Ūksienė (Rubšytė) Teresė

„Istorinės ir gyvenimo tiesos mokytoja Teresė Rubšytė-Ūksienė“

Publikacija parengta pagal knygą „Albinas Kentra-Aušra“

 

Teresė Rubšytė-Ūksienė gimė 1931 m. birželio 14 d. Bučių kaime, Laukuvos valsčiuje. Poetė, pedagogė, Lietuvos ir Šilalės rajono savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja.

Jos tėvų šeimoje augo 8 vaikai: 5 broliai ir 3 seserys. Du buvo iš pirmos mamos santuokos su Pranciškumi Šlepavičiumi: Emilija ir Juozas. Stanislovas Kostas, Petras, Antanas Leonardas, Apolonija, Matas ir Teresė gimė antroje santuokoje su Matu Rubšiu, Domo.
  
 

T. Ūksienė sakė, kad du vyriausieji broliai – Stanislovas Kostas (Konstantinas) ir Petras – pavardę rašė su p raide, todėl nežinantys gali painioti su Rupšiais, gyvenančiais Dirkintuose ar Alkupyje. Visi likusieji jų šeimos nariai pavardę rašė su b raide.

Pirmas Barboros Meškauskaitės-Šlepavičienės-Rubšienės, Antano, vyras P. Šlepavičius mirė gesindamas degančią jaują (pastatas, skirtas grūdams džiovinti – aut. pastaba), nepasisaugojo, sušilo, gal šalto vandens atsigėrė, gal pailsęs ant žemės parkrito, nes apsirgo stipriu plaučių uždegimu. Geriausias Pranciškaus draugas Matas Rubšys ir Barbora vežė ligonį pas gydytoją Ukriną, kuris gyveno savo dvarelyje netoli Laukuvos. Negelbėjo niekas. Gal tuo metu nebuvo vaistų ligai numalšinti, gal pavėluota. Pranciškus jau trečią dieną, kaip žmonės sako, ant lentos gulėjo. Barbora, dar tik perkopusi dvidešimt metų, su dviem mažyliais liko našlė.

Prisimindama tas dienas, B. Rubšienė pasakojo:

„Sunke tada buva: vaka mažilele, ūkis didels. Sumdžiau mergą, puora vaikiu, pymeni. Darbų visyms užteka. Kad išmuokiečiau skuolas, prekiavau arkles, karviems. Reikieji švuogerkoms dales atidūti, ūki gelbėti. Ale tada buvau jauna, nabijojau darba. Puo gedula pradieji piršle važiūti. Visuokiū jūku su mergoms anyms iškriesdavuom. Y berna padieji. Smagis bova dynas.“

Ją aplankydavo ir tvarkytis ūkyje padėdavo mirusio vyro draugas M. Rubšys, kuris gyveno už poros kilometrų, Lapkalnio kaime. Matas pagal tuos laikus buvo apsišvietęs žmogus: baigęs carinę progimnaziją, gerai kalbėjo rusiškai, o kadangi buvo ilgokai gyvenęs Amerikoje (slapstėsi nuo tarnybos rekrūtų carinėje armijoje), mokėjo ir anglų kalbą. Buvo geras pasakotojas. Po penkerių metų Matas pasipiršo ir Barbora, suprasdama, kad vienai su dviem vaikais bus sunku, kad reikia prižiūrėti ūkį ir kad augantiems vaikams reikalingas tėvas, sutiko tekėti už M. Rubšio.

Barbora apie vestuves su antruoju vyru dukrai Teresei pasakojo:

„Žina, uns atedava kap y pas Prancišku, kad atedava iš Lapkalni, pasiteiraudava, a nerek kun padieti, bova raštings, pamuokyts. Tap užtruka gal kokis pinkerius metus. Vyną syki uns jėmi i pasipirša. Piršuos toks Baublys, Auškalnis i daug kitū. Anyms vis atsakiau. Na vynam nadaviau žuodi. Vuo daba jėmiau i sutikau. Tap i apsiženijau untra karta. Juzuks bova jau pinkeriū, o Emeliki da vyresni. Any būsima papūniuka nū pat mažumies pažinuoji, bova apsipratin.“

Rubšys buvo stambių ūkininkų sūnus, turėjo brolius Domininką, Kazimierą, Joną, Antaną ir seserį Prancišką, ji ištekėjo už Mato Skurdelio iš Stigrėnų kaimo, Judrėnų parapijos.

Matas po vestuvių Barborai pasakęs: 

„Kap vežiau Pruncišku pas daktara, mirtys patale uns papraši: „Neaplesk Barbutes. Ana būs didele sunku. Lika mažiuka vaka, didelis ūkis. Padiek je, paglobok.“

Rubšys našlaičiams atstojo tėvą, augino ir savo šeimoje su Barbora gimusius 6 vaikus. Visi jie veržėsi į mokslą, nors gyveno vargingai. Penki M. Rubšio vaikai tapo mokytojais, įgijo aukštojo mokslo diplomus, įskaitant ir kunigą Antaną. Tėvas, norėdamas, kad nors vienas vaikas liktų ūkyje, įkalbėjo Petrą, jam sakė: „Petriuk, tu neik toliau į mokyklą, aš tau Lapkalnį paliksiu.“ Petras baigė tik septynmetę Nevočių mokyklą. Atkūrus Nepriklausomybę ir grąžinus žemę, pagal nerašytą testamentą, susitarę broliai ir seserys perleido Petrui savo teises į ūkį Lapkalnio kaime.

„Buvo 1931-ieji metai. Pavasario ir vasaros sandūra, birželio 14-oji. Bučių kaime, ant kalvos, prie kurios glaudėsi maro kapeliai, po šimtamečiais klevais rymojusioje senovinėje troboje saulėlydyje pasigirdo kūdikio riksmas. Pirmą oro gurkšnį įkvėpė šeštoji, jauniausioji Barboros ir Mato Rubšių atžala. Buvo sekmadienis. Tą dieną vyko šv. Antano atlaidai. Pagal atsineštą vardą privalėjau būti Antanina. Tėvai taip ir sutarė. Tik tėvelio draugas Pranciškus Vitkus – amerikonas (taip jį vadindavo, nes kartu su mano tėveliu buvo Amerikoje) užsispyrė:

– Teresikė! Krikštysim Terese…

Pabūti kūma mama paprašė savo draugės iš Palokysčio Kerpaitės, dar netekėjusios. Jos sesuo Zofija buvo prie krikšto nešusi mano sesutę Apoloniją.

Sutartą dieną kūmai, bobutė Žukienė su gyvu ryšuliu arkliu kinkytoje brikelėje išvažiavo į Laukuvos bažnyčią, kur man krikšto sakramentą suteikė ilgametis Laukuvos parapijos klebonas Gasčiūnas.

Sesutė ir broliai (Stasys – 12 metų vyresnis, Petras – 10, Antanas – 8, sesutė Apolonija – 6) ne tiek manęs gedavo, kiek laukė kūmų saldainių. Matukas dar mažiukas buvo. Petras prisiminęs tankiai juokaudavo:

– Kūminams išvažiūjint, po bričkute pririšom saldainiams krestį…

Parvežė mane pakrikštytą dviem vardais. Tik vadino ne Antosike, bet Teresike, o brolienė, su kurios vaikais ganiau karves, vadino Teresiūne. Kaip ir savo sesutę Vandą – Vandziūne. Nemėgau, kad taip šaukdavo. Antanina buvo įrašyta pirmuoju, bet antrasis vardas nustelbė. Mat namuose jau vienas Antanukas buvo.

Kaip ir kiekvienam vaikui, mamytė man buvo pati jauniausia, nors, kai gimiau, mano mamytei buvo jau keturios dešimtys. Taisyklingų veido bruožų, pilkai žalsvos akys, tiesi nosis, juodi plaukai, švelni oda, dar nepaliesta raukšlių, ją jaunino, vertė mane grožėtis, didžiuotis savo mama. Liekna, vidutinio ūgio, nepaprasto darbštumo. Nejausdavau, kada ji keliasi, kada po dienos darbų gula. Mačiau vis besidarbuojančią namuose, skubančią šeimai padėti lauko darbuose. Visur jos buvo pilna, visur ji spėdavo.

Mamos tėviškė buvo Payžnio kaime. Nuo Bučių skyrė Stungaičių, Šiauduvos, Dargalių kaimai. Nuotolis gal bus ketvertas kilometrų. Senelių sodyba buvo prie įspūdingos Pakievio kalvos, ant Yžnės upelio kranto, slėnyje. Su dėdės Vincento Meškausko mergaitėmis: Zosyte, Danute, Liuda braidydavau po Yžnę, gaudydavau vijūnus. Kopdavome ir risdavomės nuo Pakievio kalno, prasimanydavome visokiausių išdaigų. Jų sesuo Albinutė augo pas senelius, tad ją matydavau rečiau.

Mamytė, eidama į svečius pas brolį, visada mane mažiukę vesdavosi. Šiek tiek ūgtelėjusią, gal septynerių metukų, išleisdavo vieną nubėgti – kelią jau gerai žinojau. Nebepamenu, kokie tai buvo metai, bet diena karšta, saulėta. Užsižaidėme su mergaitėmis. Nepastebėjau artėjančio juodo debesies, išsigandau tik perkūno griausmo. Šokausi bėgti namo. Diedukas – neišleisti, aš – į ašaras. Mano užsispyrimas nugalėjo. Nepatenkinti, bet išleido, dar dėdienė ant galvos užrišo skarelę. Bėgau tekinom, maniau, pralenksiu debesį, perkūnija manęs nepavys.

Gal už kilometro ar poros, jau pasiekus Dargalių kaimą, sutemo, kamuoliniai žaibai tarsi ugnies kilimas ritosi man po kojų nušviesdamas taką. Lietus pylė kaip iš kibiro. Stabtelėjau. Prisiminė tėvelio pamokymai, kaip elgtis perkūnijos metu. Mat, brolį Antanuką, ganant Lapkalnyje gyvulius, perkūnas vos nenutrenkė. Sėdėjo jis prie akmens. Žaibas trenkė į akmenį. Priglušino, bet liko gyvas – išgyveno.

– Vaka, par perkūnyja nastovieket puo medes, nabrisket y vundeny, nasėdieket unt akmens, nabieket, naliesket metaliniu daiktū… – lindo į vaikišką galvelę girdėti pamokymai.

Visai sulėtinau žingsnius. Tipenau koja už kojos. Bridau per liūtį ir besiritančius kamuolinius žaibus. Skarelė ir suknutė permirko kiaurai. Kai pasiekiau savo kaimą, griaustinis tolo, o kai įėjau į trobą, mama pamačiusi sušuko:

– Kap tave išleida!?

– Munys naišleida, pati išejau… Dieduks da supyka…

Mama nuvilko nuo manęs šlapius drabužėlius, šluostė šiukščiu lininiu rankšluosčiu. Ir pyko, ir juokėsi…

Nuo to laiko nebebijojau perkūnijos. O tada ji buvo negailestinga: gretimame kaime nutrenkė pririštą karvę, kamuolinis žaibas padegė netolimo kaimyno kluoną“. – prisiminimų knygoje „Kol plaks širdis“ rašo Teresė Rubšytė-Ūksienė.

„Sesuo Emilija [Šlepavičiutė] ištekėjo man dar negimus. Kol svainis Antanas [Kučinskas] pasistatė savo trobelę, gyvenome drauge senovinėje pirkioje po galingais klevais. Dažnai atsidurdavau ant jo rankų. Augau su sesers vaikučiais. Buvau visų mylima. Emilija buvo ypač gera: neskyrė manęs nuo atžalų. Vėliau svainis susirentė trobelę už poros šimtų metrų prie siauručio, vingiuojančio per šabakštynus upeliuko. Vaikystėje mano kelionių galas visada būdavo ten“, – pasakojo Teresė.

Brolio Antano (g. 1923 m.) vaikystės dienos bėgo triūsiant tėvelių ūkyje. Nuo mažens jis buvo linkęs į mokslus, nesiskyręs su knyga, vasaromis ganė ne tik savo tėvų, bet ir kaimynų gyvulius, o paaugęs gelbėjo visuose ūkio darbuose tėveliams, kaimynams, giminėms, kad galėtų, rudeniui atėjus, mokytis. Keturis pradžios mokyklos skyrius baigė Šiauduvoje. Toliau mokslą tęsė Šilalės gimanzijoje, įsitraukė į pogrindinę veiklą.

„Dar vaiko-paauglės širdimi išgyvenau brolio Antano, gimnazijos moksleivio, areštą pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu – 1940–1941 m. žiemą. Sovietai šeštos (ar septintos) klasės mokinius už atsišaukimų platinimą apkaltino antitarybine veikla ir suėmę grupę mokinukų išvežė į Šubertinės kalėjimą Tauragėje. Juos ten laikė kelis mėnesius. Po ilgų tardymų brolį Antaną ir dar kelis moksleivius paleido ir žiemai baigiantis jie grįžo namo. Tėvams pranešė, kad atvažiuotų sūnaus parsivežti. Tėvelis parsivežė Antaną išbadėjusį, iškankintą ir leisgyvį, o dalis gimnazistų liko Šubertinėje, tarp jų ir Antano draugas Jonas Tallat-Kelpša (g. 1924 m. Padievytyje), pas jį atostogų metu ar šiaip laisvalaikiu Antanas skubėdavo į Pykaičius. Grįždamas parveždavo prižvejojęs Dyvyčio ežere karpių, lynų, lydekų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir 1941 m. birželio 22 d. Tauragę užėmus vokiečiams, areštantus paleido, bet vykstant bombardavimui, pastatai apgriuvo. Jonas bandė padėti išsilaisvinti kalintiems savo draugams, bet nuo numestos bombos kieme jie visi žuvo“, – su grauduliu širdyje pasakojo Teresė.

Po daugelio metų Antanas apie savo draugą Joną pasakojo:

„Jonukas ant kaklo turėjo medalikėlį. Tardytojas nuplėšė medalikėlį nuo jo kaklo, metė ant žemės ir sutrypė. „Sumindžiau tavo Dievą kojomis ir jo nebėra…“ – pasakė tardytojas. „Dievas mano širdyje, jo nesutrypsite“, – į tai atsakė vaikinukas.“

Rubšys baigė Šilalės gimnaziją 1943 m. pavasarį, buvo 1-osios gimnazijos laidos abiturientas. Rudenį įstojo į Telšių kunigų seminariją. Būdamas religingas, rinkosi sunkų dvasininko kelią, kad pasitarnautų žmonėms, sušildytų juos savo meile. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje rusų frontas jau buvo įsitvirtinęs prie Dubysos. Kai siaubą kėlė lėktuvų kauksmas, o naktimis toj pusėje blizgėjo šviesos ir griaudėjo pabūklai, tėvas Antaną arkliuku išvežė į Telšius mokytis seminarijoje.

„Graudus buvo atsisveikinimas su tėviške. Pasislėpusi už šimtamečio ąžuolo kamieno, nulydėjau akimis tolstančią brikutę per visą kaimą, kol išnyko pamiškėje už posūkio, iki Mylimo  girikės. Prasidėjo ilgas išsiskyrimas. Man buvo trylika“, – po daugelio metų prisiminimais dalinosi T. Ūksienė.

Prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai, Antaną drauge su Telšių seminaristais, negalėjusį net sudie pasakyti šeimai, atsitraukdama vokiečių kariuomenė išvežė į Vokietiją. Antanui pasisekė pabėgti ir jis, pasiekęs Eichšteto Wilibaldo kunigų seminariją, įstojo studijuoti filosofijos mokslą. 1946 m. sovietinė valdžia antrąkart uždarė Telšių kunigų seminariją, nes pirmąkart jos veikla buvo sustabdyta 1940 m., bet vokiečių okupacijos metais, nuo 1941-ųjų, jos veikla buvo atnaujinta. Marksistines idėjas propaguojanti sovietinė valdžia nenorėjo, kad Lietuvoje būtų dvi kunigų seminarijos.

„1946 metų ruduo. Slogus tada buvo metas mūsų Tėvynei. Sunkus buvo ir mūsų šeimai, apsirgo tėvelis. Tėtukas buvo dar gana jaunas, sveikas, atrodė toks tvirtas. Tik mamytė dažnai sirguliuodavo. Okupavus sovietams, prasidėjo areštai. Nuolatiniai NKVD tardymai, antisanitarinės suimtųjų sąlygos, kankinimai palaužė tėvelio sveikatą. Išlaikydavo po savaitę tai Šilalės stribyne, tai Šubertinėje. Reikalavo sūnaus Antano, kuris su kunigų seminarija iš Telšių pasitraukė į Vakarus. Nieko nežinojome, kur Antanas. Ir kaip galėjo tėvelis jį pristatyti saugumiečiams? Stribai siausdavo veik kas dieną, kas naktį – ieškojo, ko nepametę – bandito.

Apsirgo, nebuvo reikiamų vaistų – antibiotikų. Šilalėje buvo geras gydytojas Lipčius, bet kas iš to. Ne kartą atvyko jis pats, jo pagalbininkai atvykę leisdavo kažkokius vaistus, bet, matyt, ne tokių reikėjo. Negavome. Tėvelis mirė. Buvau paauglė, tik penkiolikos, kai supylėme jam kauburėlį.

Atstojo tėvelį svainis Antanas. Buvo tvirtas, vidutinio ūgio, plačiapetis. Su ilgais ūsais. Primindavo išore Staliną. Negėrė, nerūkė, buvo labai nagingas meistras. Giliai tikintis. Mėgo humorą, matydavau linksmą. Emilija buvo labai jautri. Jaunystėje sirgusi depresija, ne visada suprasdavo Antano humorą, užsigaudavo.

Augino jiedu gausią šeimyną. Gimdė Emilija dešimt – ne visi užaugo. Antrasis, Antanukas, mirė nuo difterito. Buvome mudu pametiniai, mirė antruosius kabindamas. Pasąmonėje švysteli maža lėlytė, paguldyta ant papuošto stalo kambaryje, prie sienos. Tik tiek. Po daugelio metų brolis Stasys pasakojo, kad griaudami namą pastogėje atradę gražias pirštinaites. Parsinešę. Vaikutis žaidė jomis. Po kurio laiko užpuolusi baisi liga, pasmaugusi mažylį. Nebuvę vaistų, o ir pas gydytojus vaikutį niekas nevežė. Išgyvendavo tik stipriausieji.

Aštuonios atžalos užaugo. Sunku buvo išmaitinti gausią šeimyną prasidėjus okupacijoms, kai dėl forminės duonos kepaliuko Emilijai tekdavo pasiekti Laukuvą ar Šilalę. O ir ten ne visada jos gaudavo. Ne kartą grįžo tuščiomis į laukiančių mažylių būrį. Antano darbštumas, sugebėjimas suktis gelbėjo šeimą nuo bado. Kad ir sunkiai gyvendami, manęs nuo savo vaikų neskyrė. Ką valgė jų vaikai, kai atbėgdavau, vaišindavo ir mane. Kad ir vargingai gyvendama, sesutė Emilija labai gardžiai gamino valgį, buvo nepaprastai švari. Labai gardūs vaikystėje buvo jos kepti kraujiniai vėdarai. Po daugelio metų, jau grįžusią iš sovietinio lagerio, Emilija vaišino mane vėdarais ir pajuokavo:

– A pameni, kap maža būdama, kirsdama vėdarus, sake: „Jūds kap šūds, vuo skanus kap pasiutis“…

Tikrai taip ir buvo… Gera kūdikystėje buvo sėdėti ant svainio kelių. Vėliau – jausti jo paramą ir rūpestį manimi. Sunkiu metu jis visada atrasdavo laiko, ištiesdavo pagalbos ranką. Už ačiū. Ir dabar dar skamba jo žodžiai:

– Kap nasirūpinsi, juk tavi plika subinike nešiojau…“ – prisiminimuose rašo T. Ūksienė.

1944–1945 m. A. Rubšys Eichšteto seminarijoje įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Tais pačiais metais jis kartu su draugais lietuviais buvo išsiųstas į Romą, kur veikė lietuviams įkurta kolegija. Čia 1945–1949 m. Antanas studijavo Grigaliaus universitete (lot. Pontificia Universitas Gregoriana – viename didžiausių ir svarbiausių jėzuitų universitetų Romoje). 1948 m. gruodžio 18 d. Antanas Leonardas Rubšys įšventintas kunigu. 1949 m. Gregoriano universitete kun. A. Rubšys baigė Teologijos studijas licenciato laipsniu. Po to jį nukreipė studijuoti į Biblijos  institutą, kur 1951 m. įgijęs Šv. Rašto licenciato laipsnį. Tų pačių metų vasarą jis išvyko į apžvalginės archeologijos kelionę po Artimuosius Rytus. Rudenį diplomuotas kun. A. Rubšys išvyko į JAV, kur dėstė Šv. Raštą ir biblines kalbas Nekalto Prasidėjimo širdies San Diego kunigų seminarijoje. Ten jis dirbo iki 1957-ųjų.

1957–1958 akademinius metus Antanas praleido Romoje, Popiežiškajame Šv. Rašto institute, kur įgijo Šv. Rašto daktaro laipsnį. Baigęs studijas, buvo pakviestas dėstyti Niujorko Manhatano kolegijoje Šv. Raštą – egzegezę ir hermeneutiką. 1969–1981 m. dirbo Šv. Juozapo seminarijoje Duwoodie (Niujorke) vizituojančiu profesoriumi. 1971–1972 m. studijavo Popiežiaus Biblijos institute Jeruzalėje ir įgijo šiuolaikinės hebrajų kalbos diplomą. Dalyvavo archeologiniuose tyrinėjimuose, kasinėjimuose Irane, Irake, Egipte, Turkijoje, Graikijoje, Tunise, Jordanijoje ir Izraelyje.    

1994 m. gruodžio 21 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė kun. dr. Antanui Leonardui Rubšiui Popiežiaus rūmų prelato titulą (privilegijuotas garbės titulas krikščionių Bažnyčiose). 1994–2002 m. prelatas dr. A. Rubšys dėstė Šv. Rašto egzegezę Vilniaus, Kauno, Telšių, Vilkaviškio kunigų seminarijose, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete bei Vilniaus pedagoginio universiteto Tikybos katedroje. 1990 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija pakvietė prelatą A. Rubšį išversti Senąjį Testamentą į lietuvių kalbą iš pradinių tekstų, parašytų hebrajų, armėnų ir graikų kalbomis. 1995 m. dr. A. Rubšui skirta Lietuvos nacionalinė premija už Senojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą. 1996 m. vasario 7 d. VDU rektorius paskelbė: „Antanas Rubšys, kuris savo iškiliais darbais ir Šv. Rašto vertimu į lietuvių kalbą prisidėjo ugdant tautos dvasinį potencialą, yra Vytauto Didžiojo universiteto teologijos garbės daktaras.“ Jam buvo suteiktas ir VDU profesoriaus vardas. JAV ir Lietuvos spaudoje tuo metu rašė: „Lengva ir įdomu keliauti su Antanu po Šventojo Rašto kraštus. Skaitai, ir širdis trokšta pamatyti tas vietas. Pirmojo tomo „Šventojo Rašto kraštuose“ išvadoje profesorius sako: „Pasaulį laikau Dievo pasauliu, jame daug žmonių, daug tautų, daug tikėjimų. Visi kopia į Dievo kalną. Žydai, krikščionys, musulmonai – jie ypatingi, nes turi tokią savimonę, kad Dievas juos prašnekino. Dievas sakė Abraomai: „Aš myliu tave“, Jėzus mums sakė: „Dievas myli tave“, Mahometas sakė arabams: „Alachas jus myli“. Yra trys religijos, kurios labai svarbios pasauliui, nes jos išreiškia istorinį požiūrį. Dieviškoji meilė turi daug veidų. Visi žmonės trokšta ir ieško teisingumo. Visi dorieji žmonės žino: užjausk savo artimą, nedaryk jam to, kas tau pačiam nepatinka. Iš esmės Dievo samprata lieka ta pati ir judėjams, ir musulmonams, ir mums. Dievas mus prašnekino žodžiu, naudodamas senus pavyzdžius. Taigi, iš praeities mes semiamės ateitį.“

Antanas Rubšys – visame pasaulyje pripažintas biblinio pasaulio Šv. Rašto žinovas. Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, „jo vertimai, kaip ir autoriniai darbai, džiugina lietuvių kalbos grynumu ir gražumu, sąvokų tikslumu, paaiškinimų platumu ir gilumu – jis ištyrė ir paaiškino Šventajame Rašte minimų įvykių, valstybių, valdovų, išminčių, pranašų istoriškumą, įvairiose tautose ir įvairiais laikais vyravusią pasaulėžiūrą, atskleidė, kaip ją reikėtų šiandien suprasti, kaip reikėtų suprasti ir Šv. Raštą. Toks milžiniškas darbas ir buvo įmanomas tik žmogui, turinčiam labai gilų ir platų išsilavinimą, sukaupusiam žinių iš visos žmonijos pažinimo sričių, pasišventėliui. (…) Spinduliuoti tokią šviesą galėjo tik žmogus, pats jos turintis su kaupu, turtingos ir kilnios dvasios, didelio intelekto, paskyręs savo gyvenimą amžinosioms vertybėms – tarnavimui Dievui, Žmogui, Tautai.“

Vilniaus pedagoginio universiteto Katalikų tikybos vedėja docentė Alma Stasiulevičienė yra sakiusi: „Pažįstu du žmones, kurie iš širdies liudija Dievą – tai Šventasis Tėvas popiežius Jonas Paulius II ir Tėvas Antanas Rubšys.“

Teresės brolis Stanislovas Kostas Rupšys baigė pradžios mokyklos 4 klases penketais ir tėvai ruošėsi jį vežti mokytis į Rietavo gimnaziją, bet tuo metu mirusio P. Šlepavičiaus vaikams sukūrus šeimas, Bučiuose buvo dalinama tėvo palikta žemė. Barborai Šlepavičienei-Rubšienei buvo atkirstas išimtinis 4,5 ha sklypas ir Stanislovas, kaip vyriausias Rubšių sūnus, turėjo padėti tėvams tvarkytis dviejuose ūkiuose: mamai priklausančioje žemėje Bučiuose ir tėvo M. Rubšio žemėje Lapkalnyje. Po karo Lietuvą okupavus rusams antrą kartą, prasidėjo šaukimai į okupacinę kariuomenę, o Stanislovas jau buvo šauktinio amžiaus. Kadangi buvo silpnos sveikatos, jam kaupėsi plaučiuose vandenys, tėvai neleido eiti į kariuomenę. Tėvas M. Rubšys daržinėje sukrautame šiene iškasė sūnui bunkerį, kuriame jis slėpėsi ir mokėsi kalbų. Jo dėka Teresė galėjo eiti į mokyklą, nes brolis pažadėjo tėvams darbuotis ūkyje už ją, taip sudarydamas seseriai galimybę siekti mokslų. Paskelbus amnestiją, Stanislovas legalizavosi. Kadangi tuo metu Laukuvoje pradėjo veikti vakarinė mokykla, jis tęsė mokslus. Vakarinių vyresniųjų gimnazijos klasių Laukuvoje nebuvo, todėl Stanislovas gimnaziją baigė Šilalėje. Tuo metu jis jau buvo vedęs ir turėjo vaikų. Lankydamas vakarinę mokyklą Šilalėje, naktimis eidavo po 11 kilometrų. Kartą eidamas naktį, sutiko Šilalės MGB viršininką M. Michejevą, kuris pradėjo Stanislovą tardyti, kodėl šis vaikšto naktimis. Išsiaiškinęs, kad mokosi vakarinėje mokykloje, kitą kartą vėl naktį sutikęs Stanislovą, saugumo vadas, apsimetęs geruoliu, pasakė: „Gerai, mokinkis.“ Baigęs gimnaziją, S. K. Rupšys tęsė mokslus Šiaulių pedagoginiame institute, studijavo pradinių klasių mokytojų kursą. Mokslai sekėsi gerai, nes buvo gabus, bet tylus, užsisklendęs, nešiojo rožančių (rožinį). Nepaisant šito, jis buvo priimtas dirbti mokytoju Kuodaičių (arba Kūdaičių) pradinėje mokykloje, Šilalės rajone. Vėliau buvo perkeltas dirbti į kitas rajono pradines mokyklas. Įsteigus  Šakėnų pradžios mokyklos trečią komplektą Buišių kaime, Onos Audinienės name, dirbti mokytoju atvyko Kostas [Stanislovas] Rupšys. Nors mokytojavimas jam buvo pagrindinis užsiėmimas, Stanislovas Kostas pasižymėjo darbštumu, negėrė, nerūkė, apdirbdavo ir valstybės duotą 60 arų ariamos žemės sklypą. Mokytojo karjerą baigė dirbdamas Juodainių pradinėje mokykloje, kur dirbo ir jo dukra mokytoja Leonarda.

