Kas penktas Vilniaus folkloro kolektyvo vadovas – žemaitis ar  glaudžiai susijęs su Žemaitija

 

Ką vadinti žemaičiu?

Daugelis pasakys, kad tam, jog būtum žemaitis, gimti Žemaitijoje neužtenka. Pirmiausiai, be abejo tokiu reikia pačiam jaustis. Pravartu ir savo giminės genealogija pasidomėti.

Rašant apie iškilius, labiausiai Žemaitiją garsinančius ar garsinusius žmones, kilusius iš Žemaitijos, iškyla gana daug klausimų. Štai po Antrojo pasaulinio karo daugybė žemaičių persikėlė gyventi į Klaipėdos kraštą, t. y. į Mažosios Lietuvos etnografinį regioną. Čia gimė ir užaugo jų vaikai, anūkai, kūrėsi ir kuriasi etniniu požiūriu mišrios šeimos.

Nuo seno įprasta sakyti, jog Šiaulių rajone Žemaitijos ir Aukštaitijos riba eina per Šiaulių miesto turgų. Tačiau… 2023 m. vasario 7 d. prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Etninės kultūros globos taryba (EKGT) priėmė nutarimą Nr. TN-3 „Dėl patikslinto Lietuvos etnografinių regionų žemėlapio patvirtinimo“. Jame nurodyta, kad Žemaitijai priskiriama visa Šiaulių miesto ir didžioji dalis Šiaulių rajono teritorijos, išskyrus Meškuičių, Ginkūnų ir Kairių  seniūnijas, kurios priklauso Aukštaitijos etnografiniam regionui. Minėtame žemėlapyje yra kiek patikslintos ir Mažosios Lietuvos etnografinio regiono ribos. Šio  nutarimo priede (Aiškinamajame rašte) rašoma, kad „Žemėlapyje brėžiant etnografinių regionų ribas, laikytasi dabartinių Lietuvos seniūnijų ribų (išskyrus didžiuosius šalies miestus). Pažymėtos atskirų etnografinių regionų ribos yra sąlyginės, nes tarp regionų esančios maždaug 10–15 km plotą apimančios ribinės vietovės pasižymi regioninių požymių persipynimu. Kita vertus, kai kurios seniūnijos etnografiniu požiūriu yra dvilypės, nes dalis seniūnijos labiau priskirtina vienam regionui, kita dalis – kitam regionui. […]“.

Taigi, dabar visi, kas yra gimę Šiauliuose, save turėtų vadinti žemaičiais, nors taip tikrai kad nėra.

Daugybė tokių atvejų, kai žmogus gimė Žemaitijoje, bet tik gimė, o vėliau augo, mokslus ėjo jau kitoje šalyje, kitame Lietuvos etnografiniame regione arba Vilniuje, Kaune, kurių teritorijos, kaip nurodyta minėtame Aiškinamajame rašte yra išskirtos „ kaip nepriklausančias etnografiniams regionams, išskyrus šiuose miestuose esančias saugomas teritorijas (Pavilnių ir Verkių regioninį parką Vilniuje ir Kauno marių regioninio parko dalį Kaune), kuriose puoselėjami etnografinių regionų materialinės ir dvasinės kultūros reiškiniai (ypač architektūra) remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu. […].“ 

Na o kas tuo atveju, jei gimei Žemaitijoje, bet tavo tėvai aukštaičiai, dzūkai ar suvalkiečiai ar tik vienas jų žemaitis (tėvas arba mama)? Dažnas atvejis, kai Žemaitijoje daugelį metų gyvenusio žmogaus gimimo vieta visai ne tame krašte, bet čia jo namai, draugai, čia jis mokslus ėjo, daugybę metų gyveno… Tas išimtis, susijusias su klausimu „Žemaitis jis ar ne?“ galėtume dar ilgai vardinti. Tad… Svarbu, kuo tu pats jautiesi esąs… Na, o mes, rašydami apie iškiliausius žemaičius, dažniausiai minime tuos, kurie yra gimę Žemaitijoje ir šį kraštą gražiais savo darbais garsina nepriklausomai nuo to, kur jie vėliu gyveno ar gyvena dabar. Tarp paminėtų kartais būna ir tokių, kurie kad ir negimė Žemaitijoje, bet savo gyvenimu ir darbais yra glaudžiai su ja susiję.

