Žemaičių dainų melodijų stilius, atsižvelgiant į jų muzikinės kalbos specifiką, monolitiškiausias. Jis susiformavo ilgaamžės raidos procese. Pradedant maždaug XVIII amžiumi, šis stilius stabilizavosi, išsaugodamas tipiškus visos žemaičių melodikos bruožus. Mums žinomos populiarios žemaičių melodijos sudaro palyginti vėlyvą, mūsų laikams būdingą raidos stadiją. Kai kurios senovinės (tarp kitko, negausios) dainos, kaip, pavyzdžiui, ligi mūsų laikų išlikusios ankstyvos kilmės šienapjūtės, vaikų, piemenų dainos, lopšinės, šokių ir žaidimų dainos, rodo senųjų reiškinių ryšį su tais, kurie susiformavo ir įgijo tvirtas tradicijas vėliau, o kartu pasižymi ir tam tikru stilistiniu vieningumu bei pastovumu.
Būdingus žemaičių melodikos bruožus atskleidžia S. Stanevičiaus melodijų rinkinys, viena kita Ch. Barčo rinkinio daina ir gausūs XX amžiaus užrašymai. Visa ši medžiaga leidžia susidaryti tokį vaizdą.
Žemaičių dainos esti beveik tik mažorinės homofoninės sandaros, kuri, nors ir artima XVI amžiuje Vakaruose paplitusiai harmoninei funkcinei daugiabalsei muzikai, neabejotinai turi ir savitų nacionalinių bruožų, artimų kitų, ypač šiaurinių, Lietuvos rajonų daugiabalsumui.
Svarbiausios žemaičių dainų savybės yra šios:
1) vyraujantis mažoras;
2) homofoninis daugiabalsumas;
3) ryškus viršutinio melodijos registro iškėlimas su itin stipriai pabrėžta dominantės atrama;
4) paprastesnė, negu Dzūkų krašte, ritminė sandara;
5) ypatingai savitas, laisvas melodijų dainavimo būdas, priskirtinas iš esmės nesudėtingiems ritmo – metro tipams.
Žemaičių melodijoms būdinga harmoninio funkcinio mąstymo paliesta šiuolaikinio mažoro derminė sandara ir intervalika. Melodijų linija banguoja laisvai ir plačiai, be staigių posūkių ir didelių šuolių, nes vyrauja sekundų, tercijų ir kvintų poslinkiai, t. y. tokie intervalai ir kryptys, kuriems nesunku pritaikyti paprastą harmoniją.
Atrodytų, kad tarp žemaičių ir šiaurės aukštaičių melodijų nėra esminio skirtumo. O iš tikrųjų, nežiūrint harmonijos dėsnių sąlygojamos bendros derminės sandaros, žemaičiams būdingas savitas stilius, kurį sudaro tam tikri pastovūs intonaciniai kompleksai ir savitas dainavimo būdas. Žemaičių melodikoje galima išskirti keletą tipingų intonacinės sandaros branduolių, kurie sudaro ritmiškai besikeičiančios ir tarsi prisitaikančios prie teksto ritmikos melodijos pagrindą. Pastebimas polinkis naujai įprasminti tos pačios melodijos variantus, keičiant jų ritmiką.
Dominuojantis vaidmuo žemaičių melodijose tenka tokiai intonacinei krypčiai, kurią sudaro sekunda paruoštas kvartos šuolis iš antrojo dermės laipsnio į penktąjį. Pateikiame būdingus šios rūšies intonacijų pavyzdžius:
Savitą estetinį poveikį turi labai prigijusi žemaičių melodijose išraiškos priemonė – V laipsnio pratęsimas fermata, kuri sudaro kvadratinę melodijos sandarą. Aukštyn kylančia kryptimi užvaldyta ilgai skambanti dermės kvinta (V laipsnis) tarsi sudaro valingos įtampos centrą ir teikia žemaičių melodijoms ypatingai švelnų lyrinį atspalvį. Vaizdingas šių stiliaus ypatybių pavyzdys – žemiau pateikta melodija:
Punktyru pažymėta intonacija pasitaiko daugelio ritmiškai varijuotų melodijų pradžiose.
Kitą būdingą grupę su tais pačiais atramos garsais sudaro melodijos, kurios prasideda V laipsniu, einančiu žemyn ligi tonikos ar II laipsnio, ir kurių antroje pusėje svarbiausią atramą sudaro dominantė.
Suprantama, kad žemaičių melodijos neapsiriboja minėtais pagrindiniais intonaciniais tipais. Tačiau pateiktus pavyzdžius mes laikome būdingiausiais šio krašto stiliui, ypač lyginant su kitų Lietuvos etnografinių sričių melodijomis.
Daugelis žemaičių melodijų skiriasi nuo šiaurės aukštaičių didesniu dainingumu ir laisvu dainavimo būdu. Neretai pirmasis balsas laisvai improvizuoja, išpuošdamas melodiją melizmais, pereinamais garsais ir ilgai skambančiais ritminiais užtęsimais – fermatomis. Taip dainuojant visas melodijos grožis priklauso nuo dainininko kūrybinės fantazijos ir meistriškumo. Kiti balsai įsijungia tik protarpiais, pritardami tercijomis ir išryškindami harmonijos pagrindą.
Daugiabasės homofoninės melodijų sandaros logiška išvada – tai savitos, paskirus motyvus išskiriančios ir melodiją užbaigiančios kadencijos. Žemaičių, kaip ir šiaurės aukštaičių, melodijos paprastai baigiasi III laipsniu. Tai dvibalsio ir tribalsio daugiabalsumo padarinys, nes pagrindinį garsą – toniką – dainuoja antras ar trečias balsas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai dainininkas, dainuodamas vienas, be pritariamųjų balsų, pačioje pabaigoje užtęsia terciją ir nuo jos šoka žemyn į toniką.