Stanislovas su žmona Ieva užaugino septynis vaikus: keturis sūnus Stasį, Alfonsą, Rimantą, Vytautą, ir tris dukras Leonardą, Onutę ir Reginą. Ketvirta, jauniausia, dukrelė mirė gimdymo metu. Stanislovas K. Rupšys išleido prisiminimų knygelę „Žąsiaganis“. Nepriklausomybės laikotarpiu grąžinus žemę, buvusį tėvų ūkį perėmė tvarkyti jo sūnus Stasys. Stanislovas ir Ieva Rubšiai persikėlė gyventi pas sūnų Laukuvoje.

Teresė mokėsi Šiauduvos, po to tris mėnesius – nuo rudens iki naujų metų – Nevočių pradinės mokyklos penktoje klasėje kartu su Elena Kentraite. Šilalėje gyveno ir mokėsi Teresės sesuo Apolonija. Ji turėjo kambarį, kurį išlaikė vaistininkas (provizorius), šviesuolis, visuomenininkas, fi­lant­ropas Simonas Gaudėšius, kilęs iš Lėlaičių kaimo, Viekšnių valsčiaus. Teresė mokslus tęsė Šilalės gimnazijoje, prisiglaudusi butelyje pas seserį. Kadangi S. Gaudėšius buvo Šilalės ugniagesių draugijos ir Šilalės smulkaus kredito banko valdybos pirmininku bei Šilalės valsčiaus tarybos ir vartotojų bendrovės valdybos nariu, 1941 m. birželio 14 d. sovietinė valdžia jį ištrėmė į Terebėjų, Kortkeroso rajoną (rus. Корткеросский район), Komijos ATSR, Rusijoje. Moksleiviais, kuriuos rėmė S. Gaudėšius, tarp jų ir Apolonija Rubšyte, po tėvo tremties rūpinosi jo sūnus. Teresė, baigusi penkias klases ir šeimai nutarus, kad trūksta lėšų mokėti už mokslus, trejus metus ganė karves savo ūkyje. 1944 m. rudenį brolis Antanas, išvažiuodamas į kunigų seminariją, palydėjo Teresę iki Laukuvos, kur ji turėjo išlaikyti egzaminus ir stoti į antrą gimnazijos klasę pagal tuo metu naujai reformuotą švietimo sistemą.

Teresės brolis Matas (g. 1929 m.) mokėsi Šilalės gimnazijoje vienoje klasėje kartu su Albinu Kentra. 1944 m. Matas perėjo mokytis į Laukuvos gimnaziją.

„Buvo žvarboka spalio dvidešimt antrosios diena. Skubėjau anksti ryte į gimnaziją. Tada mokiausi Šilalėje, penktoje klasėje. Sesutė Apolonija mokytojavo, gyveno Šilalėje, tad retkarčiais panakvodavau ir pas ją. Matukas kasdien kulniuodavo į Laukuvos gimnaziją po septynis kilometrus ten ir atgal. Tąkart nakvojau namuose, rytą skubėjau į mokyklą. Apkabinau lovoje [gulintį] tėvelį. Sukaupęs jėgas, atsisėdo, palaimino mane. Atsisveikinau iki vakaro, o tėvelio širdis jautė, ko tada dar nesupratau, – atsisveikino tėvišku palaiminimu…

Vidurdienį suskambo Šilalės bažnyčios varpai, pranešdami apie Išėjimą. Kieno? Nudiegė širdį… Atskubėjęs į mokyklą,  Matukas pasakė, kad nebeturime tėvelio.

Skaudi buvo vienuolikos kilometrų kelionė namo. Nejutau, kaip parbėgau, o ašaros nesiliovė.

Laukų keliukais, per Bobelines, Letežinę, Lapkalnio link arkliai tempė vežimą su karstu. Ratai rėžėsi į provėžų ledokšnius. Tėvelis atgulė į savo šeimos kapą Šilalės parapijos kapinių kalnelyje, dešinėje tako pusėje – prie savo tėvelių ir jauniausiojo mylimo brolio šeimos. Prie mano seneliams Liudovikai Gudauskaitei-Rubšienei ir Domininkui Rubšiui jo paties rūpesčiu pastatyto akmeninio kryžiaus. Tėvelio prašymu, jį nutašė kaimynas akmenskaldis Povilas Karbauskis iš gretimo Kūdaičių kaimo. Toks buvo priešmirtinis tėvelio noras, išsakytas ligos patale mamytei – amžino poilsio ilsėtis šeimos kape, kur be tėvelių laukė jo brolelis Antanas su žmona Onute. Dėdė Antanas, po sunkios ir skaudžios ligos iškeliavus Anapilin žmonai, jos ilgėjosi, sielvartavo ir verkė, kur eidamas. Nepraėjus nė metams, mirtis jį išsivedė. Našlaičiais liko ketvertas mažulių. Mano tėveliui teko rūpintis ne tik mumis, bet ir našlaičiais mūsų pusbroliais iki jiems suėjo pilnametystė.

Prie tėvelio [kapo] duobės stovėjome penki vaikai. Trūko tik Antano… Nežinojome, kur jis, o Tėvelio siela tikriausiai jau buvo pas jį, globojo priverstinės tremties keliuose.

Šaltukas atslūgo. Baigėme nukasti užsilikusias bulves. Savo begaline meile mama visus mus guodė, šildė. Negailėdama savęs, aukojosi mums, vaikams, visomis išgalėmis stengėsi, kad galėtume toliau mokytis. O laikas buvo toks neramus“, – pasakojo T. Ūksienė  

Teresė, išlaikiusi stojamuosius egzaminus, 1944 m. rudenį pradėjo lankyti Laukuvos gimnazijos II klasę. Tuo pat metu sesuo Apolonija, baigusi Šilalės gimnazijos 8 klases (visą gimnazijos kursą), pradėjo dirbti mokytoja Kaštaunalių pradinėje mokykloje. Abi seserys gyveno pas mamą Bučių kaime ir kiekvieną rytą išeidavo: Teresė į mokyklą, Apolonija į darbą Kaštaunaliuose, kurie buvo pusiaukelėje į Laukuvą.

Teresė, baigusi gimanzijoje II klasę, eksternu išlaikė aukštesnės klasės įskaitas ir tokiu būdu peršoko III klasės kursą.   

Išdirbus vienus mokslo metus, 1945 m. rudenį Apoloniją Rubšytę paskyrė dirbti Skaudvilės gimnazijoje geografijos mokytoja. Kartu su ja tęsti mokslų išvažiavo Teresė ir brolis Matas. Metus jie visi kartu gyveno.

„Sesuo Apolonija mokytojauti perkelta į Skaudvilę, nuomojosi butą. Tėvelis mus visus tris ir nukraustė į naująją vietą, kad nereiktų mudviem su Matuku per žiemą bristi per pusnis.

Atsidūriau bendraamžių klasėje. Jaunesnių nebuvo, gal tik vyresnių. Jaučiausi gerai. Pamėgau krepšinį. Mokslas sekėsi. Gyvenome pašto pastate, ant aukšto. Susidraugavau su pašto viršininko dukra Regina.

Namus rudenį ir pavasarį pasiekdavome dviračiais. Žiemą vargingai. Iki Kryžkalnio papūtnomis (pakeleivingais automobiliais – aut. pastaba), iš ten kariškais sunkvežimiais. Kartais pasitaikydavo – pavėžės kas iki Laukuvos, dažniausiai iki Kaltinėnų. Toliau – pėstute. Retsykiais pasitikdavo tėvelis su arkliu.

Kartą sesė su Matuku išvyko į tėviškę. Likau Skaudvilėje. Atgal juos arkliu parvežė tėtis. Žiema, keliai sunkiai išvažiuojami, nevalomi. Suvėlino. Laukiau jų, belaukdama užmigau. O kiek jie vargo, kol mane prižadino, kol prisibeldė. Mat antras aukštas, durys užrakintos. Miegu sau kaip užmušta. Vaikystėje su lova net į kūdrą išnešę pastatė…

Menkas Skaudvilėje buvo mūsų būstas. Kambaryje tik lova, kurioje abi miegojome, stalas, kelios kėdės. Broliukas miegojo palėpėje, esančioje šalia kambariuko. Palėpės buvo dvi: vienoje laikėme malkas, kitoje – lova broliukui.

Palėpė nešildoma. Ir dar žiurkės šmirinėjo. Miegančiam broliukui kojos pirštus ėmė graužti. Net lizdą su žiurkiukais radome…

Sesutė nupirko turguje gyvą vištą. Valgyti tai reikia. Tik kas ją nukirs? Sprendėm, tarėmės. Galiausiai: Apolonija laikys, Matas kirs, o aš nupešiu. Užsikaičiau vandens plikymui. Atlikę darbą, jiedu grįžo. Po pusvalandžio einu prie savo darbo – vištos parsinešti. Ši kruvinu kaklu lipa laiptais žemyn ir: kar… kar… kar…

 Suglumusi įpuoliau į kambarį… Vištą nukirto pašto viršininkas.

Kartą naktį miegu su sesute, o ji dega karščiu. Ryte matau – visa išberta raudonomis dėmėmis. Temperatūra veik 40 laipsnių. Išsigandusi nubėgau pas gydytoją Tumą. Pripažino meningitą. Gydytojas kasdien pribūdavo po keletą kartų per dieną, pats leido vaistus. Tik garbaus gydytojo, ištikimo Hipokrato priesaikai, dėka Apolonija pakilo iš sunkios ligos patalo.

Skaudvilės gimnazija paliko giliai širdyje. Ji siejasi su pirmąja užgimusia meile. Buvo Naujieji metai (Kalėdų prie sovietų švęsti nebuvo galima). Scenoje su draugėmis šokau jūrinį šokį. Užkulisiuose toliau stebiu vykstančią programą. Stiebiuosi, bet per susispietusiųjų gretas menkai matau. Septintokas Algirdas pakvietė mane ant suolo, užleido savo vietą. Padėkojau.

Prasidėjus šokiams, pakvietė mane šokti valsą. Buvo nedrąsu, nors šokti gerai mokėjau. Tik su berniuku mokyklos vakarėlyje šokau pirmą kartą. Po šokių palydėjo mane namo. Buvo įspūdinga naktis: sniegas, dangus grėsmingais debesimis apsinešęs, ir žaibai, griaustinis… Įspūdingi, nepamirštami Naujieji metai!

Žavėjausi Algirdu. Mokykloje jį vadindavo Algisimu. Užeidavo į namus, juokaudavome. Gestų kalba kažką sakydavo, bet gestų abėcėlės dar nemokėjau. Matematikos – fizikos mokytojas, toks jaunutis, geras, atėjo pas sesutę (net šokti jį mokiau), pamatęs Algisimo rodomus ženklus, juokėsi. Vėliau paaiškino – Algirdas rodęs: „Aš tave myliu…“

Žinojau, kad Algirdas draugauja su klasioke Apolonija, nenorėjau jos skaudinti. Bet tai buvo pirmasis jaunystės pabudimas.

Sporto aikštelėje turėjau nepamainomą gerbėją – Steponą, brolio klasės draugą. Aukštas, juodaakis, nuolat besišypsantis. Susirinkę krepšinio aikštelėje, mėtydavome kamuolį. Steponas visada, pagavęs kamuolį, perduodavo man. Sekiojo kaip šešėlis, bet širdies nesuvirpino – buvo tik geras draugas. Pasibaigus mokslo metams, vaikštinėdavome mudu Ančios pakrantėmis. Šnarėjo tekėdama upelė, žydėjo gėlės. Steponas audė planus. Prašė, kad rašyčiau jam, sakė, kad myli mane. Kad nepamirščiau, davė savo nuotrauką. Neapkabinau atsisveikinant, negavo laukiamo bučinio. Likome tik draugai. Širdyje dar tebebuvo Algirdas“, – prisiminimų knygoje „Kol plaks širdis“ rašo T. Ūksienė.

Teresė Skaudvilės gimnazijoje (pagal senąją švietimo sistemą) mokėsi IV klasėje kartu su Apolonija Liekyte. Ilgakasė Teresė klasiokę vadino Polyte, kaip ir savo seserį – mokytoją Apoloniją.  

Liekytė apie savo vaikystę pasakojo: „Buvo Lietuvos laikai, kai kiekvieną rytą visi kartu melsdavomės, o užbaigdavome pamokas sakydami: „Ačiū Tau, visagali Dieve, už mokslą ir visas suteiktąsias gėrybes, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.“ Šeštadieniams turėjome atskirą maldą: „O Marija, iš Aušros Vartų per amžius globoji mūsų kraštą. Padėk mums nugalėti visas kliūtis ir grįžti į savo sostinę Vilnių, kur vėl linksmomis širdimis galėtume garbinti Tave ir Tavo Dieviškąjį Sūnų. Amen.“

1945 m. pradžioje, įteikusi Lietuvos laisvės armijos (LLA) Batakių organizacijos vadui Jonui Strainiui-Saturnui karinį šautuvą ir žiūronus, A. Liekytė įstojo į šią organizaciją. Prisiekė siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Jai buvo suteiktas slapyvardis Šaka. Jaunutė Polytė tapo Batakių LLA būrio ryšininke. Vasaros pradžioje Tauragės apskrities LLA Vanagų struktūrą pertvarkius į partizanų rinktinę, organizacijai buvo suteiktas Lydžio vardas. Batakių būrys įsirengė erdvią slėptuvę šalia Apolonijos dėdės Kazimiero Liekio sodybos, netoli miško. Enkavėdistams aptikus slėptuvę, įvyko mūšis, žuvo 4 partizanai ir nemažai čekistų. A. Liekytės šeima buvo apkaltinta globojus slėptuvės partizanus. Visi patyrė sunkių fizinių kankinimų. Enkavėdistai Apolonijai ir jos jaunesniam broliu Vladui, pastatytiems prie klėties sienos, šaudė virš galvų, reikalavo išduoti, kur slepiasi partizanai. Skaudvilės gimnazijos mokytoją, LLA karį Kazimierą Liekį (g. 1896 m.) suėmė ir 1946 m. ištrėmė į Sverdlovsko sritį (Rusija). Jis į Lietuvą grįžo 1958 m. sausio 15 d.

Liekytė-Šaka kartu su jaunesniu broliu, partizanų ryšininku Vladu Liekiu-Sakalu, buvo suimti 1950 m. kovo 8 d. Abu nuteisti 10 metų laisvės atėmimo. Apolonija ištremta į Vorkutos (Komijos autonominė respublika Rusijoje) lagerius, kur veikė anglių kasyklos ir plytų gamyklos, kalėti vadinamojoje moterų „Antrojoje plytinėje“ (rus. Второй кирпичный завод). Mieste – 4 moterų lageriai, priklausę Rečlagui. Vorkutlage ir Rečlage buvo laikomi politiniai ir kriminaliniai nusikaltėliai kartu. Tai vieni didžiausių ir sunkiausių Gulago sistemos lagerių. Žiemą – iki 50 laipsnių šalčio, pūgos neretai virsdavo uraganais, žmonės vaikščiojo laikydamiesi už virvių; lentiniuose barakuose buvo labai šalta, užsikloti nebuvo kuo, vanduo – tirpdytas sniegas arba pasemtas iš upės. Plytinės molio karjeras Bezimenka buvo kitoje Vorkutos upės pusėje.

Draugės lageryje Apoloniją „pakrikštijo“ Palmyra, nes ji buvo liekna, juobruvė, labai simpatiška mergina. Neretai prie jos priekabiaudavo rusų karininkai ir kalėjimų prižiūrėtojai. Įsitraukusi į pogrindį ir tapusi ryšininke, lageryje gavo slapyvardį Lulu. 1953 m. Vorkutos lageriuose nuvilnijus sukilimams, pasikeitė įprastinė tvarka, panaikino kalinių numerius, naktį neberakino barakų, leido pasimatymus, pradėjo kurtis šeimos. Apolonija eidavo į pasimatymus su Edvardu Buroku, kilusiu iš jos tėviškės – Batakių. Edvardas kalėjo 62-ajame griežtojo režimo lageryje. 1955 m. po pakartotinio sukilimo visus organizatorius, taip pat ir Edvardą, Gulago valdžia išskirstė po įvairius kalėjimus Rusijoje. Palmyra, likusi be globos ir suprasdama, kad vienai jaunai merginai bus sunku išgyventi, 1956 m. sausį ištekėjo už lagerio ligoninės gydytojo padėjėjo Petro Navicko. Nuėję į Vorkutos metrikacijos biurą, susirašė, grįžę į įkalinimo zoną (teritoriją), iš plytų pasistatė mažą namelį. Apolonija pradėjo dirbti lagerio ligoninės vaistinėje. Vasarą iš Maskvos atvažiavę prokurorai Petrui ir Apolonijai sumažino bausmes ir paleido. Pusmetį kartu pagyvenusi pora 1956 m. birželio 2 d. išvažiavo namo į Lietuvą. Grįžo į Batakių kaimą pas Apolonijos seserį Petronėlę ir šiek tiek pasisvečiavę, išvažiavo į Šiaulius, kur gyveno dvi Petro tetos. Išsinuomoję butą Tramvajų gatvėje, Apolonija ir Petras Navickai pradėjo tikrąjį šeimyninį gyvenimą Lietuvoje.

T. Rubšytė tęsti mokslų 1946 m. rudenį išvažiavo į Šilalės gimnaziją, nes ten jos sesuo Apolonija gavo paskyrimą dirbti. Brolis Matas grįžo mokytis į gimnaziją Laukuvoje.

„1946–1947 m. pradėjau mokytis Šilalės gimnazijoje. Sesuo mokytojavo, dėstė geografiją. Lankiau V klasę. Matas keliavo pėstute į Laukuvą. Glaudžiausi pas sesę, kad nereiktų žiemą kasdien klampoti į mokyklą ilgus kilometrus. Ne ką laimėjau. Šilalė [nuo Bučių kaimo] buvo už 11 kilometrų. Dažną dieną juos sukardavau.

Mokinių klasėje buvo labai daug, tad klasę perskyrė. Mūsų auklėtojas buvo [Pranas] Šerpytis, matematikos mokytojas, klasės draugo Edvardo (turi būti Edmundo – aut. pastaba) tėvas. Mergaičių klasėje buvome mažuma. Vaikinai visi jau ūgtelėję. Vėliau ne vienas iš jų taps garsiais žmonėmis, garsins Šilalės kraštą. Skaudi lemtis teko Aloyzui Sabockiui. Labai gabus, ištvermingas, savarankus, bet gimnazijos baigti jam nebuvo lemta. Emgėbistų persekiojamas pasuko pas partizanus ir po trejeto mėnesių krauju palaistė Tėvynės laisvės daigą. Sesutės Šapalaitės žuvo grįždamos namo. Ėjo vieškeliu Šilutės link. Pakviestos važiuojančių stribų, įsėdo į roges. Keliavo mišku. Žuvo kartu su stribais.

Mokykla neturėjo atskiro pastato. Mano V klasė buvo įsikūrusi miestelio centre – dabar tame restauruotame pastate darbuojasi rajono savivaldybė. Langai buvo į gatvės pusę. Klasė gana draugiška, nors mes kartais pasipešdavome su berniukais. Kurį laiką jie ignoravo mergaites, o bendraujančius su mumis, pašiepdavo.

Žiemos metu, kai šaltis sukaustydavo kūdros paviršių, skubėdavome visi ant ledo. Pasipildavo mokinukų kaip žirnių. Ir kaip tu, žmogau jaunas, iškentėsi. Įsimaišiau kartą ir aš tarp čiuožėjų. Pradžiamokslis dar. Slidu, kažkaip nedrąsu, baugu. Pričiuožė prie manęs klasiokas Antanas. Susikibę rankomis nuskriejome vėju. Pamatė klasės berniukai, uždainavo: „Penki litai, penki litai, penkiasdešimt centų…“

Mat buvo sutarę – kas bendraus su mergaitėmis, mokės baudą… Antanas žavėjo mane, bet gilesnio jausmo nepažinau. Laiškai dar tebeplaukė iš Skaudvilės.

Susipynė keliai su vyresnės klasės mokiniu Algiu K. Pradžioje draugystė buvo iš išskaičiavimo: ir jo, ir mano. Norėjome sutaikyti savo vyresniuosius. Algis brolį Aleksą, o aš savo sesutę Apoloniją. Jie gimnazijoje buvo draugai, o baigę ėmė tolti. Aleksas buvo medicinos studentas, sesė mokytojavo. Prie jos gretinosi bendradarbis – muzikos mokytojas. Nauja draugystė prasidėjo Skaudvilėje, sesei persikėlus į Šilalę, Aleksandras J.[acikevičius] iš paskos. Draugavo Šilalėje.

Deja, mudviejų pastangos nuėjo veltui. Išėjo ne taip, kaip turėjo būti – Algis vis labiau prisirišo, ėmė atakuoti laiškeliais, atlikdavo braižybos bei piešimo darbus. Pasidariau savotiška išnaudotoja. Gilesnių jausmų nebuvo – tik draugiškumas“, – pasakojo Teresė.

„Su pagarba reikia paminėti jauną gimnazijos mokytoją Apoloniją Rubšytę. Jai padedant, atkūrėme Šilalės ir Laukuvos valsčių organizacinius skyrius (OS). Ji patarė man Šilalės gimnazijoje kreiptis į abiturientą Mečių Dargužą-Arą, kuris sutiko organizuoti Šilalėje LLA organizacinį skyrių (OS)“, – savo prisiminimuose rašo Lydžio rinktinės Saturno būrio partizanas ir rinktinės OS vadas Jonas Žičkus-Daktaras. Poetas, partizaninių dainų kūrėjas, LLA organizacijos „Diemedis“ (slap. Šilalės pavadinimas – aut. pastaba) vadas Mečislovas Dargužas-Aras buvo paskirtas Šilalės ir Laukuvos valsčių OS vadu. Mečys įkūrė pogrindžio organizaciją „Astra“ (slap. Laukuvos pavadinimas – aut. pastaba), vėliau tapo Kęstučio apygardos III kuopos pirmo, po to antro būrio partizanu bei Lydžio-Aukuro rinktinės Propagandos skyriaus viršininku.

Apolonija Rubšytė, dirbdama mokytoja Skaudvilės gimnazijose, nuo 1945-ųjų įsitraukė į pogrindinę veiklą, tapo moksleivių ir partizanų ryšininke. Po metų – 1946 m. – A. Rubšytė buvo paskirta dirbti Šilalės gimnazijoje. Su ja kartu tęsti mokslų Šilalėje atvažiavo ir Teresė.

Šilalės gimnazijos auklėtinė Regina Ambrozaitė-Indrašienė (g. 1933 m.) pasakojo:

„Mes, jaunos moksleivės, žavėjomės savo klasės auklėtoja Apolonija Rubšyte. Ji mums buvo švelnumo, gerumo ir gražumo įsikūnijimas. Ji labai švelniai ir maloniai kalbėdavo, todėl visos mergičkos tiesiog spoksodavome į ją kaip į moteriškumo ir grožio etaloną.

Žiemą ant tvenkinio ledo būdavo pagrindinės mūsų miestelio pramogos. Kai į Šilalės gimnaziją atvažiavo muzikos mokytoju dirbti Jacikevičius, vakarais susikibę dviese su Apolonija jie čiuoždavo ir rodydavo mums šokius ant ledo. Stebėjome ir mokėmės, kaip daryti posūkius, apsisukimus, čiuožti atgal, priekyje kryžmai laikyti sudėjus rankas. Labai stengėmes viską pakartoti taip, kaip demonstruodavo mokytojai. Visi mėgavomosi čiuožimu, net berniukai stengdavosi pademonstruoti savo sugebėjimus, pašokti kartu su mumis. Labai patiko mūsų auklėtojos parodyti praktinio čiuožimo numeriai. Mes tiesiog žavėjomės ja. Beje, man patiko ir jos simpatiškas brolis Matas Rubšys.

