Kaip spėjamas oras
Jau Babilonijos bokšto statymo metu žmonėms rūpėjo atspėti bent rytdienos orą. Britų muziejuje yra tų laikų molinės lentelės su įrašu, kuris kalba apie tai, kad tuo tai metų laiku bus toks tai oras, kai Sebat’o mėnesį krinta iš dangaus akmenys. Tai maždaug atitinka mūsų krašte spėjimus: „Jei per Visus Šventuosius taušk, tai per Velykas pliaukšk“ , arba antraip – „Jei per Visus Šventuosius pliaušk, tai per Velykas taušk“ . Atseit, apie ryšį kalbama: kai ruduo ankstyvas, tai ir pavasaris ankstyvas, ir antraip.
Kristus gerai pažino savo tautiečių papročius, mokėjo klausytojus įtikinti, darydamas gražius, suprantamus palyginimus. Jis kartą pasakė: „ Ir jūs sakote, jei vakaruose ūkstosi, lietaus bus“ . Lietuvių orui spėti žymių yra surinkta arti tūkstančio. Gal jau visiškai skirtingų tebus apie keturis–penkis šimtus. Orui spėti žymės įtraukia į savo ratą ir dangų ir žemę, ir jūras – mares, ežerus – upes, miškus – girias, klanagūbrius – daubas, pievas – laukus, gyvulius – paukščius, mašalus – vabzdžius, medžius ir krūmus, augalus ir gėles, ir, žinoma, žmogus ir pats savęs, kaip ir visada, ir čia nepamiršta.
Ir įrankių yra prisigaminęs, kad geriau už kitus orą atspėtų. Papraščiausia priemonė bene tik ši: iš šiaurės pusės tarp pastato sienojų papastogėj įkišta nubirusių skujų laiba egliašakė, savo pariestainiais šakučių galais aukštyn. Prieš blogą orą ji kiek nuknemba, prieš gerą – pasiražina, pastyrsta, pasiriečia aukštyn.
Arba: susuka gerai išplautą avies žarną, vieną jos galą aklai įveržia, o antrą nutęsusį, paleidžia sukaliotis, dar ką prikabinę, kad galėtų susisukimo ar pasisukimo pakitėjimus geriau įstebėti.
Pritaiso šventalėlį, kuris išeina iš savo namuko melstis prieš Nukryžiuotąjį, kai geras oras, o kai oras blogas, traukiasi atbulas pro namuko angą.
Vienas mano geras pažįstamas kaimynas, išsikalbėjus apie visokius žmones, dar visokesnius jų papročius, apie gerus ir blogus kaimynus, apie įdomią senovę, bevaikščiojant po kiemą, rodydamas į viena krūmą sako: „Ir sakysi, kad čia be pikto apsėdimo. Va, žiūrėk!“
Ir kas gi ten? Važiavęs jis žiemą giliu sniegu miške su rąstu; užkliuvusios šlajų gaktos už kelmo. Arkliai mano, sako, buvo geri. Aš jiems kiurkt su botagu, arkliai tyst, voga (branktas) traks, dar ir strangas (pakunktis) nutrūko. Pasiėmiau, sako, tą vogagalį su tuo strangagaliu ir, parvažiavęs– velniais apkrovęs, sviedžiau va, į šitą krūmą. Šlapio strango galo pliekos užsivyniojo ant šakos. Voga kabo už vieno galo pasieta, o nulužusysis galas kiek pakylai svyruoja. Sako, kai oras eina į gerą pusę, tai šis vogagalis, rodo va, į aną gerąjį kaimyną, o kai oras eina į blogąją pusę, tai ima suktis į tą mano kaimyną. Va, sako, juk atsimeni, žinai pats, koks jis yra. Sako, kai vyras išeina į žyrą– arklių vogti, tai žmona su ašaromis kelklupsčia prieš Apvaizdą meldžiasi, kad Dievas vyrui padėtų.
