Luokės miestelis įsikūręs vaizdingose kalvotosios Žemaitijos apylinkėse, apie 21 km į rytus nuo Telšių, netoli dešiniojo Virvytės intako Vaidžio upelio. 2,7 km nuo gyvenvietės – vienas didžiausių Žemaitijos piliakalnių – Šatrija, nuo kurio atsiveria įspūdingos žemaičių krašto panoramos. Šio kalno, kurį archeologai dar vadina ir Pašatrijos piliakalniu su gyvenviete, o gyventojai dažnai – tiesiog Luokės piliakalniu, aukštis yra 228,7 metrų. Luokės gyvenvietės koordinatės – 550 53′ šiaurės platumos ir 220 31′ rytų ilgumos.
Svarbiausias Luokės miestelio architektūrinis akcentas – XVIII a. antroje pusėje pastatyta (gali būti kad perstatyta) medinė Visų Šventųjų bažnyčia. Ji valstybės saugoma kaip architektūros vertybė. Na o autentiška miestelio planinė-erdvinė struktūra su senaisiais pastatais – urbanistinis draustinis.
Istoriniuose šaltiniuose Luokė pradedama minėti jau XIV a. pabaigoje. Yra pagrindo teigti, kad XIV a. čia, prie kelių, vedusių į Tilžę, Viekšnius, Šiaulius, Liepoją, buvo gyvenama vietovė, o XV a. Luokėje buvo to paties pavadinimo valsčiaus ir dvaro, gal net ir apskrities centras. Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose Luokė vadinama Lukki, Lukny, Luknyk, Luoka, lenkai rašydavo Čukniki.
Plačiai paplitusi versija, kad Luokės pavadinimas – sulietuvinta žemaitiško žodžio loukė (liet. lokė) forma, bet tai kelia abejonių, nes žemaičiai lokius vadindavo meškomis. Kalbininko K. Būgos nuomone, miestelio vardas kilęs nuo žodžio laukas, kuršių luoka vadinamo.
Šiandien miestelyje veikia gimnazija, biblioteka, kultūros centras, jaunimo sporto klubas, paštas, keletas parduotuvių, nemažai kitų socialinės paskirties įstaigų, nedidelių verslo įmonių, aktyvi yra vietos bendruomenė.
Luokėje nuo seno buvo palankios sąlygos vystytis prekybai ir amatams. Nuo 1471 m. kai kuriuose išlikusiuose dokumentuose gyvenvietė jau vadinama miestu ir miesteliu. Dabar iš Luokės atsišakoja keliai Ramučiai–Vidsodis–Luokė, Užventis–Žaduvėnai–Luokė, Viešvėnai– Luokė–Upyna–Dirvonėnai, Luokė–Janapolė, tad iš čia nesunkiai pateksi į Kuršėnus, Šiaulius, Telšius, Varnius, Janapolę, Užventį, Upyną, Viekšnalius, pasieksi ir didžiausias šio žemaičių krašto magistrales.
Nemažo turisto dėmesio sulaukia netoli miestelio esančioje Byvainės girioje auganti Tado Blindos pušis, netoli Luokės seniai garsėjanti Biržuvėnų gyvenvietė, čia esantis unikalus medinis Biržuvėnų dvaro kompleksas.
Luokė šiandien – to paties pavadinimo Telšių rajono seniūnijos centras. Ji užima 132 km² teritoriją. Seniūnijai priklauso 1 miestelis (Luokė) ir 59 kaimai (Baltakiškė, Baltininkai, Baltlaukis, Bargainiai, Barvydžiai, Beiriškė, Biržuvėnai, Briedpjaunis, Dulkiniškė, Gaušynai, Gelsodė, Geruliškė, Giralė, Gudiškė, Guivėnai, Jakšteliškės, Jokšai, Jonaičiai, Jonavingis, Juciai, Kentraliai, Kietkalnis, Kinčiuliai, Kiškelviečiai, Kūlio Dauba, Kulšikai, Kuršai, Leinartiškė, Mataičiai, Mižikai, Pabunginė, Paliepiai, Paramotis, Pašatrija, Petraičiai, Pėtrikiai, Purviai, Rapaliai, Raudiškė, Ražiukai, Senieji Kalniškiai, Simutiškė, Skliausčiai, Skruzdynė, Smalka, Smilgiai, Soblaukis, Spukaičiai, Staniškė, Stygariai, Šloviai, Talainiai, Traulėnai, Užmiestis, Užsmilgiai, Venckiškiai, Viekšnaliai, Žaduvėnai, Žąsūgalas, Žiliškiai). Didžiausios gyvenvietės – Luokė, Biržuvėnai, Kuršai, Viekšnaliai ir Smilgiai.
Luokės senovė
Akademikas Algimantas Miškinis, kurio teiginiais, paskelbtais 2004 m. leidyklos „Savastis“ Vilniuje išleistoje knygoje „Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai: I knyga, remiamasi daugelyje šios publikacijos vietų, rašo, kad XIX a. pradžios kartografinėje medžiagoje Luokės apylinkėse pažymėta nemažai kalvų, kurias galima būtų įtarti karų laikotarpiu buvus piliakalniais. Viena jų – rytų pusėje, net vadinama Pilies kalnu, tačiau nėra duomenų, kad ji ar kuri nors kita galėjo būti pritaikyta gynybai. Todėl manyta, jog vietovė anuo metu veikiausiai tebuvo komunikacinis punktas, į kurį suėję keliai jungė aplinkinius įvairaus masto ir reikšmės gynybinius centrus su pilimis. Sprendžiant ne tik pagal gretimų, bet ir pagal tolimesnių Žemaitijos vietovių, kurias vėliau siejo keliai su Luoke (Viekšnių, Šaukėnų, Kurtuvėnų, Dirvėnų, Šiaulių, Kražių, Pavandenės, Užvenčio, Varnių, Telšių, Viešvėnų), pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose laiką, spėjama, kad galbūt dar prieš susikuriant Luokės gyvenvietei, čia kirtosi dviejų skirtingų krypčių keliai. Vienas jų ėjo iš pietų (nuo Tilžės ir Batakių) į šiaurę (per Kražius link Viekšnių). Antrasis kelias – iš rytų į vakarus: nuo Šiaulių ir Kurtuvėnų link Telšių, Kretingos ir lietuviškojo pajūrio. Į šiaurę nuo kryžkelės, kuri galėjo susidaryti XIII a. ar net anksčiau, formuojantis centrinės Žemaitijos gynybinei sistemai, tikriausiai dar iki XIV a. pab.–XV a. pr. vietovėje atsirado linijinio plano gyvenvietė, kuriai greitai susidarė galimybė plėtotis pagal radiališkai sueinančius jos gale kelius. Gyvenvietė, matyt, susiformavo į rytus nuo dvaro sodybos, kuri išsidėstė Šiaulių–Telšių–Kretingos kelio pietų pusėje; joje galbūt buvo ir Luokės valsčiaus centras. XVI a., bent jau jo viduryje, Luokė buvo valsčiaus administracinis centras. Jame saugodavo LDK iždui skirtus mokesčius ir kalindavo mokesčių nesumokėjusius valstiečius[1]. Luokėje to paties pavadinimo valsčiaus centras buvo iki pat 1950 m., o 1950–1995 m. – Luokės apylinkės, nuo 1995 m. – Luokės seniūnijos centras.
Po Žemaičių krikšto Luokėje Vytauto pavedimu pastatyta viena pirmųjų katalikų bažnyčių Žemaitijoje. Ji konsekruota Visų Šventųjų vardu. Pastačius bažnyčią įkurta parapija, gyvenvietėje suformuotas vyskupo dvaras.
1421 m. Luokę kartu su kitomis Žemaitijos vietovėmis Vytautas priskyrė dabartiniuose Varniuose 1417 m. įsteigtai Medininkų (Žemaičių) vyskupystei.