Po pamokų gimnazijoje būreliu eidavome į bažnyčioje vedamas tikybos pamokas. Nueidavome ir vakarais, nes patikdavo klausytis kunigo Prano Bagdono pamokslų, ypač apie dorovę. Auklėtoja mums, mergaitėms, sakydavo: „Kai eisite į bažnyčią, neikite išsirikiavusios visa klase, nes gimnazijos direktoriui tai labai nepatinka.“ Jis tuo metu gyveno prie bažnyčios kitoje gatvės pusėje. Tuo metu berniukai ir mergaitės mokėmės atskirose gimnazijos klasėse. Mergaitės stengdavosi nepraleisti tikybos pamokų, todėl kunigas mums sakydavo: „Jūs mokotės A klasėje, nes esate angeliukai, paklusnios mergaitės. Berniukai – B klasėje, nes yra biesukai.“ Jie ne taip, kaip mes, stropiai lankydavo tikybą. Kunigas buvo štukorius (pokštininkas, jumoristas – aut. pastaba), labai apsiskaitęs, įdomiai pasakodavo apie tikėjimą. Jis mums labai patiko.“

1947 m. balandžio 16 d. Šilalės vidurinės mokyklos direktorius Petras Šimaitis kartu su mokytoja A. Rubšytė dviračiais iš Šilalės išvažiavo į Tauragę darbo reikalais. Netoli Burkėnų kaimo, miške, kelyje Šilalė-Tauragė kelią mokytojams pastojo keturi partizanai. Vienas jų –Pranas Briedis-Jūra, buvęs Apolonijos klasės draugas, mokęsis Šilalės gimnazijoje kartu su savo broliu Steponu. Pasak Teresės sesers Apolonijos, partizanai direktorių P. Šimaitį nusivedė į mišką, o Apolonijai, aplamdę jos dviratį, liepė važiuoti į Šilalę pranešti saugumui.

MGB tyrimo dokumentuose užfiksuota: gimnazijos mokytoja A. Rubšytė, 1947 m. balandžio 16 d. 12 val. 30 min. atvykusi į MGB Šilalės vlsč. skyrių, pranešė, kad 9 val. ryto ji kartu su gimnazijos direktoriumi P. Šimaičiu darbo reikalais važiavo dviračiais iš Šilalės į Tauragę ir likus apie 2 km iki Pagramančio, Tyrelio miške, kelyje Šilalė-Tauragė juos pasitiko 4 ginkluoti banditai (partizanai). Trys iš jų priejo prie P. Šimaičio, patikrino dokumentus ir pasakę ,,mes tavęs ilgai laukiam“, nusivedė į mišką. Ketvirtasis priejo prie A. Rubšytės, atėmė iš jos įvairias pažymas ir liepe važiuoti į Tauragę, o į Šilalę nebegrįžti (taip parašyta pažymoje).

T. Rubšytė ilgai buvo tardoma saugume ir suprasdama, kad Šilalėje ilgiau likti negali, rudenį išvažiavo studijuoti į Vilnių, o Teresė mokslus tęsė Laukuvos gimnazijoje.

Šimaitis namo negrįžo, jį rado tik po 2,5 metų – 1949 m. rudenį Tyrelio miške po egle. Kūnas buvo suiręs, žmona atpažino jį tik pagal jos pačios siūtus marškinius. P. Šimaitis palaidotas Šilalės miesto kapinėse.

Seseriai Apolonijai padedant išlaikyti besimokinančiųjų vaikų būrį, T. Rubšytė keliavo kartu su ja, nes taip buvo lengviau tėvams ir šeimai. Metus pasimokiusi Šilalėje, Teresė turėjo grįžti pas mamą į Bučius ir mokytis Laukuvoje, nes 1947 m. rudenį Apolonija išvažiavo studijuoti geografijos į Vilniaus pedagoginį institutą. Kadangi Apolonijos tiesioginė parama seseriai ir broliui baigėsi, Teresė kartu su Matu privalėjo trejus metus kasdien po 7 kilometrus ryte eiti iš Bučių į Laukuvą, o vakare grįžti namo.

„1947-ųjų rudenį sesė išvyko mokytis į Vilniaus pedagoginį institutą, o aš kitus mokslo metus pradėjau Laukuvos gimnazijoje. Sugrįžau ten, kur prasidėjo mano mokslai. Jau į VI klasę. Broliukas Matas mokėsi VII, tad tuos likusius jam dvejus metus mynėme septynių kilometrų kelią į mokyklą kartu, žiemą brisdavome pusnynais per Petkaus ganyklą Samaškaliuose. Per žiemos pūgas, šalčius glaudėmės pas svainio Antano seserį Letukienę Eitvydaičiuose. Kambarėlis mažiukas, jokių patogumų, šalta, bet džiaugdavomės. Prie spingsulės paruošdavome pamokas.

Gera buvo mudviem su Matuku būti drauge, o mama ir Stasys ilgus žiemos vakarus leisdavo dviese. Stasys vietoj manęs gelbėjo darbuose. Nepamirštu iki šiol jo žodžių: „Leiskite Teresėlę mokytis, aš už ją pasidarbuosiu…“ Ir darbavosi. Pats trokšdamas mokslo žinių, vežė ūkio darbų jungą…

VI klasėje mokėsi apie 30 mokinių. Dauguma jų gerokai už mane vyresni. Domininkas L. jau buvo kurį laiką dirbęs net mokytoju. Į suolą priėmė Elena Vitkutė. Ji buvo labai gabi tiek humanitariniams, tiek tiksliesiems mokslams. Jaudinančiai virkdė smuiką. Ir svajonės mudviejų buvo tos pačios. Jos visą gyvenimą kelią jungė. Iki Elenutės mirties.

Trejus metus bendravau su tais pačiais draugais. Kartais per mokslo metus tai vienas, tai kitas dingdavo arba atvykdavo naujai. Neramūs tebebuvo laikai. Visko pasitaikė. Į paskutinę klasę atvyko Sabina Midvikytė iš Skaudvilės. Pašalinta iš anos mokyklos – netinkamos pažiūros. Iš mūsų tarpo, nepasakysiu dabar iš kurios klasės, išnyko Antanas Girčys. Po to Steponas Tamošauskas. Apie Steponą stribų būstinėje Laukuvoje mane tardė enkavėdistas Raudonplaukis-Kolasnečenka (Ivanas Kolesničenka – aut. pastaba). Mokiausi paskutinėje klasėje, ėjau miestelio gatve. Stepono tarp mūsų jau nebuvo. Nežinojau, kur jis. Prieš akis lyg dygte išdygo Raudonplaukis. Baisus tai buvo čekistas. Žmonės labai bijojo į jo nagus pakliūti. Su baime šnibždėdavo apie jo žiaurumą.

– Einam su manim, – išgirdau. Nutirpau visa, bet kitos išeities nebuvo. Mintys sukosi, pynėsi. Negalėjau suprasti, ko jis nori, ką žino, kas manęs laukia…

Priešais Stropaus vaistinę – NKVD būstinė. Įeinu pro duris. Po dešine durys į Raudonplaukio kabinetą. Pasodina ant kėdės. Laukiu.

– Kur Tamošauskas Steponas?

Tyliu.

– Ko tyli? Pažįsti jį?

– Pažįstu, mokėmės vienoje klasėje…

– Kada paskutinį kartą matei?

– Jau seniai, nepamenu…

Ir taip gal porą valandų griaudėjo, grasino, kam nieko nežinau apie Steponą. O aš iš tikrųjų nežinojau, kur jis. Nežinojau, ir kad jo broliai partizanų gretose. Pagaliau nusibodau Raudonplaukiui. Sodriai nusikeikęs, pakišo pasirašyti po protokolu ir liepė išeiti.

Bėgte išbėgau. Ir labai laiminga, kad viskas taip neblogai baigėsi, – negavau mušti. Juk ne vienas žmogus guodėsi jo spardytas…

Kai sugrįžau į Laukuvos gimnaziją, man buvo šešiolika, o jaučiausi kaip paauglė mergaitė: nedrąsi, savimi nepasitikinti. Neturėjau kuo pasipuošti, pasipuikuoti kaip iškiliosios klasės mergaitės. Nedrįsdavau įsilieti į jų pokalbius apie teatrus, keliones, matytus spektaklius. Man tai buvo nepasiekiama. Išskyrus knygas. Klausydavausi mergaičių pasakojimų. Jausdavausi nevisavertė, neišprususi. O juk skaitydavau, ką tik gaudavau. Ir į mokyklą eidama ar grįždama iš jos. Net per pamoką, jei reikėdavo skubiai grąžinti pasiskolintą knygą… Nebuvau žiopla, bet į klasės žvaigždžių ratą nesisiūliau. Vidinę būseną slėpiau po jaunatviško juoko kauke. Sangvinikės ir cholerikės mišinys leido sunkiomis gyvenimo dienomis tvirtai laikytis ant kojų, džiaugtis šia diena, svajoti. Nematė niekas nusiminusios, dejuojančios ar piktos. Nesuprasdavau, kaip mano sesė Apolonija, kurią vadindavome Polyte, gali supykti. Net labai norėdama, to padaryti nesugebėjau. Šypseną lydėjo juokas. Ne veltui klasės draugė Aldona sakydavo:

– Pabūk nors minutę nesijuokusi, duosiu rublį…

Juokas dengė nevisavertiškumo kompleksą, jaučiamą nuo paauglystės. Nedrįsdavau išsakyti savo nuomonę – pasijuoks. Net septintoje gimnazijos klasėje dar buvau vaikiškai naivi, atvira, be užkulisinių minčių. Užtat ir patekdavau į komiškas situacijas. Kad ir per jauno fizikos mokytojo Zigmo B. pamoką. Mokytojas netvarkingai ant lentos užrašė trupmeną. Nei iš šio, nei iš to leptelėjau:

 – Tamsta mokytojau, vienas ant vieno lipa…

Klasėje nugriaudėjo juokas. Ypač bernai juokėsi. Ir mokytojas neatsiliko. Sėdėjau suglumusi. Bandžiau dar aiškinti, kad skaitiklio vienetą dengia vardiklio vienetas, kad netvarkingai atrodo trupmena, bet tai nepadėjo… Gal tik po metų supratau, ko jie juokėsi, kas dėjosi jų galvose…“ – prisiminimais dalinosi buvusi gimnazijos auklėtinė T. Rubšytė-Ūksienė.

Rubšys, baigęs Laukuvos gimnaziją, išvažiavo į Vilnių studijuoti anglų kalbos Pedagoginiame institute. Mokindamasis sostinėje, Matas tapo Žemaičių apygardos štabo partizanų ir Vilniaus universiteto studentų ryšininku. Partizanų poezijos rinkinius veždavo į sostinę ir perduodavo Anicetui Arminui, Lionginui Abariui ir Viktorui Budrevičiui dainoms sukurti. Baigęs Pedagoginį institutą, gavo paskyrimą dirbti mokytoju Mažeikiuose, kur visą gyvenimą mokė vaikus anglų kalbos.

Teresė prisimena, kad mokantis Laukuvos gimnazijoje jų klasėje nebuvo nei vieno komjaunuolio. Klasė buvo labai vieninga, nebuvo išdavikų, buvo patriotiškai nusiteikę moksleiviai. Mokykloje nuolat ragindavo stoti į komjaunimą. Ypač gerai besimokančius spausdavo. Tekdavo ne kartą eiti į mokytojų kambarį, kur komsorgas (komjaunimo organizacijos sekretorius – aut. pastaba) įrodinėdavo komjaunimo naudą. Susirinkę klasės draugai, tarp jų E. Vitkutė, P. Noreikaitė, A. Šulskytė ir kiti, prisiekė būti ištikimi Lietuvai, kovoti, negailėti jėgų, jei reikės – ir gyvybės. Šiai priesaikai jie liko ištikimi iki galo. Net dar tik prasidėjus partizaniniam judėjimui, kai Laukuvos apylinkėse vaikščiojo partizanų būriai be uniformų, juos sekę stribai ir enkavėdistai paauglių klausdavo: „Kur nuėjo banditai?“ Niekieno neįspėti ir neprašyti vaikai jiems parodydavo į priešingą pusę, nes tie, kurie buvo vadinami banditais, buvo geri, dori kaimo žmonės, nenorėję tarnauti okupantams. Kadangi E. Vitkutė buvo gimnazijos sienlaikraščio redaktorė, komsorgas Alfonsas Bertašius kalbino ją stoti į „šlovingąsias“ gretas, žadėjo visokias lengvatas, o baigus mokyklą – Rietavo rajono laikraščio redaktoriaus kėdę. Nesugundė, bet atkeršijo kaip reakcingam elementui: Elenai baigus gimnaziją penketais, nedavė medalio.

1950 m. pavasarį, baigusi Laukuvos vidurinę mokyklą ir gavusi atestatą, Teresė skubėjo įsidarbinti. Vyresnieji, jos sesė ir brolis, mynė Vilniaus pedagoginio instituto slenkstį, todėl Teresė neturėjo jokios galimybės tęsti mokslų stacionare.  

„Vežu su klasės draugais pareiškimą į Rietavo liaudies švietimo skyrių. Visi organizuotai vykstame. Susirinkome ant plento. Laukiame papūtnos. Autobusas buvo retenybė. Plepame suvirtę ant griovio krašto.

– Terese, tu jau pražilai, – Kostas ištraukęs parodė pirmą baltą plauką. Tarp juodų nesunku buvo jį pastebėti…

Švietimo skyriaus vedėja Rietave tuo metu dirbo buvusi Laukuvos gimnazijos direktorė Lelija Bartkienė. Savo mokinius ji sutiko maloniai. Padaviau dokumentus ten sėdinčiam inspektoriui.

 – Komjaunuolė?

– Ne.

– Kodėl? Mokyklą baigei sidabro medaliu, elgesys pavyzdingas.

– Neatsikračiau religinių prietarų…

– Nieko, atsikratysi…

Ir taip tapau mokytoja, kaip ir mano klasės draugai. Išskyrus vieną – Praną Balčį. Jį likimas nuvedė kitu keliu.

Mūsų, būsimų mokytojų, būrys didelis: klasės seniūnas Kostas, jo pavaduotoja Aldutė, mano gera draugė Danutė, suolo draugė Elytė, Palmira, Zunė, Aniceta, Zigmas D., Zigmas V., Onutė, Leonas… Visų neišvardinsi.

Liūdnas buvo atsisveikinimas su tėviške, su miško broliais. Čia visi buvo savi, dauguma pažįstami nuo vaikystės, kaimynai. Jaučiau pareigą jiems padėti, pagelbėti, kai prireikdavo. Džiaugiausi paskutine vasara, kai jie ateidavo. Kartą apyaušriu pasibeldė į duris. Beldimas pažįstamas. Paskutinį kartą tada mačiau Šarūną – Joną Rupšlaukį, kurį labai gerbė mamytė už jo paprastumą, inteligenciją ir pamaldumą. Jis buvo mano suolo draugės Elenos Vitkutės-Samanos-Smilgos krikšto tėvas.

Mane paskyrė dirbti į Varnių rajono Jaunodavos septynmetę mokyklą“, – pasakojo buvusi mokytoja T. Ūksienė.

Teresę paskatino prašyti paskyrimo dirbti Jaunodavoje mokyklos direktorė Bronė Rupšytė, kilusi iš to paties Bučių kaimo. Iš pradžių ji buvo tik bendrapavardė, ir tik vėliau, kai Bronė ištekėjo už Teresės pusbrolio Antano Rupšio, jos susigiminiavo.

Pirmas pasimatymas su mokykla Teresę nuteikė maloniai: vietovė nors ir atoki, bet džiugino. Mokykla buvo įsikūrusi Jaunodavos kaime, Galminų sodyboje. V, VI ir VII klasės – gyvenamajame pastate, pradinės klasės – kitame išvežtųjų ūkyje. Pro šalį vingiavo žvyrkelis Kaltinėnai–Varniai, bet susisiekimas buvo blogas, reikėjo pėstute iš Kaltinėnų žingsniuoti penkis kilometrų. Sodyba stovėjo ant kalniuko, labai gražioje vietoje, netoli vingiavo Ašvijos upelis. Tai buvo naujas etapas, pakeitęs ne tik gyvenimą, bet ir Teresės likimą.

Atvykusi į paskyrimo vietą, T. Rubšytė apsistojo pas geriausią savo draugę Stefutę Galminaitę, prieš metus baigusią gimnaziją; jos tėvų namuose buvo mokykla. Stefutė metus mokytojavo Kvėdarnos vidurinėje mokykloje, jau pati buvo patyrusi mokytojos duonos. Jos brolis Alfonsas, mokytojas, taip pat atostogavo. Jaunėlis Juozukas dar paauglys. Tėveliai nuoširdūs, paprasti ūkininkai, jau tapę kolchoznikais (kolūkiečiais). Stefutė buvo namuose – atostogos, maloniai sutiko būsimą pradinių klasių mokytoją Teresę. Apnakvydino (apnakvino).

Pačią pirmą naktį išbudino atsiradęs šurmulys. Po kambarį vaikščiojo lietuviškomis uniformomis apsirengusių ginkluotų nepažįstamų vyrų būrys. Teresė suprato – partizanai. Jai pasidarė nepaprastai gera. Pirmoji mintis – ryšys su pogrindžiu nenutrūks. Juk besimokant mokyloje jų moto buvo: „Kas ne miške, kas negelbsti partizanams, nepatyrė kalėjimo, lagerių, kas nepabuvojo tremtyje – ne lietuvis.“

Naujai atvykusią mokytoją aplankė Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis su kovotojų būriu. Vadas buvo vidutinio ūgio, stambokas, išsiskyręs iš kitų susikaupimu ir ramybe. Jo santūrumas kėlė pagarbą, be to, jis buvo vyresnis už daugelį savo bendražygių. Susitikimas buvo malonus, nuotaikingas.

Tarp kovotojų buvo aukštas, lieknas, mėlynakis, malonių veido bruožų, kaštoniniais plaukais, svajingų akių žvilgsniu vado adjutantas Ignas Čėsna-Benamis, kuris rūpinosi apygardos pogrindžio spauda. Jam labai tiko karinė uniforma. Visada tvarkinga ir švari ji puošė partizaną. Jo paprastumas ir sugebėjimas bendrauti buvo stebėtini. Prieš porą metų jis dirbo pradinių klasių mokytoju netoliese esančioje Pašilėje. Nuo jo sklindanti šiluma, meilė pavergtai Tėvynei, drąsa rado atgarsį ir pritarimą Teresės širdyje. Tarp jų užsimezgė dvasinis ryšys.

Žemaičių apygardos vado adjutantas Ignas (Ignacas) Čėsna, gimęs 1927 m. kovo 24 d., Karklėnų kaime, Kražių vlsč., Raseinių apskrityje, baigęs Kražių gimnaziją, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, mokytojavo Pašilės septynmetėje mokykloje. Igno tėvas – Ignacas Čėsna, motina – Monika Zelbaitė-Čėsnienė.

„Okupavus sovietams Lietuvą, Ignas tuoj pat prisijungė prie pogrindžio veiklos. Mokytojaudamas Pašilėje, buvo Žemaičių apygardos vado V. Montvydo-Žemaičio ryšininku. Palaikė ryšį ir su Kęstučio apygardos partizanais. Vašilėnuose, jo gimtajame kaime, karo metu buvo iškastas bunkeris (pas Petrulius). Ten slapstėsi Igno draugai, kurie nėjo į sovietų kariuomenę, – laiške partizanei Monikai Kuličiauskienei rašė Igno pusseserė Joana Rasickienė-Skačkauskienė (Igno mamos sesers duktė). – Ignas nešdavo jiems valgyti, literatūros – visko, ko jiems reikėjo. Bunkerį enkavėdistai susekė, vaikinus išžudė, kitus gyvus, sužeistus paėmė. Apgydė, žadėjo laisvę, kad tik pasakytų, kas juos maitino. Kažkuris pasakė, kad Ignas Čėsna. Tada Ignas išvažiavo į Nidą. Gyveno pas žvejus, rinko gintarą, galvojo, kad kaip nors išsilaikys. Deja, jis grįžo pas tėvus, slapstėsi. Po to išėjo pas partizanus.“

1948 m. birželį I. Čėsna-Benamis buvo paskirtas Žemaičių apygardos štabo viršininku, 1949 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas partizanų viršilos laipsnis, dokumentuose pasirašydavo kaip Žemaičių apygardos Visuomeninės dalies viršininkas.

Pirmo susitikimo metu, pats būdamas talentingas literatas, poetas, menininkas, Ignas pakvietė Teresę bendradarbiauti su pogrindžio spauda. Taip pat jos prašė surasti daugiau talkininkų, turinčių kūrybinių sugebėjimų, nes žinojo, kad Laukuvos gimnazija pasižymėjo gabiais literatais.

„Rašyti pradėjau mokyklos suole, o kūrybą naudojau klasės bei mokyklos sienlaikraščiams. Bėgo metai. Lietuva priešinosi okupacijai. Jaunimas, kuriam rūpėjo tėvynės ateitis, jos žmonių likimas, kovojo partizanų gretose. Jiems talkino dauguma mokytojų. Į pogrindžio spaudą ir pasipriešinimo judėjimą įsitraukiau ir aš, pogrindžiui skirtą kūrybą pasirašydama slapyvardžiu Rūtelė“, – pasakojo T. Rubšytė-Ūksienė.

1950-ųjų vasarą mokytoja T. Rubšytė visiškai prisijungė prie pogrindžio spaudos, leidiniuose „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, „Kovos keliu žengiant“, „Laisvės kovų aidai“ publikavo savo pirmuosius eilėraščius. Bėgo paskutinės atostogų dienos. Sekmadieniais po pamaldų Laukuvoje buvę mokyklos draugai susibėgdavo sporto aikštelėje. Žaisdavo krepšinį, tinklinį. Teresė mokykloje buvo mergaičių krepšinio komandos kapitonė. Ir per atostogas susirinkusios mergaitės žaisdavo krepšinį. Gerai žaidė Stefa Mockutė, Irena Petkutė, neatsiliko Zunė Miliūtė, Aniceta Dapkutė.

Pirmai progai pasitaikius, Teresė pakalbino Ireną, kilusią iš Gulbių kaimo, kur Pranas ir Felicija Petkai turėjo 9 ha žemės, buvo darbštūs, tvarkingi, sumaniai šeimininkavo, tad gyveno pasiturinčiai. Juos kaime vadino tikrais Lietuvos ūkininkais, o Ireną – tikra lietuvaite.

Irena buvo aukšta, liekna, ilgais garbanotais plaukais, mėlynakė, ne tik gera krepšininkė, bet gerai žaidė ir tinklinį. Su šiomis mokyklos komandomis ji dalyvaudavo rajoninėse varžybose. Su ja Teresė susidraugavo, žaidė vienoje krepšinio komandoje. Gimnazijoje Irena buvo santūri, susimąsčiusi, talentinga literatė, todėl ją vadino antrąja Salomėja. Visa tai ji paveldėjo iš mamos Felicijos, kuri taip pat buvusi labai graži ir tauri moteris, tikra kaimo šviesuolė.

Irena su Terese metus mokėsi vienoje gimnazijos klasėje, bet pastaroji, eksternu išlaikiusi egzaminus ir skubėdama iš klasės į klasę, peršoko į III klasę, todėl buvusi klasiokė Irena atsiliko porą metų. Teresei baigus vidurinę mokyklą, Irena liko mokytis dešimtoje klasėje.

Teresė nedrąsiai pakalbino Ireną, nes ši buvo gabi, mokykloje žinoma literatė. Be to, ir Benamis ją minėjo Teresei, matyt, buvo informuotas. Irena mielai sutiko bendradarbiauti su pogrindžiu, pažadėjo Teresei paieškoti tinkamos tematikos eilėraščių, atnešti jai. I. Petkutės pirmieji eilėraščiai, perduoti per T. Rubšytę, pasiekė spaudą. Vėliau partizanai su Irena užmezgė tiesioginį ryšį. Ir taip Irenos-Vilnelės, vėliau Neringos ir kitais slapyvardžiais, eilėraščiai nuo 1950-ųjų vasaros pabaigos puošė pogrindžio spaudos puslapius.

Teresė su Elena Vitkute-Samana susitikdavo Laukuvoje, nes pastaroji įsidarbino Palokysčio septynmetėje. Teresė atnešdavo jai pogrindžio spaudos, pasikeisdavo siuntomis, stengėsi nepakliūti į blogų žmonių akiratį. Ir tai joms sekėsi.

Nors Ignas buvo vyresnis tik ketveriais metais, Teresė laiškuose kreipdavosi į mylimąjį: „Senuk“, „Mylimasis, seni“, „Brangusis“, „Tavo Rūtelė“. Kalėdų proga jam skirto atviruko kitoje pusėje Teresė užrašė:

 

„Jei laimę surastum – gyvenki tik ja.

Su gimusiu Kristumi lankysiu Tave.

Laimės tyros, kaip motinų ašaros,

Pasisemk kūdikėlio Jėzaus gimimo šventėje…

Seniui – Senelė.“

 

I. Čėsna-Benamis Teresę aplankydavo jos namuose. Ateidavo naktį – ne vienas – su būrio vyrais, į langą pabelsdavo sutartu ženklu „Tam, ta-ta, tam, ta-ta“. Pasimatymai būdavo neilgi, nes žinojo, kad Teresės namas sekamas, o ši vis galvodavo, kaip partizanai sugeba praslysti pro užsimaskavusius stribus. Ji vaišindavo vyrus maistu, perduodavo Ignui parašytus laiškus, eiles, ryšininkų siuntinius.

1950 m. pabaigoje I. Čėsna-Benamis buvo paskirtas aukštesnėms pareigoms ir gruodžio 13 d. vykusiame apygardos tarybos posėdyje dalyvavo kaip Šatrijos rinktinės vadas. Teresės susitikimai su širdies draugu darėsi retesni. Užtat padažnėjo laiškai, gaunami per ryšininkus ar per bendražygius. Igno laiškai alsavo šviesios ateities viltimi, buvo kupini tikėjimo kovos pergale. Tai padėjo jaunoms kaimo mokytojoms tvirtai laikytis savo įsitikinimų, išsakyti juos eilėmis ar proza. T. Rubšytė perdavė Ignui keliolika savo eiliuotų kūrinių, surašytų mokykliniame sąsiuvinyje. Laiške Teresei Benamis minėjo, kad išleis kūrinių rinkinį atskira knygute „Vėlinių naktį“, todėl jos kūrybą labai saugojo, nešiojosi planšetėje.

