Turinys
- Žemaičių aukštumų kultūrinio kraštovaizdžio liaudies kūrybos elementai
- Galimos prielaidos
- Valakinių pertvarkymų laikotarpis
- Sodybos ir pastatų architektūra
- Želdiniai
- Aplinkybės, formavusios senąją žemaičių sodybą
Kultūrinio Žemaitijos kraštovaizdžio formavimąsi įtakojo čionykštė liaudies kūryba ir juridinės reformos. XVI–XIX a. kaimo pertvarkymai Žemaitijoje buvo vykdomi mažesniu mastu nei kitur Lietuvoje, todėl didžia dalimi kultūrinis kraštovaizdis čia sąlygotas tradicinio stiliaus. Straipsnyje apžvelgiamos aplinkybės dėl kurių susidarė sąlygos išlikti vietos liaudies tradicijai.
Čia charakterizuojami kultūrinio Žemaitijos kraštovaizdžio estetiniai bruožai: tradicinė trobesių struktūra ir vidaus kompozicija, ryšys su reljefu, landšaftu, taip pat senųjų Žemaitijos gyventojų ryšys su gamta, liaudies kūrybos patirties svarba dabar.
Žemaičių aukštumų kultūrinio kraštovaizdžio liaudies kūrybos elementai
Žemaitijos liaudies architektūrai būdinga tai, kad ji išliko mažiausiai paliesta praeityje taikytų Lietuvoje reformų.
Ypač smarkiai Lietuvos gyvenvietes paveikė dvi reformos: XVI a. valakų įstatymas ir sutinkamai su juo rikiuojamas gatvinis kaimas bei formuojamas trilaukiais rėžiais padalytas ūkis. XX a. pradžioje šią žemėtvarką pakeitė antroji – Stolypino reforma, kuri naikino rėžius, aktyvino vienkiemių kūrimą.
Kai kuriose Žemaitijos srityse tie pertvarkymai daug siauriau buvo taikomi, o tradicinės raidos normos išliko žymiai raiškesnės. Bene ryškiausias tokio kraštovaizdžio pavyzdys yra kalvotoji Žemaitijos dalis, ypač kai kurios Telšių rajono (pietinės, šiaurinės ir vakarinės) sritys bei kaimyninės apylinkės. Tai Sedos, Renavo miškingos, kalvotos sritys palei Varduvą: Alsėdžių, Žemaičių Kalvarijos, Barstyčių, Lieplaukės apylinkės.
Kitokią tradicinio žemaitiško kraštovaizdžio sritį galima pastebėti palei Minijos aukštupį: Medingėnų, Žlibinų, Žarėnų ir kitų vietovių apylinkėse. Šiame kalvotame labai šlaitingame kraštovaizdyje vyrauja savitas žemaitiškų gyvenviečių tipas.
Sodos
Tai branduoliniai kaimai, vietos tarme vadinami sodomis. Yra išlikę net su tuo žodžiu sudarytų vietovardžių – Šilsoda, Lauksoda, Miksodžiai, Gelsodis, Sodalė, Medsodžiai, Medsėdžiai. Sodose sodybos išsidėsčiusios paskirai, be jokio plano. Jos užima stambesnių kalvų šlaitus, banguotas sausas pašlaites, kybo upių slėnių pakraščiais, prisigretinusios prie mažų upelių, nedidelių birštvų, tūno pamiškių užuoganose. Jas jungia dendrinio plano netaisyklingas kelių ir kelelių tinklas. Kokio senumo, kiek tradiciškas (žemaitiškas) šis gyvenviečių išsidėstymas kraštovaizdyje ir koks jų stilius?
