Palangoje kasmet gausėja iniciatyvų, skatinančių atminti turtingą Palangos štetlo istoriją: pernai atidengta Palangos sinagogoms dedikuota atminimo lenta, o šiemet – gydytojui prof. Lazariui Gutmanui. Žydiškosios Palangos istorijos faktai jau keleri mėnesiai pristatomi naujai atsikūrusios Palangos žydų bendruomenės socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose. Iki šiol paviešinta daugiau kaip 20 unikalių istorijų, kurios pasakoja apie iš Palangos kilusius žydų šeimų likimus, jaudinantys holokaustą išgyvenusių žmonių prisiminimai, pristatomas ir žydiškasis paveldas. Socialiniuose tinkluose jau pristatyti palangiškių žydų gintaro verslo istoriniai faktai, Didžiosios ir Mažosios sinagogų, Palangos miesto elektrinės, brolių Kanų gintaro dirbtuvių, Didžiojo gaisro (1938 m.), brolių Levijų vaisvandenių dirbtuvės, vilos „Danutė“ („Danusia“), Palangos pionierių stovyklos (1941 m.), gintaro firmos „Santien & Becke“, Lazario Gutmano, Arono Funko šeimų, brolių Bruckų istorijos, žydų gelbėtojų Straupų prisiminimai. Pirmą kartą paskelbtos Palangos miesto rabinų biografijos. Kartu su žemėlapiais pateikta informacija apie pirmąsias Palangos žydų kapines, buvusias Birutės parko šiaurinėje dalyje, greta pagrindinio įėjimo į parką.
 |
 |
| Iš kairės: Gutmanų šeima apie 1930–1931 metus. Iš kairės Lazaris Gutmanas, jo žmona Vera Gutmanienė. Iš kairės stovi sūnūs Georgas ir Eduardas. Fotografas nežinomas; broliai Borisas ir Julius Bruckai |
|
 |
 |
| Iš kairės: Aronas Funkas (antroje eilėje antras iš kairės) su draugais Palangoje tarpukariu. Fotografas nežinomas; Aronas Funkas (sėdi) su dukrele Liuba Funkaite, žmona Šeina Funkienė (viduryje) ir draugais. Fotografas nežinomas |
|
 |
 |
| Iš kairės: „Žydiškoji Palanga“ – Palangos žydų bendruomenės socialiniuose tinkluose; Palanga (dabartinė Vytauto gatvė į šiaurę nuo senosios autobusų stoties, buvusios Kretingos gatvėje) po Didžiojo Palangos 1938 m. gegužės 10 d. gaisro. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rinkinių |
|
 |
 |
| Iš kairės: Palangos elektrinė apie 1937-uosius metus. Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Kraštotyros fondo; Palangos elektrinės pastatas 2024 metais. Fotografas Mindaugas Surblys |
|
 |
 |
| Iš kairės: Palangos Didžioji ir Mažoji sinagogos po 1938 m. gegužės 10 dienos gaisro. Fotografas Ignas Stropus; Palangos Didžioji sinagoga apie 1921–1925 m. Nuotrauka iš Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Kraštotyros fondo. Fotografas nežinomas |
|
|
 |
| Iš kairės: brolių Motelio ir Geršono Kanų gintaro dirbtuvėse apie 1936-uosius metus. Fotografas Ignas Stropus. Nuotrauka iš Mindaugo Surblio kolekcijos; brolių Motelio ir Geršono Kanų gintaro dirbtuvių pastatas Vytauto g. (Nr. 57). 2024 m. Fotografas Mindaugas Surblys |
|
 |
 |
| Iš kairės: 2023 m. atidengta atminimo lenta, dedikuota Palangos Didžiajai ir Mažajai sinagogoms. Fotografas Mindaugas Surblys; 2024 m., minint Tarptautinė Holokausto aukų atminimo dieną, atidengta atminimo lenta, dedikuota Gutmanui Lazariui. Fotografas Mindaugas Surblys | |
Istorinis Palangos žydų kvartalas, buvęs Vytauto gatvės dalyje į rytus nuo senosios miesto autobusų stoties (Kretingos g.) iki Žvejų gatvės, iki šiol slepia aibę paslapčių, o vos keletas išlikusių pastatų primena tarpukarį bei tuo metu gyvavusią Palangos žydų bendruomenę. Palangiškiai žydai savo veikla mažai skyrėsi nuo kitų regiono štetlų žydų – užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau ilgainiui dėl Palangos – miesto prie Baltijos jūros – specifikos Palangos žydų prekeiviai ir amatininkai pradėjo daugiau užsiimti gintaro apdirbimu ir pardavimu.
