavo orkestro mokykla, buvo tuščias ir apleistas. Suradus finansinių galimybių, jis restauruotas ir čia pradėjo veikti Rietavo muziejus (Plungėje veikiančio Žemaičių dailės muziejaus filialas).
Rietavo orkestro mokyklos veiklą planuojama plačiai nušviesti restauruotame Rietavo muziejuje. Čia eksponuojama ir klaipėdiškio dailininko J. Vosyliaus freska, kurioje įamžintas visa kunigaikščių Oginskių epocha Rietave ir kiti iškiliausi Rietavo žmonės.
Dabar Rietave gyvenantys jaunuoliai muzikinį išsilavinimą turi galimybę įsigyti miestelyje veikiančioje Rietavo muzikos mokykloje.
   
   
Danutės Ramonaitės Mukienės nuotraukoje – atstatytas Rietavo muzikos mokyklos pastatas, kuriame dabar veikia Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus

Smush Image Compression and Optimization Skip to content