Spėjama, kad daugelį metų viena iš pagrindinių Žemaičių krašto pagonių šventyklų buvo ant Šatrijos kalno. Apkrikštijus Žemaitiją, didelė dalis žemaičių ir toliau išpažino katalikybę, sukilo prieš katalikų kunigus. Vincentas Juzumas knygoje „Žemaičių vyskupijos aprašymas“[2], aptardamas negandas, kurias patyrė Luokės krašto žmonės, pažymi, kad „Kartą kryžiuočiai, neva atvykę sunaikinti visoje Žemaitijoje garsią šventovę (pagonių, buvusią ant Šatrijos kalno – red. p.), gretimo Luokės kaimo gyventojus iki paskutinio apiplėšė, jų trobas padegė, o pagautuosius kartu į nelaisvę išsivedė.“
Luokės miestelis ilgą laiką Žemaitijoje buvo vienas iš didžiausių. Jame yra rezidavę Žemaičių vyskupai. Jie 1425–1842 m. valdė Luokę ir čia buvusį dvarą.
1624 m. Luokės dvarui buvo paskirta papildomos žemės.
1526 m. Luokės gyvenvietė neryškiai pažymėta B. Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje.
Luokės turgūs, prekymečiai, svorio matai
Pasak A. Miškinio, XV a. antroje pusėje ar pabaigoje, Luokėje rinkosi turgus; tai galėjęs būti gana reikšmingas centrinės Žemaitijos prekybos centras.
XVI a. pabaigoje apie Luokės turgus, vietinių jomarkais vadinamus, čia vykstančius prekymečius garsas jau buvo plačiai paėjęs. Daugelį dešimtmečių Luokėje keturis kartus per metus vykdavo mugės, į kurias suvažiuodavo gyventojai iš tolimiausių apylinkių. Čia itin daug būdavo parduodama galvijų. Išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Luokei prekymečių privilegija suteikta 1790 m., bet dokumentai rodo, kad dideli prekymečiai čia vykdavo jau ir XVII a. viduryje. Pvz., iš mus pasiekusių dokumentų žinome, kad 1649 m. Luokės turguje buvo apiplėštas audeklais prekiavęs Kėdainių pirklys Dovydas Livinstonas. Tais pačiais metais Didžiųjų Dirvėnų tijūnė Kotryna Šemetienė čia prekiavo avižomis. Taigi, arba prekymečių privilegiją miestelis turėjo ir anksčiau, arba ilgą laiką čia prekiauta be jos ir tik 1790 m. įteisinta esama padėtis „Žemaičiuose, rodos, buvusios tuose amžiuose didžios mugės pilyse (?) Plungėj ir Luokėj, nesgi iki šiai dienai senu įpratimu Plungės ir Luokės jomarkai mugėmis vadinas. […]“, – rašo Simonas Daukantas[3]. Luokė turėjo net savo matą. Tai buvo statinė – birių ir skystų produktų tūrio vienetas. Viduramžiais analogiški vienetai buvo naudojami daugelyje Europos šalių. XIV–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) didesni miestai ir kai kurie miesteliai, matyt tokie, kuriuose vykdavo dideli prekymečiai, turėjo savo statines, savo saiką ir įvairiuose vietovėse jie skyrėsi dydžiu, todėl 1766 m. buvo įvesta vieninga Lietuvos statinė – 403 litrai. Statinėmis buvo matuojami javai, sėmenys, aliejus, lajus, agurkai, aguonos, kopūstai, burokai, česnakai ir kiti produktai. Statinė buvo ir dirbamos žemės ploto matas. Tai – viena statine grūdų apsėtas sklypas. Vėliau šis žemės plotas vadintas margu.
Turguje buvo parduodami labai įvairūs produktai. XVIII a. rašytiniai šaltiniai nurodo, kad Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų bet ir arklių, avių bei ožkų pieno produktai, tarp jų ir rūgpienis bei raugpienis, gaminamas su specialiu raugu, grietinėlė, grietinė, smetona, kuri savo skoniu, kvapu, konsistencija ir išvaizda skyrėsi nuo grietinės. Iš smetonos žemaičių pagamintą sviestą nusipirkę užsienio šalių pirkliai juo aprūpindavo karališkas Europos šeimas[4].
Tikėtina, kad Luokės miestelio turgaus aikštė susiformavo XVI a. pirmoje pusėje.
- Juzumas jau minėtoje knygoje „Žemaičių vyskupijos aprašymas“ pažymi, kad Karalius Augustas, vyskupo Jono Krišpino prašomas, 1703 m. suteikė vyskupo miesteliams Varniams, Alsėdžiams, Mosėdžiui, Kaltinėnams, Surviliškiui, Papilei, Pašvitiniui ir Luokei privilegijas įvesti prekymečius, Mugia vadinamus.“ Toje pačioje knygoje pažymėta (p. 515), kad Luokėje „Mugės rengiamos keturis kartus per metus, būtent: 1) šv. Jurgio dienos išvakarėse, 2) Viešpaties Dangaus žengimo šventės išvakarėse, 3) Dievo Kūno dienos išvakarėse, 4) šv. Mato dieną. Vieną kartą, ketvirtadienį prieš Užgavėnes rengiamas kermošius, vadinamas mugia.“ Visų Lietuvos miestelių ir miestų prekymečių sąraše matyti, kad vadinamosios mugės kitose vietovėse būdavo gana retos.
Luokė XVI amžiuje
Pasak A. Miškinio, iki XVI a. pradžios „miestelio planas […] greičiausiai menkai tepakito – jame vyravo Kražių–Viekšnių kryptimi į šiaurę nuo kryžkėls išsidėsčiusios sodybos.“
Iš kartografinės medžiagos aprašymų sužinome, kad XVI a. pabaigoje, t. y. 1582 m., Luokėje galėjo stovėti apie 35 namai, čia jau buvo susiformavusi aikštė, kurioje vykdavo turgūs (prekymečiai), dirbo amatininkai. A. Miškinis nurodo (p. 375), kad „1582 m. Luokės gyventojai mokėjo mokesčius už 1 „turgaus namų“ ir 24 „gatvių“ namus bei 32 daržus; miestu vadintame miestelyje buvo 8 „prasti“ amatininkai, 6 kepėjai ir mėsininkas, 4 samdiniai; miestelėnai dirbo 75 valakus […]“. Tokią gyvenvietę jau yra pagrindas vadinti nedideliu vietos prekybos ir amatų centru.
Laikotarpį nuo XVI amžiaus iki XVII amžiaus vidurio galima vadinti Luokės klestėjimo metais. Būtent tada jis tapo vienu iš stambiausių miestelių Žemaitijoje. Tada Luokėje gyveno nuo 800 iki 1 000 gyventojų. Tarp jų buvo 4 puodžiai, malūnininkas, virvininkas, 3 batsiuviai, ginklininkas, kalvis, kepurininkas, pyragių.
1599 m. istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Luokėje gyvenęs žydas. Tuo laikotarpiu Luokėje žydų nebuvo daug. Jų ėmė ženkliai gausėti apie XVII a. vidurį.
XVII a. pirmoje pusėje Luokėje veikė špitolė, kuriai Dirvonėnų savininkas Kristoforas Volodkevičius buvo užrašęs kasmet išmokėti po 50 auksinų.
Luokė XVII amžiuje
Luokė gana ryškiai (ryškiau negu Telšiai) pažymėta 1613 m. sudarytame LDK žemėlapyje. Tai rodo, kad XVI–XVII a. Luokė buvo viena iš svarbiausių Žemaičių krašto gyvenviečių.
1638 m. Luokės miestelio inventoriuje yra surašyti 106 sklypai. Tais metais Luokėje buvo 816 gyventojų, iš jų 4 puodžiai, malūnininkas, virtuvininkas, 3 batsiuviai, ginkininkas, kepurininkas, kalvis, malksnininkas, keletas pyragių – iš viso 15–20 amatininkų.
1648 m. spalio 18 d. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose (Luokės bažnyčios generalinės vizitacijos ataskaitoje) paminėta Luokės mokykla.
1650 m. Luokė turėjo miesto statusą.
XVII a. prasidėję karai su Švedija ir Rusija pablogino ūkinę ir demografinę situaciją visoje Žemaitijoje.
Iš 1662 m. Luokės inventorių matyti, kad gyventojų skaičius gyvenvietėje sumažėjo daugiau negu dvigubai – jų liko tik apie 370.
1655 m. Luokėje buvo 141 dūmas, iš jų 67-iuose gyveno žmonės.