Kairėje: Pirmosios Palangos žydų kapinės Palangos Birutės parko teritorijoje, į šiaurės vakarus nuo pagrindinio įėjimo į parką. 2024-m. Fotografas Mindaugas Surblys
Tarpukariu šiame kurorte žydų tautybės žmonėms buvo prieinama tiek visa religinė bendruomenės infrastruktūra, tiek pradinis sekuliarus mokymas, veikė žydų smulkaus kredito bankas, įvairios labdaros organizacijos. Vytauto gatvė buvo pagrindinė Palangos žydų gyvenimo arterija, tad bendruomenė itin išgyveno, kai Palangoje 1938 m. gegužės menesį kilęs gaisras sunaikino beveik visą žydų gyvenamąjį kvartalą. 1941-aisiais, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Palangoje prasidėjo masiniai žydų suėmimai, didžioji dalis jų netrukus buvo nužudyta, likusieji perkelti į getus ir koncentracijos stovyklas, kur jų laukė toks pat likimas.
Žydiškoji Palangos istorija neatsiejama nuo tokių pavardžių, kaip Alšvangeris, Basas, Benjaminovičius, Bernšteinas, Bobė, Brikas, Bruckus, Buršteinas, Cauzmeras, Dribinas, Elkinas, Feinšteinas, Fridmanas, Funkas, Gutmanas, Itmanas, Judelmanas, Kacas, Kaganas, Kanas, Klompusas, Korpusas, Lenkimieras, Levijas, Levinas, Margolis, Mešulamas, Rubelis, Šalminis, Šmiras, Šmolenskis, Šochotas, Šrotas, Talmonas ir daugelis kitų.
Palangos žydų bendruomenėje buvo nemažai šiame mieste gimusių iškilių asmenybių, aktyviai dalyvavusių politinėje, mokslinėje, kultūrinėje ir kt. veiklose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tarp jų yra ir broliai Julius ir Borisas Bruckai (Brutzkus). J. Bruckus buvo gydytojas, tarpukario Lietuvos politikas, sionistas, o B. Bruckus – ekonomistas ir publicistas.
Ryškų pėdsaką paliko ir broliai Samuelis, Lazaris ir Todresas Gutmanai. S. Gutmanas buvo pirmosios Palangos valsčiaus tarybos (1921 m.) narys, gintaro dirbtuvių savininkas, L. Gutmanas – gydytojas, medicinos profesorius, pirmojo lietuvių kalba išleisto neurologijos vadovėlio autorius, T. Gutmanas – gydytojas, fizioterapijos vadovėlio vertimo bendraautoris.
Pastatai, liudijantys Palangos žydų palikimą
Vienas iš kurorte išlikusių, anksčiau žydams priklausiusių pastatų yra Vytauto gatvėje (Nr. 57), priešais centrinę Palangos miesto aikštę. 1929–1930 m. šį namą pasistatė žydai broliai Motelis ir Geršonas Kanai bei Juozas Viltrakis. Jame veikė Kanų šeimos gintaro dirbinių parduotuvė. Kanų dirbtuvės gintaro dirbiniai buvo tokie populiarūs, kad juos eksportuodavo į daugelį Europos šalių ir net į Jungtines Amerikos Valstijas. 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus amatų ir menų parodoje palangiškiams broliams Kanams buvo skirtos premijos ir įteikti sidabro medaliai.