Galimos prielaidos
Žemaitijos viensėdinės gyvenvietės yra pačios seniausios Lietuvoje. Anot tyrinėtojo V. Balčiūno, į XIX a. Žemaitijos kalvotosios sritys įžengė vienkieminėse sodose gyvendamos. Tą patį rodo ir XIX a. pirmos pusės žemėlapiai (1845m. ir 1865m. Žemaičių aukštumų žemėlapiai), kuriems lauko kartografinė medžiaga buvo pradėta rinkti nuo 1819 m. Iš žemėlapių matyti, jog čia minimose srityse vyrauja kieminės sodos ir tik kur ne kur kryžkelėse pasitaiko netaisyklingų kaimelių, nedidelių bažnytkaimių.
Ieškoti dokumentinių, visų pirma kartografinių XVIII a. liudijimų yra kur kas sunkiau. Planų su patikima kartografine informacija turime tik iš XVIII a. antros pusės ir XIX a. Juose nurodyta daug vienkiemių, laisvai pasklidusių grupinių sodybų, sudėtingo kupetinio plano kaimelių. Yra vienas kitas ir gatvinis valakinis kaimas. Nemaža rėžiais suskirstytų laukų, bet vyrauja sklypai.
Galima spėti, kad leisdamiesi dar į senesnius laikus, į XVIII a. pirmąją pusę, o paskui ir į XVII a. antrosios pusės laikus, didelių pakitimų Žemaitijos kraštovaizdyje neaptiktume. Tas laikotarpis (~1650-1720) buvo karų, badų ir marų labai varginamas.
Valakinių pertvarkymų laikotarpis
Valakų reforma Žemaitiją pakeitė, tik ne visą ir vienodu mastu. Šie pertvarkymai pirmiausia buvo įgyvendinti valstybinėse žemėse. Paskui šios iniciatyvos ėmėsi dvarininkai. Bažnytinę žemėvaldą ši reforma labai mažai palietė. Nesikėlė į kaimus smulkieji žemių savininkai bajorai. O čia aptariamos Žemaitijos sritys ir įeina į vieną ar kitą žemių priklausomybės kategoriją. Sedos, Renavo, Žemalės žemės palei Varduvą buvo pavienių žemvaldžių rankose. Minijos aukštupyje – ištisai vadinamos bajorų akalicų žemės; Barstyčių, Žemaičių Kalvarijos, Alsėdžių, Lieplaukės apylinkėse buvo nemaža bažnyčios ir vienuolyno žemių.
Galima spėti, kad čia minimoje kalvotosios Žemaitijos dalyje per visą feodalinį laikotarpį buvo palankesnės sąlygos nei kitur laisviau reikštis vietinei kraštovaizdžio architektūros tradicijai. Turbūt dėl to šių sričių kultūrinis kraštovaizdis čia tebėra toks savitas.
Sodybos ir pastatų architektūra
Nuo seno dauguma tyrinėtojų yra pastebėję būdingą žemaitiškos sodybos išplanavimą ir architektūrą. Pirmiausia čia sodybos pasižymi dideliu plotu. Jose daugiausia, lyginant su kitomis Lietuvos etnografinėmis sritimis, trobesių. Pilname žemaitiškos sodybos trobesių sąraše būdavo iki 10 statinių: namas (numas), klėtis, tvartai, daržinė, jauja, rūsys ( šakniavaisiams laikyti pusiau į žemę įleista patalpa su stogeliu, ubladė (nedidelis pastatėlis su duonkepe krosnimi), bragas (šienui arba šiaudams sukrauti stogelis ant keturių stulpų), dengta žardinyčia arba žardai, šulinys, stogastulpis.
Originali pastatų architektūra, vidaus išplanavimas. Panašiai kaip ir visa sodyba, pastatų vidus labai diferencijuotas: gyvenamas namas dalijamas kartais iki 10 patalpų; tradicinė joje yra kai kur dar išlikusi virenė (kaminas) su ugniakuru.
Klėtyse vėlgi randama iki 7 patalpų (grūdinė, klėtsanga, mėsinė, špikierius, mergų kamaros, vaikų, bočių kamaros). Tvartai neretai dvilinko, trilinko plano. Stogai dažnai keturšlaičiai, žemai nuleistomis pastogėmis, su gražiais čiukurais.