Ir čia ta pati priežastis, kaip su ta šakele ar su avies žarna. Dar geriau būtų tokioms priemonėms pavartoti neišplaukusios avižos varpos plaušelius. Išvyniok iš lapo, susuk, išdžiovink, tai tikrai turėsi patį jautriausią gigroskopą (hidroskopą) – drėgmės kitimo rodytoją.
Pirktiniai gigroskopai, mokslo pripažinti, yra padaryti iš moters plauko. Išvirina moters plauką (dabartinių kirptinių moterų plaukai šiam reikalui nebetinka, nebetinka ir išbalintieji su vandenilio peroksydu lino spalvos plaukai ar šiaip dažytieji, – tai jau yra plaukų lavonai, bet jau nebegyvi plaukai) , gerai išplauna nuo riebalų ir stebi plauko pailgėjimą.
Žinoma, langinyčia žiemos metu cypia prieš darganą (vėjo atmaina turi būti), apsuodėjusio katilo suodžiai ima degti prieš atodrėkį, katins lenda į krosnį, zylė apie langus švaistosi prieš speigus ir t. t. ir t. t.
Gaidys, tas oro pranašas, daug pasako. Jis moka nugiedoti orą. Ir tikra teisybė. Mat, gaidžio kaulai tuštviduriai, jie ypač gerai jaučia oro slėgio kitimus, o nuo oro slėgio, sako, oro būklė pareinanti. Paimk kaulą ir pūsk į kaulą orą arba čiulpk orą lauk – gali gaidį negyvai nugiedinti.
Labai didelis skaičius oro kitimo žymių yra visiškai suprantamos, besiramstant šių dienų meteorologijos – atmosferos fizikos – oro mokslo duomenimis.
Tas mokslas kalba šiuo atveju apie tam tikrus sūkurius – ciklonus ir anticiklonus. Tai panašus dalykas į „vilkiukus“ , – vasaros metu kelio dulkės prieš audrą sukančius, rudenį lapus įsukančius. Tik čia tie, sakysim, vilkai labai dideli. Jų skersmens išneša daug – daug kilometrų, daug šimtų kilometrų. Pagrindinė čia priežastis oro slėgio nevienodas susiskirstymas. Ypač tie anticiklonai ilgai tveria ir pastovūs. Jie iš rytų ateina. Vakarų tie vilkai – ciklonai įsibėgėję daužo – daužo tą milžiną anticikloną ir nenugali, kol jam pačiam baigtis neateina galas. Aš čia tikrai apie orą kalbu, bet ne apie ką kitą.
Pastaraisiais metais ėmė kalbėti apie vadinamąjį poliarinį frontą (Bjerkness, Švedija). Neikim tuo keliu, pakliūtume į nepakeliamą tokiam straipsneliui klausimą, tik tam tikriems, ne visiems mėgėjams, teįdomu.
Aplamai imant, šių dienų mateorologijos mokslas teįspėja orą tik 75 %. O mes norime kiekvienai vietai bet kuriuo metu orą žinoti. Tokiam reikalui reik itin daug medžiagos prisigaudyti ir iš labai plačios padangės ir tuo pačiu metu (sinoptika). Tai nėra įmanoma. Dėl to pasiieškokime kito kelio.
Anos sakytosios priemonės tinka. Jos beveik barometras. Tai jau gerai jų bent vieną turėti. Bet dar reik, viską – viską aplink stebėti. Kaip musės, kaip vorai, kaip ir kurie paukščiai elgiasi, kaip kinta vėjas, kokie plaukia debesys, kaip šlama epušės lapai, kaip girgžda palūžusi seno topolio šaka, kaip upelio krioklys šniokščia, kaip girdisi tolimos bažnyčios varpas, drėgsta druska, nuo lašinių varva, kaip naminiai paukščiai, kaip gyvuliai elgiasi, kaip pats jautiesi, ypač, jei turi kokį kada nulūžusį kaulą, ištemptą sausgyslę ar raumenų skausmus. Čia gali padėti artimiausiam laikui gyvenamajai padangei orą atspėti.