Neretai žemaičių melodijos užsibaigia II laipsniu, kuris, dainuojant trimis balsais, tampa dominante (dominantės trigarsyje II laipsnis įgyja kvintos reikšmę).
Kartais žemaičių melodijose pasitaiko perėjimų iš joniškos ar miksolydiškos dermės į mažorą. Tokiais atvejais melodijos dermėje atsiranda svyravimo ir ji reikalauja patikslinimo, dainuojant daugiabalsiškai. Štai, pavyzdžiui, daina, kur pažemintas VII laipsnis, nesukuria ryškių miksolydiškos dermės bruožų, nes melodijos intonacinė sandara grynai mažorinė, o be to, homofoninė – harmoninė.
Žemaičių melodijose pasitaiko chromatizmų, kurie kitose Lietuvos etnografinėse srityse, išskyrus Prūsų Lietuvą, nežinomi. Keletą melodijų su chromatiniais pustoniais randame S. Stanevičiaus rinkinyje. Į šiaurės vakarus nuo S. Stanevičiaus gimtinės – Šilalės, Kaltinėnų, Tauragės, Žarėnų apylinkėse ir netoli Mažeikių jų galima užtikti ir mūsų laikais. Kadangi chromatinės kryptys atsiranda, paaukštinus IV laipsnį (fis C – dur tonacijoje), šios melodijos gauna lidišką atspalvį (labai retas atvejis lietuvių melodikoje). Tačiau tokius reiškinius priskirti lidiškai dermei būtų netikslu, nes paaukštintas IV laipsnis turi tik atsitiktinį pobūdį, ir, toliau vystant mintį, melodija išlieka grynai mažorinė. Paaukštintas IV laipsnis greičiau gali būti laikomas vedamuoju į V laipsnį, stiprinančiu jo reikšmę.
Labai dažnai chromatizmai dermėje neįgyja struktūrinės reikšmės, nes jie nėra pastovūs, organiškai suaugę su dermės sandara ir tėra koloristinė raiškos priemonė.
Žemaitija nepasižymi melodinių tipų gausumu, kaip, pavyzdžiui, Dzūkija, kurioje pastebimas nepaprastai didelis žanrų ir melodijų tipų įvairumas. Antra vertus, čia ryškiau atsiskleidžia melodijų stilistinis vieningumas. Šiuo atžvilgiu žemaičiai pralenkia kitas Lietuvos etnografines sritis.
Žemaičių folklore negausu dainų, kurios turi apeiginę – funkcinę reikšmę arba yra glaudžiai susijusios su tam tikrais darbo procesais. Gyvuojančios darbo dainų rūšys nepasižymi tais išskirtiniais specifiniais bruožais, kuriuos teikia darbo arba apeigų funkcija (kaip pavyzdžiui, dzūkų dainos). Būdingiausias ir vienintelis šiuo atveju yra šienapjūtės dainos su priedainiu valioj, kuris tarsi apibūdina šienpjovių darbo nuotaikas ir platų judesio užmojį.
Iš kitų darbo dainų labiausiai paplitusios naktigonių ir jotinės dainos. Jos siejasi su Žemaitijoje nuo seno žinoma žirgų auginimo tradicija.
Nemaža randame Žemaičių krašte vestuvinių lyrinių dainų, kurios dažniausiai jau nebesusijusios su apeigomis. Gausiai esama dainų apie kareivio dalią, turinčių artimų variantų visoje Lietuvoje, o taip pat vaišių, humoristinių dainų ir žaidimų. Paplitusios labai savitos humoristinės dainelės, kurioms būdingas greitas tempas ir aiški kapota, atskirus priebalsius išskirianti artikuliacija.
Žemaičių stiliaus melodijų dainavimo būdas patvirtina folkloristų nuomonę, kad daina, užrašyta be melodijos, netenka paties svarbiausio, t. y. to, kas leidžia pasekti kūrybinį procesą. Daina be melodijos nepilna, nes ji neatskleidžia savo sinkretinės esmės ir trukdo rimtai, aprėpiant visą kūrinį, tyrinėti genezės ir raidos klausimus. Žemaičių dainininkų, ypač senesnės kartos, dainavimo tradicija pasižymi nepaprasta laisve, sudėtingu ritmu ir struktūrinių melodijos garsų melizmatiniu apdainavimu. Nors dermių ir metro atžvilgiu šios dainos paprastos, savitą jų dainavimo būdą sunku perteikti muzikos rašto ženklais. Dėl ypatingo intonavimo, žodžių tarimo, loginių ir emocinių akcentų, fermatų, neįprastų atsikvėpimų šis dainavimas yra nepakartojamas.
Reikia manyti, kad žemaičių stilistinės ypatybės turėjo savitą pagrindą, kad šio krašto melodikos pačiose gelmėse slypi jiems giminingų kuršių ypatybės. Remiantis istorijos duomenimis, kuršiai gyveno ne tik Latvijos dalyje, bet ir šiaurės vakarų Žemaitijoje. XVI – XVII amžiuje jie asimiliavosi su lietuviais ir latviais. Greitai išnykusi, mažai žinoma kuršių kalba turi bendrų bruožų su žemaičių dialektu, su latvių ir prūsų kalbomis. Galimas daiktas, kad artima kuršių kaimynystė paliko pėdsakų ir žemaičių melodikoje.
Parengta pagal: Jadvyga Čiurlionytė, „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. Vilnius, 1969, p. 303–311