Paskutinis Igno ir Teresės pasimatymas įvyko 1951-ųjų vasario pabaigoje. Nuplikus laukams, jis pažadėjo mylimajai atnešti pirmųjų žibučių. Teresė pažadėjo rašyti jam viską. Kasdien. Šaltą vasario naktį mėnulio šviesa blizgino vėpūtinius, sniegu užneštus laukus. Jauni uniformuoti vaikinai – Lietuvos laisvės gynėjai – be takelio, sniegynais nuėjo senkapių link.

Vėliau Teresė gavo skubų Benamio laišką, atsiųstą paštu, antspauduotą, kuriame Ignas prašo jos saugotis, būti atsargiai, nes visi jos rašyti laiškai ir eilėraščiai pateko į saugumiečių rankas. Taip pat ir paruošta spaudai knygutė „Vėlinių naktį“.

„Skubu įspėti. Būk atsargi. Mes patekome į pasalą. Pasisekė ištrūkti, bet planšetė nuslydo nuo peties ir pateko į negeras rankas. Ten tavo laiškai, paruošta spaudai poema „Vėlinių naktis“, eilėraščiai. Būk atsargi… Benamis“, – rašė Ignas.

„Palaimingas džiaugsmas užplūdo širdį. Gyvas Jis. To man užtenka. Nejaučiu jokios baimės. Kas man? Pasalon pateko tolimuose Platelių miškuose. Kas mane suras tokiame užkampyje. Nesijaudink, Brangusis. Aš nieko nebijau. Kad tik Dievas laimintų Tavąjį kelią…“ – paslapčiomis mąstė Teresė.  

1951-tų balandį buvo išduotas bunkeris Plotinės miške, netoli Liudo Rekašiaus sodybos. Grįžtančio Šatrijos rinktinės vado Benamio ir jo vyrų laukė pasala. I. Čėsna-Benamis kartu su būrio kovotojais bėgdamas mišku pametė planšetę, kurioje buvo Rūtelės ranka rašyti laiškai ir eilėraščiai.

Nors pogrindžio redakcija ir toliau spausdino Teresės eilėraščius Klevo ir Dainos slapyvardžiais, saugumiečiai jau lipo ant kulnų. Jie analizavo Rūtelės kūrybos stilių, rašybos specifiką, kam buvo adresuoti laiškai, kaip jie atsirado Benamio planšetėje. Buvo surinkti Rūtelės siųsti atvirukai su sveikinimais, eilėraščiai, laiškai, surašyti sąsiuviniuose. Saugumiečiai rastus rankraščius lygino su mokytojos T. Rubšytės parašytais mokykliniais darbais. Viename iš sąsiuvinių rašoma:

„Senuk, aš išgirdau dainuojamą vieną dainą ir neiškentusi paėmiau jos gaidą, pritaikydama naujus žodžius. „Sugrįžk“:

 

„Šešėliai draikosi pilki,

Sugrįžk, sugrįžki, jei gali.

Tavęs aš laukiu taip labai,

Prailgo nykūs vakarai.

Krūtinė nerimo pilna,

Liūstu su auštančia diena.

Kas vakarą galvoju vis,

Gal svečias tolimas užklys.

Gal nuramins širdelę tą,

Kurią pamilo vien kančia.

Sustingsta žvilgsnis naktyje,

Svajonių tęsiasi gija.

Klausiu mėnulio ir žvaigždžių

Ir debesėlių neramių.

Klausiu saulutės paryčiais,

Ar gyvas dar, ar dar ateis.

Nieks neatsako, tik tyla,

Tik nebyli baisi kančia.

Sugrįžk, brangusis, laukiu aš,

Nerimasties blaškyk miglas.

Nakties šešėliai draikos jau,

Širdelė plaka vis karščiau.

Mirtis už laisvę nebaisi,

Sugrįžk, sugrįžki, jei gali.“

 

I. Čėsna-Benamis (Vitolis, Žentas, Vaidila) žuvo 1951 m. rugpjūčio 29 d. kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviais Telšių rajone, Laukstėnų miške, šalia Aleksandro Paulausko sodybos. Čekistai siautė mišką, aptiko 7 partizanų grupę, įvyko mūšis. Traukdamiesi partizanai pataikė į pasaloje prisidengusią saugumiečių kuopą. Penki partizanai žuvo, du – Steponas Gestautas-Aušvis ir Petras Barauskas-Erelis – liko gyvi.

„Ignas labai mylėjo gyvenimą, troško būti laimingas, sukurti šeimą, džiaugtis savo atžalomis. Širdin įstrigo vieno jo laiško mintys: „Užėjome pas jauną šeimą, o jų namuose – krikštynos. Mažytė pavadinta tavo vardu. Draugai vaišinosi, o aš visą vakarą prasėdėjau prie mergytės lopšio, džiaugiausi ja… Mano žmonai reikės tik pagimdyti vaikus. Užauginsiu juos aš pats…“ Ignas vaikuose matė mūsų Tėvynės ateitį. Visada svarbiausia jam buvo pareiga pavergtai Tėvynei. Jai ir liko ištikimas iki žūties.

Sukosi mintis, ar pasiseks ką nors sužinoti apie Benamio žūtį, apie jo kūno išniekinimo vietą, surasti, kur ilsisi jo kaulai…

 

„Pačirenk, vyturėli,

pačirenki ant kapo…

Jie už Laisvę

Tėvynės

dulkėmis tapo.

Suieškoki – kauleliai

kur mylimo guli?

Kur tėvelio,

brolio, seselės,

motulės?

Pačirenk, vyturėli,

surask mielo kapą.

Už laisvę jis žuvo

ir Didvyriu

tapo“, – prisiminimuose rašo T. Rubšytė-Ūksienė.

 

Po mirties, 2007 m. lapkričio 14 d., Ignacui (Ignui) Čėsnai suteiktas Lietuvos kario savanorio pulkininko leitenanto laipsnis.

1951 m. rudenį T. Rubšytė įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių.

Paėmusi iš savo bendradarbio mokytojo Vytauto Jokubkos fotoaparatą „Liubitel“, Teresė fotografuodavo partizanus. Nuotraukas darydavo kartu su kolega V. Jokubka. Negatyvus, kai kurias nuotraukas ir atsišaukimus jie sukišdavo į alaus butelius ir užkasdavo netoli sodybos, kur gyveno Teresė. Namuose laikyti buvo rizikinga, bet reikėjo juos išsaugoti istorijai.

„1951 m. kovo mėn. mane perkėlė į Jaunodavos septynmetę mokyklą. Nuo tų metų rudens įsitraukiau į pogrindžio veiklą: tapau ryšininku, popieriaus pogrindžio spaustuvėms ir vaistų tiekėju. Su Terese Rubšyte fotografuodavome partizanus, naktimis darėme nuotraukas. „Foto laboratoriją“ padovanojo Vytautas Poška. Tai buvo lenta su nediduku raudonu langeliu, kuris apsaugodavo negatyvą nuo šviesos ryškinant juostą ar nuotraukas. Dirbdavome naktimis, atsitvėrę užuolaidomis kambario kampą. Filmukus, ryškalus ir fiksažą gaudavau iš draugų ir spekuliantų“, – prisiminimuose rašo buvęs mokytojas V. Jokubka.

„Fotografuotis ateidavo Žemaičių apygardos vyrai, kartais net ir pats V. Montvydas. Juos fotografuodavau daržinėje, už tvarto arba už jo buvusiame miškelyje. Kartais eidama į susitikimą, pasiimdavau ir nediduką fotoaparatą „Liubitel“. Kai reikėdavo perduoti siuntas Kęstučio apygardos partizanams, tekdavo važiuoti dviračiu arba autobusu pas mano gerą pažįstamą būrio vadą Algirdą (Simoną Budrecką). Kai mane pradėjo sekti, siuntas vežiodavo mama. Ji ne kartą paėmusi pintinę, dėdavo į dugną reikalingą perduoti partizanams siuntą, o ant viršaus uždėjusi duonos, sūrio, kiaušinių, važiuodavo į Laukuvą, po to pėsčiomis eidavo į Dvarviečius pas brolį Juozapą Meškauską, kur susitikdavo su Algirdu. Jei nepavykdavo, viską palikusi broliui, skubėdavo atgal į Jaunodavą, nes kai mokytojavau, gyvenome kartu. J. Meškauskas siuntas perduodavo Algirdui, Rūteniui arba jų būrio kovotojams. Buvo rizikinga, bijojau dėl mamos, o ji bijojo, kad neareštuotų manęs. Taip mama aukojo save, kad apsaugotų mane“, – pasakojo buvusi Žemaičių apygardos partizanų ryšininkė mokytoja T. Rubšytė-Rūtelė.

Kartu su T. Rubšyte baigusi Laukuvos vidurinę, jos pakviesta buvusi ilgametė suolo draugė, mokslo pirmūnė Elena Vitkutė (g. 1928 m.), kilusi iš Palokysčio kaimo, rašė eilėraščius, pasirašinėjo slapyvardžiu Samana, Smilga. Ji buvo gabi literatė, prozaikė, grojo smuiku, mėgo muziką. 1950 m. baigusi Laukuvos gimnaziją, mokytojavo Palokysčio septynmetėje mokykloje.

1. Vitkutė prisiminimuose rašė:

 „Su Rūtenio vadovaujamu partizanų būriu suartėjau dar 1947 m., besimokydama gimnazijoje. Vyrai dažnai užeidavo arba susitikdavome kur nors miške. Kadangi dažniausiai vaikščiodavau į Laukuvą iš namų, pasekdavau stribų ir enkavėdistų judėjimą, parnešdavau vyrams rūkalų, laikraščių. Gimnazistė Stefa Grikšaitė iš Alkupio dirbo vaistinėje, per ją gaudavau vaistų, tvarsliavos. Dar glaudesni ryšiai užsimezgė, kai į būrį įstojo mano krikštatėvis Jonas Rupšlaukis-Šarūnas, labai artimas mūsų šeimai žmogus.

[…] J. Rupšlaukis gyveno Palokysčio kaime, buvo našlaitis, jaunas, linksmas, geraširdis vyras, be kurio neapsieidavo nei krikštynos, nei vestuvės, nei laidotuvės. Daugybė apylinkės vaikų buvo jo krikštasūniai ir krikštadukros. Visur jis suspėdavo: ir Laukuvos bažnyčios chore giedojo, ir pavasarininkų organizacijos veikloje aktyviai dalyvavo. Nei gėrė, nei rūkė. Daugelis tėvų troško jį žentu vadinti, daugelio jaunų merginų širdys imdavo karščiau plakti jį sutikus. Ir kur neplaks, nes jis buvo vienintelis 50 ha ūkio paveldėtojas, aukštos moralės, gana patrauklus jaunuolis.

[…] Man ir mano broliui buvo krikštatėvis. Mums gimus, tėvams jis padovanojo 4 ha žemės. Mano vaikystė praėjo dažnai sėdint jam ant kelių. Man didžiausia šventė būdavo, kai dainuodama traukdavau per eglyną į svečius ir gaudavau pasiklausyti radijo per ausines. Dar nelankiusią mokyklos jis pamokė skaityti, atnešdavo knygelių. Ir vėliau besimokančią globojo. Mano mamai jis vis dar buvo Jonukas arba Jesiukas, kaip jį kartais vadindavo.

Kai sužinojau, kad partizanas Jonas Rupšlaukis-Šarūnas žuvo Lentinės kaime, išėjau į bažnyčią, visą dieną pratūnojau, praverkiau, prasimeldžiau… Ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl geras, doras, geraširdis žmogus neturėjo vietos savo tėviškėje, buvo persekiojamas, ujamas vien už tai, kad mylėjo Tėvynę, žmones. Net ir mirusį išniekintą užkasė be karso Šilalės pušyne. Taip gali elgtis tik barbarai.

 […] Vieną žiemos vakarą pasibeldė J. Kentros-Rūtenio vadovaujamo būrio partizanai. Su jais kartu užėjo vaikinas, apsivilkęs trumpais kailinukais. Mama taisė vakarienę. Svečiai nusimetė viršutinius žieminius apdarus. Nusivilko ir tas vaikinas savo kailinukus, liko pilku, namie austo audeklo apsiaustuku. Toks kuklus, tylus, nekrintantis į akis. Atpažinome, jog tai Simas Budreckas iš Kūdaičių kaimo, Šilalės vlsč.

Visą vakarą partizanai šnekėjo, juokavo, net dainą patyliukais užtraukė. Simas daugiausiai tylėjo, sėdėjo susimąstęs.

Svečiai pasiliko dienavoti, kaip jie sakydavo. Kiekvienas kuo nors užsiėmė. Rūtenis susimąstęs vis kažką rašė, jo broliai Tauras ir Sakalas tvarkė rūbus, siuvo ištrūkusias sagas. Simą vis kas nors paerzindavo, pasišaipydavo iš jo, liepė duoti jam bulves skusti. Man jo pagailo, vietoj bulvių daviau knygą paskaityti. Kaip įkniubo į Hugo „Vargdienių“ I tomą, taip ir skaitė visą dieną, o vakare ruošėsi išeiti, paprašė tą knygą duoti neštis.

Kai kitą kartą užėjo, Simas jau buvo uniformuotas, tikras partizanas Algirdas. Ir draugai nebesišaipė, ir pats atrodė žvalesnis, labiau savimi pasitikintis. Vėliau kuo dažniau su juo susidurdavau, tuo labiau aiškėjo, kad tas kuklus kaimo bernelis pilku švarkeliu yra tvirto charakterio, drąsus, sugeba orientuotis sunkioje situacijoje. Tai ne kartą įrodė ir žygiuose, ir sunkiame partizanų gyvenime, pelnė draugų pagarbą, tapo būrio vadu.

Kad šio vaikino pilku švarkeliu (toks ir liko mano atmintyje) krūtinėje plakė tvirta vyriška širdis, paaiškėjo, kai sužeistas pateko į enkavėdistų nagus. Neišdavė nė vieno ryšininko, nenukentėjo nė vienas partizanus rėmęs žmogus.

[…] Išdilo iš atminties datos, bet išliko matyti veidai, chrakterio bruožai. Ir šiandien tarp daugelio matau vaikiną pilku švarkeliu. Susitikimas su Simu Budrecku-Algirdu buvo man gera pamoka, išlikusi visam gyvenimui; išmokau nespręsti apie žmogų iš jo išvaizdos, rūbų, o pabandyti atidžiau įsigilinti į jo vidaus pasaulį, į jo darbus. Paprastume dažnai slypi gilūs vidiniai klodai.

Ačiū, Simai-Algirdai, už pamoką, kuri praverčia ir dabar.

[…] Rašinėti į pogrindžio spaudą mane paragino partizanai Simas Budreckas-Algirdas ir Algirdas Liatukas-Vasaris. Pirmuosius rašinius ir eilėraščius perduodavau jiems. Baigusi gimnaziją, Jaunodavoje pradėjo dirbti Teresė Rubšytė. Tada per ją perduodavau ir gaudavau pogrindžio spaudą. Kartais gaudavau ir per Pempių pradinėje mokykloje dirbusią mokytoją Albiną Vaičaitytę.“

1951 m. Žemaičių apygardos laikraščio „Malda girioje“ tiražas siekė 100 egz., apimtis – nuo 20 iki 24 puslapių. Juose buvo gausu poezijos ir įvairių rašinių. Per metus išleistų 12-oje numerių buvo išspausdinti 23 I. Petkutės-Vilnelės ir 2 T. Rubšytės-Rūtelės eilėraščiai, 3 E. Vitkutės-Samanos straipsneliai. Vien iš Laukuvos gimnazijos auklėtinių poezijos ir rašinių, paskelbtų partizanų spaudoje, tuo metu buvo galima sudaryti atskirą leidinį.

Elena Vitkutė, tapusi Žemaičių apygardos ryšininke, bendradarbiaudama su pogrindžio spauda, leidinius perduodavo Rūtenio-Lukšto būrio partizanams. 1953 m. rudenį ji buvo iškviesta į Klaipėdos KGB būstinę. Buvo areštuota ir tardymui išsiųsta į Vilnių, į centrinius KGB rūmus, įkalinta vienutėje, kurioje praleido ne vieną naktį.

„Tardytojas smurto nevartojo, daugiau stengėsi paveikti mane psichologiškai. Pasodino prieš veidrodžius, kad galėtų matyti kiekvieną mano veido raumens krustelėjimą. Klausė, kokią spaudą skaitau. Ramiu veidu išvardijau respublikinių laikraščių pavadinimus, paminėjau ir „Pravdą“. Tardytojas ėmė rėkti, reikalavo pasakyti, ar aš skaitau pogrindžio spaudą, klausinėjo apie T. Rubšytę. Kadangi skundikas jau buvo miręs, o su Terese „keliai išsiskyrė“, reikalavau akistatų teikiamiems kaltinimams įrodyti“, – savo prisiminimuose rašė Elena.

Dėl įkalčių trūkumo ir nesudarius baudžiamosios bylos, E. Vitkutę saugumiečiai paleido. Tardytojas, išleisdamas Eleną, pajuokavo, kad, girdi, grįžusi galės pasigirti, jog apmovė patį generalinį prokurorą. Išėjusi iš KGB pastato sostinėje, Elena širdyje pasijuokė, kad tikrai apmovė, nes jie paleido taip rūpestingai ieškotą Samaną.

„Prabėgo dveji mokslo metai. Darbas mokykloje patiko. Mylėjau vaikus, gera buvo su jais. Mokytojų kolektyvas buvo jaunas ir energingas. Tik jautėsi įtampa, netikrumas dėl rytojaus. Praėjus keletui mėnesių, NKVD areštavo mokytoją Teodorą Garalevičiūtę, kartu ir pas ją gyvenusią giminaitę – apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio žmoną su naujagimiu. Areštavo mokyklos direktorę Bronę Rupšytę, mokytoją Vytautą Pošką. Po savaitės, gal daugiau, grįžo Vytautas. Kiek vėliau – Bronė. Paleido, bet mokykloje ji nebedirbo. Į jos vietą atsiuntė direktorių iš Kaltinėnų. Pagyvenusį, patyrusį mokytoją Vladą Čiuklį. Gyveno jis Kaltinėnuose, į darbą važinėjo arkliuku. Dirbo tik iki pavasario. Kitus mokslo metus pradėjome naujo direktoriaus valdžioje. Atvyko buvusi Varnių liaudies švietimo skyriaus vedėja Michalina Milašiūtė. Mane iš buvusių tremtinių Katauskų namo perkėlė į Bardauskinę. Taip pat į išvežtų Sibiran namus. Mokyklą iš Jaunodavos perkėlė į Severėnus. Teko kasdien sukarti po tris kilometrų į ten ir atgal. Eidavome dviese, su naujai atkelta Nijole Poškute, buvusia Laukuvos gimnazijos dienų bendramoksle. Šaunūs buvo bendradarbiai. Bendraminčiai, bet atvirauti negalėjome“, – prisiminimais dalinosi Teresė.

Areštavus Žemaičių apygardos vado V. Montvydo-Žemaičio žmoną Bronę (Bronislavą) Siutelaitę-Montvydienę, tėvo globai liko penki mažamečiai vaikai, dvi dukros: Irena, Danutė ir trys sūnūs: Vytautas, Algirdas, Rimantas.

1952 m. vasarą V. Montvydas dukrelę Ireną naktį atvedė pas T. Rubšytę ir paprašė ja pasirūpinti, surasti prieglobstį, kur ji galėtų gyventi ir mokytis. Irena, nuostabiai graži garbanotais plaukais mergaitė, keletą dienų pabuvo pas Teresę, bet ilgam likti negalėjo, kadangi T. Rubšytė jau buvo sekama. Negalėdama palikti Irenos savo namuose, Teresė nuvažiavo su ja į Laukuvą ir suradusi Eleną Vitkutę pasakė, kad mergaitei gresia rimtas pavojus. E. Vitkutė, pasitarusi su Alkupyje gyvenusia Grikšų šeima, priglaudė ir globojo Ireną kaip savo dukrą, nors ši buvo apgyvendinta pas Valeriją Pudžemytę. Irena dažnai lankydavosi Elenos šeimoje, kaip „giminaitė iš Alkupio“.

Vitkutė pradėjo mokytojos karjerą Palokysčio, po to mokytojavo Griežpelkių, vėliau – Palentinio pradinėje mokykloje. Turėdama gan solidų mokytojo darbo stažą, išėjo nesulaukusi pensijinio amžiaus, nes rajono valdžia norėjo priverstinai ją paskirti mokyklos direktore. Mokytoja E. Vitkutė negalėjo susitaikyti su rajono partijos sekretoriaus žmonos I. Bertašienės rezgamomis intrigomis.
Petkutė, baigusi vidurinę mokyklą 1952 m., buvo paskirta dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Medingėnų septynmetėje mokykloje, Rietavo rajone. Rudenį saugumui sužinojus apie jos ryšius su partizanais, Ireną suėmė, tardė, verbavo. Saugumiečiai reikalavo tapti agente-išdavike, ir Irena sutiko, nes tai buvo vienintelis šansas jai ištrūkti į laisvę.

„Ištrūkusi iš Rietavo saugumiečių, Irena atvyko pas mane:

– Liūdna žinia mane pas tave atvedė…

– Irute, kas?

– Turime kuo greičiau pasitraukti pas partizanus. Suvesk mane su vadu artimiausiomis dienomis. Nebegaliu legaliai gyventi, čekistai seka mano žingsnius. Žino ir apie tave viską. Turi pluoštą tavo laiškų, eilėraščių. Traukiamės kartu, nes ir tave areštuos…

Sunkus akmuo prislėgė mano širdį. Išeiti? Pasitraukti pas partizanus? Kas tada nutiks senutei mano mamai, kuri dabar gyvena pas mane? Nebeleis broliui Matui tęsti studijų Vilniaus pedagoginiame institute. Sesutę Apoloniją vėl tampys po kalėjimus. Jos mažytis sūnelis Silviukas liks be mamytės… Kas pasirūpins artimaisiais? Ar ne geriau vienai klampoti kalėjimų ir lagerių keliais? – prisiminimuose rašo T. Ūksienė. – Irenai kas kita. Jos mylimasis Bronius Alūza-Bedalis, apygardos vado adjutantas, – gyvas, myli ją. Jie bus drauge. Jei žūti, geriau abiem kartu. O gal? Gal lemtis pasigailės jų? Man kas kita. Benamio jau nebėra. Greitai bus dveji metai, kai išdaviko stribo ar čekisto kulka pervėrė jam širdį.

– Irute, aš lieku. Negaliu aukoti man brangių artimųjų čekistų kankinimams. Liksiu čia ir lauksiu. Gal dar ir partizanams būsiu naudinga? Tave suvesiu. Tik pagalvok, ar nėra kitos išeities, ar būtinai pasitraukti?

– Aš jau apsisprendžiau. Manęs laukia Bedalis. Aš jį myliu…

Gal po savaitės man per ryšininkus sutarus su Žemaičiu, naktį Irena atvyko pas mane į namus Bardauskinėje, išvežtų tremtinių ūkyje. Čia gyvenau, nes dirbau perkeltoje iš Jaunodavos į Severėnus septynmetėje mokykloje, kur kasdien tekdavo man eiti po tris kilometrus pirmyn ir atgal.

Tamsi rudens naktis. Tylu. Abi neramios, laukiame… Tuk, tuk, tuk, pasigirdo tuksenimas lyg paukščiuko snapeliu į langą… Praskleidžiu užuolaidą – pažįstamas veidas. Greitai atrakinau duris. Trys vyrai lietuviškomis uniformomis įėjo į kambarį.

Išeidamas Bedalis stipriai prie krūtinės priglaudė Ireną. Atsisveikindamas vadas Žemaitis patarė man būti atsargiai, įspėjo, kad esu čekistų sekama. Dar pridūrė:

– Nepasitikėk, jei areštuos, net geriausiais savo draugais…

Tada su Irena atsisveikinome, ir ji išėjo. Daugiau jos nebesutikau, nors partizanų bunkeris buvo netoli mano gyvenamos vietos. Nuo šiol ji ne Irena, o partizanė Neringa. Ji prisiekė.

Užsivėrė durys. Keturi tamsūs siluetai dingo naktyje. Užtraukiau užuolaidą, o kambarys pritvinko nerimo… Gretimam kambarėlyje atsiduso mama, per miegus sučiauškėjo vyriausios sesers Emilijos dukrytė Onutė, kuri gyveno pas mane ir čia lankė mokyklą. Mama tyliai niūniavo lopšinę sesers sūneliui Silviukui, kuris per miegus ėmė niurzgėti. Pagaliau vaikelis nurimo. Atlėgo ir senutės mamos širdis, kankinta nerimo ir baimės. Nuovargis užliūliavo sapnais. Įsiviešpatavo tyla. Tik mano širdis blaškėsi nerimo kupina. Baimės nejautė. Ji pasiryžo. Suprato, kas jos laukia. Svarbu nepalūžti. Išsiginti visko. Nieko neišduoti.

Tą rytą Irena mokykloje jau nepasirodė. Mokiniai pražiūrėjo akis į kelią, bet mylima mokytoja nepasirodė nei kitą, nei dar kitą dieną. Tik tada ne vienas prisiminė, kaip keistai mokytoja Irena prieš kelias dienas ėjo vieškelio link – vis sustodama, atsigręždama, tarsi paskutinį kartą matydama savo mokyklą…

V. Montvydas-Žemaitis kartu su B. Alūza-Bedaliu aplankydavo mane, bet į mišką išeiti nesiryžau“, – skaudžiais prisiminimais dalinosi buvusi partizanų ryšininkė T. Rubšytė-Ūksienė.

Skubėjo dienos, savaitės. Prasidėjo žiema, storu sniego sluoksniu pasidengė laukai. Tvyrojo įtampa. Iš nakties stebindavo batais nutryptos palangės. Antrame Bardauskinės namo gale, kur tuo metu gyvenau, persikėlė mokytoja Adelė su savo broliuku moksleiviu Antanuku. Už ūkinio Bardauskinės pastato buvo nedideli krūmokšniai – palanki vieta sekti. Tik Dievas saugojo, kad niekada emgėbistai nesusidūrė prie sodybos su partizanais.