1662 m. Luokėje jau buvo 74 apgyventi dūmai (galima spėti, kad juose iš viso gyveno apie 370 žmonių). Tada miestelyje buvo 46 sodybos iš kurių 18 priklausė žydams. Vienas žydas nuomojo malūną. Buvo Turgaus aikštė ir 4 gatvės – Dvaro, Užvenčio, Dirvėnų bei Telšių. Dalis anksčiau jose stovėjusių pastatų buvo sunaikinti (sudegė) XVII a. viduryje vykstant karui.
XVII a. pab.–XVIII a. pr. Luokės apylinkės gyventojai dar buvo teisiami už raganavimą.
1690 m. Luokėje buvo 121 dūmas, 1655 m. – 141.
Luokė XVIII amžiuje
Yra pagrindo manyti, kad per Šiaurės karą ir 1708–1711 m. badą bei marą Žemaičių vyskupo valdose numirė trys ketvirtadaliai gyventojų, ne išimtis tikriausiai buvo ir Luokė. Po šių sukrėtimų miestelis atsigavo labai lėtai. Daugelį metų gyventojų čia buvo vos 200–300. Tuo laikotarpiu Luokėje greitai didėjo čia įsikuriančių žydų skaičius.
1712 m. Luokėje buvo 45 dūmai, 305 gyventojai, iš kurių 225 krikščionys, 80 žydų (16 šeimų), 1713 m. – 47 dūmai, 315 gyventojų, iš jų 235 krikščionys, 80 žydų, 1718 m. – 43 dūmai, 290 gyventojų, iš jų 215 krikščionių, 75 žydai, iš kurių vienas buvo daktaras, 1720 m. – 40 (?) dūmų, 270 (?) gyventojų, iš jų 200 (?) krikščionių, 70 (?), žydų, 1721 m. – 46 dūmai, 295 gyventojai, iš jų 230 krikščionių, 65 žydai, 1723 m. – 43 dūmai, 275 gyventojai, iš jų 210 krikščionių, 65 žydai,1725 m. – 42 dūmai, 275 gyventojai, iš jų 210 krikščionių, 65 žydai, 1726 m. – 41 dūmas, 265 gyventojai, iš jų 205 krikščionys, 60 žydų, 1727 m. – 43 dūmai, 275 gyventojai, iš jų 215 krikščionių, 60 žydų, 1732 m. – 54 dūmai, 468 gyventojai, iš jų 356 krikščionys, 112 žydų, 1733 m. – 50 dūmų, 469 gyventojai, iš jų 330 krikščionių, 139 žydai.
1733 m. činčo mokėtojų sąraše yra paminėtaos 46 Luokės miestelėnų sodybos.
1740 m. žydai sudarė apie 44 proc. visų miestelio gyventojų.
Yra išlikęs 1740 m. sausio 20 d. surašytas Žemaičių vyskupo valdų inventorius, kuriame Luokė vadinama miestu, pažymima, kad į jį įvažiuojama pro vartus, kad pastatai yra išsidėstę prie dviejų gatvių – Dvaro ir Užvenčio. Dvaro gatvės abiejose pusėse tada buvo 32 apgyvendinti sklypai, iš kurių 11 žydų, Užvenčio gatvėje buvo 14 apgyvendintų sklypų, iš jų 10 priklausė žydams ir dar gyveno 2 šeimos, dirbusios margus. Iš viso tais metais Luokėje buvo 48 šeimos, iš jų 24 mokėjo činčo mokesčius. 20 žydų laikė krautuves, 2 šeimos buvo laisvos nuo mokečių, 2 šeimos nuomojo kahalo (žydų bendruomenės vietos savivaldos institucijos) valdomą žemę (Luokės kahalo būstinės pastatas buvo Užvenčio gatvėje, prie Turgaus aikštės).
1744 m. vyskupo Jono Lopacinskio iniciatyva atstatyta (o gal ir pastatyta nauja) medinė Luokės Visų Šventųjų bažnyčia, kuri čia tebestovi iki šiol.
A.Miškinis teigia (p. 377), kad tai buvo jau trečioji Luokės bažnyčia. Jos šventorių parapijiečiai apjuosė akmeniniu zomatu (tvora). Tais metais Luokėje buvo 539 gyventojai, iš jų 369 krikščionys ir (Atkelta iš 5 p.) 161 žydas.
1757 m. miestelyje gyveno 56 šeimos, iš jų 30 žydų, 1760 m. – 56 šeimos, iš jų 29 – žydų, 1760 m. – 56 šeimos, iš jų 29 žydų. 1761 m. Luokėje buvo 48 šeimos, iš jų 29 – žydų. Tada miestelyje gyveno klebonas, vargonininkas, rabinas (Luokės rabinas rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti tik nuo 1750–1760 m.).
1761 m. Luokėje buvo vienas krautuvininkas, 5 žydai amatininkai, iš kurių 3 siuvėjai, kailiadirbys ir kalvis.
1762 ir 1763 m. Luokėje šeimų padaugėjo tik po vieną.
1778 m. miestelyje iš viso buvo 459 gyventojai, iš jų 269 – žydai (daugelis jų – smuklininkai, smulkūs prekybininkai ir amatininkai).
1764 m. Luokėje buvo apie 50–58 šeimos, iš jų apie 28–32 – žydų. Miestelyje gyveno rabinas, 2 krautuvininkai, 4 žydai amatininkai, tarp kurių buvo kubilius, kailiadirbys ir du siuvėjai.
1765 m. miestelyje gyveno apie 51–60 šeimų, iš jų apie 22 galėjo būti žydų.
Išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose pažymima, kad miestelėnai (tiek žydai, tiek ir krikščionys) nuo seno daro alų ir degtinę, kad čia vyksta turgūs, juose prekiaujama riestainiais, duona, tabaku ir kt. prekėmis, kad iš gyventojų imamas mokestis už prekybą mišku, geležimi, druska. Turgaus rinkliava tais laikais buvo išnuomota žydui. Veikė kahalas, du bravorai.
1766 m. Luokėje gyveno 22 krikščionių šeimos, 1768 m. čia iš viso buvo 60 šeimų. Tais metais pagalvės mokestį mokėjo 556 Luokės žydai.
1769 m. 6 miestelėnai gamino alų ir degtinę, 5 iš jų buvo laisvi, vienas nuomojo bravorą.
1778 m. Luokėje buvo 52 dūmai (kai kurie istoriniai šaltiniai nurodo, kad 62), iš jų 27 ar 32 – žydų. Miestelyje tais metais jau gyveno stiklintojas ir daktaras, didelę įtaką turėjo kahalas. 1786 m. Luokės kahalas buvo didžiausias, gali būti, kad ir turtingiausias Žemaitijoje.
1784 m. Luokėje gyveno 31 žydų šeima. Jose iš viso buvo 123 žmonės.
Medinį Luokės miestelį dažnai niokodavo gaisrai. Keletas jų čia kilo ir XVIII amžiuje. 1786 m. liepos 16 d. ugnis sunaikino miestelio centrą – sudegė 19 sodybų, iš jų 16 – žydų, kuriose, be šeimininkų, gyveno dar ir 20 žydų kampininkų šeimų.
1787 m. vasario 20 d. Luokės krikščionys ir žydai kreipėsi į LDK iždo komisiją, prašydami pagalvės, gėrimų ir padūmės mokesčių lengvatų. Komisija, atsižvelgusi į tai, kad 1786 m. sudegė daugiau negu pusė miestelio, iš dalies šį prašymą patenkino.
1789 m. miestelis po gaisro jau iš dalies buvo atstatytas – čia buvo 62 dūmai, iš jų 3 užvažiuojamosios karčemos.
1790 m. rugsėjo 7 d. Stanislovas Augustas suteikė (tikėtina, kad atnaujino) Luokei turgaus ir prekymečių privilegiją. Pagal ją turgus čia vykdavo ketvirtadieniais, o 4 prekymečiai – balandžio 23 d., nuo balandžio 30 d. iki gegužės 2 d., nuo gegužės 21 d. iki birželio 23 d. ir rugsėjo 21 dieną.
Luokė XIX amžiuje
Carinės Rusijos laikais Luokė priklausė Telšių apskričiai. XIX a. pr. Luokė buvo valsčiaus centras, didikų Oginskių valda.