Kalvotosios Žemaitijos kraštovaizdyje dominuoja sodybos ansambliškumas, savitas jos siluetas, įsiliejimas į natūralią reljefo ir želdinių kompoziciją. Žemaitiškos sodybos fasadas ne visada atgręžtas į kurį nors akiračio akcentą, pavyzdžiui, atvirą reginį nuo šlaito, rytų dalį (tai būdinga aukštaičiuose), kelią ir kt. Čia dažnas uždaras ansamblis. Fasadinė gyvenimo dalis dažnai „žiūri” pro medžius į artimą, savo pasirinktą (ąžuolą, daubą) ar net susikurtą (pastatytą stulpinį paminklą) grožį. Sodyboje ne vienas kiemas. Sodybos priekyje, tarp trobos ir klėties, yra švarus kiemas. Kaimynystėje – sodas, bitės, gėlynas. Pastaroji sodybos dalis dažnai esti saulės atokaitoje ir užuovėjoje. Medžiais ir tvora atskirtas nedidelis patvartės kiemas, toliau, prie daržinės, jaujos ir žardų – žardiena, arba kluoniena. Ūkinė dalis neretai turi atskirą įvažiavimą. Sodybos pastatai išdėstyti laisvai, susidaro erdvūs kiemai. Plano architektūroje atsiranda netikėtai jaukių derinių. Juo labiau, kad dideliame plote pasiskleidusi sodyba nėra lygiame aukštyje – namas ir klėtis paprastai aukščiau, kiti ūkio pastatai nuslenka žemyn. Ten iškasama arba užtvenkiama kūdra. Minima žemaičiuose ir pirtis. Nors senoje žemaičių sodyboje pastatai plačiai išdėstyti, bet ji kompaktiška, jauki. Ji stovi sodintų medžių paunksmėje, dažnai šliejasi prie birštvos. Sodybos aptvertos savitomis žiogrių, dažniausiai statinėmis tvoromis, akmeninėmis krūsnimis.
Želdiniai
Nemaža tradicinės logikos senosios žemaičių sodybos želdiniuose. Želdinių paprastai daug ir jie labai įvairūs. Vertinami seni medžiai. Želdiniai paprastai kaip ir pastatai čia susodinti nesimetriškai, nevienodai. Todėl jie sodybai suteikia daugiau įvairumo, nuotaikos. Prie sodybos, be sodo, dažnai matome įvairiamedį miškelį – birštvietę. Kilnieji lapuočių medžiai sodyboje užima prideramą vietą. Gerajame kieme visada garbingoje išrinktoje vietoje rasime liepą. Pagal žemaičių mitologinių teiginių nuotrupas liepa yra gerumo (gerųjų dvasių) medis. Jis megstamas dėl kilnaus kvapo, žiedų gydomųjų galių. Tą medį dar labiau sukilnina žydėjimo metu bitės. Geru medžiu laikomas klevas. Jis dažnai auga namo gale, kitur – ir prie kūdros. Iš jo leidžiama sula. Ąžuolas ypač gerbtas. Jis neretai augdavo atskirai, priešakinėje arba kad ir nuošalioje, bet iškilmingoje sodybos vietoje. Neretai jame būdavo koplytėlė. Topolių vieta – viduryje, tarp kiemų. Jų aukštos viršūnės perkūnsargį atstodavo. Tarp svieno ir apynojų rasdavosi šermukšnių. Šermukšnis buvo laikomas magišku, atseit turėjęs galios nuo piktų dvasių apsaugoti sodybą. Žardienos pakraščiuose – beržai, kuriuose kartais įsikurdavo gandrai.
Senoje žemaičių sodyboje beveik nebūdavo eglių. Nebuvo ir pušies (Žemaitijoje jų iš viso maža), nebuvo taip pat ir drebulių. Tiems medžiams primetamos lyg ir silpnumo savybės.
Šiandien, tiesa, pasitaiko ir gana neretai eglę pamatyti pasodybyje. Iš dvarų, nuo šventorių pamažu į sodybas tarp medžių įsimaišė kaštonų, kitų egzotų.