Ateidavo būrio vadas, palikdavo raštelius, kuriuos tekdavo gabenti Kęstučio apygardos partizanams, Laukuvos pusėn. Mamos brolio Juozapo Meškausko sodyboje Dvarviečiuose Teresė susitikdavo su ryšininke Vale. Su laiku jai darėsi pavojinga važinėti pas dėdę Juozapą, todėl ryšininkine tapo Teresės mama.    

Petkutė tapo Žemaičių apygardos štabo nare, vado V. Montvydo-Žemaičio bendražyge. 1952 m. gruodį apsigyveno kolūkiečio Jono Gečo sodyboje Putvinskių kaime (Kaltinėnų apyl.), šalia Jaunodavos kaimo, įrengtame bunkeryje, vadintame „Pagėgiais“. Jame buvo Žemaičių apygardos štabo spaustuvė.

„Rudeniška, bet šilta naktis pasitiko Ireną, partizanę Neringą, pirmą kartą žygiuojančią į štabvietę. Kelionė netolima, gal kiek daugiau nei kilometras. Praėję krūmus, nediduką miškelį, atsidūrė šalia buvusio dvarelio trobesių – čia įsikūrusių kolūkio fermų. Kiek atokiau – daržinė, gyvenamasis namas. Priėjus prie daržinės, pasitiko didžiulis vilkšunis Tigras. Jis nepuolė loti, bet meiliai šokinėdamas sutiko vyrus. Šie, patraukę šuns būdą, atkėlė slėptuvės dangtį ir kopėčiomis nusileido į vidų. Apsidairiusi prie blyškios lempos šviesos, Neringa suprato, kad čia, ankštame, bet tvarkingai įrengtame požemio kambarėlyje, teks praleisti ištisas dienas ir naktis. Pasieniais įrengti gultai, gale – stalas, ant kurio puikavosi rašomoji mašinėlė, radijo imtuvas sakyte sakė, kad prie šio stalo teks praleisti ilgas valandas. Jaukios namų šilumos ilgesys plūstelėjo į širdį, bet Neringa vijo jį lauk. Bedalio šiltas žvilgsnis ją stiprino ir guodė. Ryšys su išoriniu pasauliu nutrūko. Liko tik kovos draugai ir Viltis – o gal? Tik toji Viltis diena iš dienos blėso, o Neringa savo kūrybos posmais dainavo ištroškusioms širdims apie Laisvę, stiprino Tikėjimą ir Viltį – Tėvynė bus laisva“, – rašo partizanų ryšininkė Rūtelė.

Petkutė beveik metus, neišeidama iš slėptuvės, redagavo pogrindžio leidinius: apygardos laikraštį „Malda girioje“, štabo leidinį „Laisvės balsas“, padėjo rengti eilėraščių rinkinio „Laisvės kovų aidai“ II dalį, prisidėjo redaguojant antikomunistinį satyrų rinkinį „Raudonasis rojus“. Neringa savo posmais pogrindžio spaudoje kėlė partizanų patriotišką dvasią. Eilėraštyje „Kas mes“ rašė:

 

„Pagirdyti raudom, pasotinti kančios,

Su meile nemaria ir amžinu kerštu

Mes einam per laukus, mes einame nakčia,

Mes einame rūsčiai dejuojančiu kraštu.

Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina.
Neklauskite, kas mes. Mes – laisvė ir kova!
Praeisime visur kaip aidas, kaip daina,
Palaimins ir minės – motulė Lietuva.

O miršant neraudos mama anei sesuo.

Nieks kapo nesupils ir kryžiaus nestatys.

Pagalve pasiliks sunkus laukų akmuo,

O patalu – kraujuotas gatvės grindinys.“

 

Irena nemažai poezijos posmų skyrė ir savo širdies draugui B. Alūzai-Bedaliui, Vinco (g. 1935 m. Želviuose, Užvenčio vlsč.).

„Jis buvo draugiškas, geros širdies, darbštus, tikras tėvo pagalbininkas. Man išėjus partizanauti, Bronius nuolat buvo tardomas, – taip jį apibūdino sesuo Monika Alūzaitė-Kuličiauskienė. – Dirbo kolūkio buhalteriu. Pažįstamas stribokas įspėjo, kad bus suimtas, jam pasakė: „Dink iš čia, nes ateinančią naktį tave areštuos.“ Bronius dar spėjo išsiregistruoti, draugui pasakė išeinąs į kariuomenę ir daugiau nesusitiksią, atsiveikino ir pasibučiavo, prašė jo rašyti laiškus. Išėjęs ant vieškelio Bronius sutiko enkavėdistus, ir šiems pasiteiravus jo vardo ir pavardės, atsakė esąs Alūzas Antanas, sūnus Jono (Antanas buvo jo pusbrolis). „Mums tokio nereikia“ ir enkavėdistai jį paleido. Bronius pasitraukė į pogrindį, papildė išretėjusias Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų gretas. Iš pradžių buvome kartu. […] 1951 m. rugsėjo 23 d. suėjus 18 metų, vadas jam parinko Bedalio slapyvardį. […] Pradžioje Bronius buvo kandidatu, paskui – partizanu. Buvo drausmingas, veiklus. Vadas jam suteikė grandinio laipnį, vėliau buvo paskirtas rinktinės ūkio skyriaus viršininku, o netrukus apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis paskyrė jį savo adjutantu. Vaikinui jis buvo kaip draugas, patarėjas, tėvas.“

Broniaus sesuo Monika Alūzaitė (g. 1931 m.), gabi literatė, tapusi partizane, turėjo slapyvardžius: Aldona, Audra. Dirbo Žemaičių apygardos štabe, reikšdavosi leidyboje, vėliau dirbo Šatrijos rinktinės štabe, turėjo vyresnę seserį Eleną.

1944 m. rudenį prasidėjus partizaniniam judėjimui, Užvenčio mokykloje Aldonai Jokubauskaitei, aktyvaus partizanų ryšininko Leono Jokubausko-Paukštelio dukrai, subūrus gerai rašančių mokinių pogrindžio ratelį, prisijungė ir šešiolikmetė Monika. Rašinėlius mokiniai perduodavo Vaidenei (A. Jokubauskaitei), kuri perrašiusi savo ranka, kad raštas neišduotų moksleivių, perduodavo V. Žermaičiui. Monika žaidė krepšinį, vėliau buvo mokyklos mergaičių komandos kapitonė.

1950 m. spalį suėmus pogrindžio organizacijos įkūrėją mokinę A. Jokūbauskaitę-Vaidenę, Monika išėjo į mišką. Luokės vlsč. Barvydžių kaimo bunkeryje jos priesaiką priėmė Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas ir jo vyrai, ji gavo slapyvardį Aldona. Vėliau apsigyveno Žemaičių apygardos štabo bunkeryje, kuriame taip pat buvo Ignas Čėsna-Žentas, Liudas Rekašius-Vėtra, Antanas, Nicponas-Juozas, Rima (I. Petkutė), Vasaris (A. Liatukas), Bagdonas su žmona. Bunkeryje buvo 2 rašomosios mašinėlės. Kai Monika išmoko ja rašyti, I. Čėsna pamokė redaguoti laikraštėlį, o jam išėjus vadovauti Šatrijos rinktinei, partizanė Aldona prisidėjo rengdama leidinį „Malda girioje“.

1952 m. gruodžio 22 d. apsupus bunkerį A. Dapkevičiaus sodyboje Syderių kaime (prie Lauksodžio, Telšių raj.), Monika, apžiojusi pistoleto vamzdį, iššovė, bet ranka nusprūdo ir ji tik stipriai susižeidė.

Medicinos sesute Telšių ligoninėje dirbusi Alma Poškaitė-Kubilienė pasakojo:

„Per Kūčias į ligoninės chirurgijos skyrių atvežė sunkiai sužeistą partiznę. Jai buvo peršauta lūpa, atplėšta nosis, kulka išėjusi per pakaušį. Chirurgas Ipolitas Čiburas liepė tuoj pat ruoštis operacijai. Nukirpome plaukus, nuskutome operuojamą vietą. Ant kaklo ji turėjo rožančių…

I. Čiburas išrankiojo kaulų skeveldrėles, išvalė žaizdą, smegenis „sukišo“ atgal į kaukuolę, susiuvo smegenų apvalkalą, apvaliai gražiai atkalė kaukuolės kraštus, susiuvo, prileido penicilino, kad nepūliuotų, aprišome.

Paklausiau gydytojo, ar ji gyvens, kad smegenys išdraskyti. Jis atsakė: „Nebent Dievas padarytų stebuklą.“

Operuojant visą laiką pasikeisdami stovėjo enkavėdistai. Po visko ji buvo paguldyta į vienutę, kur prie galvos budėjo du, o prie kojų – dar vienas enkavėdistas. […] Ligos istorijoje, kas tokia, buvo parašyta „Nežinomoji“. 

Apie pietus sužeistoji atgavo sąmonę, tačiau nieko nekalbėjo. Leisdavome peniciliną kas tris valandas. Pradėjau kalbinti. Pasisakė, kad jos vardas – Aldona. Prašė gerti. […]

Po truputį pradėjo sveikti. Išgulėjusi mėnesį, kai atsileido sutinimai ir sugijo lūpa bei nosis, paprašė, kad atneščiau knygą, sakė: „Mėginsiu skaityti, pažiūrėsiu, ar matau.“ Atnešiau romaną „Marija“. Perskaičiusi ir grąžindama pasakė: „Paskaitykite, aš kai ką ten parašiau.“ Parsinešusi namo, paraštėse radau pieštuku parašyta: „Mūsų kova ne beprasmė, Lietuva bus laisva.“ Dar buvo daugiau prirašyta, bet visko nepamenu. Gale parašyta: „Almute, pasimelsk už mano vėlę.“

Žaizda po truputį gijo. Kareiviai keitėsi. […] Kartą vėl paklausiau jos vardo, atsakė: „Monika.“ Supratau, kad ji nenori sakyti savo tikrojo vardo. O vieną rytą atėjusi į darbą sužinojau, kad naktį ją išvežė. Visos apsiverkėme, apgailėjome. […] Pasimelsdavau už jos vėlę, kaip buvo prašiusi, nes netikėjau, kad tokia smulkutė margaičiukė po saugumiečių kankinimų liktų gyva.“

Partizanė Monika Alūzaitė-Aldona išgyveno. Ją išvežė į Šiaulių kalėjimą, vėliau – į Vilnių, Lukiškių kalėjimą. Saugumiečiai žiauriai kankino, vertė sėdėti ant kėdės briaunos, spaudė pirštus tarp durų, neleido miegoti. Tačiau ir pasveikusi mergina labai greit nualpdavo, galbūt tai ją ir išgelbėjo. 1954 m. pradžioje ji nuteista kalėti 25 metus ir 5 m. be teisės grįžti į Lietuvą. Išvežė į Angarsko (Irkutsko sr.) lagerius; ten ji dirbo mineralinės vatos su stiklo dulkėmis gamykloje. Sunkūs darbai, o sveikata nepavydėtina. Ji buvo paleista į laisvę 1956 m. rudenį. Neakivaizdiniu būdu baigė Klaipėdos medicinos mokyklą, kelis dešimtmečius dirbo vaikų globos sesele. Jos sužeista neregė akis liko graži, veidas be rando – auksarankio gydytojo chirurgo Ipolito Čiburo dėka.

Gečai gyveno Kubiliaus ūkyje, kuris artėjant antrajai rusų okupacijai pasitraukė į Vakarus. Jono Gečo, Lauryno (g. 1896 m.), ir Apolonijos Šimkutės-Gečienės, Petro (g. 1907 m.), šeimoje augo 3 sūnūs: Steponas (g. 1934 m.), Juozas (g. 1938 m.), Pertas (g. 1938 m.) ir dukra Zosė (g. 1941 m.). Vyriausias sūnus Vaclovas (g. 1925 m.) 1944 m. buvo paimtas tarnauti į Tarybinę armiją ir 1945 m. rudenį tėvai gavo laišką, kad Vaclovas žuvo Austrijoje.

Žemaičių apygardos ryšininkas Steponas Gečas, Jono (g. 1934 m.), prisiminimuose rašo: „1951 m. vasarą Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas paprašė mano tėvuko, kad leistų įsirengti bunkerį. Po sena klėtimi be stogo, buvusioje bulvių saugykloje.  Iš pradžių jis nesutiko, bet V. Montvydas jį įkalbėjo ir tada tėvas pasakė, jeigu jie nori, tai tegul daro ir baigta kalba. Per tris naktis iškasėme 2,5 m aukščio, 4 m ilgio, 3 m pločio slėptuvę. Vidų iškalėme lentomis. Iš lentų padarėme gultus ir stalą. Įėjimą į slėptuvę padarėme iš klėties. Joje prie pat slenksčio atkėlus 6 grindų lentas, pasirodydavo žemės, o jas nukrapščius, – pripilta dėžė žemių, ją atkėlus, atsidarydavo anga su kopėčiomis. Be mūsų pagalbos partizanai negalėdavo nei išeiti, nei grįžę pasislėpti. Turėdavome iškelti dėžę, o grįžusius vėl užmaskuoti. Kartais bunkerį atidarydavome ir dienos metu. Prie įėjimo į klėtį stovėjo šuns būda. 

1952 m. pradžioje į slėptuvę atsikėlė V. Montvydas-Žemaitis, Bronius Alūza-Bedalis, Gerchardas Nicponas-Juozas (Makartūras, Juozaitis), Marijos sūnus (g. 1912 m. Budapešte), – vokiečių tautybės vengras. Artėjant rusų frontui, Nicponas pasiliko Lietuvoje, buvo Pašilės kirpėju. Jį globojo klebonas Gustaitis, kurį iškėlus į Kaltinėnus ir į Pašilę atkėlus kun. Stirbį, turėjusį reikalų su partizanais, bet susidarius sunkiai sutuacijai, padedant Burketui, vokietis išėjo į mišką. Partizanams jis buvo reikalingas kaip vertėjas. G. Nicponas-Juozas klausydavosi žinių vokiškai ir vertė į lietuvių kalbą. Bunkeryje buvo 2 radijo imtuvai: 1947 m. gamybos „Rodina“ (50x35x23 cm) ir 1938 m. gamybos „Philips“ (51x26x17,5 cm), perdarytas su sovietinėmis lempomis, bet kadangi trūko vienos lempos, jis neveikė. Abiejų imtuvų korpusai buvo nudažyti ruda spalva.

Kai bunkeris buvo baigtas ir gerai užmaskuotas, nuo tada man su tėvu ir tekdavo visur jiems padėti. Jei kas užeidavo iš įtartinų žmonių, tėvai duodavo bet kuriam vaikui kiaušinių ar vištą ir liepdavo nunešti. O ką nors sutikus, pasakyti, kad nešą dėdei. O iš tikrųjų jie eidavo pranešti partizanams, kas yra tėvų namuose. Tris kartus stribai mus apšaudė, bet pabėgome.

Parūpindavome partizanams maisto, iš žmonių parveždavome mėsos, bulvių, miltų. Tuomet mano dėdė Juozas Šimkus buvo „Vienybės“ kolūkio brigadininkas, kur dirbo ir mano tėvas. Dėdė leisdavo paimti kolūkio arklius, kuriais važiuodavome parinkti maisto. Aš buvau tik vežėjas, pas žmones eidavo partizanai. Slėptuvėje buvo spiritinis primusas, valgyti dažniausiai gamindavo G. Nicponas, nors jis buvo kirpėjas. Kai kada partizanus pamaitindavo ir mano mama Apolonija Šimkutė-Gečienė. Ką skanesnio pagaminusi, visada nešdavo partizanams. Per šventes mama suruošdavo vaišes. Kūčias, Kalėdas, Vasario 16-ąją šventėme bunkeryje su partizanais. Šeimoje buvo dar du už mane jaunesni broliai Petras ir Juozas ir močiutė Michalina Šimkienė. Jie pasilikdavo namuose.

Gruodį į bunkerį atėjo jauna mokytoja Irena Petkutė. Ji buvo nuolatinė spaudos darbuotoja. Žmonėms ji nesirodydavo. Naktimis Irena ir kiti partizanai ateidavo į namus apsiprausti.

1952-ais švenčiant bunkeryje Kalėdas, V. Montvydas pakvietė Steponą, Joną ir Apoloniją Gečus į bunkerį, jis priėmė aštuoniolikmečio Stepono priesaiką, suteikė jam slapyvardį Plienas ir įteikęs raštą pranešė, kad apdovanojamas II laipsnio medaliu, kuris jam bus įteiktas, kai Lietuvoje nebebus sovietų valdžios.

„Skubėjo 1953-ųjų vasaris, vijo pabalnojęs vėtrų žirgą, sniego pusnis, budino iš žiemos sniego žemę.

Gyvenau Bardauskinėje, taip vadino išvežtų į Sibirą žmonių sodybą, kadaise buvusią gražą, o tuo metu jau apleistą, apardyta daržine ir tvartu. Dirbau mokykloje mokytoja.

Atėjo jie trise: Žemaitis (V. Montvydas), Bedalis (B. Alūza) ir vokietis (Nicponas).

Kalbėjomės. Čia pat buvo ir mano mama. Giliai į širdį įsmigo mūsų pokalbis. O jis sukosi apie Motiną. Sakiau, kad turiu dvi motinas: gimdytoją ir Tėvynę. Bedalis papildė mane sakydamas:

– Turiu tris motinas: Tėvynę, Mamą ir Mariją.

Karštai tikinčiai mano mamai jaunučio partizano žodžiai buvo tarsi balzamas.

Žinodama, kad beveik kasnakt stribai ir enkavėdistai stipinėja apie langus, tykodami Laisvės kovotojų – partizanų, mano mama į pastaruosius žiūrėjo su didele meile ir pagarba, iki pat savo mirties negalėjo pamiršti jaunučio Laisvės kovotojo, šventų jo žodžių“, – prisiminimuose rašė T. Rubšytė-Ūksienė.

1953 m. rugpjūčio 23 d. Reistrų kaimo (buv. Laukuvos vlsč.) gyventojo Juozo Naujoko išduotas MVD pasaloje, tarp Lūksto ir Paršežerio ežerų, eidamas per kūlgrindas, žuvo Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis (Etmonas). Kartu su vadu žuvo ir jo adjutantas, nesulaukęs net dvidešimtojo gimtadienio, Bronislovas Alūza-Bedalis (Perkūnas, Eimutis, Nosovas, Žalvys, Beržas, Sakalas).

Abu vyrai – išdavystės aukos. Po kelionės jiedu ilsėjosi alksnynėlyje, o juos pamatęs meškeriotojas Naujokas davė žinią priešams. Pasaloje dalyvavo Kaltinėnų, Karklėnų, Janapolės, Laukuvos bei kitų miestelių „liaudies gynėjų“ (stribų) būriai. Apsupti partizanai įsakymui pasiduoti nepakluso. Gelbėdamiesi įbrido į Lūksto ežerą, bet išeities jau nebuvo, todėl abu nusišovė…     

Tą pačią dieną po apygardos vado žūties Lietuvos KGB vadovybė informavo Maskvą.

„Visiškai slaptai. TSRS MVD 4-osios valdybos viršininkui generolui leitenantui drg. Charitonovui. Maskva.

Varnių, Užvenčio, Rietavo ir Telšių rajonų teritorijoje keletą metų veikė vadinamasis „Žemaičių“ apygardos banditų štabas, vadovaujamas bandito Montvydo. Pastaruoju metu apygardos štabą, kuriame dideliais tiražais leido laikraštį „Laisvės balsas“, antisovietines brošiūras ir lapelius, juos platino tarp gyventojų, sudarė trys banditai.

Be to, asmeniškai Montvydas iš legaliai gyvenančių nacionalistiškai nusiteikusių asmenų sudarinėdavo antisovietines grupes.

Kad suimtų vadovą Montvydą ir jo banditų palydą, be agentūrinių operatyvinių, specialiųjų ir literinių priemonių, buvo numatytas būdas išaiškinti slapstymosi vietą ir banditų perėjimus, išaiškinti asmenis, galinčius apie tai žinoti, bet nepalaikančius banditų.

Darbo eigoje Mažutiškės kaime surastas „senis žvejys“, kuris ne kartą savo pažįstamiems pasakojo apie tai, kad jis Varnių rajono Lūksto ir Paršo ežerų apylinkėse ne kartą pastebėjo banditus.

Šių duomenų pagrindu su žveju buvo organizuotas slaptas susitikimas, kuriame jis operatyviniams darbuotojams papasakojo, kad seniai pastebėta, kaip du banditai, tarp jų Montvydas, beveik mėnesio pabaigoje Rietavo rajono kryptimi pereina tarp Paršo ir Lūksto ežerų. Dar „žvejys“ paaiškino, kad tarp ežerų teka upelis, per kurį yra keturios perėjos (kūlgrindos) ir jomis banditai periodiškai naudojasi.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuspręsta kartu su agentūrinėmis priemonėmis š. m. rugpjūčio 21 d. banditų pasirodymo ir perėjimo rajone iš Varnių, Užvenčio, Rietavo ir Telšių rajonų sudaryti 31 čekisto ir liaudies gynėjų karinę grupę ir nusiųsti į banditų pasirodymo postus.

[1953 m.] rugpjūčio 23 d. 22:30 val. netoli vieno posto tarp ežerų pasirodė du banditai. Bandant juos sulaikyti, pasipriešino ginklu ir buvo likviduoti.

Likviduotų banditų asmenybėms nustatyti iš Varnių ir Užvenčio rajonų buvo pristatyta 15 liudytojų, kurie atpažino nušautus banditus, tai buvo:

„Žemaičių“ apygardos banditų vadeiva Montvydas Vladas-Žemaitis, Dėdė, Etmonas.

Jo adjutantas Alūza Bronius-Eimutis, Perkūnas, Sakalas, Bedalis.

Be paimtų ginklų ir šaudmenų, pas banditus aptikta 180 egz. bandos laikraščių „Laisvės balsas“, išleistų liepos 31 d. 180 egz. tiražu, 15 egz. brošiūrų „Laisvės kovų aidas“ ir kitos „štabinės“ susirašinėjimo medžiagos. […] Dokumentų, kuriuos būtų galima panaudoti kitų banditų paieškoms, nerasta.

1953 m. rugpjūčio 27 d. LTSR Vidaus reikalų ministras papulkininkis Vildžiūnas.“

Saugumo agento slapyvardžiu Tėvas (kaimyno Vytauto Jasiulio) buvo išduotas ir bunkeris Gečų sodyboje. Ankstyvą rugpjūčio 27 d., apie 7 val. ryto, saugumiečiams ir rusų kariuomenei apsupus Putvinskių kaimą ir J. Gečo sodybą trimis žiedais, čekistams įėjus į namą ir visus pakėlus, pasidarė aišku – bus krata. Visi tikėjosi, kad taip gerai užmaskuoto bunkerio jie neras, todėl ruseno viltis, kad viskas bus gerai. Išdavė netikėtai čekistų surastas paslėptas už dažų statinės radijo antenos galiukas. Jį ištraukę suprato, kur bunkeris. Durtuvais badė lentas, reikalavo J. Gečo atidaryti. Bunkeryje slėpėsi Neringa ir Gerchardas. Sušukę rusiškai „Zdavaitės!“ (liet. pasiduokite), čekistai įsakė visiems išlipti ir pasiduoti. Iškeltomis rankomis iš slėptuvės išlipo vokietis. Čekistai pakartojo reikalavimą, bet pasigirdo šūvis, o jie įmetė į slėptuvę dujinę granatą. Nesulaukusi ir dvidešimt vienerių, I. Petkutė bandė pistoletu nusišauti, bet tik sunkiai susižeidė galvą. Netekusi sąmonės, ji buvo ištempta iš slėptuvės. Čekistai, atrėmę į tvarto sieną pasodino Ireną, prie sienos pastatė tėvą Joną Gečą, sūnų Steponą Gečą-Plieną (agentą Ąžuolą) bei G. Nicponą-Juozą. Visus nupaveikslavo. Po to juos suvertė į atvažiavusią mašiną ir išvežė į Varnius. Tardomas Nicponas išdavė jam žinomus Žemaičių apygardos bunkerius: Žalgirį, Ukmergę, Šilutę. Taip pat saugumiečiai sužinojo, kur yra bunkeriai Birutė, Vilnius, Tvirtovė. Buvo išduoti ir bunkeriai Dapkevičiaus sodyboje Sidorų kaime bei Smilgevičiaus ūkyje Skliausčių kaime, Telšių apskrityje. Buvo sulaikytas ir ryšininkų punkto laikytojas Antanas Borusevičius.

Petkutę saugumiečiai išvežė į Telšius ir kitą dieną – rugpjūčio 28-ąją apie 19:00 val. vakaro – ligoninėje po galvos operacijos partizanė Neringa, kurią MGB žinojo kaip agentę slapyvardžiu Neznakomaja (liet. Nepažįstamoji), mirė.

Talentingos Žemaitijos poetės, nespėjusios parašyti savo geriausių eilėraščių, kūną su įspraustu į ranka pistoletu saugumiečiai numetė Varnių stribokyno kieme. Kvailiai! Juk Irena ne su ginklu kovojo, ji net nusišauti iškart nesugebėjo. Vertėjo ne pistoletą, o plunksną, kurios jie taip bijojo, į rankas Irenai įdėti. Vis dėlto stribai ją šiek tiek išskyrė iš kitų partizanų – kūno neįmetė kūdron, o užkasė sode po slyva.

Bunkeryje „Pagėgiai“ tarp pogrindžio spaudos buvo rasti dokumentai, atsišaukimai, laiškai.

Taip pat rasta:

Laikraščio „Malda girioje“ rinkinys Nr. 1–12, „Kovojantis Lietuvis“, „Prie rymančio Rūpintojėlio“.

1953-aisiais Žemaičių apygardos išleistame papildytame leidinyje „LLKS Partizano maldos ir apmąstymai RŪPINTOJĖLIS“ skirsnyje „Laisvės balsas“ lyg varpas skamba partizanės Neringos eilės:

 

„Neliūdėk, neverk, sesute,

Ašara paguos vargelį.