 

Savi Žemaitijoje, nors gyvena ir dirba Vilniuje

Šiais, 2023-aisiais, kai Vilnius švenčia savo 700-ąjį gimtadienį, žemaičių paieškomis užsiėmėme daugelyje mokslo, švietimo, kultūros įstaigų. Neliko be dėmesio ir sostinėje tradicinę kultūrą puoselėjantys čia veikiančių folkloro kolektyvų vadovai. Jų Vilniuje – apie penkiasdešimt ir, kaip paaiškėjo, beveik kas penktas iš jų yra gimęs Žemaitijoje ar savo darbais yra glaudžiai susijęs su šio krašto tradicinės kultūros puoselėjimu. Daugelis jų, nors Vilniuje gyvena jau ne vieną dešimtmetį, puikiausiai kalba savo motinos kalba, t. y. žemaitiškai. Apie kiekvieną jų šiandien jau galėtum knygą parašyti. Šį kartą apie juos  pateikiame tik svarbiausią viešai prieinamą informaciją.

 

Antanas Fokas

Tarp visos Lietuvos folkloro kolektyvų vadovų vienas žymiausių ir turinčių didžiausią kultūrinio darbo patirtį – Vilniuje veikiančios tautiškos kapelijos-agentūros „Sutaras“ įkūrėjas ir ilgametis vadovas, dainininkas bei muzikantas Antanas Fokas. Jis plačiai žinomas ir kaip prodiuseris, liaudies instrumentų orkestrų vadovas,  garso ir vaizdo įrašų kūrėjas bei leidėjas, liaudies dainų bei šokių aranžuotojas, dainų autorius. A. Fokui 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.

Jis gimė Telšiuose. 1961–1969 m. mokėsi Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje (dabar Telšių Žemaitės gimnazija). Pirminį muzikinį išsilavinimą įgijo Telšių vaikų muzikos mokykloje. Vėliau žinias gilino Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Yra dirbęs koncertmeisteriu, mokytoju, aktoriumi, teatro inspektoriumi. 1988–2005 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ instrumentinei grupei. 1992–2009 m., būdamas Lietuvos radijo muzikos redakcijos neetatinis darbuotojas, parengė apie 800 autorinių laidų apie pasaulio tautų muziką. Tautišką kapeliją „Sutaras“ įkūrė 1988 m. ir nuo to laiko jai vadovauja. Itin didelė šio kolektyvo koncertų, gastrolių Lietuvoje ir užsienyje patirtis. 2004 m. kolektyvas  apdovanotas svarbiausiu Lietuvos tradicinės muzikinės kultūros prizu – „Aukso paukšte“.

Išsami informacija apie A. Foko vadovaujamą kapeliją-agentūrą „Sutaras“ – interneto svetainėje http://www.sutaras.lt/. Joje skelbiama, kad „2006 metų pavasarį paruoštas ir kompaktinėje plokštelėje įrašytas bendras Folk’n’roll muzikos projektas su Lietuvos džiazo „Auksinio disko“ laureatais – Dainiaus Pulausko grupe „Vilnius kaip ant delno!“, parodytas Ispanijoje, Belgijoje, Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje ir kituose Lietuvos miestuose. „Sutaro“ kūryba užfiksuota dešimtyje kompaktinių plokštelių ir pirmąjame SUTARO DVD“. Vienas paskutiniųjų šios kapelijos kompaktinių diskų – „Skaičių magija (6000 koncertas!) –išleistas 2018 metais.

 

Janina Bukantaitė

Viena balsingiausių ir žymiausių žemaičių tradicinių dainų atlikėjų – ilgametė Vilniaus folkloro ansamblio „Ūla“ vadovė Janina Bukantaitė. Ji gimė Kelmės rajono Vabaliukų kaime. Mokėsi to paties rajono Karklėnų vidurinėje mokykloje, vėliau studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universitete, dirbo Vilniuje veikusiuose „Knygų rūmuose“, kurių pagrindu 1992 įkurtas Bibliografijos ir knygotyros centras. Studijuodama universitete pradėjo dainuoti folkloro kolektyve „Ratilio“. Nuo to laiko su tradicine muzika, daina  ji nesiskiria. Gausiam, net kelis dešimtis narių turinčiam, iš  buvusio Mokslų akademijos ansamblio „Dijūta“ susiformavusiam, 1987 m. savo veiklą pradėjusiam, du metus folkloro kolektyvų „Radasta“, „Apynys“ „Dijūta“ įkūrėjos Aldonos Ragevičienės ugdytam tradicinės muzikos mylėtojų sambūriui „Ūla“ J. Bukantaitė vadovauja jau daugiau kaip 30 metų. Ansamblio ištakos siekia net 1967-uosius metus. Dabar prie šio kolektyvo vairo – Janina kartu su iš Šakių krašto kilusia kanklininke, pedagoge, humanitarinių mokslų daktare Vida Palubinskiene.

