Kretinga – Lietuvos pajūrio miestas, to paties pavadinimo rajono centras, esantis netoli Palangos ir Klaipėdos, Lietuvos–Latvijos sienos (iki Kretingos iki Klaipėdos – 21 km, iki Palangos –16 km. Dabar Kretinga – rajono savivaldybės, seniūnijos, katalikų ir evangelikų liuteronų parapijų centras. Miestas įsikūręs abipus Akmenos. Ji dalija miestą į 2 dalis. Jas jungia 4 tiltai.
Kretingos miesto senoji teritorija yra archeologijos ir urbanistikos paminklas. Miesto šiauriniame pakraštyje dunkso Kretingos kapinynas. Kretingoje nu 1993 m. leidžiamas laikraštis „Pajūrio naujienos“, nuo 1994 m. – „Švyturys“. Čia be įprastų tokiems miestams įstaigų veikia Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos Kretingos skyrius, Šv. Antano religijos studijų institutas prie Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto, Jurgio Pabrėžos universitetinė ir Pranciškonų bei Marijono Daujoto ir Simono Daukanto progimnazijos, Medienos apdirbimo, medžio gaminių, pašarų ir jų priedų bendrovė „Kretingos grūdai“, Kretingos žvėrininkystės ūkis, žuvų apdorojimo įmonė „Ostsee Fish Kretinga“, grafų Tiškevičių rūmuose įsikūręs Kretingos muziejus,
Senovėje Kretinga buvo žvejų gyvenvietė.
1253 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose (Livonijos ordino kronikoje) paminėta tuo metu kuršiams priklausiusi Kretingos pilis (1263 m. ją sunaikino Livonijos ordinas).
XV–XVI a. susiformavo Kretingos kaimas, o jo pakraštyje – Kretingos dvaras.
XVI a. Kretinga, Gargždai, Gintališkė, Palanga, Plateliai sudarė Platelių valdą ir priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. Kretingos miestą labiausiai garsino didikų Kęsgailų, Chodkevičių, Sapiegų, Masalskių, Podolskių, Zubovų ir Tiškevičių giminės.
IŠSAMIAU:
Nuo XVI a. Kretingos dvaras ir kaimas priklausė žemaičių seniūnams Kęsgailoms.
1529 m. Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila šią valdą testamentu užrašė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui (Žygimantui Senajam ji atiteko 1532 m.).
Nuo 1534 m. Kretingos dvaras priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.
Nuo 1544 m. kraštą faktiškai valdė Žygimantas Augustas (1520–1572).
1566 m. surašytas Kretingos valsčiaus inventorius (pirmasis oficialus dokumentas, kuriame minimas Kretingos dvaras ir valsčius).
1572 m. Kretingos dvarą pradėjo valdyti grafai Chodkevičiai (LDK kunigaikštis dvarą atidavė Jonui Jeronimui Chodkevičiui (mirė 1579 m.).
1579 m. Kretinga atiteko jo sūnui, garsiam Lietuvos karvedžiui Karoliui Chodkevičiui (1560–1621).
1602 m. J. K. Chodkevičius pastatė Kretingoje pirmąją bažnyčią ir įsteigė bernardinų vienuolyną, o 1605–1617 m. pastatė mūrinius vienuolyno rūmus ir Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei ir Šv. Pranciškaus išpažintojo bažnyčią.
1609 m. grafas J. K. Chodkevičius pasirašė privilegiją, kuria paskelbė, kad šalia Kretingos kaimo kuria miestą bei suteikia jam Magdeburgo teises, Karolštato vardą ir herbą, kuriame pavaizduota Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų. Miesto centru tapo turgaus aikštė, kurios viduryje stovėjo dviaukštė mūrinė rotušė su bokštu.
1609–1610 m. Kretingoje prie Kretingos vienuolyno pradėjo veikti parapinė mokykla.
1611 m. Kretingoje jau gyveno 57 šeimos.
1621 m. mirus J. K. Chodkevičiui, jo valdas, taip pat ir Kretingos dvarą, paveldėjo jo dukra Ona Cholastika (mirė 1625 m.).
1622 m. visą turėtą turtą Ona Cholastika užrašė savo vyrui – LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai.
Po Jono Stanislovo Sapiegos mirties jo valdos (taip pat ir Kretingos dvaras) atiteko LDK pakancleriui Kazimierui Leonui Sapiegai (1609– 1656). XVII a. jis pakeitė miesto herbą – tuo laikotarpiu herbe buvo pavaizduotas šv. Kazimieras.
