2024 m. balandžio 26 d. Gargždų krašto muziejuje buvo atidaryta paroda „Išsaugota. Adelės G. Zinkevičiūtės Žemaitijos kalvystės tyrinėjimai: Paminkliniai kryžiai“. Ji veikė iki gegužės 11 d.
Paroda surengta Vilniaus dailės akademijai vykdant projektą, kurio tikslas susisteminti, parengti spaudai daugiau kaip 50 metų rinktą profesorės A. G. Zinkevičiūtės medžiagą apie kalvinę kryždirbystę Žemaitijoje (projekto vadovė – menininkė, VDA profesorė Laima Kėrienė, projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir VDA Telšių fakultetas).
IŠSAMIAI:
Sovietmečiu lietuvių tautos sakralioji kultūra buvo cenzūruojama ir naikinama, todėl ir tad kryždirbystės tradicija ėmė sparčiai nykti. Menotyrininkė, metalo dailininkė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytoja Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė (1933–2022) daugiau kaip 50 metų tyrinėjo Žemaitijos kryždirbystę iš geležies, sukaupė didelį vaizdinės medžiagos ir duomenų archyvą. Jos atminimui bei darbui įprasminti VDA Telšių fakulteto profesorė Laima Kėrienė ir docentas Tomas Vaičaitis ėmėsi iniciatyvos, kad A. G. Zinkevičiūtės darbai nenugultų į archyvą, bet būtų išsaugoti ne tik originalia, bet ir kitomis formomis.
2001 m. Lietuvos kryždirbystė įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Žemaitija buvo apkrikštyta XV amžiuje. Čia per penkis šimtmečius susiformavo gili ir stipri krikščioniškųjų papročių tradicija. Viena jų – akmeniniai, mediniai, geležiniai paminkliniai kryžiai. Kaip kryžius įprasmina Kristaus kančią, gyvybės pergalę prieš mirtį, taip jis ženklina ir žmogaus ryšį su Dievu, išreiškia amžinybės viltį.
XIX a. pab.–XX a. I p. ypač paplito kalvių sukurti ir lieti geležiniai paminkliniai kryžiai. Menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė teigia, jog „tuometinį kaltinių kryžių paplitimą lėmė keletas esminių veiksnių: atpigusi iki tol buvusi brangi geležies žaliava, atkeliaujanti nutiestomis geležinkelio linijomis, kaimuose ir miesteliuose kalvių padaugėjimas bei dėl baudžiavos panaikinimo padidėjusi ūkininkų perkamoji galia, leidusi įsigyti laiko atžvilgiu patvarų paminklą. Miestų, miestelių ir kaimų užsakovų reikmėms kryžius kaldino didesnės ir nedidelės dirbtuvės, todėl įvairiose Lietuvos vietose galima rasti tokių pačių ar labai panašių modelių. Kalvių kalti paminklai išsiskiria kūrybiškumu įvairiau interpretuojant struktūrą bei dekorą – tai didele dalimi lėmė ir regioninius skirtumus“.
Okupacijos metais buvo persekiojamas tikėjimas, išdraskyti kaimai, bendruomenės, o kryždirbiai-akmendirbiai, drožėjai ir kalviai buvo privalomai įdarbinami, kad tarnautų tuometinei santvarkai, tad lietuvių kryždirbystės tradicija ėmė sparčiai nykti.
XX a. 7 deš. senųjų kalviškų kryžių tyrinėjimus pradėjo Telšių taikomosios dailės technikumo dėstytoja Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė. Neakivaizdžiai studijuodama menotyrą tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), tada ši jauna metalo dailininkė-meistrė keliavo per Lietuvą, studijavo ir piešė įvairiose vietovėse išlikusius ir į krašto muziejus patekusius geležinius viršūninius kryžius, vainikavusius bažnyčių, varpinių ir koplyčių bokštus, stogastulpius, koplytstulpius. Deja, iš Sibiro grįžusi tremtinė negalėjo atvirai deklaruoti, kaip matė ir suprato tautos sakralųjį paveldą. Apie 50 metų ji viena tyliai tyrinėjo kalviškąją tradiciją ir amato bei kompozicijos sampratą perdavė savo juvelyrikos ir kalvystės mokiniams. Rūpestis fiksuoti, išsaugoti rūdžių ir užmaršties ėdamą paveldą buvo A. G. Zinkevičiūtės egzistencinis stimulas, skatinęs ją imtis milžiniško darbo – bent knygos pavidalu išsaugoti unikalią žemaičių meistrų kūrybą ateities kartoms.