Atspėti, koks bus ruduo, kokia žiema, koks pavasaris ar vasara, irgi galima, žinoma, aplamai imant. Tik jau netenka sakyti: kokia žiema, tokia atitinkamai ir vasara. Jei žiemą kurią diena snigo, tai vasarą atitinkamą dieną lis, laužiant metus per Kalėdas ir Šventą Joną. Kitur, sako, kad žiema eina pagal vasarą. Kas kam skaud, tas apie tai ir kalb.
Geriausia šiuo atveju yra stebėti iš rudens, kaip ruošiasi žiemai medžiai, kokius pumpurus krauna, kaip greitai numeta lapus. Kokius lizdus suka žiemai ežys, kaip išlekia žąsys, gervės. Vasarai – iš kurios pusės savo lizdą moliais išlaisto ir stogą užkloja šarka, kaip parlekia pempės, žąsys, kaip žydi medžiai, žolės, kokius lizdus įsitaiso laukinės pelės, kaip ruošiasi kamanės ir t. t.
Manau, suprantate, kad čia kalbama apie fenologijai rūpimus klausimus.
Pastabumas visur reikalingas, ypač jis tinka norint susigaudyti oro kitimuose. Stebėk pačią gamtą, stebėk jos reiškinius – jos kitimus, ir nebebūsi jos svečias. Susigaudysi, kiek tau reik, tavo paprastiems gyvenimo reikalams. Norint daugiau žinoti, reik knygas storas skaityti, reik pabūklų turėti, reik sukumpti – sulinkti, kol mokslo žinias sukaupsi. Juk mokslas šiuo atveju tas pats žinių kaupimas, tų žinių derinimas. Žinoma, kiek pasmailinti akį, ko ji nebeįmato, tam tikras mokslas padeda, ko ausis nebeįgirdi, tam tikras garsiaklausis nugirsta, arba akiai parodo.
Sau pakaks, jei akylai stebėsime, ausylai klausysimės, jautriai viską seksime – nieko nepraleisime, neatsižvelgę, nepagalvoję, nepasvarstę.
Gamtos kūnų ir jos tų kūnų kitimų stebėjimas, svarstymas, derinimas jau yra tarsi išmintingų mintintojų, garbingų mokslininkų, visą savo amžių stebėjusių, panaudojusių per amžių – amžius kitų pasiekimus, prirašytų knygų skaitymas.
Skaitykime pačios gamtos nuolat rašomas knygas, stebėkime pačią gamtą, pragiedrės kiek ir „oras“ .
Gyvuliai atspėja orą
Senovėje žmonės, be kitko, oro atmainas spėdavo ir iš gyvulių bei paukščių „pranašavimų“ . Mūsų kaimo papročiuose yra gausu oro atmainų spėliojimų iš įvairių gyvių elgesio. Štai kai kurie jų būdingesni:
- Avis bliauna prieš didžiuosius šalčius.
- Gyvatės prieš lietų išeina pasivaikščioti.
- Į akis musės lenda prieš lietų.
- Jei katė guli šalia krosnies uodegą nuleidusi, tai greitai lis.
- Jei vemia katinas, bus blogas oras.
- Jei varna žiemą žiūri tupėdama į pietus, tai bus atodrėkis.
- Jei vasaros vakare karvės iš tvartų griaunasi, tai ryte bus geras oras.
- Jei žąsis galvą laiko po sparnu, tai greit speigas užniks.
- Jei kirmėlė ėda žiedus nuo obelų, tai ateinanti žiema bus gili.
- Jei kuosos kranksi, bus šarma.
- Jei katė nagais drasko lovą, kėdę ar stalą, bus dideli vėjai.
- Jei vakare uodai „pipirus grūda“ (laksto žemyn ir aukštyn) , tai ryt bus saulėta.
- Katė žoles ėda – lietų pranašauja.
- Perkūno oželis rėkia prieš lietų.
- Varlės iš vakaro kurkia – rytui giedrą neša.
- Volungės prieš giedrą klykia.
Bonifaco Vengalio nuotrauka