1804 m. Luokėje buvo 62 dūmai (ūkiai), iš jų 31 – žydų. 12 savininkų turėjo dar ir papildomų skypų. Veikė žydų sinagoga, buvo žydas daktaras ir krautuvininkas.
1807 m. Vilniaus gubernijos valdininkai, tikrinę, ar Luokė turi teisę vadintis miesteliu, pažymėjo, kad šis vietos prekybos centras ir teisiškai, ir faktiškai atitinka miestelio statusą.
1812 m. Luokėje buvo surašytos 78 šeimos, iš jų 49 – žydų. 1819 m. Luokės kapinėse pastatyta nauja koplyčia.
XIX a. miestelio geografinė padėtis buvo patogi (pats Žemaitijos vidurys), čia, kaip ir anksčiau, vykdavo plačiai garsėjantys ir dideli turgūs. Tai traukė žydus. Luokės žydų kahalas tuo laikotarpiu, kaip ir XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais, buvo pats gausiausias tarp visų Žemaitijos vyskupo stalo valdų miestelių.
XIX a. pradžioje miestelio gyventojų skaičius beveik nesikeitė, kito tik jų tautinė sudėtis. 1820 m. vykusio gyventojų surašymo metu Luokėje buvo 77 šeimos, iš jų 56 žydų. Tuo laikotarpiu žydų skaičius miestelyje padidėjo dėl to, jog Rusijos senatas priėmė nutarimą dėl privalomo žydų išsikėlimo iš kaimų.
XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais ūkinė veikla Luokėje tapo intensyvesnė, nes buvo suremontuotas, patiesintas ir po to pašto traktu tapo pro Luokę ėjęs prekybinis vieškelis iš Šiaulių į Telšius. Apie 1819–1821 m. sudarytame Žemaičių vyskupo valdos dalies plane yra pažymėta Luokė ir sąlygiškai pavaizduoti miestelio namai, išsidėstę palei Turgaus aikštėje besikertančius 4 kelius, iš jų 2 (Šiaulių–Telšių kryptyje) buvo paryškinti. Du kiti keliai ėjo pro dvaro sodybą link bažnyčios, įsijungė į Telšių–Šiaulių gatvę. Žemėlapyje senosios kapinės pažymėtos kalvoje, ant kurios, kaip spėjama, stovėjo pirmoji Luokės bažnyčia.
XIX a. pr. miestelio katalikų kapinės buvo į pietus nuo Turgaus aikštės, o žydų – prie kelio į Užventį, tuoj už kahalo kiemo, kuriame stovėjo ir sinagoga.
Tuo laikotarpiu Luokėje veikusioje parapinėje mokykloje mokytojavo poetas Juozas Varkulevičius. Jis rašė žemaitiškus eilėraščius.
1824 m. Luokės mokyklą lankė 82 vaikai, iš jų 61 berniukas ir 21 mergaitė.
Luokės istorijoje ryškia eilute įsirašė 1831 ir 1863 metų sukilimai. Pasak A. Miškinio (p. 379), „Dėl komunikacinės Luokės reikšmės 1831 m. apylinkėje vyko gana intensyvus sukilėlių ir juos persekiojusios kariuomenės judėjimas. Gegužės mėnesį miestelio ir Šaukėnų apylinkėse veikė F. Širmano kariuomenės dalinys; gegužės 10 d. jis užėmė Luokę; gegužės 11 d. tarp šio miestelio ir Varnių įvyko sukilėliams nesėkmingos kautynės (nemažai jų žuvo, 135 pateko į nelaisvę). Gegužės 12 d. Luokėje stovėjęs M. Paleno kariuomenės „korpusas“ išžygiavo ir užėmė Telšius. 1831 m. gegužės 27 d. miestelio apylinkėse dar veikė F. Širmano dalinys; birželio 26 d. kelią iš Telšių į Luokę saugojo A. Juocevičiaus ir F. Eidimto sukilėlių būriai; liepos 9 d. miestelio ir Varnių apylinkėse veikė A. Chlapovskio ir F. Rolando vadovaujami sukilėliai, prie kurių netrukus prisijungė A. Gelgaudo daliniai.“
Po Tado Kosciuškos sukilimo, Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, 1831 m. sukilimo caro valdžia sekvestravo Žemaičių vyskupo valdas, o Luokė 1842 m. tapo valstybinio dvaro centru.
1833 m. Luokėje buvo 534 gyventojai, stovėjo 62 mediniai namai, medinė bažnyčia, 6 krautuvės, 6 smuklės.
1837 m. pradėta ruoštis Luokę „perduoti Žemaičių vyskupijos katedros vikarijatui. Tuo laikotarpiu buvo sudaryti beveik du identiški valdos („rakto“) su miesteliu planai (matininkas Butovičius); antrąjį planą aprobavo Šiaulių pavieto matininkas Foma Paškovskis. (A. M., p. 379). Šiame plane matyti, kad į miestelio Turgaus aikštę sueina ne tik 4 pagrindinės gatvės, bet ir keletas šalutinių gatvelių.
1838 m. Luokės parapija buvo viena turtingiausių Žemaitijoje. Luokės bažnyčios klebonai dažniausiai būdavo Varnių prelatai.
1839–1842 m. Luokėje galėjo būti daugiau negu 600 gyventojų.
1841 m. Luokėje buvo 539 gyventojai.
1842 m. Luokės bažnyčios vizitacijos akte pažymėta, kad miestelyje yra 270 krikščionių.
1842 m. sekvestravus Žemaičių vyskupo valdas, Luokė tapo valstybinio dvaro centru.
1850 m. vykdant žemės liustraciją, buvo sudarytas šio dvaro planas (matininkas Francas Andžejevskis), jame schematiškai pavaizduotas ir miestelis. Tada Luokėje buvo 81 miestelėnų sklypas, gyveno 21 krikščionių ir 60 žydų šeimų.
1847 m. Luokėje gyveno 949 žydų tautybės žmonės, 1897 m. – 798 (tai sudarė 49 proc. visų miestelio gyventojų), 1923 m. – 513 (atitinkamai 40 proc.), 1941 m. – apie 300.
XIX a. 5 dešimtmetyje Luokėje buvo 81 miestelėnų sklypas, gyveno 21 krikščionių ir 60 žydų šeimų.
1853 m. Luokėje veikė 2 mokyklos – parapinė, kurioje mokėsi du auklėtiniai, ir valdžios, kurią lankė 41 mokinys.
1854 m. Luokės valdiško dvaro inventoriuje nurodyta, kad miestelyje gyvena 78 šeimos, iš jų 17 – valstiečių ir dvarininkų, 61 – žydų.
1854 m. Luokės valdžios mokykloje mokytoja dirbo bajorė Marijona Šarnelytė. Mokytojų moterų tuo laikotarpiu Lietuvoje buvo labai mažai, tai Luokės atvejis šiuo požiūriu yra išskirtinis.
1863 m. sukilime dalyvavo nemažai Luokės ir jos apylinkių gyventojų. 1863 m. birželio 12 d. Luokės vikaras kun. Justinas Siesickis bažnyčioje lietuviškai perskaitė sukilėlių manifestą ir prisidėjo prie Tryškių mieste buvusių sukilėlių[5]. Šiaulių pavieto sukilėlių būrio vadas Piskarskis balandžio mėnesį Luokėje paėmė valdžios pinigus ir sunaikino valsčiaus raštus. Žmonėms buvo atiduotas grūdų magazinas.
Pasak A. Miškinio (p. 381), „Nors miestelis buvo aktyvių veiksmų zonoje, tačiau didesnių sukilėlių susirėmimų su kariuomene prie jo neužfiksuota. Gegužės mėnesį per miestelį į Biržų pusę pražygiavo Boleslovo Dluskio sukilėlių dalinys. Kiek vėliau prie Luokės sukilėlius užpuolė majoro Azovskio dalinys, bet, patyręs nuostolių, pasitraukė į Telšius. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje miestelio apylinkėse veikė Kleofo Žadeikos sukilėlių būrys, rinkęs savanorius.