1991 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę nuo 1998 m. Telšių taikomosios dailės aukštesniajai mokyklai prisijungus prie Vilniaus dailės akademijos ir tapus jos dalimi, A. G. Zinkevičiūtė dėstė paveldo praktiką, kurios metu sistemingiems tyrimams pasitelkė studentiją: kasmet visoje Žemaitijoje organizavo ekspedicijas, fiksavo miestelių ir kaimų kapinėse bei bažnyčių šventoriuose rastus kalviškus kryžius. Studentų darbų peržiūrų metu ji ieškojo talentingų, darbščių talkininkų, kalbino galinčius fotografuoti savo gimtosiose apylinkėse, kokybiškai perpiešti eskizus ir nuotraukas, įrašyti medžiagą į vis tobulėjančias skaitmenines laikmenas, tai darė naudodama savo asmeninius pinigus. Daug kartų į ekspedicijas Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje Adelė vyko su žemaičiu fotografu Sigitu Varnu.
A.Zinkevičiūtė sukaupė turtingą geležinės kryždirbystės vaizdinės medžiagos archyvą. Deja, tyrinėtojos sveikatai blogėjant, sukauptos informacijos sisteminimo darbai lėtėjo. Tada Adelė paprašė buvusių savo mokinių ir kolegų, VDA docento Tomo Vaičaičio ir profesorės Laimos Kėrienės imtis leidybos projekto.
Šviesaus atminimo Mokytojos vykdytas darbas yra tęsiamas. Iki 2026-ųjų metų yra numatyta parengti ir išleisti šių albumų trilogiją:
- Žemaitijos kalvystė: PAMINKLINIAI KRYŽIAI, XIX a. pab.–XX a. I p.
- Žemaitijos kalvystė: VARTAI IR VARTELIAI, XIX a. pab.–XX a. I p.
- Žemaitijos kalvystė: VIRŠŪNINIAI KRYŽIAI, XIX a. pab.–XX a. I p.
Projektovykdytojai siekia ne tik spaudai parengti ir išleisti solidžius ir informatyvius leidinius, bet ir duoti impulsą kalviškosios kryždirbystės atgimimui.
Iki mūsų dienų prižiūrimų šimtamečius jau skaičiuuojančių metalinių kryždirbystė paminklų yra išlikę labai mažai, dalis jų rūdija, o apleistos kapavietės užleidžiamos naujiems palaidojimams, kuriuos tikriausiai bus užklotoss atvežtinėmis akmens plokštėmis. Žmonės dažnai nežino, kaip elgtis su rūdijančiais, nykstančiais geležiniais kryžiais, tad juos tiesiog nugriauna, o jų vietoje pastato dabar paplitusius unifikuotus akmeninius paminklus. Tad tik retais atvejais galima rasti gerų pavyzdžių, kai senieji kryžiai sutvarkomi, restauruojami ir įkomponuojami į šiuolaikinę kapaviečių architektūrą.
Senų paminklų atnaujinimas yra labai svarbus tradicijos išsaugojimui, todėl visos bendruomenės ir kiekvienas žmogus, kurių akiratyje yra išlikusių senųjų kalviškų kryžių, yra kviečiami puoselėti šias sparčiai rūdžių ir nesupratimo naikinamas vertybes.
Projektas įsibėgėja. 2023 m. jo vykdytojai surengė kryždirbystės tradiciją liudijančias parodas, jų pristatymus VDA Telšių galerijoje, Biržų muziejuje „Sėla“, Plungės rajono viešojoje bibliotekoje, o 2024-aisiais jas planuojama surengti Gargžduose, Kretingoje, Rietave ir Mažeikiuose. Čia vyks ir paskaitos kalvinės kryždirbystės tema.
Šią vasarą grupė VDA Telšių fakulteto dėstytojų ir studentų rengiasi sutvarkyti ir konservuoti apie 150 apleistų kryžių Plungės, Telšių, Mažeikių, Klaipėdos rajonų bei Rietavo savivaldybės kapinėse (ten, kur seniūnijų atsakingi asmenys pritars šiai projekto vykdytojų iniciatyvai). Tikimasi, kad į šias veiklas įsijungs ir vietos savanoriai. Rudenį numatyta išleisti pirmąjį albumą.
Sigito Varno nuotraukoje – prof. Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė ir studentai 2004 m. vykusios ekspedicijos metu
Projekto vykdytojų informacija