Pastatas Jono Basanavičiaus g. Nr. 6 – buvusi Palangos elektrinė, kuri priklausė žydei Etai Libaitei-Gutmanienei. Apie 1926 m. iš miesto valdybos buvo gautas leidimas statyti elektrinės stotį Palangoje. E. Libaitė-Gutmanienė įsigijo vokišką 70 arklio jėgų galingumo variklį, varomą gazoliu, 45 kilovatų galingumo generatorių, tad elektrinė veikė visu pajėgumu. Palangos mieste tada užsižiebė apie 20 lempų, kurios apšvietė Vytauto, Jūratės, Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Kretingos gatves ir Birutės alėją. Elektros stulpai čia stovėjo gana retai. Tik ant kas penkto kabojo lemputės, tad galima tik įsivaizduoti kaip tuo metu dar menkai buvo apšviesta miesto centrinė dalis. Palangiškiai vis dėlto džiaugėsi elektra, bei tuo pačiu ir piktinosi, nes miesto centre veikianti elektrinė skleidė didelį triukšmą. 1937 m. E. Libaitė-Gutmanienė pardavė elektros stotį Palangos miesto savivaldybei už 37 000 litų. 1940 m. elektrinė perėjo komunalinio ūkio žinion. Visų palangiškių namų languose elektros lemputės sužibo 1947 metais.
1922 m. vykusio Palangos miesto gyventojų surašymo duomenys taip pat ir to laikotarpio miesto planai patvirtina Palangos kraštotyrininkų pasakojimą, jog Kretingos gatvės name Nr. 14 (pastatas išlikęs) priešpaskutinis, ilgametis Palangos miesto rabinas Samuelis Mendelis Kacas. Jis 1940 m., jau būdamas našlys, išvyko į Izraelį ir Tel Avive tęsė rabino darbą, Izraelyje ėjo vyriausiojo rabinato nario pareigas bei dirbo rabinų teisme. S. M. Kacas mirė 1954 m.
Paskutinįjį Palangos miesto rabiną Aroną Kacą kartu su Kretingos rabinu Benjaminu Perskiu ir kitais vietos žydais naciai suėmė ir mirtinai nukankino.
Palangos žydų bendruomenės istorija siejama ir su ypač pasaulyje garsiais rabinais. Vienas jų – Ezekielis Faivelis, kuris buvo žymiojo Vilniaus Gaono mokinys. E. Faivelis gimė 1755 m. Palangoje. Jaunystėje ėjo rabino pareigas gimtojoje Palangoje, kiek vėliau dirbo Deretschine (miestelis dabartinės Baltarusios teritorijoje). Įgijęs patirties kaip magidas (pamokslininkas) keliavo po Vokietiją ir Vengriją, kurį laiką gyveno Breslau (dab. Vroclavas, Lenkija), galiausiai grįžo į Palangą ir atsidėjo literatūriniam darbui. E. Faivelis parašė įvairių religinės tematikos darbų, kurie iki pat šių dienų labai vertinami rabinų. Vienas jų yra „Toledot Adam“.
Jaudinanti iš Palangos kilusių Funkų šeimos išgyvenimo istorija
Palangoje gyveno kelios žydų Funkų šeimos, kurias, kaip manoma, galėjo sieti giminystės ryšiai. Ši itin jaudinanti istorija pasakoja Natano Bero ir Šorės Libės Funkų anūkės Liubos Funkaitės likimą. Yra žinoma, kad N. B. ir Š. L. Funkų šeimoje gimė Elijas Josefas Funkas, kuris buvo vedęs palangiškę Elę Gutmanaitę, o kitas sūnus – Aronas Funkas buvo vedęs Šeiną Šifrisaitę. Abu Funkų sūnūs Palangoje vertėsi gintaro prekyba, buvo gintaro dirbinių meistrai.
Pasakoja palangiškio Arono Funko dukra Liuba Funkaitė-Česakov:
„Mano tėvas Aronas Funkas gimė 1910 metais Palangoje, mama Šeina Šifrisaitė – 1914 metais Tryškiuose. Tėvai susituokė 1937 metais Šiaulių sinagogoje ir išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Kai vokiečiai įsiveržė į Klaipėdą, jie sugrįžo į Šiaulius. Aš gimiau 1938-ųjų lapkričio 6-tąją Šiauliuose.