1825 m. gimusį bežemį Šiaulių apskrities bajorą K. Žadeiką, vadovavusį P. Šimkevičiaus būrio raiteliams, spalio mėnesį, jau blėstant sukilimui, rusams išdavė Luokės seniūnas Antonas Ivanovskis, kurį rusų valdžia už tai pristatė apdovanoti sidabro medaliu. K. Žadeiką suėmė spalio 3 d. ir nuteisė sušaudyti. Vėliau ši bausmė jam pakeista katorgos darbais.
Numalšinus sukilimą, Luokės kunigai J. Siesickis, K. Chromauskis, V. Lukoševičius ir D. Kozickis buvo ištremti, o bažnyčios žemėje įkurdintos aštuonios rusų stačiatikių kolonistų šeimos.
Po 1863 m. sukilimo caro valdžia Luokės parapinę mokyklą uždarė, bažnyčiai priklausiusias žemes atėmė ir jose įkurdino 8 rusų kolonistų šeimas. Jos žemę nuomodavo žydams, o patys eidavo dirbti padienininkais.
1865 m. žymint Luokės valstybinio dvaro ribas, buvo sudarytas visos valdos, o kartu ir miestelio planas. Tais metais Luokėje gyveno 110 šeimų, iš jų 64 – žydų. Padidėjęs miestelio gyventojų skaičius rodo, kad daug valstiečių, 1861 m. panaikinus baudžiavą, persikėlė gyventi į miestelį.
1866 m. Luokėje veikė malūnas, dvi alaus daryklos, dvi amatininkų dirbtuvės, gyveno keliolika batsiuvių ir siuvėjų, veikė apie 20 parduotuvių (nė viena jų nepriklausė krikščionims), keliolika smuklių.
XIX a. 7 dešimtmečio dokumentuose įamžinta Luokės sinagoga. Ji vienatūrė, frontonas – barokinis, pagrindinis fasadas simetriškas piliastras padalytas į 3 plokštumas.
Tikėtina, kad šis pastatas galėjo būti pastatytas XVIII a. vid.–XVIII a. 8 dešimtmetyje.
1877 m. Luokėje gaisro metu apie 170 šeimų neteko savo turto, miestelyje sudegė daug namų, tarp jų 70 priklausiusių žydams.
XIX a. pab. rašytiniuose šaltiniuose minima Luokės bažnyčia, sinagoga, mokykla, špitolė. Sinagoga įamžinta dailininkų J. Perkovskio ir M. Dobužinskio piešiniuose.
XIX a. paskutiniame ketvirtyje Luokėje buvo apie 1 000 gyventojų (apie pusė jų – žydai). Miestelyje veikė valsčiaus valdyba, bažnyčia, sinagoga, špitolė, mokykla, buvo 2 alaus daryklos, 2 odų dirbtuvės, 2 malūnai, vykdavo 4 prekymečiai, dirbo keliolika batsiuvių ir siuvėjų, veikė apie 25 krautuvės (nė viena jų nepriklausė krikščionims), keliolika smuklių (tarp jų apie 10 aludžių). Per miestelį maršrutu Šiauliai–Telšiai kursuodavo diližanai, veikė Liepojos–Tilžės trakto pašto stotis.
1887 m. Luokę vėl nusiaubė didelis gaisras. Jo metu sudegė apie 100 gyvenvietės centre buvusių pastatų, apie 200 žmonių liko be pastogės.
1892–1893 m. akmenimis išgrįsta Luokės Turgaus aikštė ir pagrindinės miestelio gatvės (Tryškių, Kuršėnų bei Telšių).
1897 m. Luokėje buvo 1 626 gyventojai, iš kurių 798 – žydai.
1899 m. šalia Luokės bažnyčios pastatyta medinė varpinė.
XIX a. pab., plečiantis tautiniam atgimimui, draudžiamą lietuvišką spaudą Luokės apylinkėse platino, slėpė daugelis kunigų, samdinių, smulkių prekybininkų, ūkininkų, daraktorių, eigulių. Kazio Misiaus ir Benjamino Kaluškevičiaus knygoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“[6] yra paminėtos 23 pavardės žmonių, gyvenusių Luokėje bei jos apylinkėse ir dirbusių šį gana pavojingą darbą. Įdomu tai, kad kai kurias iš tų pavardžių galima pamatyti ir šių dienų Luokės gyventojų sąrašuose. Kaip ir visais laikais, taip ir tada, buvo ir tokių, kurie pataikavo esamai valdžiai ir iš pavydo, norėdami pasipelnyti ar tiesiog įsiteikti esamai valdžiai, skundė uždraustą lietuvišką spaudą platinusius kaimynus, slapta vaikus mokiusius daraktorius, knygnešių globėjus, net savo šeimos narius.
Tilžėje leistas katalikiškas laikraštis „Szemaiczių ir Lietuvos apžvalga“ (Žemaičių ir Lietuvos apžvalga) 1890–1892 m. spausdino korespondencijas iš Luokės. Laikraštis paskelbė, kad taip „gyvenąs Lerenczių sodžiuje Jonas Prespalevskis (plikbajoris) su savo sunumi Fliorijonu naktį nuvažiavo į Telszių paliciją ir pritraukęs dar kitą miesczionį (bagamazninką) Antaną Posmą paduda ant raszto daneszimą (donosą) palicijai, kad isz jo sodžiaus Domininks Bubins ir Feliksas Petravycze szią naktį parvež po pilną vežimą kningų isz Prusų […]“.
Kitame numeryje buvo pranešta, kaip „pono Gurskio medininkas L. Navickis (iš Guivėnų sodžiaus) […], gavęs kokias naujas kningeles, pats parskaitęs dudavo ir kitiems dar pasiskaityti, arba kartais ir už piningus parduodavo“. Jį neaišku kodėl apskundė pati jo motina ir „iszgirdęs apie viską girios ponas Gurskis, atėmė nu medininko tarnystę ir pavarė sunų su motina isz savo namo“. 1895 m. laikraščio trečiame numeryje parašyta, kad „Jonas Bakszinskis isz Baltikiszkės sodžiaus“ apskundė škaplierninką, slaptai pardavinėjusį lietuviškas maldaknyges. Pastarasis tikriausiai buvo pakankamai apsukrus ir atsipirko 4 rublių kyšiu uriadninkui.
Luokė XX a. iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Vilnius: Diemedis, 2004, 2014
1905 m. revoliucijos atgarsiai nuvilnijo daugelyje Lietuvos ir Žemaitijos miestelių, tarp jų ir Luokėje. Čia buvo rengiami mitingai, sakomos kalbos, platinami lapeliai ir brošiūros. Kalbos būdavo nukreiptos prieš ir už „socialistus“, veidmainišką caro valdžią, manifestus, juodašimčius ir kt. Didžiausią propagandos srautą išvystė socialdemokratai. Jų programos pagrindinės tezės buvo šios: imtis ginklų, nuversti caro valdžią, neduoti jai pinigų ir žmonių, t. y. nemokėti mokesčių, neiti į kariuomenę, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, negerti degtinės.
1905 m. Luokės apylinkėse veikė baudžiamieji būriai. Buvęs socialdemokratas Kipras Bielinis prisiminimuose apie 1905 m. revoliuciją aprašo savo agitacinę kelionę po Žemaitiją, tuo pačiu ir apie Luokėje vykusį mitingą, kuriame jis sakė kalbą. Į tokius mitingus anuomet rinkdavosi minios žmonių, norinčių suprasti, kas vyksta pasaulyje, ypač Rusijoje ir Lietuvoje. Visiems buvo aišku, kad laikai keičiasi, bet daugumai jų nebuvo aišku, kaip ir kodėl. Ugninga revoliucinė K. Bielinio kalba luokiškiams tada padarė įtaką – jie greitai po to apvogė ir sugriovė monopolį[7].
1909 m. rudenį Luokėje vyko arklių ir karvių paroda. Gražiausių gyvulių savininkai buvo apdovanoti. Deja, patys luokiškiai joje savo galvijų parodoje nerodė – gyvuliai buvo suvesti iš aplinkinių kaimų ir miestelių[8].
