Jau beveik ketvirtis amžiaus Užgavėnės Lietuvoje – vėl viena spalvingiausių, masiškiausių, kasmet bendruomenes į būrį telkianti, gamtą iš žiemos sąstingio budinanti šventė, kurios daugelis tradicijų yra mus pasiekusios dar iš pagonybės laikų.
Sovietmečiu valdžia, slopinusi senąsias mūsų krašto kultūros tradicijas, religines, kalendorines šventes, netoleravo ir Užgavėnių, tačiau žmonės ju neužmiršo ir, to labai neafišuodami, tai didesniame, tai mažesniame būryje jas švęsdavo, vieni kitus lankydavo. Nebuvo užmirštos ir Užgavėnių persirengėlių kaukės (žemaitiškai ličynos). Dažniausiai jas gamindavo liaudies meistrai. Stipriausiai šios šventės senosios tradicijos ir papročiai bendruomenių gyvenime buvo įsitvirtinę ir sovietmečiu labiausiai puoselėjami Žemaitijoje (ypač Platelių, Palangos, Telšių, Kurtuvėnų vietovėse).
Ši šventė neįsivaizduojama be visą dieną šurmulį keliančių persirengėlių, kurie šėlioja, įvairias tai dienai pritaikytas dainuškas, talaluškas traukia, prie sutinktų žmonių kabinėjasi, elgiasi atitinkamai taip, kaip būdinga jų personažams. Kokios Užgavėnės, jei jų metu nesiaučia kaukėtos raganos, velniai, spalvingai apsirėdę čigonai, mainikautojai žydeliai, daktarai, ubagai, vestuvininkai, tarp kurių ir kunigą, ir jaunuosius, ir piršlius gali pamatyti! O kur dar į mirtiną kovą su ateinantį pavasarį simbolizuojančiu Kanapinskiu stojantis, savo valdžią mėginantis išlaikyti žiemą gerokai persivalgęs Lašininskis. Centre – visas savo kūno grožybes demonstruojanti didžiakrūtė, ant rato per miestelį ar gatvėmis dardanti Kotrė, kurią bendruomenės šventei baigiantis dažniausiai jos dalyviai sudegina ant laužo. sudeginti. Tą dieną populiarūs ir persirengėliai, vaidinantys giltines, ožius, arklius, kitus gyvūnus. Jie ne tik po namus, kavines, kitas įstaigas vaikštinėja, savo giesmėmis, įtaigiomis prakalbomis šeimininkus išjudina ir, viso gero iš jų prisirinkę, vakare į būrį susirenka, sau didžiausias linksmybes ištaiso.
Iš karto po Užgavėnių – rimties, susikaupino, ilgo pasninko laikas – gavėnia, tai kada jei ne prieš ją sočiai prisikirsi. Kas tris, o kas ir šešis, net devynis kartus Užgavėnių dieną gardžiai pasisotina. Kepti mieliniai ir visokie kitokie blynai, troškinti kopūstai su riebia mėsa bei karštomis bulvėmis, šiupinys su kiaulės uodega, kunkis (žem. šutynė), dešra, pyragas, naminė gira, alus ir kitokie gardūs valgiai bei gėrimai prieš užgavint – tradiciniai.
Daug tą dieną ir visokių pramogų. Įprasta važinėtis nuo kalniuko. Tikima, kad tas, kuris per Užgavėnes iškrenta iš rogių, sniege išsivolioja, žemei padeda iš pašalo išsivaduoti. Įprasta ir vandeniu laistytis – nuo seno manyta, kad taip galima pagreitinti pavasarį ir žemės atgimimą. Sakoma: jei Užgavėnių nešvęsi, visus metus niurzglys būsi, nuo nelaimių neatsiginsi: gyvuliai išdvės, javai blogai derės, namiškiai sirgs, visokios kitokios negandos pristos. Patarimas toks: jei nori, jog vasarą gyvuliai ganykloje visada krūvoje būtų, po Užgavėnių vaišių šaukštų, peilių, šakučių nereikėtų plauti. Surišk juos šiaudais ar juosta ir palik per naktį gulėti. Nuplauk ryte, bet gerai išsimiegojęs (Pelenų dieną keliamasi ne anksti iš ryto, o gerokai įdienojus). Gyva tradicija tą dieną ir orus speti, sau likimą burti.
Į Lietuvos nematerealaus kultūros paveldo vertybių sąvadą 2017 m. įrašyta 1971 m. atgaivinta ir iki šiol gražiai asociacijos „Kurtuvėnų bendruomenė“ ir Kurtuvėnų regioninis parkas puoselėjama ir saugoma Kurtuvėnų (Šiaulių raj.) Užgavėnių tradicija.
Nematerealaus kultūros paveldo vertybių sąvadas (prieiga internete https://savadas.lnkc.lt/), pristatydamas visuomenei Kurtuvėnuose puoselėjamą Užgavėnių tradiciją, pažymi, kad „Sovietmečiu draustos Užgavėnės dėl Kurtuvėnų bendruomenės pasipriešinimo ir mokytojos Janinos Čepulytės-Lukoševičienės iniciatyvos buvo atgaivintos 1971 m. Šventė tapo pasipriešinimo režimui išraiška, įkvėpusia kitų Žemaitijos miestelių bendruomenes rengti žiemos palydų šventes.
Kurtuvėnų Užgavėnės vyksta kasmet antradienį, likus septynioms savaitėms iki Velykų. Persirengėlių vaikštynes rengia asociacija „Kurtuvėnų bendruomenė“ ir folkloro ansamblis „Kurtuovė“ (vadovė Edita Ramančionienė). Miestelio ir apylinkių žmonės pasipuošia tradicinėmis (ožio, meškos, gervės, arklio su raiteliu, vestuvininkų, žydo, čigono, ubago, velnio, raganos, giltinės, malpos, mergos ant šieno, kanapinskio, lašininskio) ir naujoviškomis (jūrininko, gelbėtojo, klouno, kunigo, plėšiko ir kitomis) kaukėmis, vaikšto būriais po kiemus, buria, gydo, prekiauja, maldauja. Vakare norintys prisijungia ir vaikšto su suaugusių persirengėlių būriu, perimdami gyvąją tradiciją. Išvykusieji gyventi kitur per Užgavėnes stengiasi apsilankyti tėviškėje ir dalyvauti šventėje.
Kurtuvėniškiai Užgavėnes ir šiandien vadina didžiausia metų švente, jungiančia bendruomenę.“
Na o pabaigoje primename, kad pavasario budinimo šventė nu seno žinoma ir puoselėjama daugelyje pasaulio šalių, tik ji dažniausiai švenčiama ne tuo pačiu metu ir vis kitaip.
Užgavėnes Lietuvoje 2024-aisiais švęsime vasario 13 dieną.
Nuotraukoje – kurtuvėniškių Užgavėnių ličynos. Nuotrauka iš Šiaulių rajono kultūros centro archyvo
Parengė Gintautas Čižiūnas