1941-ųjų rugsėjį visus Šiaulių žydus, tarp kurių buvau ir aš su savo tėvais, privertė persikelti gyventi į getą. Gete gyvenome Žilvičių gatvėje, susigrūdę, daug žmonių viename kambaryje. Mama jautė, kad gyvenimas gete nesibaigs geruoju ir išbraukė mane iš geto kalinių sąrašų, norėdama su manimi persikelti iš Šiaulių geto į Daugėlių lagerį. Tai pavyko įgyvendinti 1943-siais metais. Mama suvyniojo mane į didelį paltą, paprašė, kad neverkčiau. Geto žmonės stovėjo aplink mus, užstodami mane nuo vokiečio. Tik todėl, kad tą dieną lijo, vokiečių kareivių ir karininkų mašinos įstrigo purve ir jie negalėjo laiku atvažiuoti, mane pavyko pervežti į Daugėlių lagerį. Mama pradėjo mokinti mane lietuvių kalbos, nes aš kalbėjau tik žydiškai. Ji imdavo mane su savimi į Sirotavičių butą, kur dirbo tarnaite. Ten dirbo ir Bronė Grigalaitienė su savo vyru Pranu. Mama susitarė su Brone, kad ji paims mane, augins kaip savo vaiką ir grąžins tik jiems, tėvams, jeigu jie sugrįš. Jei ne – aš liksiu jos vaiku.
1943 m. lapkričio 5-ąją Šiaulių gete įvyko Vaikų ir senelių akcija. Vaikus atskyrė nuo tėvų. Visuotinėje sumaištyje mano tėvas spėjo pasakyti Grigalaičiui, kad mane paslėpė – įkišo į kanalizacijos šulinį. Visus vaikus ir senelius išvežė. Pranas Grigalaitis rado keletą uždengtų dangčiais kanalizacijos šulinių. Barbeno, bet niekas neatsiliepė. Pradėjo atidarinėti visus iš eilės. Viename rado mane. Parnešė namo, nuprausė, buvau visa purvina. Sirotavičius atėjo pas mamą ir pasakė mamai: „Jėzus Marija, paėmė jūsų vaiką“. Mama pradėjo verkti ir šaukti, tada jis jai pasakė, kad ji niekur neitų, bet tai nepadėjo. Ji išbėgo ir sutiko tetą, kuris liepė jai nusiraminti ir pasakė, kad tėvas mane paslėpė. Mama nusiramino tik pamačiusi, kad manęs tarp vaikų ir senelių nėra. Į stovyklą aš jau nebegrįžau. Tėvus dar keletą kartų mačiau.
1944-ųjų liepą visus Daugėlių lagerio gyventojus išvežė į koncentracijos stovyklą Dachau Vokietijoje. Aš augau Grigalaičių šeimoje su dviem broliais – Pranu ir Vytu ir seserimi Birute. Mano vardas buvo Aldutė. Mane globojo ir kiti šeimos nariai, ypač mano tėvelio Prano seserys – Onutė, Bronelė ir Zosė. Bronelė buvo jauna mergina, ji padėdavo mamai Bronei auginti vaikus. Aš augau tarp brolių Pranuko ir Vytuko ir sesers Birutės. Aš buvau vyriausia. Melsdavomės kartu, valgydavom kartu, žaisdavom kartu, jokio skirtumo aš nejutau.
Po karo iš Dachau sugrįžo mano tikrieji tėvai. Aš jų nepažinau ir nenorėjau pas juos eiti. Jie pagyveno savaitę kaime ir tik po to mes išvažiavome į Kauną. Kiekvieną vasarą važiuodavome į kaimą, vėliau į Kuršėnus pas Grigalaičius, kad nors kiek galėtume kartu pabūti su mano antrąja šeima.
1957 metais mano tėvai nutarė repatrijuoti į Izraelį. Aš ištekėjau už vyro, kuris turėjo teisę persikelti gyventi į Lenkiją. Mes išvažiavome 1959 metais. Nelengva man buvo palikti savo antrąją šeimą. 1960-aisiais gimė mano sūnus Šlioma ir, praėjus mėnesiui po jo gimimo, mes iš Lenkijos išvykom į Izraelį. Buvo sunkūs laikai, tada ir nutrūko toks man brangus ryšys su Lietuva.