Kaip skelbia Vilniaus etninės kultūros centras (adresas internete https://www.etno.lt/vilniaus-folkloro-ansambliai), „Ūla“ „yra paruošusi pavasario, kalėdinių,  vestuvinių, linarūtės, Joninių dainų ir papročių, žemaičių, Vėlinių, šeimos, literatūrinių dainų ir kitas programas, perpinamas šokiais bei pasakojimais. Repertuarą pateikia ansamblio vadovės, bet nemažą dalį sudaro ir ansambliečių – Adelijos ir Stasio Mickų, Virginijos Savickienės, Irenos Juškienės, Algirdo Matijoškos – atsineštos dainos.

Ansamblio programos buvo parodytos įvairiuose festivaliuose, kituose renginiuose Lietuvoje bei užsienyje: Latvijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Rusijoje. […]

Nacionalinio Lietuvos radijo įrašų fonduose – kelios valandos „Ūlos“ ansamblio įrašų. 2000 metais „Ūla“ pripažinta geriausiu Lietuvos folkloro ansambliu (miestų grupėje) ir apdovanota „Aukso paukštės“ prizu. […]“.

Šio kolektyvo repertuare itin daug tradicinės žemaitiškos muzikos kūrinių. Jo atliekamos dainos skamba televizijos filmuose „Žemaičių dainos ir mes“ (1988), „Mes sulaukėm Velykėlių“ (1991), „Kupolėle, kas tave skynė?“ (1991). Didelė vertybė šio kolektyvo garsajuostės „Žemaičių dainos ir šokiai“ –  I, II d. (1992), „Lithuanian traditional music“ (1994), „Tėviškėlėj augau“ – I, II d. (1995), „Putins žydi žiemužėlą“ (1999). Atskirą garsajuosčių dalį sudaro tradicinių religinių giesmių įrašai: „Žemaičių Kalvarijos kalnai“ – I, II d. (1993), „Švč. M. Marijos valandos“ (1994), „Graudūs verksmai“ (1995), „Kalėdų giesmės“ (1998), „Šermenų giesmės“ (1998).

„Ūlos“ atliekami kūriniai yra įrašyti ir į kompaktinius diskus „Lithunian traditional music“ (1994), „Ethnomusic ensemble „Ūla“ (1995), „Sveika, žvaigždė ankstyboji“ (1998), „Oi tu, sakalėli“ (2006), „Pasilikot jauni, dainose amžini“ (2016), „Oi tu sakale“ (2017).

Šį folkloro kolektyvą savo atliekamomis dainomis daugelį metų reprezentavo ne tik pati Janina, bet ir garsieji žemaičių dainininkai Adelija ir Stasys Mickai, kiti ansambliečiai. Šiame kolektyve yra dainavęs šiemet mus palikęs ilgametis televizijos laidų „Duokim garo!“ ir „Gero ūpo!“ vedėjas, tarptautinio folkloro festivalio „Skamba, skamba kankliai“ organizatorius, buvęs Vilniaus etninės kultūros centro direktoriaus pavaduotojas, žemaitis filologas Stasys Kavaliauskas (1949–2023).