Neatimamas senosios žemaičių sodybos architektūros elementas buvo pusgulstinės skaldytų rąstelių, žiogrinės, akmenų tvoros. Jas Birštvėnų (Telšių raj.), Kantaučių (Plungės raj) apylinkėse dar galima pamatyti ir dabar. Seniau, pasakojama, jos ribojo laukus, ganyklas arba vadinamuosius apluokus. Keliuose buvo daug vartų. Palei tvoras ir ypač kelius Žemaičiuose labai būdingas rutulinis gluosnis. Tai puošnus palaukių medis, puošiantis Žemaitijos kraštovaizdį.
Sodybų vaizdas skyrėsi. Silpnesnių ūkių sodybos buvo mažesnės, neturėjo pridėtinių pastatų, ne toks prabangus buvo jų išdėstymas, skurdesni želdiniai.
Aplinkybės, formavusios senąją žemaičių sodybą
Sodybos raidą, stilių lėmė ir formavo ekonominės sąlygos, teisiniai apribojimai, tradicijos, reljefas, mikroklimatas, paviršiaus litologija, augmenijos pobūdis.
Žemaičių kraštovaizdžio tradicinių savybių raida priklausė ir nuo objektyvių istorinių sąlygų. Žemaitijoje buvo silpnesnė didžiojo kunigaikščio valdžia, jam mažiau priklausė žemių. XV ir XVI a. Žemaitija seniūnų administruojama, tvarkėsi daug savarankiškiau. Pavyzdžiui XVI a. Lietuvoje buvo įsteigtos apskritys, o Žemaitijoje po senovei liko 28 valsčiai. Privačių savininkų žemėse valakiniai pertvarkymai vyko lėčiau ir sunkiau. Lėčiau dėl to, kad centrinė kalvotoji Žemaitijos dalis buvo žymiai rečiau gyvenama. Apie mažesnį gyventojų tankumą čia sprendžiama iš to, kad toje dalyje gyventojų buvo rečiau XIX a. ir net 7-ame šio amžiaus dešimtmetyje. Retesnis buvo viensėdžių kaimaviečių tinklas. Gal dėl to Žemaitijoje visą laiką buvo daugiau išsivysčiusi gyvulininkystė. Bendros kaimo ganyklos išliko iki praėjusio šimtmečio.
Žemaitijoje daug liberalesnėmis sąlygomis dvarų savininkai savo žemėse vykdė valakinius pertvarkymus. Iš Platelių, Gintališkės, Užvenčio dvarų XIX a. pirmos pusės žemių planų matyti, kad vienur sodybos buvo perkeltos į gatvinius kaimus, kitur liko tradicinėse sodose, nors žemė ir sudalyta rėžiais. Tarpumiškėse matyti daug paskirų sodų, užusienių, svarbi ir ta aplinkybė, kad Žemaitijos dvaruose buvo daug vadinamųjų činčinių valstiečių, kurie žemėtvarkos požiūriu, matyt, buvo savarankiškesni. Po švedmečių XVII a., taip pat po marmečių nemaža žemvaldžių, pabėgę iš Žemaitijos, negrįžo į dvarus, o valstiečius paleido činčinikais. Apskritai po šių XVII a. antros pusės ir XVIII a. pradžios nelaimių valakine gyvenviečių forma nebuvo rūpinamasi. Geriausios sąlygos žemaičių tradicinėms gyvenvietėms vystytis buvo į pietus nuo Telšių (Medingėnų ir Žarėnų apylinkėse), kur žemės priklausė smulkiems bajorams. Šie valakinių pertvarkymų metu į kaimus nesikėlė. Jų sodybos dažniausia tose pačiose vietose lyg dvareliai vystėsi, keitėsi, skaidėsi. Joms taikytas bajorų akalicų vardas išliko iki mūsų laikų. Akalicų sodybose iki šiol nesunku pamatyti ryškių tradicinių žemaičių liaudies architektūros bruožų, vietomis, tiesa, ir modernių elementų, nusižiūrėtų iš dvarų medinių pastatų architektūros.