Izraelyje gimė mano duktė Gita ir sūnus Zohar. Taip metai keitė metus. Mano vyras šachmatininkas, mes dažnai važinėdavom į šachmatų varžybas. 1989-aisiais nuvykom į Rumuniją. Aš visada imdavau su savimi savųjų Grigalaičių adresus (gal pamėginsiu iš kitos šalies parašyti, gal laiškas juos pasieks). Taip ir šį kartą turėjau su savim adresus. Išgirdusi kalbant lietuviškai, paklausiau, ar yra kas nors iš Kauno. Atsirado viena moteris, ji vėliau atėjo į mano kambarį. Paprašiau surasti mano antrąją šeimą – Grigalaičius. Daviau savo telefono numerį. Ir jau po kelių savaičių atnaujinom tarpusavio ryšius! 1989-ųjų spalį, po trisdešimties metų, atskridau į Lietuvą. Susitikimas su mano mamyte Brone, broliais ir seserimi buvo labai jaudinantis. Vis dėlto praėjo tiek metų… Sutiko mane ir mano pusseserės Leonora ir Frida, geriausia draugė Violeta. Savo gimtadienį, lapkričio 6-ąją, atšvenčiau kartu su savo šeima ir draugėmis, kurių irgi trisdešimt metų nebuvau mačiusi. Grįžusi kreipiausi į Jad Vašem, prašydama pripažinti mano antruosius tėvus Bronę ir Praną Grigalaičius Pasaulio Tautų Teisuoliais.
1991-aisiais gavau memorialinio muziejaus Jad Vašem direktoriaus raštą, kuriame jis pasiūlė surinkti Teisuolių grupę iš Lietuvos ir atvežti į Izraelį. Ši idėja kilo mecenatui Harvey Sarneriui iš JAV. Jis jau ne kartą buvo suorganizavęs Teisuolių keliones iš 12-os šalių. tačiau iš Lietuvos Teisuoliai dar nebuvo atvykę. Sudarėme Lietuvos Teisuolių. grupę, jų pavardes gavome iš Jad Vašem memorialo. Tuometinis Izraelio Kneseto pirmininkas Dovas Šilanskis padėjo man susitikti su p. Harvey Sarneriu. Dovas Šilanskis mane pažinojo dar nuo vaikystės, su mano tėvais jis buvo Dachau koncentracijos stovykloje.
Atvažiavau į Lietuvą ir su mano pusseserės Leonoros Vasiliauskienės pagalba pradėjome organizuoti Teisuolių kelionę į Izraelį. Man išvykus, tuos darbus tęsė Leonora. Vėliau Leonora Vasiliauskienė ir režisierė Lilija Kopač sukūrė filmą „Gyvybės medis“ apie Lietuvos Teisuolius. Ir štai – 1991-aisiais į Izraelį atvyko 25 Teisuoliai iš Lietuvos, tarp jų buvo ir mano antroji mama Bronė Grigalaitienė, broliai Pranas ir Vytas, sesuo Birutė Grigalaitytė-Brazienė. Tai buvo mano Mamytės Bronės pirmasis ir paskutinis apsilankymas Izraelyje. Vėliau broliai ir sesuo dar atvažiavo, o aš kiekvienais metais vykstu į Lietuvą. Lietuvoje jau buvo mano vaikai, anūkas. Pas mane, Izraelyje, lankėsi mano brolių ir sesers Birutės vaikai. Tarp mūsų labai stiprus ryšys. Juk neveltui Talmude pasakyta: Išgelbėjai žmogų – išgelbėjai Pasaulį. Dėka Bronės ir Prano Grigalaičių, mano antrųjų tėvų, aš turiu šeimą, tris vaikus, septynis anūkus.“
Žydiškosios istorijos, kupinos išgyvenimų. Jos viešinamos Palangos žydų bendruomenės Facebook ir Instagram puslapiuose. Facebook paskyra jau pasiekė daugiau nei 600 nuolatinių sekėjų, o jų skaičiaus nuolat didėja. Šias istorijas kaskart perskaito net keli tūkstančiai socialinių tinklų naudotojų. Kviečiame visus sekti Palangos žydų bendruomenę socialiniuose tinkluose. Čia sužinosite dar daugiau unikalių, iki šiol paslaptyje laikytų istorijų bei naujų faktų apie Palangos žydus.