2024 m. vasarė 11 d. Ožgavieniu švėntė vīka Žemaitiu kaima moziejou Telšiūs (adresos: Malūna g. 5).
ŠVĖNTĖS PRUOGRAMA BOVA TUOKI:
13.00 – Vėsė būrēs traukė pri Žemaitiu kaima moziejaus viejė malūna;
14.00 pri iējėma i Žemaitiu kaima moziejo bova pakorta Muorė.
15.00 Po šuokiu, dainū ėr šieliuoniu vėse pasoka nomėi pasėruoštė būsėmā darba dėinā!
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
| Viršuje – liaudies meistras Antanas Vaškys |
Kas laukė švėntės dalīviu?
Vėsė bova vaišėnamė, ė apšokėniejėmė. Kas sava ličīnas netoriejė, anou gava moziejou. Par vėsa švėntė varažėjė daugībė parsėrėngieliu.
IŠSAMIAU (lietovėškā)
2024 m. vasario 11 d. šimtai persirengėlių ir žiūrovų skubėjo į Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaičių kaimo muziejų švęsti Užgavėnių, kurias muziejininkai suorganizavo kartu su Telšių kultūros centru. Renginį inicijavo Telšių rajono savivaldybė. Sočiais ir riebiais valgiais, nuotaikingomis dainomis, trankiais šokiais, riktinga muzika ir garsiais šūksniais susirinkusieji vijo žiemą lauk iš kiemo.
„Dėdelės džiaugsmos, ka Tamstas mumis aplonkiet pasicekavītė kāp žemaitē senās čiesās liuob ožgavietė. Lai būn tuos kelės valondas šindėin vėinė joukā ėr žaidėmā!“ – kad būtų visiems matomas, stojo ant statinės ir raginimu linksmintis Užgavėnes pradėjo jos vedėjas – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Arūnas Vozbutas. Jis padikatvo ir šventės temą – „Rinkimai“, mat šiemet Lietuvos piliečiai net tris kartus stos prie balsadėžių.
Po iškilmingos įžangos „kandidatas“ iš „Srauniojo Durbino seilėtekio“ partijos su savo svita, More ir jos palyda, keliavo iš vieno kiemelio į kitą, kuriuos įkūrė prašmatniausi, baisiausi, juokingiausi ir šmaikščiausi persirengėliai: prie laužavietės šventės lankytojus linksmino Rietavo savivaldybės kultūros centro Tverų folkloro ansamblis „Kermušie“ (vad. Arūnas Gedmantas), Varnių kultūros centro tradicinės muzikos grupė „Vo kāp…“ (vad. Arūnas Gedmantas), Rūdupių kaimo bendruomenė.
Greta jaujos svečiams spalvingas kaukes puošti padėjo Žemaičių muziejaus „Alka“ persirengėliai. Čia pat „ličīnas“ drožė „Aukso vaikino“ laureatas, nusipelnęs Žemaitijos kryždirbys ir medžio drožėjas Antanas Vaškys. Vidutinioko kieme šurmuliavo Telšių kultūros centro persirengėliai ir Telšių kultūros centro folkloro ansamblis „Spigėns“ (vad. Diana Bomblauskienė), greta – atėjusius su vaišėmis pasitiko Vembūtų bendruomenė, o panorusius – žemaitukų veislės arkliais pavežiojo arklininkas Liudas Augaitis (VšĮ „Raitija“).
Šiemet šimtą metų minintis iš Nerimdaičių atvežtas ir muziejuje „patupdytas“ malūnas lyg bičių avilys buvo gyvas – čia siautė Nevarėnų kultūros centro ir bendruomenės velniai bei raganos. Netoliese vaikštinėjus šventės dalyvius pasitiko Ryškėnų kultūros centro meno saviveiklininkai ir gyvenvietė bendruomenės, Telšių jaunimo centro nariai bei Vėžaičių, Endriejavo ir Gargždų persirengėliai su išskirtinėmis tautodailininko, skulptoriaus Raimundo Puškoriaus sukurtomis kaukėmis.
Ir ne tik šokiai, dainos bei vaišės buvo! Žemaitiškų Užgavėnių tradicijas visi stengėsi perteikti persirengę įvairiais veikėjais: daktarais, raganomis, vestuvininkais, meškomis, gervėmis, ožiais, velniais, giltinėmis, arkliais ir kitokiom baisiom grožybėm.
Subruzdėjusius į muziejų sužinoti ateitį viliojo būrėja, tėvai su vaikais rungėsi estafetėse, suposi aukštai, aukštai, kad tik greičiau prišauktų pavasarį, lankytojai ragavo šiupinį, „kleckus“, blynus, lašinius ir kitokius gardėsius. Nespėjusieji ko nors Užgavėnėms tinkamo pasigaminti, galėjo vietoje įsigyti Žemaičių kaimo muziejaus kolektyvo ir A. Vaškio kurtų kaukių, už kurias atvykusieji plačiai atvėrė pinigines ir ne vieną dešimtinę noriai atseikėjo.
Nors tikroji Užgavėnių šventė minima antradieniais, likus 47 dienoms iki Šv. Velykų, jau daugelį metų Telšiuose ir daugelyje kitų vietų įprasta jas pradėti švęsti šiek tiek anksčiau, kad visi spėtų pasilinksminti taip, jog iš padų dulkės rūktų, o tikroji Užgavėnių diena uždėtų paskutinį tašką šventei.
Prisismaginę ir prisiragavę visi skubinosi pamatyti Lašininio ir Kanapinio kovą. Savo stiprybę šiedu aiškinosi stengdamiesi kits kitam kuo smarkiau užvožti. Vienas – lašinių paltimi, antras – žuvies galva. Sulaukęs smarkaus palaikymo pergalę išplėšė Kanapinis, mat Lašininiui pro šoną ėmė riebalai tekėti… Džiaugsmui ribų nebuvo: užsiliepsnojo Morė, pasigirdo žemaitiškos skanduotės „Žėima, žėima, biek ėš kėima!“, buvo sušoktas meškutės šokis. Šventėje pavasaris žiemą įveikė, šviesos ir šilumos į sielą įsileidome, visu blogiu atsikratėme, Morės galybę sudeginome, kad ir toliau linksmai, sveikai bei puikiai gyventume!
Žemaitiu moziejaus „Alka“ inpormacėjė parėngė Kazlauskienė Donata
Portėgrapėjės Norvaišienės Loretas ėr Laurinavičiūtės Rugilės