Be mėsos, be pieno. Be mėsiško valgio, be pieniško valgio. Taip kas penktadienį. Dar prieš didžiąsias šventes, pvz. prieš šv. Joną, prieš Sekmines ir t. t. Dar prieš metų ketvirčius – trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais. Nors sakydavo, kad nuo Velykų iki Sekminių pasninkų nėra. Visa Gavenė, nuo pelenų dienos, baigiant Velykų šeštadieniu. Nieko nevalgoma prieš Velykas, nuo ketvirtadienio maždaug 10 valandos iki šeštadienio tos pat valandos.
Adventas. Nieko mėsiško, nieko pieniško trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais. Kūčių dieną net nieko nemalto. Ir duonos tą dieną nevalgyk, utelėm apteksi. Virti grūdai – žirniai, pupos, kviečiai (mano gimtojoj padangėj kviečių nesėdavo – neauga), sausai virti, valgoma su pasaldintu medum vandeniu.
Kaip tik advente, jei ne prieš adventą, pjaunamos avys ir kiaulės nelašininės. Avių kogalviai, pilveliai. Vėdarai, kresnos, plautinės dešros. Jų gana daug ir jų ilgai nelaikysi. Kruvainiai jau sušalę ir išsistovėję, riek ir, jei ne perdaug įšalę (atriekus nežvilga), valgyk su rūgusiu pienu, su sampiliniu pienu, kiek sviežrūgiu praskiedus, arba kiek pasukom, žinoma, grietinė čia pirmoj vietoj. Karvės advente užtrūkusios, jau pradedamos kilnoti, – suves tik apie Grabnyčias.
O čia tos sausos dienos, taip ir lauki Kalėdų rytmečio ilgai svajoto šiupinio, su kiaulės uodega, su kiaulės ausim. Tai pavilga, tai valgis. Toj kruopų košėj tie žirniai kaip parvarai kokie pūkš ir pūkš greta ausies kremzlių ar kiaulės kojyčių kremzliukų.
Prisivalgai, prisikramtai, iš arotų parėjęs, ir juokauk sau. Susilažina, pavyzdžiui, terankyj ant triobos kopėčiom sunešti visus kiaulės kojos kauliukus po vieną, ir dar kad neprasijuoktumei, o čia visi iš juoko aplink tave raitosi, žvingauja, pilvus susiimdami. Bra, lažybos– nejuokai. O reik, kad net nešypteltumei. Ir suneša, kuris susikaupęs moka išsilaikyti, svetimu juoku neužsikrėtęs.
Žinoma, visi švarūs Kalėdų pirmąją dieną, vakar viename kubile išsimaudę, pirma vyrai, paskui moterys. Triobą itin pritaško muilino vandens. Ypač, kai vyrams trenka galvas. Tai daroma šiuo būdu: vyras marškinius nuleidžia iki juostos arba visai nusivelka, atsiklaupia ant žemės, klumpius išsispyręs, užsikvempia ant kėdės ir galvą įkiša pro tinkamos šiam reikalui kėdės atkalkio apačia. Po galva mergaitė pastato kipelę su šiltu vandeniu, primuilina galvą, trenka, maždaug kaip prieš kerpant avį prūde.
Čia ir juokų prikrečia. Kits trenkančiai mergaitei, pro šalį eidamas, gnybteli. Ji pamano, ar bent nuduoda pamaniusi, kad tai trenkamasis, ir čiopt su muilina ranka už veido, – čia pradeda trinkti. Tas visvien turi kniubuoti, ramiai, nes tik pasuktą galvą vos pakišęs po kėdės atkalkio, taip greit neišsisprudulsi, o muilinas vanduo nuo galvos jau ir be to pakankamai akis griaužia.
Kaip plaunasi moterys, vyrai to nežino, ar jos kita kitai trenka galvas, ar trina nugaras. Bet išsimaudžiusios jos pasidaro nebe taip baugščios ir ilgai prie šiltos krosnies šukuojasi, pina bizus. Taip būdavo. Ir saugai, kur padės iššukuotus plaukus. Nesirodo, kur dedančios. Į ugnį nemeta, gali nušiurti gražūs plaukai. Ir šepetyj nepalieka (tokie savotiški šepečiai, iš baltų senų kiaulių sketeros šerių padaryti) , išpešioja net po vieną plaukelį, gali suaugti plaukai, gali kudlius įsimesti. Dažniausiai įkiša kur į kokią sienojaus skylę ar tarp sienojų. Radęs, išveli, ištiesi ir nusiviji botagu patauškus. Tai irgi negera, svetimus plaukus sutraukyti ir vėjais paleisti, plaukai nuo to plonėja. Išmesti kur laukan irgi nedera, tie patys vėjai išnešios. Paskui nebesuvaldysi vėjo vejamų plaukų, ir į paukščių lizdus įsuktų, ir būsi vis pasišiaušusi – papurusi.
Plaukai turi kaip merktiniai linai žvilgėti, – tai juos plauk, šukuok, ir iššukuotuosius taip paslėpk, kad niekas, bent tau pačiai matant, jų nerastų.