 

Vitalija Brazaitienė

Lietuvos atgimimo metais savo veiklą pradėjusi Vilniaus žemaičių kultūros draugija, kurį laiką vadinta Vilniaus žemaičių pavietu, jau beveik du dešimtmečius džiugina savo žemaičių folkloro ansambliu „Tyklė“. Jis veikia prie Vilniaus mokytojų namų. Įpareigotas draugijos  narių, pirmasis žemaičių tradicinės muzikos ansamblį pradėjo burti iš Gorainių (Šilutės raj.)  kilęs žemaitis muzikas (pedagogas, orkestrų vadovas, kompozitorius) Ipolitas Petrošius. Stabilumo šiam kolektyvui suteikė kita šios draugijos narė – po vidurinės baigimo iš Gargždų krašto į Vilniaus universitetą studijuoti bibliotekininkystę atvykusi ir Vilniuje gyventi pasilikusi didelė Lietuvos patriotė, savo gimtojo krašto istorijos žinovė, tradicinės kultūros, ypač muzikos, puoselėtoja, puiki dainininkė Vitalija Brazaitienė. Ji „Tyklei“ jau daugelį metų ir vadovauja.

Vilniaus etninės kultūros centro interneto svetainėje pažymima, kad „Tyklė“ „susibūrė iš meilės savo mielajai Žemaitijai, savo gimtajai kalbai ir pagarbos senolių palikimui. Siekdamas išsaugoti žemaičių etninės kultūros ir paveldo tradicijas, ansamblis savo veiklą pradėjo 1995 metais. […] Ansambliečiai yra užrašę nemažai dainų ir giesmių iš savo gimtųjų vietų. „Tyklė“ yra parengusi keletą teminių programų. Naujausios – „Aukšti kalnā, margi dvarā“, „Sukilimų dainos“ iš S. Stanevičiaus „Dainės žemaičių“, Klaipėdos krašto dainos žemaičių donininkų tarme.“

 

Inija Trinkūnienė 

Etnologė, folkloristė, kultūros sociologė, psichologė, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausioji krivė Inija Trinkūnienė kartu su Vėtra Trinkūnaite vadovauja Vilniuje veikiančiai apeigų folkloro grupei „Kūlgrinda“. Ji pati kartu su savo vyru etnologu, folkloristu, religijotyrininku, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ ilgamečiu vyriausiuoju kriviu Jonu Jauniumi Trinkūnu (1939–2014) 1988 m. ir įkūrė.

I. Trinkūnienė gimė 1951 m. spalio 25 d. Kelmėje. Mokėsi Kelmės vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete studijavo psichologiją. Baigusi studijas pradėjo dirbti sociologe Lietuvos kultūros tyrimų institute.  2004–2013 m. ji buvo Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo ekspertė. Vyrui mirus, 2014 m. įšventinta „Romuvos“ vyriausiąja krive. Ji šias pareigas eina iki šiol.

2021 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija I. Trinkūnienę apdovanojo už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą.

Kolektyvui „Kūlgrinda“ Inija vadovauja visuomeniniais pagrindais. Šios grupės repertuare vyrauja Rytų Lietuvos folkloras. Vilniaus etninės kultūros centras skelbia, kad „Kūlgrinda“ „koncertuoja bei pagal senuosius lietuvių papročius atlieka jungtuvių, krikštynų, laidotuvių ir kitas šeimos bei kalendorinių švenčių apeigas.“, kurios vyksta Vilniuje prie Gedimino kapo kalno aukuro, Verkių parke prie Lizdeikos aukuro, kituose piliakalniuose ar alkakalniuose, šventvietėse bei patalpose. „Kūlgrinda“ kviečiama į valstybines ceremonijas, Vilniaus ir kitų miestų renginius.

Šis ansamblis pagal senąsias pagoniškas tradicijas atlieka Ugnies apeigas, kuriomis  pradedami svarbūs renginiai, šventės, minėjimai, festivaliai, šventinamos vėliavos. „Kūlgrindos“ renginiuose tradiciškai pagerbiama ugnis, protėviai, dievai, aukojama, giedama, šokama, grojama kanklėmis, dūdmaišiais, mušami būgnai.

Kolektyvas yra parengęs tokias programas: „Ugnies apeigos“, „Perkūno giesmės“, „Prūsų giesmės“, „Giesmės Saulei“, „Vilniaus pilių ritualiniai šokiai“, „Nuometavimas“, taip pat ir  kalendorinėms šventėms skirtos programos. Ansamblis atlieka žmogaus gyvenimo ciklo – krikštynų, jungtuvių, laidotuvių – apeigas.