Tu tvirta, kaip plienas būki,

Nesuklupk ant juodo kelio.

 

Kelias toks klaidus be galo,

Daug pavojų – eit baisu.

Nepamesk tiesaus takelio –

Ženk į priekį nors sunku!

 

Kai naktis arimą glosė,

Lyg šešėlis sesė ėjo.

Žvelgė kryžius susimąstęs, –

Dėl Tėvynės jis kentėjo…“

 

Po eilėmis tekstas. Ištrauka: „Šiandien Lietuvoje siaučia raudonansis teroras. Okupacinė bolševikų vyriausybė nori su šaknimis išrauti mūsų tautiškumą, tikėjimą, papročius. Tačiau ar ši vergija amžina? Ne! Amžino žemėje nieko nėra. Mes puikiai žinome, kad tas, kuris kasa duobę kitam, pats įpuola. Taip bus ir su raudonuoju rėžimu. Lietuva pakils, kaip Nemunas potvynio metu, subanguos, išsilies plačiai į krantus. Dėl to, kad ji pakiltų žydėti, mūsų broliai ir sesės žvangina kalinio pančius Sibiro katorgose. Dėl to šiandien geriausi mūsų tautos vaikai savo krauju nuplovė gatvių grindinius, apšlakstė vieškelio smėlį. Tas kraujas gali būti įkainojamas tik laisvės kaina. Ir ji, laisvė, aties. Tik per kentėjimus pasiekiami džiaugsmai.“

Tarp dokumentų bunkeryje rasti atsišaukimai: „Tarnautojui“, „Lietuvos mokytojui“, „Tėvynės išdavikams“.

Pranešimų blankai gyventojams apie įvykdytas bausmes.

Žemaičių apygardos įsakymai gyventojams.

Žemaičių apygardos vado įsakymai.

Lapeliai stribams.

Partizanų laiškai.

Partizanų raportai 5 vnt.

Apdovanojimo blankai.

3 kilogramai popieriaus.

Medinė spausdinimo klišė.

Testamentas ateinančioms kartoms.

Instrukcija ryšininkams ant 2 lapų su žyma „Žadeika“.

Sąsiuvinis su apdovanotųjų sąrašu ant 12 languotų lapų.

Laikinas LLKS statutas, atspausdintas ant 5 lapų.

Tarybos LLKS biuletenis Nr. 3.

Tarybos „L“ biuletenis Nr. 2, kuriame svarstyti klausimai:

1. Dėl tarybos „L“ narių bendradarbiavimo su „Biuleteniu LT“ ir apie tolimesnį

biuletenio leidybą.

2. Balsas tyruose.
3. Mintys apie artėjantį išsilaisvinimą.
4. Dėl statuto.
5. Klausimas dėl būsimų Lietuvos sienų.
6. Mano nuomonė dėl Lietuvos valstybės sienų.
7. Tarptautiniai klausimai.
8. Lietuvos valstybės klausimas.
9. Lietuvos piliečių klausimas.
10. Išvados.
11. Informacija.

Apygardos buhalterinė apskaita, kasos knyga, rėmėjų, ryšininkų paramų apskaita, išlaidos, 30 kg spaustuvinio šrifto, įvairios, spausdinimo technikos, rašomoji mašinėlė.

Laikraščio „Laisvės balsas“ Nr. 166 atspausdintas tik pirmas puslapis 600 egz. tiražu.

Laikraštis „Laisvės balsas“ Nr. 9, kurio apimtis – 10 psl., išleistas 1953 m. liepos 31 d., atspausdintas ant balto laikraštinio popieriaus, lapo plotis – 14,5 cm, aukštis – 20,5 cm, tiražas – 220 egz. Jame buvo parengti 8 straipsniai:

„Nuo Mindaugo iki šiandieninių dienų“,

„Darius ir Girėnas“,

„Prisiminimai mirusiųjų nakty“,

„Trisdešimt metų“,

„Pasiruošimas dainų šventei“,

„Tėvynės išdavikai ir jų darbai“,

„Tarptautinė apžvalga“,

„Užsienio naujienos“.

Eilėraščiai: „Tarp miškų ir lygumų“, „Gėlės“, „Sparnuoti lietuviai“.

Bunkeryje buvo rastas ir satyrinių eilėraščių rinkinys „Raudonasis rojus“, turėjęs 25 lapus (13 x 19 cm). Rastos ir 83 knygutės su eilėraščių rinkiniu „Laisvės kovų aidai“, išleistu 1952 m. Knygutė atspausdinta tipografiniu būdu, ją sudarė 30 lapų, plotis – 9,2 cm, aukštis – 13,2 cm, su žaliais viršeliais. Pirmame viršelyje pavaizduotas spygliuočių miškas, žmogus su šautuvu ir trimitu, šalia – palinkęs koplytstulpis. Pirmojo lapo viršuje – užrašas „Atiduok Tėvynei, ką privalai“, antraštė – „Laisvės kovų aidai“ I dalis, lapo viduryje – rombas su Vyčio kryžiumi, apačioje – nurodytas leidėjas „LLKS Žemaičių apygardos leidinys, Žemaitija“.

Leidinio įžangoje rašoma: „Be anksčiau išleistų įvairių leidinių, šiemet, aštuntus metus vesdami žiaurią pasipriešinimo ginklu, spauda ir gyvu žodžiu kovą prieš pavergėjus ir savo krašto išdavikus, išleidžiame „Laisvės kovų aidai“ pirmąją dalį.

 „Laisvės kovų aidai“ – dainos ir eilėraščiai, sukurti brolių ir sesių, žengiančių pro mirtį ir kurstančių Laisvės Aukurą savo gyvybėmis ir krauju. Šiose kukliose dainose įpintos partizanų kovos ir žygiai, kalinių kančios ir ašaros, tremtinių dejavimai, motinų skausmas ir liūdesys. Šio leidinio tikslas – duoti jaunimui daugiau dainų apie dabarties kovas ir kančias, užkirsti kelią okupantų atneštoms ir mūsų parsidavėlių rašytojų sukurtoms, tautiečių dvasią nuodijančioms, dainoms. […]“

Rinkinyje yra du Jaunodavos mokytojos T. Rubšytės eilėraščiai: „Motinėlei“ ir „Partizanas Tėviškėj“, parašytas dar besimokant mokykloje. Jame Teresė rašė:

 

„Šiandien keleivis tu, tik benamis,

Pamilęs raudą miškų tamsių.

Beribiai toliai – tavasis namas

Pilnas svajonių, skambių dainų.

Kas laisvas gimė, vergauti negali,

Tikras lietuvis vergu nebus.

Aukščiausias girdi skundą bedalio,

Mato Tėvynę visą kraujuos.

Laisvę pamilęs, visko nustojai,

Likai našlaitis gimtoj šaly.

Skausmą tau suokė tėviškės gojai,

Kai tamsią naktį jon sugrįžai.

Nepasitiko tavęs motutė

Ir negirdėjai balso švelnaus.

Sibiro taigoj kaulai jos guli,

Nes buvo mama laisvės sūnaus.

Ir seserėlės mėlynos akys

Ilgesiu spindi rytų šaly.

– Sese, dar grįšiu, – tyliai pasakęs

Kenčiančiam Kristui, tu išėjai…“

 

Saugumiečius ypač sudomino bunkeryje ant lentynos gulėję dokumentai: žvalgybos instrukcijos ir mobilizacijos karo metu instrukcijos, tiltų brėžiniai, lauko aerodromo Rietavo rajone, artilerijos mokyklos Plungėje ir kariuomenės Telšiuose teritorijų žemėlapiai, kunigų ir partizanų pranešimai, cheminio ir biologinio karo tyrimai.

Tarp įvairių daiktų bunkeryje buvo rasti veikiantys ginklai: 1941 m. gamybos graižtvinis šautuvas „Mauser“ 7,92 mm kalibro su 100 šovinių, kuriuo naudojosi partizanas Juozas (G. Nicponas – aut. pastaba), pistoletas „Walther“ 6,35 mm kalibro be šovinių ir pistoletas „Walther“ 7,65 mm kalibro. Jais naudojosi partizanė Rimas (I. Petkutė – aut. pastaba).

Agotai Irenai Petkutei, Prano, gimusiai 1932 m. Gulbių kaime, Laukuvos valsčiuje, 2002 m. suteiktas Karės savanorės statusas, pastatytas paminklas prie Norberto Vėliaus vardo gimnazijos Laukuvoje. Pasiryžimą kovoti už laisvę ir pasirinktą tikslą apibudina jos parašytas eilėraštis „Nepalūšim“:

 

„Kraujas teka, kraujas karštas,

Kraujas brolio, kraujas draugo.

Šitas kraujas šaukias keršto,

Iš to kraujo laisvė auga.

Klupsim, stosimės ir eisim,

Laisvėn eisim ligi kapo.

Kai su priešu atsiteisim,

Grįšim nemirtingais tapę!“

 

Mokyklos draugė T. Rubšytė sakė, kad pogrindžio poetė Irena Petkutė galėjo pasirašinėti slapyvardžiais: Neringa, Ramunė, Vilija, Vilnelė, Lakštingala, Kregždė, Žilvitis, prt.  Rimas.

Po daugelio metų Teresė Rubšytė-Ūksienė biučiulės Irenos atminimui skyrė savo eilėraščių ciklą. „Parašiau aštuonių eilėraščių ciklą savo nužmirštamai bičiulei, didvyriškai laisvės kovotojai, talentingai poetei… Jos atminimą noriu įamžinti savo eilėraščių strofa:

 

„Nors žuvus, gyva, tu! … Nužudytieji kelias…

Krauju pamaitinta, laisva vėl Tėvynė.

Per amžius bus šventas mums didvyrių kelias,

Ir ginsim jį amžiais, kaip protėviai gynė.“

 

Vilniuje kalinami Gerchardas Nicponas, Jonas Gečas ir ryšininkų punkto laikytojas Antanas Borusevičius 1954 m. kovo 24 d. Pabaltijo Karo tribunolo nuteisti 25 m. lagerio ir 5 metams tremties. Steponas Gečas buvo teisiamas kitoje byloje, jam skirta bausmė – 10 metų lagerio. MGB pulko baudėjai likvidavo ir besislapstantį Žemaičių apygardos štabo narį Juozą Stirbį-Rolandą su dviem partizanais: Alfonsu Baltrimu ir Kazimieru Burba.

Kaip teigia Mažųjų Vankių kaimo gyventojas Kazimieras Gedvilas, V. Montvydo-Žemaičio vyrai turėjo bunkerį tarp Lūksto ir Požerės (Paršežerio) ežero. Prie pelkių skardyje „brage“ gyveno Naujokas. Turėjo jau trečią žmoną ir 27 vaikus. Buvo aukštas, stambus, ilga žila barzda vyras. Jėgos turėjo kaip arklys. Būdamas 70 metų, prisikasęs bulvių maišą parsinešdavo namo už 8 km. Žiemą ir vasarą nešiojo vatines kelnes ir ilgus žvejo batus. Nieko nedirbo. Atsikėlęs (apsigyvenęs) buvo ant svetimos Klapatausko žemės, tačiau niekas jam nieko nesakė, nes bijojo, kad ko nors nepadarytų. Vertėsi tik žvejyba.

[…] Po partizanų žūties Naujokui „Čapajevo“ kolūkis pastatė trobesius prie Lūksto ežero. Jis vis girdavosi, kad jo sūnus – Aukščiausios tarybos prezidiumo sekretorius Naujalis (esą pasigrąžinęs pavardę) – iš Vilniaus davė nurodymą dėl statybų. Tikriausiai už tą „nuopelną“, kad pražudė Žemaitį, vyriausybė ir buvo davusi kolūkiui nurodymą vykdyti bet kokį Naujoko norą.

Vėliau, 1953 m. rugsėjo 14 d. LTSR VRM pranešime (ataskaitoje) TSRS VRM apie Žemaičių apygardos štabo likvidavimą bus rašoma:

„1953 m. rugpjūčio 23–27 dienomis LTSR MVD likvidavo aktyviausią vadinamos Žemaičių apygardos centrinį ginkluoto nacionalistinio pogridžio štabą ir jos pogrindinę spaustuvę. […]

Žemaičių apygardos štabui ir jo bandoms MVD organai ne kartą sudavė reikšmingus smūgius, todėl 1947–1951 m. nukauti 524 banditai, iš kurių 5 – apygardos vadai, 48 – apygardos štabo nariai, areštuota 250 banditų, 1839 ryšininkai ir talkininkai. Paimti 84 kulkosvaidžiai, 314 automatų, 422 šautuvai, 516 pistoletų, 409 granatos ir per 60 000 šovinių.

1952 m. pradžioje Žemaičių apygardos junginiuose buvo 26 teroristinės grupės, kuriose veikė apie 236 ginkluoti nacionalistai. 1953 m. rugpjūtį Žemaičių apygardoje kartu su štabu buvo 6 banditų grupės, iš viso turinčios 26 banditus.

Nuo 1950 m. Žemaičių apygardos štabas spaustuviniu būdu leido antisovietinius laikraščius „Laisvės balsas“ (daugiau, kaip 100 egz. tiražu kas mėnesį), „Malda girioje“ (50–100 egz. tiražu), eilėraščių rinkinį „Laisvės kovų aidai“ (iki 100 egz.), taip pat įvairius lapelius, įsakymus gyventojams, karikatūras ir kitus antisovietinius dokumentus.

Savo antitarybinius leidinius Žemaičių apygardos vadeivos platino per bandos dalyvius ir platų ryšininkų bei rėmėjų tinklą – tarp Varnių, Rietavo, Telšių, Plungės, Kelmės, Šiaulių, Užvenčio, Skaudvilės, Mažeikių ir kitų Lietuvos rajonų gyventojų.

Nuo 1948 m. Žemaičių apygardai ir į ją įeinančioms bandoms, kurios daugiausia veikė minėtų rajonų teritorijose, vadovavo banditų vadas Vladas Montvydas, Jono, slapyvardžiai: Žemaitis, Etmonas, Dėdė, gimęs 1910 m. Varnių raj. Palūksčio (taip parašyta pranešime, turėtų būti – Gatautiškių) kaime, buožių šeimoje, bandoje nuo 1944 m.

Apygardos vadeivos adjutantas – Bronius Alūza, Vinco, slap. Eimutis, Perkūnas, Sakalas, g. 1933 m., bandoje nuo 1951 m. Štabo narys – Bronius Baltrušaitis, Izidoriaus, slap. Paulius, Bastūnas, g. 1923 m. Raseinių rajone, bandoje nuo 1950 m. Štabo narė ir antisovietinio laikraščio „Laisvės balsas“ redaktorė – Irena Petkutė, slap. Rima, g. 1926 m. Varnių rajono Gaudaičių (turėtų būti – Gulbių) kaime, buvusi mokytoja, bandoje nuo 1952 m. Štabo narys – Gerhardas Nicponas, sūnus Marijos, slap. Juozas, g. 1910 m. Budapešte, buvęs Vokietijos pilietis, nuo 1944 m. gyveno nelegaliai, bandoje nuo 1951 m.

Iš sučiuptų banditų parodymų nustatyta, Bronius Baltrušaitis pogrindžio dalyvių įtartas išdavyste ir 1952 m. banditų Šatrijos rinktinės vado Rekašiaus sušaudytas (kaip liudija kiti dokumentai, B. Rekašius buvo MGB agentūrinės kombinacijos auka).“

Žemaičių apygardos ryšininkė Teresė Rubšytė-Rūtelė prisiminimuose rašo:

„Nubudo Ašvija. Pirmosios gėlės margino šlaitus, o Ašvija gundė leistis pasroviui su keliaujančiais ledokšniais. Ledinis bundančios Ašvijos vanduo grūdino. Širdis džiūgavo, atgimusi gamta kvietė džiaugtis gyvenimu.

Atmintina 1953-ųjų balandžio 25-oji. Aplankė bendradarbiai, diena buvo nuostabi, įsimintina. Vytautas [Jokubka] darbavosi savo fotoaparatu. Puikių nuotraukų liko iš tos dienos. Bendradarbį Donatą mačiau tada paskutinį kartą gyvenime. Ir Kazį, ir Aleksą… Visi jie jauni išskubėjo Anapilin. Beje, Kazį dar sutikau, grįžusi iš priverstinių „kurortų“.

Naktis ta, rodos, buvo kaip ir visos. Nakvynės pasiprašė bendradarbio Petro Porvanecko, Jaunodavos pradinės mokyklos vedėjo, mama. Petras išvyko sesijon – mokėsi neakivaizdžiai Klaipėdoje. Jo mama bijojo viena nakvoti. Gyveno jiedu mokyklos patalpose Galmininėje. Su mano mama ji sutarė.

Buvo vidurnaktis. Ir viešnia, ir mama su Onute, sesutės Emilijos dukryte, kurią leidau į mokyklą, jau buvo panirusios į sapnų karalystę. Ruošiausi ir aš.

Staiga – stiprus beldimas į duris…

– Kas ten?

– Svoji, otkroj (liet. Savi, atidaryk).

Atsklendus durų velkę, į kambarį įvirto trys ginkluoti čekistai: kapitonas Romanas, lydimas stribų.

– Ty arestovana, vot order na obysk (liet. Tu areštuota, štai kratos orderis).

Mamutė išsigandusi pabudo iš miego, o kartu ir Onutė. Abi sunerimusios ašarojo.

Romanas perskaitęs arešto orderį, šiurkščiai griebė mane už rankų ir pasodinęs ant kėdės, sugriaudėjo:

– Sidi i ne dvigaisia s miesta (liet. Sėdėk ir nejudėk iš vietos).

Stribai ėmėsi kratos. Porvaneckienė ir už sienos gyvenusi mokytoja Adelė Žymantaitė buvo  pakviestos liudininkėmis, stebėjo kratą.

Išvertė visą kambarį, knygas išnaršė po vieną lapelį, išmėtė ant grindų, iššniukštinėjo kiekvieną popierėlį – nieko nerado. Laukiau tos dienos, buvau pasiruošusi, todėl nieko ir negalėjo rasti. Viską iškratę ir nesuradę jokių įkalčių, pareikalavo ruoštis – areštuota. Ant treningų apsivilkau paltuką, apsiaviau batelius. Čekistus galėjo džiuginti tik mamos ašaros. Manųjų jie nematė, tik begaliniai skaudėjo širdį, matant ašaromis plūstančią mamą. Ji palaimino mane. Ir į tai jai atsakiau:

– Neverk, mamyte, grįšiu… Grįšiu po trijų dienų, po trijų savaičių, po trijų mėnesių, trejų metų… Būtinai grįšiu. Tu tikėk ir lauk manęs, nepalūžk… Būtinai sulauksi, būk stipri, rūpinkis savimi… – šnibždėjau atsisveikindama. Mamytės skruostais plūstančios ašaros peiliu varstė ir degino mano širdį… Jaučiau – galiu apsiverkti.

Už durų laukė saugumiečių juodas automobilis. Įsodino, lydimą iš šonų ginkluotų „sargų“. Žvyrkeliu burzgė viliukas (pokario tarybinis visureigis – aut. pastaba). Pavasario padangėje aušo trumpėjanti balandžio naktis. Pilkšvas rūkas dabino pakelės krūmus ir miškus. Lydėjo lakštingalų trėlės, atsisveikindamos su laisva nelaisvėn patekusia širdimi. Mano galvoje pynėsi mintys: „Marija, globok mano Golgotos kelią. Dieve, stiprink kelyje, kad tik viena eičiau grotuotu keliu, kad pačiu sunkiausiu momentu mano lūpos tylėtų. Globok, Dieve, mamytę ir visus namiškius, lengvink mamutės širdies skausmą…“

Nuostabi buvo kelionė, nepamirštama:

 

„Areštavo, kai medžiai vos pumpurus skleidė,

Kai balandį gegužė kvatodama vijos…

Dar mačiau – už miškų kruvina saulė leidos,

Bet neteko matyti, kada patekėjo…

Palikau motinėlę beverkiančią seną…

Jos žodžiai durklu į širdį man sminga…

Nežinau nei kur ji, nei kaip begyvena…

Dieve stiprink, – meldžiuos, kad iš skausmo nemirtų…“

 

Tokių minčių lydima paryčiais atsidūriau Varnių stribyne (NKVD-MGB būstinė – aut. pastaba). Jaudulys atslūgo, jaučiausi drąsiai. Manęs laukė pirmoji apklausa: „Kur padėjai Ireną Petkutę? Kada mateisi su banditu Žemaičiu? Ir t. t.

Į beriamus klausimus buvo vienintelis atsakymas:

– Nieko nežinau, nieko nerašiau, jokių banditų nepažįstu…

Rytą, išvežant į Klaipėdą, kapitonas Romanas pasakė:

– Dievuška, lutše priznavaisia, tebia mėnše bit būdut… (liet. Mergaite, geriau prisipažink, tave mažiau muš). Tvoji pisma i stichotvorėnija u nas, ekspertiza užė sdelana (liet. Turime tavo laiškus ir eilėraščius, ekspertizė jau atlikta).

Ryte įlaipino į nedengtą sunkvežimio kėbulą, užmetė ant galvos brezentą. Iš šonų susėdo keturi ginkluoti šautuvais su durtuvais: stribai ir čekistai. Išvežė. Kur veš, nežinojau. Brezente akys aptiko skylutę. Pro ją stebėjau, kiek pajėgdama, pakelę. Supratau, kryptis – Laukuvos link, o iš ten – į Klaipėdą. Atvežė į MGB Klaipėdos srities valdybos vidaus kalėjimą, esantį Salomėjos Neries gatvėje, sunkvežimis sustojo priešais geležinius vartus.

Liko tėviškė su klevais ant kalno ir beržų takeliu per tėviškės žemės plotį. Ilgėjausi klevų, beržų takelio. Vienas prie kito augančių šimtamečių klevų kepurė, susiliejusi krūvon, sapnuose šildė, ragino grįžti…“ – pasakojo T. Rubšytė-Ūksienė.

„Atvežus į kalėjimą, po žeminančių procedūrų, mane nuvedė į rūsį ir įstūmė į kamerą Nr. 10. Joje stovėjo 4 vieno aukšto mediniai gultai, kaip platūs suolai-aslanai, bet toje kameroje „gyvenome“ tik trise. Nors joje langas buvo normalaus dydžio, iš lauko pusės jis buvo užmūrytas plytomis ir tik pačiame viršuje palikta siaura anga šviesai, todėl einančių žmonių gatve nematydavome. Nepaisant to, buvo griežtai draudžiama prieiti prie lango, matyt, kad nepabėgtume per tą paliktą siaurą plyšį.

10-oje kameroje, kur praleidau vos porą dienų, turėjau 2 kaimynes: vyresnę Stasę nuo Kryžkalnio, ir jaunesnę, galbūt net ir nepilnametę, Janiną Razbadauskaitę iš Jaunodavos kaimo, kur mokytojavau. Pamačiusi ją kameroje, nustebau, nes Janytę pažinojau. Kodėl ji čia? Už ką areštavo? Provokacija?

Janina prieš porą metų mane, vos pradėjusią dirbti Jaunodavoje, arkliu, teisingiau, dynia kumele (besilaukiančia kumeliuko), kolūkio valdžios nurodymu, vežė viduržiemy į Varnius, į vidurinę mokyklą, kur turėjau vesti parodomąją pamoką. Kelias buvo slidus, kumelė nekaustyta. Slydo, griuvo. Į mokyklą šiaip taip nuvažiavome. Ir pamoką apie minkštakūnius pravedžiau gan neblogai.

Kodėl jos buvo kartu su manimi vienoje kameroje, taip ir nesužinojau.

Pirmoji naktis išmiegota ant lentinio suolo. Ryte Stasė šokosi pagalbon, rūpinosi manimi. Sušukavusi išdarkytus plaukus, supynė kasą. Pati susitvarkė drabužius, kad treninginės kelnės laikytųsi, nes rūbuose buvo išpjaustytos sagos. Budėtojai buvo ištraukę ir kelnių gumas. Tardyti iškvietė tik Stasę. Manęs lyg nebūta. Grįžo patenkinta, pasigyrė, kad greitai ją išleis į laisvę, neranda nusikaltimo. Klausinėjo, gal noriu esantiems laisvėje ką nors perduoti. Siūlėsi padėti ir vis stengėsi kažką iš manęs išgauti. Klausinėjo ar pažįstu…, ar žinau… Dar iki sulaikymo buvau įspėta, kad kameroje gali būti agentų arba provokatorių, todėl į kalbas nesileidau. Stasė padainavo partizanišką dainą mano eilėraščio žodžiais:

 

„Sugrįžk, Klajūne, tavęs laukiu,

Tave sapnuoju naktimis.

Apie tave man vėjas kaukia

Liūliuoja širdį dainomis.

Greičiau pabelsk į mano langą,

Praverk darželio vartelius.

Išvydus šypseną taip brangią

Širdis iš miego man pabus…“

 

Ir taip toliau visus likusios posmus. Žiūri į mane ir klausia, ar negirdėjau tos dainos. Ją dainuoja partizanai prie Kryžkalnio. Supratau, kad ji nori bet kokiu būdu ką nors iš manęs išpešti, todėl apsimečiau, kad nežinau nei tos dainos, nei tų žodžių. Sakau, ne, negirdėjau, su partizanais jokių reikalų neturiu, jokio ryšio, nežinau jų. Stasė nutilo. Vėl linksma sukasi po kamerą, daro tvarką. Tada aš pradėjau pasakoti joms anekdotus apie ir prieš tarybų valdžią, aukštus partinius vadovus, Staliną, penkmečius, o ypač apie kolchozus… Juokindama kameros kaimynes, stengiausi užimti laiką, nenorėjau, kad jos manęs klausinėtų.

„Gaidys ir višta, pry kolchozo pririšta, kun nori, tun daryk, į kolchozą nevaryk.“

„Stalinas su žmona Revoliucija nuvyko į svečius Gruzijon pas mamą. Nusivežė dukrelę Partiją. Mama džiaugėsi sulaukusi vaikų. Panoro pamylėti, palepinti. Pasisiūlė naktį prižiūrėti dukrelę. Jaunieji patenkinti džiaugėsi. Tik vidurnaktį motina įbėgo pas miegančius, žadina sūnų:

– Stalinai, kelk Revoliuciją, Partija apsi..ko.“

Kalbėdama su kameros „draugėmis“ tyčia paminėjau Jadvygos vardą, o ką reiktų pasakyti ir kodėl – nutylėjau. Nepasakiau nė kur gyvena. Rūpėjo patikrinti Stasės nuoširdumą ir jos tikrąją paskirtį. Kaip vėliau paaiškėjo tardymų metu, mano buvo neapsirikta.