Plaukų žvilgesiui sudaryti, išplautus plaukus perplauna raugtų burokėlių vandeny. Taip ir padaro, Kūčių vakarą besitvarkydamos. Šiuo metu nepanaudosi nei užtvilkytų beržo tysiuolių, nei apynių vandenėlio. Paprastai tik apdairesnės iš anksto pasirūpina bruknų lapelių ar šundriekų užsivirinti. Tad, lieka tik burokų skiedinys. To skiedinio pakanka, nes burokėliai jau kiek apvalgyti, ir atliekamo skystimo netrūksta.
***
Sako, pats mačiau, kaip vakar Kūčių vakarą apie dvyliktą valandą mamunėlė, plika išsidariusi,
tik į vieną paklodę įsiviniojusi, pamažėli iš triobos išėjo, kad nė durys nesugirgždėjo, nė klembaris nesutarškėjo, nė Rudis nesulojo. Išėjo pamažėli, apsidairė, ir vis greityn ir greityn prie tos saldinės obelės pas roupės. Padrikiai įsilipo į medį, rodo į dangų pirštu ir pusbalsiu skaito, – vis kas dūris į dangų, tas skaičius. Mat, žvaigždes skaitė, kad obelėj tiek obuolių užderėtų, iki kiek suskaitys.
***
Va, sako, ir tėvelis vakar vakare vienas pats pasišovė eiti karvių apžiūrėti, arklių prie girdyklos nuvaryti. Mėnesiena buvo, matyti aiškiai. Mano kamaros sienojų samanos išbirusios, aš kaip per rėtį matau, kas laidary darosi. Prie arklininko durų užpūtė žvakę, durų staktoj iš vidaus pusės apčiupinėjo prikaltąjį kryželį. Iš pabalkio virš užėdžio nukabinęs jau beveik visai išpendėjusią šarką išnešė lauk, nusmaukė vortinklius, nupūtė dulkes, patikrino pasaito stiprumą ir vėl įnešė į tvartą. Šaltoka buvo, arkliai greit grįžo nuo girdyklos, ir šarka tarsi nauja, arba naujai palaiminta savo paskirčiai, vėl ėmė kaboti ant arklių galvų iki kito patikrinimo.
Trumpiau tetruko prie karvių; mėnulis tiesiai į duris, visas karves, matyt, pamatė. Šarkos čia nekabinama, nė šeško griaučių čia paprastai nesimato, – juk karvės užandėmis neserga. Išeidamas iš karvininko, tik čiuptelėjo tą staktos vietą, kur paprastai kryželis prikaltas.
Taip aš viską mačiau pro kamaros sienos plyšius. Gerai, kad nepustė.
***
Vaikams per Kalėdas gera – vyresnieji bendrauja. Ir prie gyvulių kartu pasiima, ir pakalbina; nekliudai, negaišini, kaip prastą dieną. Kartais ir nuo kalno rogutes pstūmėja, ar net įsirangę į tavo rogutes ir tave patį ant kelių paima. Vakare didieji melninką, primestinę kortom palošia.
Vežimą belošdami susikerta, o kai vieni vyrai, tai ir kiksą juokais pasibardami sumeta. Mergaitės su vaikais tėviškę lošia, tik gaila, kad tos kortos tik iki devinkės, – norėtumei pamėginti susigaudyti toj didžiojoj kaladėj, su tum šeškėm.
Pasakų vaikams, naujienų, per arotus visokių įvykių nakties metu aplink bažnyčią atsitikusių papasakoja. Beinant naktį į arotus kaip vilkai apnikę. Kaip sena – sena senikė, dar jauna būdama, pamačiusi visą vilkų rują ir tai gryname lauke. Kito nieko jai nelikę, kaip tik susitūpti ir apsimesti negyva. Mat, vilkai drausmingi tuomet, ką padaro pirmoji, tą ir visi kiti daro. Tai, kad ji nuėjusi į miestelį, visi šunės nuo jos bėgę, uodegas paspraudę, ir kaukę, ir bažnyčioje apie ją buvęs platus tuščias ratas. Jai buvęs vienas šonas sudrėkintas kiaurai. Ką padarysi, bi tik nesudraskė.
***
Kalėdų pirmos dienos vakare išmoka samdiniams algas. Pašnekina, kuriuos yra numatę kitiems metams pasilikti. Kas nori dar antbūti, bent iki Trijų Karalių, kad paviršį gautų. Nepadoru išeiti jau per pačias Kalėdas. Abi pusės kartais jau taip yra nepatenkinti, kad vieni neprašo, kiti nebūna. Bet ir be paviršio išeiti negera. Vis tiktai – duonos kepalas, lašinių koks trejetas svarų, avino petys. Beviešint pas tėvus yra ko valgyti – juk prilygtus grūdus ir bulves nusikasę anksčiau išsivežė. Tėvo nabašninkas visados sakydavo, kad antbūtuoju laiku daugiau padaroma, ne kaip paprastai. Nors čia tedirbama mažiau, tarsi, besisvečiuojant. Čia nebereikalaujama, nebeįsakoma, savu noru dirba. Laisvas noras ir bejuokaujant dirbant, daug daugiau padaroma ir geriau padaroma. Pas mus išbūdavo virš laiko po dvi savaites. Šiaip samdoma buvo iki Kalėdų, atseit, iki Kalėdų pirmos dienos vakaro.
Bonifaco Vengalio nuotrauka