„Kūlgrinda“ dalyvauja įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose, festivaliuose. Šis bendraminčių sambūris vadinamas net apeigų muzikos, dainavimo, dvasinių tradicijų bei papročių mokykla. Jo kultūrinės programos, muzikiniai kūriniai yra įrašyti į MC „Kūlgrinda“ (1996), kompaktinius diskus „Ugnies apeigos“ (2002), „Perkūno giesmės“ (2003), „Sotvaras“ (kartu su Doniu 2003), „Prūsų giesmės“ (2005), „Giesmės Saulei“ (2007), „Giemės Valdovui Gediminui“ (2009), „Giesmės Žemynai“ (kartu su Doniu 2013), „Laimos giesmės“ (2015).

 

Loreta Sungailienė (Mukaitė)

Tarp Vilniaus folkloro kolektyvų vadovų yra ir etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, televizijos laidų „Duokim garo!“, „Gero ūpo!“ ir renginių vedėja, dainininkė, Vilniaus miesto folkloro ansamblio „Virvytė“ vadovė  Loreta Sungailienė (Mukaitė).

Ji gimė Skuode. Ten pradėjo lankyti vidurinę ir muzikos mokyklas, nuo 1991-ųjų mokėsi Palangoje. Etnomuzikologiją studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, joje apgynė ir mokslų daktaro laipsnį.

Tie, kas teigia, jog „Virvytė“ – „tai jauki ir šeimyniška linksmų ir muzikalių žmonių bendruomenė, puoselėjanti tradicinę kultūrą ne tik scenoje, bet ir savo kasdienybėje“, neklysta.

Kolektyvas savo istoriją skaičiuoja nuo 1995-ųjų, kai prie žurnalo „Žemaičių žemė“ redakcijos Loretos iniciatyva buvo suburta nedidelė dainuojančių ir muzikuojančių žemaičių studentų grupė, kuri laikui einant išaugo į gausų kolektyvą, šiandien jungiantį apie 70 narių, kurių didžiąją dalį sudaro jaunos šeimos (tėvai ir jų vaikai). Tai nuolat atsinaujinantis, tradicinę lietuvių muziką, dažniausiai žemaičių, populiarinantis, daug koncertuojantis, gražiai tarpusavyje bendraujantis kolektyvas. Jame esančiai vaikų ir suaugusiųjų instrumentinei grupei vadovauja dvi gydytojos: žemaitė Asta Matuliauskienė ir iš Ukmergės kilusi aukštaitė  Vija Vainutienė.

Ansamblis veikia prie Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia. Didelė dalis ansambliečių, kaip ir pati jo vadovė, yra buvę Vilniaus universiteto folkloro kolektyvo „Ratilio“ nariai.

„Virvytė“ yra įrašiusi ir išleidusi žemaitiško folkloro kompaktines plokšteles „Par Vėdogrė lauka“ (2000), „Vuoj strazdeli, strazdeli“ (2002), „Aš budavuosiu marga dvareli“ (2009), modernizuoto žemaičių folkloro projekto „A mon sakā?“ garso publikaciją (2005 m.), ansamblio DVD filmą „Augam so daino. Augam su daina“ (2010 m.).

Kolektyvas daug koncertuoja, dalyvauja įvairiuose projektuose, festivaliuose, gastrolėse Lietuvoje ir užsienyje, yra parengęs koncertinių programų, skirtų kalendorinėms šventėms (Adventui, Kalėdoms, Užgavėnėms, Velykoms, Jurginėms), šeimos šventėms ir apeigoms (vardynoms, įkurtuvėms, palankynoms), Raseinių, Mosėdžio kraštų vietinėms folkloro tradicijoms skirtų programų, taip pat teminių programų apie paukščio, obels įvaizdžius lietuvių folklore, edukacinių programų apie etnokultūrinį vaikų ugdymą, etninės kultūros tradicijų perdavimą ir kt.  Daug kartų „Virvytė“ yra dalyvavusi televizijos laidose „Duokim garo!“ ir „Gero ūpo!“, reprezentavusi tradicinę kultūrą Lietuvos Prezidentūroje vykusiuose renginiuose.

 

Milda Ričkutė, Kristina Aponavičiutė

Nuo 2007 m. rudens Vilniaus universiteto folkloro kolektyvo „Ratilio“ meno vadovė – etnomuzikologė, buvusi ilgametė plačiai žinomo Telšių folkloro kolektyvo „Insula“ vadovė, vėliau – Vilniaus miesto etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė. „Ratilio“ instrumentinės grupės vadovė – žemaitė smuikininkė Kristina Aponavičiūtė.