1656 m. Kretingos dvaro šeimininku tapo K. L. Sapiegos sūnėnas, LDK valstybės ir karo veikėjas Kazimieras Jonas Sapiega (1637–1720).
1720 m. Kretingą paveldėjo K. J. Sapiegos sūnus Jurgis Sapiega.
1745 m. Jurgio Sapiegos duktė Kristina ištekėjo už LDK pataurininko Kazimiero Adrijano Masalskio (mirė 1778 m.). Tada Kretingos dvarą kaip kraitį ji atidavė vyrui.
1756 m. iš Kazimiero Adrijano Masalskio Kretingos dvarą už 100 tūkst. auksinų nupirko tėvas Mykolas Juozapas Masalskis (mirė 1765 m.).
XVIII a. II p.–XX a. pr. buvo formuojama Ketingos dvaro sodyba: XVIII a. įkurtas parkas, 1769 m. – vandens malūnas, XIX a. vid. pastatyti rūmai su oranžerija, kuriame nuo 1992 m. veikia Kretingos muziejus, iškilo daug kitų gyvenamųjų ir gamybinių pasatatų: XVIII a. pab. – fachverkinis vandens malūnas, 1836 m. – akmens mūro alaus darykla, XIX a. II p. – kalvė ir kt.
Nuo 1770 m. Kretingą valdė Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis (1729–1794).
1774–1775 m. Igno Jokūbo Masalskio rūpesčiu Kretingoje atidaryta šešiametė (vidurinė) mokykla, kuri 1793 m. perkelta į Telšius.
1775 m. Kretingos dvarą paveldėjo I. J. Masalskio brolio Juozapo Masalskio duktė, austrų kunigaikščio Karolio de Lin našlė Elena Apolonija de Lin. 1795 m. ji Kretingos dvarą užrašė savo naujajam vyrui grafui Vincentui Potockiui.
1785–1792 m. Kretingoje mokėsi botanikas Jurgis Pabrėža.
XVIII a. pab., po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuvą prijungus prie Rusijos, Kretinga prarado miesto savivaldos teises.
1806 m. iš grafo Vincento Potockio Kretingos dvarą nusipirko rusų kunigaikštis Platonas Zubovas (1767–1822). Po P. Zubovo mirties Lietuvoje jam priklausę dvarai atiteko jo broliui Dmitrijui Zubovui (1764–1836).
1828 m. balandžio 20 d. Dmitrijus Zubovas 9 metams Kretingos dvarą už 250 tūkst. sidabro rublių užstatė grafui Mykolui Tiškevičiui.
1897 m. perstatyta Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia.
1932 m. mieste iškilo Kretingos pranciškonų gimnazijos pastatas.
1833 m. Kretingoje gyveno 1 317 žmonių.
1839 m. Kretingos dvaras atiteko D. Zubovo sūnui Mikalojui (Nikolajui) Zubovui (1801–1871).
1864 m. Mikalojus Zubovas Kretingos dvarą užrašė savo sūnui Gabrieliui (Gavrilui) Zubovui (dvarą jis paveldėjo 1871 m.).
1874 m. varžytinėse buvusį Kretingos Zubovų dvarą įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius.
XIX a. pr. Kretingos miesto parapijos mokykloje mokėsi lietuvių istorijos mokslo pradininkas Simonas Daukantas.
1882 m. nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija Palanga–Kretinga–Plungė–Rietavas, sujungusi grafų Oginskių, Tiškevičių ir Zubovų dvarus.
1890 m. Kretingos dvare įvesta elektra.
1892 m. pradėjo veikti geležinkelis Klaipėda–Kretinga.
1893 m. naujosiose kapinėse, pastatyta grafų Tiškevičių neogotikinė koplyčia (architektas Karlas Eduardas Strandmanas).
Nuo XX a. pr. mieste veikė gintaro apdirbimo įmonė.
1907–1912 m. rekonstruota Kretingos katalikų bažnyčia.
1910 m. Kretingoje atidaryta valdinė mergaičių pradinė mokykla, įsteigta vilnų karšykla.
1915 m. vokiečių okupacinė valdžia įkūrė Kretingos apskritį, per Kretingos kaimo žemes nutiesė Bajorų–Priekulės (Latvija) geležinkelį.
1919 m. įsteigta Kretingos apskrities ligoninė, kurios pirmuoju vyriausiuoju gydytoju buvo visuomenės veikėjas, rašytojas Feliksas Janušis, taip pat ir garinis malūnas, elektros stotis, lentpjūvė.
1915–1918 m. ir 1919–1950 m. Kretinga buvo apskrities ir valsčiaus centras.