Prabėgo pirmoji diena – bejuokaujant. Pavakary Stasę iškvietė su daiktais. Išeidama ji dar kartą manęs paklausė, ar nereikia pas ką nors užeiti ir ką pasakyti? Man širdį kirbino nerimas – kodėl mane pasodino su tomis dviem kalinėmis? Koks Janytės vaidmuo, kodėl, ir už ką ji čia? Kodėl taip storojosi Stasė? Kokia jos užduotis?

Pradėjo slinkti dienos. Rūsio koridorius buvo išklotas kilimine danga, kad negirdėtume budėtojo žingsnių, nes jis, tyliai priėjęs prie kameros durų, per akutę žiūrėdavo, ar nesnaudžiame: dienos metu buvo galima tik sėdėti ant gultų, krėslų nebuvo. Sėdint nebuvo galima remtis į sieną, ir jeigu sargybinis pastebėdavo, kad kuri iš mūsų pradėdavo snausti, atidaręs duryse langelį sušukdavo: „V karcer pasažū (liet. Į karcerį pasodinsiu).“ Sunkiau būdavo, kai vakare apie 22 val., vos tik atgulus ir snūstelėjus, sargybinis prie kameros durų per langelį pašaukęs areštuotąją pagal pavardės pirmą raidę (pvz., „na bukvų R“), išsivesdavo į viršų tardymui. Ir jeigu tardymas užsitęsdavo visą naktį – net iki 3:00 ar 4:00 val. ryto, o grįžus jau 6:00 val. reikėjo keltis, sutvarkyti gultą ir sėdėti, sunku buvo ištverti po bemiegės nakties. Žinodamos, kad užsnūdus galime gauti įspėjimą, jog keliausime į karcerį, kuriame sėdėti nesinorėjo, laikydavomės iš paskutiniųjų. Kad neužmigčiau po naktinio tardymo, kameroje vaikščiodavau. Su laiku išsigudrinau, kad net ir vaikščiodama snausdavau. Bevaikščiojant po pusmečio nuplyšo batai – paduose atsirado skylių. Brolis Matas atvežė kitus, kurio vieno pade aštriu daiktu buvo įrėžęs: „Tera, laikykis – Matas“. Tai buvo vienintelė žinia iš artimųjų, kuri man labai pravertė tardymų metu. Džiugino tai, kad jie palaiko ir tiki manimi. Kai tardytojai siautėdavo, stipriau mindavau prie grindų batą, mintyse įsakydama sau: laikykis!

Kameroje stovėjo metalinis indas – nedidelė bačkos ar bidono apatinė dalis – didesnis, platesnis ir aukštesnis už kibirą, su metaliniu dangčiu. Tai buvo tualetas gamtiniams reikalams atlikti, vadinamasis „paraša“. Į tualetą mūsų nevesdavo, todėl viską atlikdavome kameroje. Ryte mus vesdavo praustis ir reikėdavo pačioms išnešti ir išpilti prausykloje į tualeto angą „parašos“ turinį. Prausykla buvo koridoriaus gale, dešinėje koridoriaus pusėje, ten iš čiaupo žiemą ir vasarą į lovį bėgdavo šaltas vanduo. Juo buvo galima nusiprausti. Kai „gyvenome“ keliese, „parašą“ išnešdavome nesunkiai, bet kai mane perkėlė į kamerą Nr. 2, ir ten dažnai būdavau viena, išnešti sunkų metalinį indą reikėdavo vienai. Būdavo sunku, niekas nepadėdavo. Nunešusi indą į prausyklą ir išpylusi į tualeto angą, jį išplaudavau šaltu vandeniu ir tuo pačiu indu parsinešdavau vandens į kamerą grindims plauti. Jos buvo pilko betono, sienos – dažytos baltai. Kadangi kalėjime nebuvo pirties, o jeigu ir buvo, manęs ten nevesdavo, stengiausi palaikyti švarą, kad kameroje neatsirastų utėlių ar blusų. Parsineštu vandeniu išplovusios kameros grindis, išpildavome jį tik kitą rytą, kai eidavome praustis, nes inde paliktas vanduo atskiesdavo mūsų atliekamus gamtinius reikalus. Stengėmės, kad kameroje mažiau smirdėtų. Nuo „parašos“ plovimo ir nuo nešvarumų mano rankos buvo išbertos raudonais niežtinčiais spuogais, bet vėliau alergija praėjo, oda prisitaikė prie aplinkos sąlygų.

Ryte apie 8:00 val. pusryčiams atnešdavo karšto vandens arbatai ir juodos duonos. Pietums apie 13:00–14:00 val. per durų langelį įkišdavo aliumininius dubenėlius. Su mediniais šaukštais valgėme sriubą, kurioje plaukiojo žuvų griaučiai arba parūgę kopūstai, o dugne matėsi „Kremliaus bokštai…“ Taip juokaudavome, kai kameroje būdavome dviese. Vėliau indus prižiūrėtojai surinkdavo, o po pietų 15-kai minučių išvesdavo į kiemą pavaikščioti. Vakarienei duodavo karšto vandens arbatai. Maistą valgydavome savo, nes kai tardytojas leisdavo, namiškiai perduodavo džiovintos duonos, kad nesugestų kameroje, gabalėlį mėsos ar lašinių, kartais džiovintų vaisių. Viskas būdavo susmulkinama, supjaustoma, kad nebūtų maiste paslėptas aštrus daiktas. „Otboj“ (liet. Poilsis, miegas) skelbdavo 22:00 val.

Nakčiai gultus reikdavo atitraukti nuo sienos, gulėti galva į durų pusę, pečiai turėjo būti nuogi, nebuvo galima visiškai užsikloti, kad budėtojas matytų areštanto kaklą, nes bijojo, jog nebandytume pasikarti. Visi gulėjo ant savo drabužių, po galva pasikišdavome ką nors iš rūbų, maišelį arba batus. Visą naktį kameroje degė šviesa. Jeigu „gyvenome“ trise ar keturiese, arčiausiai esančiam prie „parašos“ ir galva miegančiam į durų pusę, reikėjo iškęsti sklindančią iš indo smarvę ir priprasti miegoti tokiomis kankinančiomis sąlygomis. Smarvė buvo įsigėrusi į mūsų drabužius ir sąmonę, patirto dvoko prisiminimai kankino mus daugelį metų – net ir tada, kai buvome perkeltos į kitas kalinimo zonas (vietas).

Klaipėdos MGB kalėjime neduodavo nei skaityti, nei rašyti, buvome visiškai izoliuotos nuo gyvenimo, bet laiko veltui neleidau – vaikščiodavau. Kameros Nr. 2 ilgis – 4,18 m, plotis – 2,74 m. Beveik 12 kv. m niūrioje patalpoje nuolat sukau ratus ir mintyse kūriau eiles. Sukūrusi, daug kartų kartodavau, kad galėčiau įsiminti, nes kitaip nebuvo įmanoma išsaugoti savo kūrybos. Eiles stengiausi išlaikyti mintyse iki kito kalėjimo ar lagerio, kad pasitaikius progai galėčiau jas užrašyti. Deja, ne visas sukurtas eiles išlaikiau atmintyje ir užrašiau. Dalis jų iš atminties išsitrynė, nes patekusi į lagerį Archangelsko srityje neturėjau sąlygų jas užrašyti: buvo labai griežtos kalinimo sąlygos, be to, buvo ir labai pavojinga. Kalėjimo draugėms deklamuodavau eiles, bet jos nežinojo, jog tai mano kūryba. Deklamuodama ir kartodama galėjau jas geriau įsiminti ir išsaugoti. Vieną iš eilėraščių – „Jūs kalbate“ – paskyriau Žemaičių apygardos štabo partizanams:

 

„Niekad nebūsiu išdavikė

Ir nepalūšiu šiam kely,

Nors sienos keturios teliko –

Už lango geležys tvirti…

 

Jūs kalbat, minite mergaitę

Kaip ir šimtų šimtus kitų.

Širdim tiktai pas jus pareiti,

Palikus kamerą, galiu.

 

Tiek daug ir tiek mažai jums duota –

Paukštelių skambanti daina…

O man – vien geležinės grotos,

O man – vienatvė amžina…

 

Jūs kalbate, ar aš ištversiu,

Ar man užteks jėgų, drąsos.

Širdyje jūsų ryžtą, narsą

Jau per kalėjimus nešuos.

 

Čia taip ilgu, niūru be jūsų –

Tik negailėkite manęs!

Verta savos Tėvynės būsiu,

Ir meilė Lietuvai neges.

 

Nors piktos gaujos pavergėjų

Kankins mus, persekios, žudys…

Jus glamonėja laisvas vėjas:

Už laisvę nebaisi mirtis!

 

Jūs kalbate apie mergaitę

Ir šimtus tūkstančius kitų,

Prisiekusių į Laisvę eiti

Kalėjimų, mirties taku…

 

Kada taurė, kančios pritvinus,

Man iš krūtinės išsilies?

Kada sakyk, brangi Tėvyne,

Numirsiu prie tavos širdies?“

 

Tiesa, sėdint kameroje drauge su Daliūne, nuoboduliui malšinti sargybinis duodavo šaškes. Žaidžiant smagiau bėgdavo valandos, o mintys nuskriedavo aplankyti artimųjų ir paliktų bendražygių.

Kadangi tironas Stalinas jau buvo miręs, tardytojai fiziškai nebesmurtavo, žiaurūs tardymai su kankinimais ir mušimais buvo pakeisti kitais metodais – psichologinio poveikio priemonėmis. Tardytojai kalinius stengėsi palaužti morališkai, išsekindami nemiga, nuovargiu, laikydavo kamerose po vieną, skirdavo bausmes savaitei šlapiame karceryje, uždrausdami perduoti maisto ar švarių rūbų. Klaipėdos MGB kalėjimo kameroje Nr. 2 dažniausiai buvau viena, retkarčiais atvesdavo „draugę“ ir tada pakildavo nuotaika. Kartą per savaitę lankyti atvažiuodavo brolis, sesuo arba bendradarbis Vytautas Jokubka, apsimetęs giminaičiu – pusbroliu. Vėliau jis pasakojo, kad į Klaipėdą važiuodavo iš vakaro, iš anksto numatęs, kur pernakvoti, ryte eidavęs į saugumą. Pradžioje kambarėlyje, kur priimdavo maistą, būdavo pilna žmonių. Tekdavo pastovėti eilėje, kol priimdavo, dar tekdavo užpildyti blanką. Vėliau eilės sumažėjo. Jam atvažiavus pirmą kartą, siuntos perduoti nepavyko, nes iš svetimų nepriėmė. Grįžęs namo, su apylinkės pirmininko pagalba „įsigijo“ pažymą, parašytą rusų kalba, kad jis esąs mano pusbrolis. Vėl jam nuvykus į Klaipėdą, saugumiečiai iš jo jau priėmė man skirtas „peredačias“ (liet. Siuntinius). Vytautas kelionei į Klaipėdą stabdydavo pakeliui važiuojančias mašinas, vadinamas „papūtkėmis“. Jei pasitaikydavo, stabdydavo ir autobusus. Taip per vasarą iki rudens giminaičiai ir Vytautas man vežiojo maistą. Baigę antrą tardymą, dviem savaitėms mane buvo perkėlę į kalėjimą prie Dangės upės Jūros gatvėje.

Nudžiugau, kai su daiktais Čiornaja vorona (juodos spalvos automobilis, vadinamas Juodąja varna – aut. pastaba) nuvežė mane prie Dangės [upės] į raudonąjį pastatą – kalėjimą.

Pasijutau, kaip į rojų patekusi. Atsidūriau kameroje, kuri, jei ne grotos ant lango, buvo panaši į kambarį. Grotos neužstojo saulės, dangaus žydrynės, mačiau nardančias virš upės žuvėdras, klausiausi jų klyksmo. Ir niekas nebetrukdė naktimis miegoti dviaukštėje geležinėje lovoje, o ne mediniame gulte. Įsitaisiau antrame aukšte, kad geriau matytųsi pro grotas tas siaurutis laisvės vaizdas…

Taip ilsėjausi porą savaičių – laukiau būsimo teismo. Svajonės kūnijosi eilėmis. Pakartodavau mintyse keletą kartų. Saugojau galvoje, kad, atsiradus pirmai progai, jas užrašyčiau. Vienatvėje prabėgo dvi savaitės. Ir vėl: „Sobiraijsia s vėščiami (liet. Ruoškis su daiktais). Ir vėl Čiornaja vorona, vėl geležinis narvas su ginkluotais sargais… Ir vėl MGB rūsys Salomėjos Neries gatvėje Nr. 4. Automobilis sustojo prie tų pačių metalinių vartų. Jie atsivėrė, ir vėl po nuolatinių žeminančių kratų atsidarė metalinės [kameros] durys, vėl aidėjo žingsniai metaliniais laiptais. Ir vėl vienutė, vėl nežinia. Kodėl? Ką dabar teks patirti, kokius tardymo metodus naudos? Šiurpi ir nerami buvo naktis sugrąžintai į tardymų kalėjimą.

Niekas naktį manęs nekvietė na bukvu (pagal pirmąją pavardės raidę – aut. pastaba). Buvo neramu. Kas bus? Kas laukia? Ar sugebėsiu išlikti viena? Už viską labiau baiminausi grupinės bylos. Ir kam tada įrodysiu, kad esu nekalta, kad nieko neišdaviau. Meldžiausi. Gal tas ir sustiprino mane, davė jėgų, drąsino?

1950-tais MGB kalėjimo pragarą patyrė ir Albino Kentros sesuo, Rūtenio-Lukšto būrio partizanė Elena Kentraitė-Snaigė. Ji buvo žiauriai mušama ir kankinama, tardymo metu netekdavo sąmonės. Vėliau ją nuteisė 25 metams nelaisvės.

Arešto pradžioje mane tardė pagyvenęs tardytojas – Tardymo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas papulkininkis Dorochovas. Jis su manimi elgėsi labai kultūringai, neišgirdau iš jo nė vieno grubaus žodžio ar keiksmažodžio, kas tuo metu nebuvo būdinga rusų pareigūnams. Bet, matyt, jo darbo rezultatai viršininkų netenkino, todėl mano bylą grąžino tirti pakartotinam tardymui. Perdavė jaunesniam tardytojui – MGB „2-N“ skyriaus (kovos su banditizmu) poskyrio viršininkui vyr. leitenantui Mižensevui, kuris pagal savo charakterį ir tardymo metodus buvo visiška priešingybė papulkininkiui.

1953 m. balandžio 25 d. per pirmąjį mano tardymą (vertė jaunesnysis leitenantas Bortel) papulkininkis Dorochovas paklausė, ar pažįstu Petkutę Ireną. Atsakiau, kad pažįstu gerai, kartu mokėmės Laukuvos gimnazijoje. Teiravosi, kada paskutinį kartą buvome susitikusios. Kadangi žinojau, jog saugumiečiai turi duomenų apie mūsų santykius, pasakiau, kad susitikome atsitiktinai Laukuvoje 1952 m. rudenį, bet jokių ypatingų pokalbių neturėjome, pakalbėjome apie kažką nereikšmingo ir išsiskyrėme, daugiau nebesusitikome. Tardytojas neatlyžo, klausinėjo, su kuriais banditais buvau susitikusi. Prisiminiau, kad Laukuvos gimnazijoje per brolio Mato išleistuves mane šokdino saugumietis MGB vyresnysis leitenantas Nikolajus Kartašovas. Maniau, kad mane bandys verbuoti, bet jis elgėsi kultūringai, galbūt prisižiūrėdamas, o gal jam patikau. Jis buvo vedęs, gyveno su šeima Laukuvoje, o aš buvau dar jauna, todėl manęs jo planai ar ketinimai nedomino. 1952 m. gruodžio 24 d. Klaipėdos MGB valdybos įsakymu Kartašovas Nikolajus Nikolajevičius buvo atleistas iš pareigų kaip netinkamas tarnybai nuo 1953 m. sausio 5 d. Jis su šeima išvyko gyventi į Pavlovsky Posad (rus. Па́вловский Поса́д), Maskvos srityje. Tardymo metu sukūriau legendą, kad vieną kartą, man vaikštinėjant netoli Jaunodavos prie Ašvijos upelio, atėjo įtartinas asmuo, panašus į banditą, ir pradėjo man prikaišioti, kad bendrauju su saugumiečiu Mykolu, ir jis žinąs apie mūsų artimus santykius. Tai buvo mano sukurta legenda tardytojams apie santykius su Kartašovu, pasakojau jiems, kad palaikiau artimus santykius nuo 1949 m. rudens, nors iš tikro jokių santykių nei su juo, nei su kitais saugumiečiais aš neturėjau. Pasakojau, kad tas banditas pasisakė esąs partizanas slapyvardžiu Žentas ir pareikalavo, kad rašyčiau straipsnius ir eilėraščius, pasirašyčiau slapyvardžiu Rūtelė. Viską, ką parašysiu, turėsiu perduoti atėjusiam nuo jo žmogui ir pasakiusiam slaptažodį Žentas. Kadangi (taip sakiau tardytojui) palaikiau „gerus“ santykius su saugumiečiu Kartašovu ir bijojau banditų, kad nenušautų, parašiau keletą eilėraščių priešiškoje dvasioje tarybinei valdžiai. Po to vieną kartą pas mane atėjo žmogus nuo Žento, viską jam perdaviau ir daugiau neberašiau. Nežinau, ar Dorochovas patikėjo legenda, bet po to mane pradėjo tardyti naktimis: nuo 20, 21 arba 22 val. ir tęsdavosi iki 2, 3 ar net 4 val. ryto. Klausimus užduodavo tuos pačius, o aš kartojau tas pačias savo sugalvotas ir išmoktas legendas. Tardant prisiminiau V. Montvydo pasakytus žodžius, kad „kai areštuos, prisiminkite, ką prieš tai sakėte, ir nuolat tą patį kartokite“.

Vieną dieną tardytojas pareikalavo manęs išvardinti asmenis (draugus), su kuriais artimai bendravau. Žinojau, kad tikrins, todėl išvardijau savo pažįstamus žinodama, kad jie patikimi ir manęs neišduos, tai: Milašiūtė Michalina, Dromataitė Birutė, Poškutė Nijolė, Bersėnas Kazys, Grušas Donatas, Žymantaitė Adelė, Sankalas Jonas, Kuizinas Petras. Tardytojas paklausė, ar pažįstu Milašiūtę Jadzę. Sakiau, kad pažįstu, bet jokių santykių nepalaikiau. Klausė, su kuo gyvenau iki arešto, pasakiau, kad su mokytoja Žymantaite Adele. Iš karto tardytojas uždavė klausimą, ar pažįstu Adelės brolį Žymančių Antaną. Pasakiau, kad jis buvo septintos klasės mokinys, bet nesupratau, kodėl jis manęs to klausė.

Kalbėdama su tardytoju prisiminiau, kad Antanas Žymančius turėjo nedidelį akordeoną ir grodavo Jaunodavoje mokinių šokių vakarėliuose. Matydavau, kad ir jis nori pašokti su mergaitėmis, todėl nutariau išmokti groti akordeonu. Pasisekė pramokti su Antanuko pagalba. Greitai pati savarankiškai grojau vakarėliuose, o Antanukas šoko ir šypsojosi.

 Su seseria Adele jis gyveno tame pat išvežtųjų Bardauskų name kaip ir aš. Sugyvenome draugiškai. Tik vėliau, Nepriklausomybės laikais, sužinojau, kad Adelė buvo man saugumo skirta agentė-seklė. Viena mokytoja per eilinį mūsų buvusių pokario mokytojų susitikimą pasisakė, kad ir ją buvo užverbavę saugumiečiai sekti mane. Nuraminau, nemanau, kad bent kuo ji galėjo man pakenkti.

Po mėnesio tardymų MGB areštinėje, papulkininkis Dorochovas pradėjo klausinėti, ar pažįstu banditą (partizaną) slapyvardžiu Žemaitis. Sakiau, kad nepažįstu, bet žinau, kad toks yra, nes jį man minėjo I. Petkutė susitikimo Laukuvoje metu. Tada tardytojas paklausė, ar man yra žinomi Petkutės parodymai, užfiksuoti 1953-02-20 protokole, kur ji teigia, jog aš esu kalbėjusi su ja apie Žemaičio užduotį išleisti laikraštį „Malda girioje“. Pamaniau, jog tai provokacija, todėl pasakiau, kad jos parodymų nepatvirtinu, nes žinojau, jog Irena yra Žemaičių apygardos bunkeryje ir mūsų akistatos jie nepadarys. Gegužę mano tardymo grafikas suintensyvėjo: 1953 m. gegužės 4 d. nuo 21:00 iki 2:00 val.; gegužės 5 d. nuo 20:00 iki 1:00 val.; gegužės 6 d. nuo 21:00 iki 2:00 val.; gegužės 11 d. nuo 21:00 iki 2:00 val.; gegužės 18 d.  nuo 21:00 iki 2:00 val.; gegužės 19 d. nuo 21:30 iki 2:00 val.; gegužės 23 d. nuo 10:00 iki 17:00 val.; gegužės 27 d. nuo 21:50 iki 1:00 val.

Čia prabėgo mano pavasaris, vasara, atėjo ruduo, medžiai jau gelto.

Vieną rytą įlaipino mane į Čiornają voroną ir kaip „Tėvynės išdavikę“, beginklę merginą, užrakintą plieniniame automobilio narve, saugomą ginkluotų čekistų, išvežė nežinoma kryptimi. Pro grotuotą mašinos langelį negalėjau matyti kelio, vietovių, kuriomis mane lakino. Tik kai įvažiavome į miestą ir pro grotas šmėkštelėjo geltonos beržų kasos, supratau, – važiuojame per Kauną, esame Laisvės alėjoje. Nemačiau pavasario, nesidžiaugiau vasara. Prabėgo laikas tvankiuose požemiuose. Dabar supratau – jau vėlūstas ruduo…

Mašina riedėjo toliau. Kauną palikome. Aišku – veža į Vilnių. Kas manęs laukia tenai? Dieve, stiprink, neleisk palūžti…

Nugabeno į Lukiškių kalėjimą – girdėtą ir garsų.

Po įprastinių procedūrų atsidūriau atgrasioje erdvėje. Metaliniai laiptai vedė į antrą aukštą, kur aplinkui lanku kameros kaustytomis durimis su vilkeliais (rus. volčiok – langelis (skylė) duryse kaliniams stebėti – aut. pastaba), o priešais jas tarsi balkonas – koridorius, saugomas metalinių turėklų. Ir dar keli aukštai. Grindys padengtos kilimu, kad kaliniai negirdėtų prižiūrėtojo žingsnių. Nepamenu tiksliai, kurios kameros durys man atsivėrė, jų buvo gal daugiau kaip du šimtai. Atsidūriau vienutėje. Dviaukštės metalinės lovos iš abiejų šonų, vidury siauras takelis. Už lango geležinės grotos. Nyku. Kamputyje parašė. Pasirinkau lovą dešinėje, ant aukšto. Rytojaus nežinia kėlė nerimą, tik nuovargis darė savo. Jaunystė atspari rūpesčiams.

Nuramino gilus miegas. Pačiam vidurnakty miegą sudrumstė dejonė. Degė įkyri nuolatinė šviesa. Apsižvalgiau. Kameroje nė gyvos dvasios. Snaudžiau, rodos, grimztu į sapnų karalystę – ir vėl dejuoja ant gretimos lovos, aukštai. Išbudino, nesupratau, kas tai, gal man galvoje maišosi… Pirmoji naktis Lukiškėse buvo nerami. Ir iki šiol nesupratau: juk buvau sveika, protas nebuvo pasimaišęs…

Bylą grąžino iš naujo tirti, vėl naujas tardytojas, vėl prasidėjo tardymai po tardymų, nieko gero nežadantis čekistas. Vėl bemiegės naktys, vėl nyki vienatvė – be žmogaus.

Klaipėdoje atvažiavęs V. Jokubka saugumo pastate perdavė man siuntinį. Maistą iš jo priėmė, bet liepė palaukti. Kiek palaukus, peredačią (siuntinėlį, ryšulį – aut. pastaba) jam grąžino, bet maistas buvo supjaustytas. Jam pasakė, kad esu išvežta į Vilnių, kur bus teismas. Mano artimieji nežinojo, kur tiksliai buvau kalinama, todėl labai jaudinosi. Jie važiavo į Vilnių ieškoti manęs. Kai Lukiškių kalėjime gavau pirmąją peredačią, supratau – mane rado.

Skirtumas nuo Klaipėdos saugumo kamerų didelis. Pridėjusi ausį prie kameros sienos girdėjau beldimą. Stukseno man nesuprantamus garsus. Aišku – Morzės abėcėlė.

Prieš areštą žinojau, jog anksčiau ar vėliau mane suims, bet, deja, Morzės abėcėlės neišmokau. Labai gailėjausi, kad laiku nepasiruošiau kalinės likimui.

Tiesa, kai kalėjau MGB rūsyje, gretimoje kameroje (kaip vėliau sužinojau) buvo uždarytas ir mano pažįstamas partizanas Simas Budreckas-Algirdas. Jis stuksendavo į sieną tekstą, tikėdamasis, kad kas nors atsilieps, bet aš to šifro tada dar nesupratau. S. Budreckas 1953 m. liepos 6 d. buvo išvežtas į Stirbiškės kaimą (Rietavo vlsč.), į tariamą susitikimą su partizanais, ir ryšininko Tarzano (Andriaus Rimkaus, Juozo – aut. pastaba) sumanumo dėka jis pabėgo.

Prasidėjo vėl tie patys tardymai, tie patys reikalavimai: „Kur padėjai Ireną Petkutę? Kur slapstosi banditas Algirdas? Kas ta Samana? Kada su jais buvau susitikusi?“ Ir taip toliau. Kas naktį per tardymus atsirasdavo vis daugiau šakalų, ištroškusių kraujo. Įsiutę bėgiojo aplink, grūmodami kumščiais: „Govori pravdū, nam vsio jasno. Priznavaisia! (liet. Sakyk tiesą, mums viskas žinoma. Prisipažink!)“, – plyšavo.