M. Ričkutė šiuo atveju tai tas žmogus, kuris kad ir nėra kilusi iš Žemaitijos, kad ir nekalba žemaitiškai, bet su ja ir jos tradicine kultūra taip yra suaugusi, kad norisi ja vadinti žemaite. Jai žemaičiai už tai, ką davė Žemaitijai ir jos žmonėms, nuoširdžiai dėkoja. Kartu su ja jie džiaugėsi 2017 m. švęsdami Valstybės dieną, kai Mildos darbas buvo įvertintas valstybinio ordino medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, ploja jos talentui klausydamiesi „Ratilio“ ansamblio koncertinių programų, džiaugiasi jos išugdytais lietuvių tradicinės muzikos puoselėtojais ir populiarintojais.

1968 m. Aldonos Ragevičienės suburtas  ir iki 1973 m. jos vadovautas Vilniaus folkloro ansamblis „Ratilio“  yra  vienas seniausių folkloro ansamblių Lietuvoje. Nuo 1973 m. jam vadovavo iš Kretingos kilusi etnomuzikologė, pedagogė Laima Burkšaitienė, 1977–2007 m.  – žemaitiškų šaknų turėjusi Zita Kelmickaitė (1951–2023).

 

Lijana Šarkaitė-Viluma

2009 m. susibūrusio Vilniaus folkloro ansamblio „Laukis“ vadovė žemaitė Lijana Šarkaitė-Viluma – etnomuzikologė, atlikėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos mokymo studijų centro metodininkė. Ji žinoma ir kaip pedagogė, daugelio folklorinių ekspedicijų, kultūrinių renginių organizatorė, edukologė, muzikantė, grojanti įvairiais tradiciniais instrumentais.

„Laukio“ repertuare – visų Lietuvos regionų folkloras. Koncertinių programų pagrindą sudaro šio kolektyvo kasmet Lietuvoje organizuojamose folklorinėse ekspedicijose jo narių užrašyti kūriniai.  

 

Varsa Liutkutė-Zakarienė

Etnomuzikologė Varsa Liutkutė-Zakarienė dirba prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos veikiančiame didžiausiame Rytų Europoje specializuotame muzikiniame folkloro archyve (LTMA MFA). Ji žemaitė. Vilniuje veikiančiam folkloro ansambliui „Varangė“ vadovauja nuo 2002 metų. Šis kolektyvas susibūrė 1998-aisiais. Pirmoji jo vadovė buvo Eugenija Venskauskaitė. Ją pakeitė Žemyna Trinkūnaitė ir Dalia Urbanavičienė, o tada prie ansamblio vairo stojo V. Liutkutė-Zakarienė.

Šio kolektyvo repertuare – įvairios archyvuose saugomos folkloro medžiagos rekonstrukcijos bei ekspedicijų metu pačių ansambliečių užrašyti tradiciniai kūriniai.

„Varangės“ nariai – tradicinės kultūros mylėtojai, atstovaujantys įvairiems Lietuvos etnografiniams regionams. Yra instrumentalistų, šokėjų, dainininkų, kurie populiarina ir sutartines. Rūbus – tikslias XIX a. rūbų kopijas, atspindinčias ansambliečių etnografinę kilmę, kolektyvo nariai siūdinasi patys sau.

Ansamblis aktyviai dalyvauja dainų šventėse, festivaliuose, įvairiuose, gastrolėse Lietuvoje ir užsienyje. Jis turi  parengęs  Velykų, Jurginių, Joninių, Kalėdų, Vėlinių, Rytų Lietuvos Užgavėnių,  vestuvių, krikštynų, rugiapjūtės ir keletą kitų koncertinių programų.

Yra išleistas „Varangės“  kompaktinis diskas „Velykų rytą lelija pražydo“ (2008), DVD „Metų ratas“ (2008).