1923–1928 m. veikė Kretingos dvimečiai mokytojų kursai, kuriuose buvo ruošiami pradžios mokyklų mokytojai.
1924 m. Kretingai suteiktos miesto teisės. Pirmuoju miesto burmistru buvo Jonas Paulauskas, nuo 1924–1932 m. nutiestas geležinkelis Kretinga–Kužiai.
1925 m. pradėjo veikti vilnų audinių fabrikas „Laisvė“.
1932 m. nutiestas Kretingos–Kužių (Šiaulių) geležinkelis.
1932 m. pastatyta ir atidaryta Pranciškonų ordino vyrų gimnazija, kurioje veikė Šv. Antano misijų kolegija.
1934–1940 m. mieste buvo leidžiamas žurnalas „Pranciškonų pasaulis“.
1930 m. turgaus aikštėje (dabar Rotušės aikštė) pastatytas ir pašventintas Laisvės paminklas.
1935 m. atidarytas Kretingos muziejus. Tarpukario metais Kretingos vienuolynas buvo Pranciškonų ordino Lietuvos provincijos centras. Tuo laikotarpiu pranciškonai Kretingoje pastatė gimnaziją (Šv. Antano Misijų kolegiją), Šv. Antano rūmus (prieglaudą Amerikos lietuviams), mūrinę koplytėlę ant J. A. Pabrėžos kapo, įrengė Kretingos Lurdo grotą, išlaikė savo spaustuvę.
1940 m. viduryje Kretingoje (dvare, Šaulių namuose, Šv. Antano rūmuose, Pranciškonų ordino gimnazijoje, vaistininko S. Ščefanavičiaus name) įsikūrė sovietų armijos ir NKVD pasienio kariuomenės daliniai.
1941 m. birželio 14 d. iš Kretingos apskrities buvo ištremtos 88 šeimos (iš viso 311 žmonių).
Vykstant Antrajam pasauliniam karui, pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais Kretingos apskrityje naciai sunaikino čia buvusią, nespėjusią pasitraukti gausią rajono žydų bendruomenę, daug kitų gyventojų.
1941 m. birželio 26 d. buvo padegta žydų sinagoga. Kilusio gaisro metu sunaikinta didžioji dalis Kretingos senamiesčio, nukentėjo ir katalikų bažnyčia, vienuolynas.
Antojo pasaulinio karo metais Kretinga buvo bombarduojama, sudegė miesto centras.
1945–1951 m. iš Kretingos apskrities ištremtos 124 šeimos (iš viso 392 žmonės).
Nuo 1946 m. rugpjūčio 3 d. iki 1950 m. Kretinga buvo apskrities pavaldumo miestas.
1946 m. sovietų valdžios nurodymu Kretingos vienuolynas buvo uždarytas, jo patalpas pritaikius muziejinei veiklai, čia įsikūrė Kretingos muziejus.
Sovietmečiu Kretingoje veikė stambus žvėrininkystės ūkis, vilnų fabrikas.
1949 m. nuverstas, Akmenos upėje paskandintas Kretingos Laisvės paminklas.
1950 m. Kretinga tapo rajono centru.
1959 m. mieste gyveno 9 690, 1989 m. – 19 200 žmonių.
1987–1990 m. miesto gyventojai aktyviai įsijungė į Lietuvos atgimimo judėjimą.
1989 m. Kretingoje buvo 19 516 gyventojų.
1990 m. išrinkta nauja rajono taryba, mieste atstatytas 1930 m. pastatytas paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti, kuris sovietmečiu buvo nugriautas (paminklo autorius – skulptorius Robertas Antinis).
1991 m. Kretingoje atkurtas vienuolynas.
1993 m. patvirtintas naujasis Kretingos miesto herbas, prie įėjimo į bažnyčios ir vienuolyno komplekso pastatytas paminklas Jurgiui Pabrėžai (skulptorius Algirdas Bosas, architektas Saulius Manomaitis).
Nuo 1995 m. Kretinga yra Kretingos rajono savivaldybės centras, čia veikia Mažesniųjų Brolių Ordino Šv. Kazimiero provincijos kurija.
2006 m. Kretingoje buvo 21 421 gyventojas, 2011 m. – 19010.
2009 m. Kretingos Rotušės aikštėje pastatytas paminklas miesto įkūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui (autorius – Adomas Skiezgelas).
2022 m. Kretingoje buvo 16 996 gyventojų.
D. Mukienės nuotraukoje – Kretingos grafų Tiškevičių rūmų ir prie jų esančios įstiklintos oranžerijos fragmentas