1909 m. Luokės valstybinę mokyklą lankė 80 vaikų.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu rusinimo politika Lietuvoje buvo vedama ne tik draudžiant lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, per mokyklas, bet ir Lietuvoje apgyvendinant rusakalbiais. Luokės parapijoje rusų buvo apgyvendinta daug, jiems atiduoti trys dvarai – Dubinių, Dirvonėnų ir Kaunatavo. Vietiniai žmonės labai norėjo gauti žemės, bet retas jos gavo, o jei ir gaudavo, tai tik pelkes bei kitą nederlingą žemę[9].
1911 m. Luokėje vėl kilo gaisras. Jo metu sudegė apie pusė viso miestelio pastatų (gaisras sunaikino visą miestelio vakarinę dalį). Iki Pirmojo pasaulinio karo šioje gyvenvietės dalyje sodybos buvo atstatytos.
Luokė kaip svarbi gyvenvietė yra pažymėta 1912–1914 m. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo sudarytame žemėlapyje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dalis Luokės gyventojų buvo evakuota į Rusijos gilumą (didelė dalis jų po karo į miestelį negrįžo).
Vokietijos kaizerinė kariuomenė Luokę užėmė 1915 m. vasarą. Karo metais žmones vargino rekvizicijos, asmeninio gyvenimo suvaržymai, prievartiniai darbai, savivalė ir plėšikavimai.
Luokė 1918–1940 metais
1918 m. vasario 16 d. Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, ir 1918 m. lapkričio 13 d. išleidus atsišaukimą, raginantį sudaryti vietos valdžios organus, Luokėje buvo suformuotas valsčiaus komitetas.
1919 m. vasario 26 d. į Luokę įžygiavo Raudonosios armijos Internacionalinės (Latvių) divizijos Žemaičių pulko 4-asis batalionas. Tomis dienomis miestelyje jau veikė vietinių bolševikų sudarytas revkomas. Vasario 27 d. vokiečių majoro Schlenterio rinktinė užėmė Luokę ir išstūmė bolševikus iš miestelio. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, dalis Luokės žydų persikėlė gyventi į Telšius ir Plungę.
1919 m. liepos 26 d. priimtame Apskričių sienų ir jų centrų įstatyme Luokė buvo priskirta Telšių apskričiai. Tarpukario metais Luokėje buvo įrengtas gatvių apšvietimas, iškilo nemažai naujų mūrinių pastatų. Tuo laikotarpiu čia veikė pradžios mokykla, biblioteka, paštas, policijos nuovada, girininkija, plytinė, elektrinė, daug parduotuvių.
1920 m. per Steigiamojo Seimo rinkimus 1 147 Luokės apylinkės gyventojai balsavo už kairiuosius, o už dešinės pakraipos partijas ir asmenis (tarp jų buvo Stanislovas Narutavičius) – 1 699. Žydų tautybės žmonės tais metais balsavo pagal atskirą sąrašą[10].
1921–1922 metais „Žemdirbių balsas“, „Lietuvos Žinios“, „Žinios“ išspausdino nemažai žinučių apie Luokės apylinkėse siautusią Reikauskio plėšikų gaują, kuri save vadino „Svieto lygintoja“. Tikėtina, kad ji savo stovyklą buvo įsirengusi Ilgšilės miške. Tais metais reta kuri naktis praeidavo be apiplėšimų. Buvo ir sužeistų, ir sužalotų žmonių. Ūkininką Borusevičių iš Barvydžių nušovė vidury dienos smuklėje. Žmonės buvo įbauginti. Visi kaltino miliciją už neveiklumą. Kiek vėliau pasirodė žinučių apie suėmimus. Viekšnelių kaime buvo sugautas plėšikas Liepa, kuris suimamas bandė nusižudyti, bet to jam padaryti nepavyko.
1921 m. miestelyje gyvenusios 47 šeimos pareiškė norą persikelti gyventi į vienkiemius. Tais metais buvo sudarytas Luokės parceliavimo planas (matininkas T. Radvilavičius), pagal kurį 48 šeimoms vietoje iki tol naudotų rėžių buvo skirta žemės Luokės apylinkės laukuose.
Daug problemų miestelyje ir apylinkėse XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kildavo dėl alkoholio vartojimo didžiųjų sambūrių dienomis. 1922 m. „Lietuvos Žinos“ pranešė, kad Luokės valsčiaus taryba svarstė klausimą dėl smuklių uždarymo šventadieniais, turgadieniais ir prekymečiais. Galutinio sprendimo tada nebuvo priimta.
1923 m. vykusio pirmojo visuotino Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Luokės miestelyje gyveno 1 287 žmonės, buvo 197 miestelėnų kiemai (ūkiai).
Kada Luokėje pradėjo veikti pirmasis telefonas, žinių neturima, bet 1923 m. telefono linija Kuršėnai–Luokė–Telšiai buvo jau remontuojama ir vedama nauja: Biržai–N. Radviliškis–Luokė–Telšiai[11].
1924–1925 m. spaudoje padaugėjo straipsnelių apie politinio agitacinio pobūdžio susirinkimus, paskaitas, pasisakymus. Kairieji kaltino dešiniuosius ir atvirkščiai. Dabar kai kurių kairiųjų (socialistų) pasisakymai atrodo kaip tuo metu jau galutinai parengto plano deklaravimas. Valstiečių liaudininkų susirinkime Seimo narys Radys kalbėjo, kad „skaudu buvo socialistams klausyti karčių žodžių dėl nuosavybės griovimo ir katalikų tikybos naikinimo. Jų šnipai, kurie atsilankė ir į katalikų susirinkimą: Stonkus, Šutkus ir dar keletas, akis nudūrę į žemę stovėjo. Radys visą laiką šmeižė kunigus, peikė valdžią ir išrodinėjo naudą Lietuvos susidėjimo (susijungimo) su Rusija. Ir mes, luokiškiai, pamatėme Radžio asmenyje tikrą Rusijos „rojaus“ garbintoją ir bolševikų draugą. Gėda Lietuvos seimo atstovui skleisti mintį mūsų susijungimo su Rusija.“
1925 m. Luokėje buvo įsteigti Ūkininkų banko ir Smulkaus Kredito banko filialai. Įstaigos tarp savęs konkuravo ir stengėsi suvilioti klientus įvairiomis lengvatomis[12]. Smulkaus kredito bankas gyvavo tik iki 1928 metų[13].
Tarpukaryje Luokėje vyko trijų kategorijų prekymečiai. Turgos – Ketvirtadieniais, prekymečiai: 1) balandžio 21 d., 2) pirmą šiokiadienį po Šeštinių, 3) po Devintinių, 4) po Šv. Mateušo (21. IX); Mugė: paskutinį ketvirtadienį prieš Užgavėnias“.[14]
1929 m. gruodžio 15 d. „Žemaitis“ pranešė, kad „Luokės miestelis brukavotas akmenimis, šaligatviai cementiniai, elektros šviesa žiba iš Jučių malūno. Nutarta Luokės Šaulių būrio valdybos statyti salę, Žemės ūkio kursai pradžios mokykloje veikia, pieninė su nugrėbimo punktais taip pat veikia. Tik didžiausias vargas su tais mėšlais, kurie gatvėse kiukso kaip šieno kūgiai, kaip dirvos įkrėstos gero ūkininko.“
1925 m. Luokėje gyveno ir dirbo du žydų tautybės gydytojai ir vienas stomatologas (taip pat žydas).
1931 m. Luokėje savo verslą vystė šie žydų tautybės žmonės: Faivelis Beras (vertėsi ūkio produktų prekyba, gyveno Telšių g. 29), Elijas Blochas (turėjo kirpyklą Luokėje), Libė Citronaitė (Luokėje pardavinėjo manufaktūros prekes), Chaimas Goldšteinas (Luokėje turėjo saldainių ir šokolado įmonėlę), Chaimas Kirzneris (Luokėje prekiavo kiaušiniais), Jankelis Lazaris (turėjo vėjo malūną Luokėje), Jankelis Lesimas (Luokės elektros stoties savininkas), Faivelis Noikas (Luokėje pardavinėjo manufaktūros prekes), Cilė Vainerienė (Luokės miestelio Turgaus gatvėje turėjo kolonialinių prekių parduotuvę), Chaimas Zifas (buvo Luokės vaistinės savininkas), Nosenas Glazas (turėjo vandens malūną Luokės valsčiaus Jucių kaime) Nosenas Glazas (jam priklausė vilnų verpykla Luokės valsčiaus Jucių kaime).