 

Vaidas Lengvinas

Vilniaus m. Trakų Vokės dvaro sodybos folkloro ansamblio „Vija“ vadovas – Iš Tauragės krašto kilęs aktorius, muzikantas, dainininkas, filologas (Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auklėtinis) Vaidas Lengvinas. Studijuodamas jis lankė Vilniaus universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“, tapo folkloro kolektyvo „Virvytė“ nariu, dabar dar groja ir Vilniaus kapeloje „Ratilai“, yra dainavęs Vilniaus gospel chore „Sonds in G“. 2010 m. išleido dainuojamosios poezijos autorinių dainų kompaktinę plokšelę „Lengvas“.

2019 m. jis tapo Vilniaus miesto Trakų Vokės dvaro sodybos folkloro ansamblio „Vija“, kuris veikia nuo 1998 m., vadovu (anksčiau šiam ansambliui yra vadovavusi Emilija Stankevičienė, Rasa Kasperavičiūtė, Arvydas Kirda).

Šio šeimų ansamblio nariai – įvairaus amžiaus Panerių seniūnijos gyventojai, mylintys dainą, muziką ir šokį. Jie dažniausiai dainuoja senąsias Kaišiadorių krašto (Kietaviškių), taip pat ir dzūkiškas dainas iš Dėdės Juozo (Juozo Averkos) repertuaro, šoka savo krašto šokius, populiarina kitą muzikinį paveldą. Grojama armonika, basetle, smuiku, kanklėmis, lumzdeliais, būgnu ir būgneliais.

Kolektyvas daug koncertuoja, dalyvauja dainų šventėse, nacionaliniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, yra grojęs dalyvavęs televizijos laidoje  „Duokim garo!“, turi parengęs kalendorinėms šventėms (Užgavėnėms, Velykoms, Atvelykiui, Joninėms ir kt.) skirtas koncertines programas.

V. Lengvinas papildomai dar vadovauja ir Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio etnografiniam ansambliui „Verknė“. 

 

Arūnas Lunys

Nuo 1992 m. Vilniuje veikiančios tradicinės kapelos „Duja“ vadovas – Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus instrumentinio folkloro specialistas, žinomas muzikantas Arūnas Lunys. Jis kilęs iš Šiaulių, bet, kaip ir dažnas kitas šiaulietis, save kaip žemaitį dar turi atrasti…

Kapeloje – 4 nariai. Anksčiau jie yra muzikavę kituose kolektyvuose. Kolektyvas koncertų metu demonstruoja  senąją lietuvių grojimo ir dainavimo manierą. Grojama smuiku, bandonija, basetle, dūdmaišiu, kanklėmis, birbyne, skudučiais, lumzdeliais.

Kolektyvas aktyviai dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose kultūriniuose renginiuose, festivaliuose. Yra reprezentavęs lietuvių tradicinį muzikinį folklorą daugelyje užsienio šalių, tarp jų ir Belgijoje, Danijoje, Estijoje, Graikijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Turkijoje, Vokietijoje.

„Duja“ apdovanota „Aukso paukšte“.

A. Lunys yra ir vienas iš tarptautinio instrumentinio folkloro festivalio „Griežynė“ sumanytojų. Jį Arūnas kartu su kompozitoriumi Algirdu Klova (1958–021) Vilniuje pradėjo organizuoti 1992-aisiais. Kaip skelbia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, šis festivalis yra „seniausias Baltijos rytiniame regione ir ilgą laiką buvo vienintelis Lietuvoje šio žanro renginys, vykstantis Vilniuje kas antri metai. […] „Griežynė“ – ne tik koncertai. Tai instrumentų ir muzikantų fotografijų parodos, folkloro dirbtuvės, papročiai, instrumentų gamyba, muzikantai.“

 

Naudota literatūra:

  1. Visuotinė lietuvių enciklopedija: vle.lt.
  2. Lietuvos nacionalinis kultūros centras: https://www.lnkc.lt/.
  3. Vilniaus etninės kultūros centras: https://www.etno.lt/vilniaus-folkloro-ansambliai.
  4. Lietuvos muzikos ir teatro akademija: https://lmta.lt/lt.

 

Parengė Kazimieras Prušinskas

Danutės Mukienės nuotraukoje – muzikantas, kompozitorius, pirmasis Vilniaus žemaičių kultūros draugijos folkloro kolektyvo vadovas Ipolitas Petrošius

  

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2023 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“ 2022: Žemaičiai Vilniuje“


Smush Image Compression and Optimization