Pagaliau reikia pripažinti, kad Žemaitijos tradicinių gyvenviečių bei paskirų sodybų raidoje buvo nemaža iš kartos į kartą paveldimo pastovumo. (Konservatyvumu jį vadinti, galbūt netiktų, nes liaudies architektūros tradicijos keitėsi). Lyginant pastarojo 150 metų laikotarpio smulkius žemėlapius su dabartiniais, krinta į akis kelių tinklo, pagrindinių kaimaviečių, tiltų, atskirais atvejais net lieptų vietos pastovumas. Palyginus su Užnemunės lygumų įvairių laikų kelių tinklu, Žemaitijos kraštovaizdžio kelių tinklas dėl reljefo sąlygų, yra daug pastovesnis. Priklausydamas nuo kalvoto reljefo, jis išlaikė dendrinio tinklo planą, o žemaičių tarmėje iki šiol išliko lauko vadinimas lydymu. Ir namai praeityje čia buvo rečiau perstatomi. Jie su didesnėmis pastogėmis, apkalti lentomis, geriau išsilaikydavo. Tai derinasi su žemaičiams būdinga buitine tradicija: neskaidyti žemės sklypo tarp vaikų; ūkis paliekamas vienam sūnui, o kitų vaikų dalis išmokama.
Įdomu, kad Žemaitijoje valakų reformos metu sukurti gatviniai kaimai vystėsi savaip, galima sakyti „žemaitiškai”. XIX a. pradžios planuose tuos kaimus randame jau savaime persitvarkiusius, transformuotus pagal seną tradicinį planą. Gintališkės ir Platelių dvarų valdų planuose Šauklių, Šniukštų, Baidotų, Gelaičių, Davainių ir kiti kaimai jau yra tik iš dalies gatviniai. Pastatų atstumas nuo gatvės nevienodas, arčiau upelių sodybos susibūrusios grupėmis. Pavyzdžiui Laivių kaimas XIX a. pradžioje buvo pusiau gatvinis, pusau prie upelio, XIX a. viduryje jau rėžiai buvę prie kelio, kur neseniai buvo sodybos, pažymėti tušti plotai, o viso kaimo sodybos laisvai išsidėsčiusios prie upelio.
XIX a. pirmoje pusėje Žemaitijos kraštovaizdyje tipiškų valakinių, stambesnių kaimų beveik nebuvo. Išsiskyrė nedidelės kaimavietės, dažniausiai prie kryžkelių.
Tokių nedidelių, laisvai užstatytų kaimų buvusios Telšių apskrities pietinėje dalyje buvo 51. Juose būta 329 kiemų. Iš to galime spręsti apie tų kaimų dydį (vidutiniškai po 6 sodybas). Vienkiemių tame plote priskaičiuota 1106. 1895m. ten pat vienkiemių rasta 2819, o kaimų 19. Iki 1930 m. minimame plote vienkiemių dar padvigubėjo. Vadinasi per tą laiką sodybų padaugėjo. Lyginant žemėlapius, pastebėta, kad per tą laiką kalvotoje Žemaitijos dalyje labai sumažėjo miškelių, gojų, nedirbamų žemių. Savaime suprantama, padaugėjus gyventojų, buvo išplėstos dirbamos žemės.
Iki mūsų dienų Žemaitijos kultūrinis kraštovaizdis labai pakito, vis dėlto net šiandien Sedos-Renavo-Pievėnų, taip pat Medingėnų-Žarėnų apylinkėse matyti labai vertingų žemaičių sodybos tradicinės liaudies architektūros bruožų. Jie ypač ryškūs medžių deriniuose, sodybos, pastatų išdėstymo plane ir kt. Čia nesunku pastebėti, kad liaudies kūryba ir logika suformavo šios Lietuvos etninės dalies kraštovaizdį.
Pirmą kartą studija paskelbta 1974 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Liaudies kūryba”, t. 2