1930 m. Luokėje jau buvo elektra. „Žemaitis“ rašė: „Šį rudenį Luokėj įvestas elektros apšvietimas. Įvesta apie 600 lempučių. Apšviesta turgavietė ir kai kurios gatvės, tačiau jis ne visiems teprieinamas ir laikomas prabangos dalyku. Valsčiaus taryba, atiduodama p. Glajui koncesiją (išimtinę teisę) stočiai pastatyti, nenustatė kainų už energijos naudojimą ir abelnai jokių reikalavimų koncesininkui nestatė, tik už suteikimą 10-čiai metų koncesijos išsiderėjo 2 lempas valsčiaus raštinės apšvietumui nemokamai. Koncesininkas, turėdamas laisvas rankas, už šviesą lupa negirdėtai aukštas kainas: už 25 žvakių lempą mėnesiui ima 5 litus ir už kw 2 lt. (?), nors stotis teveikia tik nuo saulės nusileidimo iki 24 val. Iš ryto visai šviesos neduoda. Šviesa tai jau irgi – nuo danties gėlimo – nepaprastai mirga, nuolat genda ir kol sutaiso ilgas valandas reikia laukti tamsoje, o gedimų pasitaiko beveik kas vakaras. Visą stoties veikimą veda p. Lesemas, bet motorui prižiūrėti samdomas nuolatinis darbininkas, kuris temoka tiktai motorui vandens pristatyti. Atsiradus mažiausiai kliūčiai, tuojau turi kviesti p. Lesemą, kuris stoty nebūna, bet špaciruoja su panomis. Tam tikslui naudojamas toks signalas: kai šviesa užgęsta, p. Lesemas, kur tik jis nebūtų, turi šį signalą pastebėti. Jei nepastebi, tai šviesos ir nėra per visą vakarą. Girdėti, kad valsčiaus valdyba nepatenkinta, nes suprato, kad galėjo daugiau gauti negu dvi lempas, bet kad jau prakišo, tai sunku ką bepadaryti […][15]“. Matyt, kad tas elektros tiekimas nutrūko arba buvo labai jau apgailėtinas, nes 1938 m. „Žemaičių prietelius“ džiaugiasi kad „pieno perdirbimo bendrovė deda pastangų Luokėje įsteigti nors ir nedidelę elektros stotį ir apšviesti miestelį. Jeigu tikrai Luokėje sušvistų elektra, reikėtų tik džiaugtis.“[16]
Luokėje Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga paminklą sukūrė ir jį miestelio centre pastatė čia gyvenęs auksarankis šviesuolis Kostas Vaigauskas (paminklas atidengtas 1929 m. rugpjūčio 15 d.). 1951 m. sovietų valdžia paminklą nugriovė ir čia pat užkasė. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, paminklą atkasė, bet paaiškėjo, kad jis labai suniokotas. Tada buvo pagaminta ir toje pačioje vietoje, kur paminklas stovėjo anksčiau, pastatyta granitinė pirmojo paminklo kopija.
Tarpukario metais Luokės valsčiuje buvo 8 418 gyventojų. Tuo laikotarpiu jam priklausė 2 bažntykaimiai, 79 kaimai, 26 viensėdžiai, 9 dvarai ir 3 palivarkai.
1933 m. Luokės šventoriuje pastatyta Švč. Mergelės Marijos statula, kuri čia tebestovi iki šiol.
1934 m. Luokėje vėl siautėjo gaisras. Jis tęsėsi visą parą ir sunaikino didelę dalį miestelio medinių pastatų.
1936 m. Luokės valsčiuje veikė keturios mokyklos. Iš jų viena buvo žydų ir trys lietuvių. Vienai iš Luokės lietuvių mokyklų vadovavo P. Rimeika.
1937 m. Luokėje buvo 10 žydų amatininkų: 6 siuvėjai, 2 batsiuviai, kepurininkas bei kirpėjas.
938 m. Luokės katalikų parapijoje, kuri priklausė Varnių dekanatui, buvo 5 150 parapijiečių.
1938 m. duris atvėrė naujas didelis mūrinis lietuvių 6 komplektų mokyklos pastatas, kurio statyba kainavo 126 tūkst. litų. Tuo laikotarpiu tai buvo pats moderniausias mokyklos pastatas Telšių apskrityje. Čia buvo erdvios klasės, didelė rūbinė, aktų salė, veikė centrinis šildymas. Projektą parengė ir statybas prižiūrėjo inžinierius architektas Steponas Stulginskis (1908–1995), kuris buvo prezidento Aleksandro Stulginskio (1885–1969) brolis. Šis pastatas, vadinamas senuoju mokyklos pastatu, išliko iki mūsų dienų.
1938 m. balandžio 1 d. maršrutu Telšiai–Šiauliai pradėjo kursuoti autobusai[17].
1939 m. 22 Luokės gyventojų šeimos turėjo telefoną, iš jų 7 buvo žydųi.
Tarpukario metais Luokėje veikė pradinė tinklo „Javnė“ hebrajų mokykla, žydų biblioteka, dvi sinagogos (viena jų atstatyta 1939 m.). Viena Luokės sinagoga buvo minima tarp gražiausių Lietuvos sinagogų. Luokės vyr. rabinai buvo: Samuelis ben Juozapas (jis komentuodavo Vilniaus Gaono knygą apie geometriją), Saliamonas Zalmanas Zaksas (1814–1876), Saliamonas Natanas Kotleris (1855– 1945), emigravęs į JAV ir tarnavęs Niujorke bei Detroite, apie 1922 m. grįžęs į Luokę, čia vėl buvęs Luokės rabinu ir religinio teismo vadovu, vėliau išvykęs gyventi į Jeruzalę. Paskutiniuoju Luokės rabinu buvo Saliamonas Kravickis (žuvo nacių okupacijos metais).
XX a. 4 dešimtmetyje Luokėje veikė „Šatrijos“ knygynas. Jis leido ir knygas.
1940 m. Luokėje veikė septynių skyrių lietuvių mokykla.
XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje Luokėje veikė valsčiaus valdyba, buvo bažnyčia, pradinė mokykla, knygynas, valstybinės bibliotekos skyrius, paštas, policijos nuovada, girininkija, pieninė, malūnas su lenpjūve, kelių dirbtuvė, karšykla, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, keliasdešimt krautuvių.
Luokė 1940–1945 metais
Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, Luokėje, kaip ir visoje kitoje Lietuvos teritorijoje, buvo uždrausta tautinių ir religinių visuomeninių organizacijų veikla.
1940 m. rugsėjo 27 d. nacionalizuotos 3 didesnės Luokės krautuvės (viena priklausė B. Dambrauskienės ir M. Maušovičienės manufaktūrai, kitos dvi (grūdų ir miltų) – Ch. ir J. Kirzneriams). Mažosios krautuvėlės buvo sujungtos į kooperatyvą. Amatininkai pradėjo dirbti sovietų valdžios įsteigtoje artelėje. Tais metais buvo pradėta vykdyti ir sovietinė žemės reforma.
1941 m. Luokėje buvo apie 1 800 gyventojų.
1941 m. birželio 22 d., Vokietijos nacistinei kariuomenei įsiveržus į Sovietų Sąjungos teritoriją, buvo sugadinta Žarėnų–Alsėdžių–Luokės telefono linija.
1941 m. birželio 23 d. partizanai užėmė Luokės valsčiaus pastatą, suėmė buvusius valsčiaus darbuotojus ir juos uždarė į daboklę, dalis jų vėliau buvo sušaudyta. Ten kulka pakirto ir Naujikų dvaro nuomininką Šalkauską.
Jau pirmisiais nacių okupacijos mėnesiais Luokėje gyventi likę žydai buvo suimti ir įkalinti netoli Telšių buvusio Rainių dvaro teritorijoje įrengtoje stovykloje bei Prišginto dvare (iš pastarojo jie vėliau buvo perkelti į Viešvėnus). Dauguma į Rainių stovyklą patekusių žydų buvo nukankinta liepos 20–21 dienomis. Viešvėnų stovykloje buvę žydai sušaudyti taip pat liepos mėnesį. Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą naciai sunaikino apie 200 Luokės žydų.
Sovietų kariuomenė Luokę, kaip ir Telšius, Žarėnus, Šaukėnus, Užventį, užėmė 1944 m. spalio 8 dieną.
Luokė nuo 1945 m. iki šių dienų
1940–1941 ir 1944–1952 m. sovietų valdžia iš Luokės ir jos apylinkės kaimų ištrėmė 409 gyventojus.
Pokario metais Luokės apylinkėse iki 1953 m. veikė lietuvių partizanų „Šatrijos“ apygardos kovotojai. Jie 1945 m. gegužės 10 d. buvo užpuolę Luokę.
Sovietmečiu Luokė buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Čia tuo laikotarpiu veikė vidurinė mokykla, biblioteka, kultūros namai, ligoninė, paštas, pieninė, malūnas.
1952–1960 m. Luokės vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo Jonas Žilinskas, 1960–1975 – Jonas Savickas, 1975– 1978 m. – Algirdas Kleiva, 1978–1980 m. – Albertas Vaišvila, 1980–2009 m. – Edmintas Limantas. 2009 m. Luokės mokyklai pradėjo vadovauti Renata Buivydienė. Luokės mokyklos direktoriaus pavaduotojais ugdymui yra dirbę: Janina Pamerneckienė, Stasė Buzienė Ramutė Pudžiuvelienė, Dalia Šimkutė-Soltanienė, Renata Buivydienė, Rosita Petkuvienė, Dangirutė Štramaitienė, Dalia Jonauskienė.
1959 m. Luokėje buvo 700 gyventojų, 1970 m. – 734.
1972 m. vasario 15 d., po miestelyje įvykusios Užgavėnių šventės, veiklą pradėjo Luokės etnografinis ansamblis „Šatrija“, kuris šį kraštą garsina iki šiol. Pirmoji jo vadovė buvo Joana Vaigauskaitė-Misiūnienė. 1987 m. vasario 27 d. Luokės etnografiniam ansambliui suteiktas liaudies kolektyvo vardas. 2001 m. jam pradėjo vadovauti Vilija Benešienė.
1978 m. pradėtas statyti Luokės mokyklos priestatas.
1979 m. miestelyje buvo 848 gyventojai, 1980 m. – 780, 1985 m. – 807.
1989 m. Luokėje buvo 832 gyventojai, 2001 m. seniūnijoje – 2 383, 2001 m. Luokėje – 777, 2003 m. seniūnijoje – 2 422.
2003 m. įkurta Luokės kaimo bendruomenė. Ji puoselėja šio krašto etnografines tradicijas ir papročius. 2005 m. Luokėje veikė vidurinė mokykla, muzikos ir dailės mokykla, pirminės sveikatos priežiūros centras, paštas, vaistinė, kirpykla, kultūros centras, Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės bibliotekos Luokės filialas, kredito unijos kasa, Telšių rajono Luokės žemėtvarkos skyrius, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, 5 parduotuvės, du pieno supirkimo punktai, degalinė, automobilių remonto dirbtuvės, žemės ūkio paslaugų tiekimo įmonė, miško ruošos ir medžio apdirbimo įmonė. 72 ūkininkai turėjo daugiau negu po 15 ha žemės. Daugiau negu 100 bendruomenės narių buvo baigę kompiuterinio raštingumo kursus Luokės vidurinėje mokykloje, apie 40 bendruomenės šeimų turėjo kompiuterių savo namuose. Ypatingą dėmesį vietos bendruomenė, valdžios įstaigos skyrė bendruomenės teritorijoje gyvenusiems neįgaliems žmonėms, vienišiems seneliams, daugiavaikėms šeimoms, kurių čia buvo atitinkamai 111, 17 ir 95. Daugiausia rūpesčio vietos bendruomenei kėlė menkas žmonių užimtumas, didelis nedarbas, žalingi gyventojų įpročiai, didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo, neefektyvi gyventojų informavimo sistema, silpnas bendruomenės ir rajono valdžios įstaigų bendradarbiavimas.
2007 m. Luokės miestelyje buvo 821 gyventojai, 2008 m. seniūnijoje – 2 380.
2008 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos prezidento dekretu patvirtintas Luokės herbas. Jo sidabriniame skydo lauke pavaizduotos trys raudonos triliežuvės liepsnos virš pakelto žalio trikalvio – Šatrijos kalno. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Istorinio herbo Luokė neturėjo.
2011 m. rekonstruotame darželio pastate įsikūrė Luokės kultūros centras, biblioteka, vaikų lopšelis-darželis ir bendruomenės namai.
2012 m. paminėtas Luokės vidurinės mokyklos 60-ies metų jubiliejus. Tais metais ją baigė 57-oji abiturientų laida.
2012 m. pabaigoje Luokės seniūnu pradėjo dirbti Česlovas Ubartas. Jis pakeitė prieš tai šiose pareigose dirbusią Genovaitę Linkuvienę. Seniūnija veikia Kuršėnų gatvėje.
2013 m. Luokės kaimo bendruomenė buvo „Žinių radijo“ bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuoto bendruomenių konkurso „Tai mes!“ dalyvė. Įgyvendinant bendruomenių kūrimąsi Lietuvoje skatinantį projektą „Tai mes!“ jo iniciatoriai aplankė šauniai Lietuvoje veikiančias 25 bendruomenes, tarp jų – ir Luokės. Čia buvo parengta laida apie Luokės kaimo bendruomenę, kuri „Žinių radijo“ eteryje buvo transliuojama 2015 m. liepos 10 dieną. Vaizdo įrašą galima rasti internetinėje svetainėje www.ziniuradijas.lt.
Plėtojant Luokės bendruomenės veiklą Luokės miestelyje buvo įkurtas Amatų kiemelis, kuriame įrengta duonos ir bandelių kepyklėlė bei patalpos, pritaikytos edukacinei veiklai.
Luokės bendruomenė buvo aktyviai įsijungusi į etnoprogramą „Raganų kerai“. Renginiai, kurie yra įtraukti į šią programą, buvo organizuojami ir ant Šatrijos kalno. Jų metu gyventojai virdavo žemaitišką kiunkę, Luokės etnografinis ansamblis „Šatrija“ koncertuodavo, susirinkusiuosius supažindindavo su šio krašto tradicijomis, senaisiais žaidimais ir dainomis.
2014 m. Luokės vidurinė mokykla reorganizuota į gimnaziją. Ji veikia Mokyklos gatvėje ir savo istoriją skaičiuoja nuo 1951 metų.
2011 m. Luokėje buvo 629 gyventojai, 2021 m. – 482.
Luokės miestelyje iš didesnių įstaigų veikia Luokės Vytauto Kleivos gimnazija, biblioteka, paštas. Luokės seniūnijos vadovas (seniūnas) yra Erikas Volskis.
D. Mukienės nuotraukoje – Luokės Visų Šventųjų bažnyčios šventoriaus vartai
_____________________
[1] Saviščevas Eugenijus, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.
[2] Varniai: Žemaičių vyskupijos muziejus, 2013, p. 517.
[3] Daukantas S., Raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, t. 1, p. 633.
[4] Sakas A., „Seniau lietuviai mokėjo skaniau valgyti“, Straipsniai.lt, http://www.straipsniai.lt/en/Lithuanian_vi ands/page/7891.
[5] Valančius Motiejus, Namų užrašai, Vilnius: Baltos lankos, 2003.
[6] Vilnius: Diemedis, 2004, 2014.
[7] „Kultūra“, 1931 m., Nr. 1.
[8] „Žemė“, 1909-10-07.
[9] „Lietuvos ūkininkas“, 1910-11-18.
[10] „Sietynas“, 1920-07-01.
[11] „Viltis“, 1923-03-15.
[12] „Talka“, 1925-11-08; „Vienybė“, 1925-04-24.
[13] „Žemaitis“, 1928-01-29.
[14] „Savivaldybė“, 1923 m., Nr. 5.
[15] „Žemaitis“, 1930-01-12; 1930-10-12; 1930-11-02.
[16] „Žemaičių Prietelius“, 1938-08-31.
[17] Žemaičių Prietelius, 1938-03-31.