– Jeigu viską žinote, kam dar klausiate? 

Įtūžę grasino akistata su minėtais asmenimis, grasino kalėjimu ir tremtimi iki gyvos galvos. Ir taip kiekvieną naktį.

Dienomis penkiolikai minučių išvesdavo pakvėpuoti oru į aptvarą. Jis buvo išdalintas trikampiais, aukštų sienų viršuje vaikštinėjo ginkluotas sargybinis.

Po kelių savaičių „viešnagės“, man vaikštant kaliniams skirtoje uždaroje aikštelėje, atskirtoje aukšta siena nuo kitos, vienas kalinys, matyt, gretimos kameros kaimynas, nutaikęs progą, kai sargybinis nematė, per sieną švystelėjo muilo plokštelę, ant kurios buvo užrašyta „Morzės abėcėlė“. Tai buvo begalinis džiaugsmas! Plokštelę paslėpiau paltuko kišenėje, baiminausi, ar nebus pastebėjęs čekistas. Nieko… Grįžusi laiminga į kamerą, Morzės abėcėlę išmokau per porą valandų. Nuo tada prasidėjo žinių siuntimo ir naujienų perdavimo seansai. Reikėjo mokėti ne tik rišliai stuksenti šifru siunčiamus žodžius, bet ir gerai suprasti, ką perduodavo kiti. Taip pajutau, koks pogrindžio gyvenimas verda už Lukiškių kalėjimo sienų. „Gyvenimas“ man pasidarė įdomesnis, greičiau bėgo laikas, bet sustiprėjo pavojus būti nubaustai, nes už teksto perdavimą Morzės abėcėle grėsė karceris“, – savo išgyvenimais dalinosi buvusi politinė kalinė T. Ūksienė.

Diena po dienos slinko spalis – šeštas arešto mėnuo. Apsipratau su kalėjimo kasdienybe. Slapčiomis nuo sargybinių, pridėjusi prie sienos [skardinį] puoduką, sekiau Lukiškių kalinių gyvenimą. Sienos ūžė kaip bičių avilys. Vienatvė nebekankino. Užsimezgė pažintys, bet atvirauti sau neleidau. Niekuo nepasitikėjau. Saugojau širdyje vado pamokymus…

Kad nesustingtų kaulai, stengiausi sportuoti. Pagelbėjo gretimai stovinčios dviaukštės lovos. Kaip tik prisitraukimams. Padėjo, stiprino ne tik fizines jėgas, bet grūdino ir dvasiškai. Skendau prisiminimuose. Širdis audė posmus, talpinau juos atmintyje.

Ramu buvo širdyje. Džiaugiausi – viena… Kas tie grasinimai, kumščio smūgiai. Viena… Byloje viena. Ne, nebūsiu išdavikė… Nepalūšiu tam kely… Tai teikė jėgų, stiprino dvasiškai.

Trumpam gavau kameros draugę iš Aukštaitijos. Neatviravom. Bet buvo gera – pasaugodavom viena kitą bendraujant su kaimynais. Pagaus kalbant – karceris…

Viena naktis giliai įsirėžė į atmintį. Įsiutęs čekistas garantavo, kad manęs laukia susitikimas su Montvydu, Petkute, Algirdu, Samana…

Negalėjau patikėti, kad jie suimti. O jeigu? Mano sąžinė švari, bet ką jie pagalvos? Ar nepalaikys manęs išdavike? Ar nesutrauks daugiau į kalėjimą? Kaip mano Elytė? Ar ir jos neareštuos? Būtų baisu…

Išsigandau, slogios mintys nedavė ramybės. Ar nereiktų viską užbaigti? Tik šmėstelėjo girdėta tiesa: rytas už vakarą gudresnis.. Ir, pasirodo, tiesa.

Toliau slenka diena po dienos – jokios akistatos. Čiornaja vorona nulakino mane į KGB rūmus. Veda mane per tokią salę. Priešingoje pusėje matau pažįstamą iš gimnazijos laikų Milę Vaitkutę. Laukuvoje ji gyveno pas senutę Vyšniauskienę. Žiemos metu mama ten ir mudu su broliu Matuku apgyvendino. Tai buvo, rodos, septintoje klasėje. Kad Milė areštuota, nežinojau. Tuo labiau kad ji buvo išėjusi į mišką pas partizanus. Pamatyti ją buvo staigmena. Ji iš tolo šaukė:

– Algirdą areštavo!

Nustebau. Kodėl ji šitaip? Atsakiau:

– Tokio nepažįstu…

– Budrecką Simą…

– Aaa…

Nesuprantamas, nesuvokiamas buvo Milės elgesys.

Mane tuoj įgrūdo į baką (speciali būda kaliniui izoliuoti, dezinfekuoti), tad nieko nebemačiau. Liko daugybė klaustukų.

Tardymai nesiliovė. Bet sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Išstatė mane atpažinimui. Pasodino mūsų trejetą. Nepažįstamas vyriškis, matyt, kalinys, ilgai stebėjo mus. Nepažinau jo. Negalėjo ir jis manęs pažinti. Nesijaudinau dėl to. Ir tardymų metu apie jį neklausinėjo. Tik po daugelio metų, vartydama savo bylą KGB archyvuose, išsiaiškinau, kad tai buvo užverbuotas Šatrijos rinktinės partizanas.

Nieko nežinojau tūnodama Lukiškėse apie E. Vitkutę-Samaną. Džiaugiausi, kad tardymų metu apie ją neklausinėja. Ir tik grįžusi iš lagerių, susitikusi Elytę, sužinojau, kad ją iškvietė į Vilnių, KGB rūmus, kad ten ją tardė generalinis respublikos prokuroras. Išlaikė tris paras. Tik akistatos nesugebėjo kagėbistai mudviem surengti. Nieko viena apie kitą „nežinojome“…

Sunku perduoti tą džiaugsmą, kuris suvirpino širdį po ilgos tardymų nakties išgirdus: „Vašė dielo zakončėno i peredana sudu (liet. Jūsų byla baigta ir perduota teismui).

Beliko laukti nuosprendžio. Žinojau, kad po teismo nebelaiko vienutėse, kad sutiksiu draugių, bus įdomesnis gyvenimas.

Teismas išgelbėjo nuo karcerio. Sargybinis nučiupo mane bendraujant per sieną su gretimos kameros kaimynu. Būtų jau išvedę į karcerį, bet čia žinia: „Sobiraisia s vėščiami. Na sūd…“ (liet. Ruoškis su daiktais. Į teismą…).“

1953 m. lapkričio 10 d. iš Lukiškių kalėjimo Teresę nuvežė į pastatą Vrublevskio g. 6, Vilniuje, kur per langą matėsi Gedimino bokštas.

Į teismą važiavo drauge su milicininku – kaliniu, nušovusiu žmonos meilužį. Teresę įsodino į metalinį narvą, milicininką lydėjo advokatas, visą laiką mokydamas, kaip kalbėti teisme. Sustojo mašina prie teismo rūmų.

Ginkluotos palydos saugomą Teresę nuvedė į pastato antrame aukšte buvusią tuščią didžiulę salę, kurios viduryje stovėjo keturkampis metalinis aptvaras. Jo kampuose sustojo ginkluoti sargybiniai su štikomis (durtuvais ant šautuvo vamzdžio galo – aut. pastaba). Aptvaro viduryje – „nusikaltėlė“, „Tėvynės išdavikė“, jauna mokytoja iš Žemaitijos – Teresė Rubšytė.

– Stot! Teismas eina…

Teismas visos sudėties: teisėjai, prokuroras, advokatas, sekretorė… Tik kaltinamoji kaip paukščiukas narve – nei gyvos artimos dvasios, nei jokio liudytojo…

Pabaltijo raudonosios vėliavos karinės apygardos Karinis tribunolas visą dieną „teisė“ Žemaičių apygardos vado V. Montvydo ir Rūtenio-Lukšto būrio partizanų ryšininkę, nors prokuroras ir teisėjai to nežinojo.

10:00 val. prasidėjo bylos klausymas.

Prokuroras siūlė už T. Rubšytės „nuveiktus darbus“ 25 metų nelaisvės, advokatas kaltinimus švelnino iki 10-ties.

17:50 val. teismas išėjo pasitarti, o 19:30 val. paskelbė verdiktą: 10 metų laisvės atėmimo kalėjime ir 5 metai be teisės grįžti į tėvynę. Siekė, kad Teresė daugiau nemokytojautų ir nerašytų.

Teisiamajai suteikė paskutinį žodį. Teresė, nebeturėdama ko prarasti, pasakė, jog atlikusi bausmę ir išėjusi į laisvę vėl mokytojaus ir rašys.

Advokatas sužiuro, atėjęs prie narvo siūlė rašyti kasacinį skundą, manydamas, kad teismas bylą peržiūrės ir bausmę sumažins…

„Nerašysiu jokio kasacinio skundo, greičiau vežkite į lagerį…“ – advokatui atsakė Teresė.  

Po teismo ta pačia Vorona Teresę drauge su nuteistu milicininku, kuriam už žmogaus nužudymą teismas skyrė 7 metus nelaisvės, grąžino į Lukiškes.  

Prasidėjo naujas kalėjimo laikas. Baigėsi vienutės dienos ir naktiniai tardymai. Perkėlė Teresę į bendrą kamerą, kur buvo nepažįstamos moterys. Patirtis neleido pasitikėti, atvirauti kalbantis, todėl dienos bėgo nuobodžiai ilgos. Norėjosi kuo greičiau ištrūkti, kuo greičiau į lagerį, ir nesvarbu, kur veš. Laukiant prabėgo Kalėdos, Nauji metai. Teresė apsiprato: bendros maldos, merginų giesmės, tyliai niūniuojamos dainos stiprino, išmoko nuo daugiau patyrusių žuvies ašaka susitaisyti suplyšusį darbužį. Siūlus pasidarydavo iš savo turimų rūbelių, nosinaičių. Iš namų atveždavo maisto, – badauti kalėjime neteko. Ypač skanūs būdavo tirpinti lašinukai su svogūnais, česnakais. Supildavo į gražias plastmasines dėžutes. Džiovintos bandelės su cinamonais, dar koks vaisius. Prižiūrėtojai viską susmulkindavo. Bijojo, kad neatneštų adatos ar šiaip buičiai reikalingo kokio daikto. Nuteistosios įsigudrino net siuvinėti žuvies ašaka. Nosinaites išsiskalbdavo pirtyje, išsilygindavo ant karšto kipiatoko (karšto vandens, arbatos – aut. pastaba) puoduko. Nėra to, ko varge žmogus nesugebėtų.

Gerokai po Naujųjų, Teresę perkėlė į etapą, vedė pasiimti aprangos.

Koks buvo džiaugsmas, kai ji sutiko laukuviškes mokinukes: Vandutę Matutytę ir Ireną Kugelevičiūtę, jos mokėsi žemesnėse klasėse ir mokyklos dar nebuvo baigusios. Teresei baigus gimnaziją, kai jau dirbo mokytoja Jaunodavos septynmetėje mokykloje, Vandutė su Irena dar trynė mokyklos suolą. Dabar jos visos čia – kartu. Teresė nežinojo, ir kad laukuviškiai Petras Bielskis ir Vytautas Tribičius taip pat buvo areštuoti ir nutiesti nelaisvės.

Merginų susitikimas buvo trumpas. Vandutę su Irute išvarė į traukinį, kuris etapais išvežė jas  į kalinimo vietas. Teresė, gavusi vatinką, kepurę, vatines kelnes, prakiurusius veltinius, kuriam laikui liko laukti persiučiamajame punkte savo išvežimo eilės. Iš to, kaip aprengė, ji suprato, kad veš į Šiaurę.

Nuteistąją T. Rubšytę išvežė į Archangelsko sritį. Su laukuviškėmis susitiko gal tik po poros ar daugiau savaičių. Vologdos peresilkoje (persiuntimo punkte – aut. pastaba) Teresė atrado bendraamžių merginų: Daliūnę iš Klaipėdos MGB kalėjimo, Ireną, kuri Lukiškėse trumpam lengvino vienatvę. Su Vandute ir Irute tapo tarsi viena šeima. Vilniaus peresilkoje jos trumpai matėsi prieš išvykstant į etapą, dabar, vėl susitikus, džiaugsmas buvo begalinis, žodžiais nenusakomas. Merginos sutiko dar vieną Ireną – Virkutytę iš Šilalės rajono, Judrėnų kaimo. Visos keturios sudarė tvirtą kumštį, visus nelaisvės metus jos kentė drauge, dalijosi duonos kąsniu.

Po gana ilgo „poilsio“ Vologdos peresilkoje, vėl etapas. Surinkdavo šimtus kalinių, kuriuos siųsdavo viena kryptimi – sudarydavo ešeloną, jo sudėtyje būdavo daugybė vagonų; pakeliui juos vieną po kito atkabindavo nurodytose vietose. Traukinys su Stolypino [krovininiais] vagonais judėjo Šiaurės link. Maisto davinys kelionei – sūdyta silkė. Troškuliui numalšinti kalinės maldavo vandens. Atsakymas – tyla. Atsigerti nedavė. 

Pukso geležinkelio stotyje atkabino vagoną, kuriame veik mėnesį pūškuodamas garvežys tempė savo aukas – daugiau nei šimtą „nusikaltėlių“ – politinių kalinių – moterų ir mergaičių, tarp jų buvo latvių, esčių, daugiausia – lietuvių. Išlipus iš vagono, jas pasitiko šūsnys sniego ir geliantis šaltis. Aprengtos vatinėmis kelnėmis, apsiaustos bušlatais (vatiniais apsiaustais – aut. pastaba), su ausinėmis kepurėmis ir skylėtais veltiniais ant kojų, lydimos šautuvais ir šunimis ginkluotų kagėbistų, pilkų žmogeliukų kolona lėtai judėjo į kalinimo vietą – Puksoozero lagerį. Kelią pastojo lygus, didžiulis baltas plotas, už kurio grėsmingai stovėjo aukštomis lentomis aptvertas, viršuje apjuostas spygliuotomis vielomis, su sargybos bokštais, aukštai iškeltais visuose kampuose, lageris. Vėliau sužinojo, kad lygus baltas laukas – tai ežeras, kad jame vasarą už spygliuotų vielų matys besiirstančias valteles, iš kurių liesis armonikos garsai, sklis ilgesingos rusiškos melodijos. Tai buvo gyvenvietė, esanti apie 20 km į pietryčius nuo Plesecko, per kurią teka plati upė Puksa, Archangelsko srityje, Rusijos Šiaurėje. 1954 m. pradžioje į Puksoozerą (Mechrenlago pataisos darbų stovyklą, priklausiusią GULAGʼo kalėjimų sistemai) buvo vežamos lietuvės, kur jos ypač sunkiomis ir atšiauriomis sąlygomis kirto mišką, kasė durpes, dirbo žemės ūkio darbus.

Aplink Puksoozerą buvo keturiolika mirties stovyklų, apjuostų spygliuotomis vielomis, su sargybos bokšteliais kampuose ir ginkluotais kariškiais, saugojusiais XX amžiaus vergus. Kankintus, muštus, be kaltės nuteistus, nes reikėjo rasti kaltę, kad pasidarytų statomam komunizmui pigią darbo jėgą, už kurią nereikėjo atsakyti. 1954 m. rudenį Mechrenlago pataisos darbų lageriuose kalėjo per 8 tūkst. moterų, 1956 m. – beveik 10 tūkst., tarp jų apie šimtas lietuvių moterų.

Atsivėrė metaliniai lagerio vartai. Į zoną moterys atėjo vos vilkdamos kojas. Vieną senutę, nepajėgusią eiti, moterys nešė. Kai kolona įėjo pro lagerio vartus, pakelėje spietėsi ten buvusios kalinės, jos šaukė: „Atvežė fašistes, tėvynės išdavikes, visas papjausim“ (rus. Привезли фашисток, изменниц родины, всех зарежем). Puksoozero lageryje bausmę atliko ne tik politiniai, bet ir kriminaliniai kaliniai, tiksliau, kalinės, nes tai buvo moterų lageris. Pasak Teresės, po metų jos visos susidraugavo ir bausmę atliekančios vietinės kalinės pykčio neberodė. Įvairūs keliai suvedė jas į lentomis apkaltą, aštriomis vielomis viršuje apraizgytą zoną, vadinamą lagpunktu. Išbadėjusius, išsekintus sunkių darbų žmones čia dieną ir naktį saugojo bokšteliuose stovintys ginkluoti kareiviai – sargybiniai.

Zonoje prie vartų stovėjo ilgas medinis pastatas. Prie namo pamato – paaukštinimas. Ant jo buvo keletas moterų ir stebėjo koloną. Lageris – ežero atkalnėje. Eilė barakų, išdėstytų tam tikra tvarka. Teresę su draugėmis nuvarė į atokiau stovintį baraką. Jos Atsidūrė ilgoje daržinėje – netašytų rąstų barake. Per vidurį – siauras takas. Pasieniais iš abiejų pusių dviaukščiai narai – lentiniai gultai. Sienose – mažyčiai grotuoti langeliai. Kampe – buržuika – metalinė krosnelė. Aitri prakaito smarvė – ją skleidė džiūstą drabužiai. O ir pačių merginų kūnai buvo prakaitu aplipę.

Naktis. Pirmoji naktis tolimoje Šiaurėje, Puksoozero moterų lageryje.

„Išaušo speiguotas rytas. Mano gultas – antras narų aukštas. Prie šono ilsėjosi Irena Kugelevičiūtė, iš kitos pusės latvė Anite Liepa. Apačioje miegojo Vandutė ir Irena Virkutytė. Ji taip pat iš gimtojo krašto – nuo lakūno Stepono Dariaus tėviškės, iš to paties rajono. Priėmėme į savo būrelį. Antroji, laukiviškė Irena, taip pat užsikorė ant antrojo gultų aukšto. Tarp abiejų narų – siaurutis praėjimas. Apie jį ir spiečiasi visa mūsų „šeima“. Pasiskirstėme: „dukra“ – Vandutė M., „sūnus“ – Irena K., „tėtė“ – naujai atrasta šilališkė Irena V., „mama“ – aš. Kiekvienai skirtingos pareigos. „Tėtis“ daugiausiai meistrauja, iš kur ištraukęs kokį plastmasės gabaliuką, šlifuoja kryželius, širdeles ar šiaip kokius meniškus daiktelius. „Dukrytė“ – siuvinėja, peltakiuoja (siuvinėja ištraukiant audekle siūlus – aut. pastaba) arba, jei turi iš ko, gamina valgį, stengiasi pamaloninti šeimyną. „Sūnelis“ – parankinis. Ji pasiuntinukas, nubėga ką nors parnešti, pašeimininkauja. Man tenka netgi svarbus uždavinys – rašyti skundus, laiškus, kurti posmus paliktiems laisvėje mylimiesiems, palaikyti ryšius su tėvynainiais – politiniais kaliniais, atsakyti į jų laiškus, kurių apstu sulaukia kalinės. Anksčiau nebuvo leidžiama rašyti, rašė tik rusiškai ir tik du laiškučius per mėnesį. Dabar jau laisviau. Gauti nebedraudžia, o ir rašyti galima lietuviškai. Be oficialaus pašto dar ir per rankas laiškai perduodami, pasiekia ir mūsų mergaites. Man padėdavo globėja Šura – kontoros buhalterė. Ji man sakė: „Rašyk laiškus, išnešiu ir pasiųsiu, rašyk, kiek tau reikės.“ Tai buvo man didžiausia Dievo dovana. Ji išsiuntė laiškus, jos dėka susisiekiau su namiškiais, sužinojau šį tą. Ne tik žinių, bet ir maisto siuntinį gavau. Parsinešti ėjome visos keturios. Jei norės atimti batavykės (kriminalinės kalinės), kad apsigintume.    

Anite pateko į lagerį iš traukinio. Vyko ieškoti savo dėdės, kalinčio Norilske. Užteko traukinyje pasakyti netinkamą žodį apie Staliną ir ją „supakavo“. „Apdovanojo“ dešimčia metų lagerio ir penkeriais metais be teisių grįžti. Anite baigusi Rygos universitetą, išvaizdi, maloni mergaitė, todėl netrukome abi susibičiuliauti. Pavargusios nuo sunkių darbų, atrasdavome laiko pabendrauti, tai stiprino, davė jėgų rytdienai. Anite buvo miesto vaikas, niekada nesusidūrusi su darbu miškuose, tarybiniuose kolchozuose. Bendrauti mudvi rinkomės gimtąsias kalbas, aplenkdamos rusų kalbą. Supratome viena kitą gal todėl, kad mūsų kalbos vienos prokalbės ir mums buvo gera bendrauti, nevartojant okupantų kalbos.

Pasakojo, kad Puksoozero lageryje, prieš man čia atsiduriant, kalėjo Achmatova – rusų rašytoja, poetė. Daug žymių žmonių čia praleido dalį savo gyvenimo, dalis jų pasiliko čia ilsėtis, išsekinti bado, nepakeliamų darbų, užmigo bado kančiose amžinu miegu.

Lageryje sutikau rašytoją Nataliją Sultan Girėj. Kilusi iš Vidurinės Azijos, gal Kaukazo. Tikriausiai iš Armėnijos. Nepamenu jos kilmės, bet aiškiai stovi jos smulkutis paveikslas: pailgų bruožų, gelsvos spalvos veidas, nuo darbų, vargų sunykęs. Ir tos spindinčios akys, kai ji su užsidegimu skaitė man savo istorinį kūrinį – romaną „Mitridatas“. Tikėjosi išleisti, kai išeis į laisvę. Prašė, kad imčiausi jo vertimo į lietuvių kalbą. Natalija – humanitarinių mokslų daktarė, literatūros ir kalbos mokslo katedros aspirantė, išėjusi į laisvę, vargais ne galais gavo valytojos darbą vidurinėje mokykloje.

Karantino metu mūsų barakas buvo saugomas sargybos. Lagerio zona buvo didžiulė. Aukšta lentinė tvora apjuosė daugelį ilgų, rąstinių barakų. Mūsų, politinių kalinių, barakas buvo arčiau tvoros, pakalniau prie Pukso ežero. Atokiau ant kalvelės buvo aptarnaujančio lagerį personalo barakas. Ten buvo valgykla, į kurią skubėdavome iš ryto ir grįžusios vakarais iš darbo. Buvo ir pirtis (bania). Joje turėjome galimybę nusiprasti bei išsiskalbti nešvarius drabužius.

Šeštą valandą ryto metaliniais dūžiais skelbdavo visai lagerio zonai: „Podjom“ (liet. Keltis). Netrukus po jo – skambalas rinktis prie vachtos geležinių vartų, kur kas rytą išsirikiavusios šaldavome, kęsdavome kratas, išeidamos į darbą.

Į darbą kolonomis ėjome dažniausiai po dvi, o kartais ir po keturias moteris. Kiekvieną rytą grėsmingai skambėjo įspėjimas: „Šag na lievo, šag na pravo – būdu strėliat!“ (liet. Žingsnis kairėn, žingsnis dešinėn – šausiu!).

Klampodavome traktorių išraustais taigos keliukais, per purvynus, telkšinčias balas, be vilties aplenkti pelkę, nesušlapti ne tik apavo, bet ir iki kelių kojų… Kartą, užsimiršusi pasukau į šoną. Laimė, Vandutė spėjo stverti mane už rankos, įtempė į balą. Spėjau pamatyti nutaikytą į mane sargybinio šautuvą…

Kalėjime maistas buvo prastas, todėl rėmė namiškiai. Brolis Matas dirbo mokytoju, sesuo Apolonija – Šiaulių pedagoginiame institute (ŠPI). Abu remdavo pinigais, mama siųsdavo maistą. Teresė gaudavo perlaidas ir siuntinius kartą per mėnesį, o būdavo, kad kartą per du mėnesius. Tos mergaitės, kurios negaudavo siuntinių, badaudavo, bet su jomis dalindavosi kalėjimo draugės. Skaniausi būdavo indeliai su lydytais spirgučiais: su česnakais ir pipirais. Atsiųsdavo lašinių, dešros, svogūnų, džiūvėsių. Už lašinius ar dešrą buvo galima gauti laisvadienį, nes kalėjimo prižiūrėtojams labai patiko lietuviškas maistas.

1954-ųjų vidurvasarį į Puksoozero lagerį aplankyti sesers atvažiavo Apolonija kartu su „pusbroliu“ Vytautu (Jokubka – aut. pastaba). Jie buvo prisikrovę lagaminus maisto, drabužių, kurių pageidavo Teresė.

„Nusipirkę bilietus, iš Šiaulių traukiniu išvykome į tą lagerį. Važiavome per Leningradą, Vologdą, Archangelsko link. Šalia mūsų vagono buvo restoranas. Į jį per mūsų vagoną nepraleido eiti. Žmonės, norėdami patekti į restoraną, turėjo lipti per mūsų vagono viršų. Prie Leningrado lipdami žuvo net trys keleiviai, nes prieš miestą yra daug viadukų, kurie kliudė ir sužalojo žmones. Per mūsų vagono langą bėgo kraujas. Prieš stotį traukinį sustabdė ir nuėmė lavonus. Leningrade persėdome į kitą traukinį, kuris važiavo per Vologdą Puksoozero link. Vologdoje traukinys stovėjo kelias valandas. Turėdami laisvo laiko, pasivaikščiojome. Miestas buvo niūrus, šaligatviai iš lentų, aplink pelkės, miškai, malkų rietuvės. Važiuojant gyvenviečių nesimatė, vien spygliuočių miškai, stotelės – medinės būdos, prie jų – budintys geležinkelininkai.

Atvykus į Puksoozerą, vaizdas buvo dar niūresnis – aplink lageriai, su sargybinių būdomis kampuose ir spygliuotų vielų tvoromis… Puksoozero miestelyje apsistojome pas vietinę rusę Šurą, kuri dirbo samdoma darbininke lagerio zonoje, gerai pažino Teresę, išnešdavo ir išsiųsdavo jos laiškus. Ji davė mums kambarėlį, kad turėtume kur pernakvoti. Aplink buvo nedideli mediniai namukai, prie pat miestelio – didelis negilus ežeras, už kurio buvo lageris. Iš miestelio iki lagerio – siauras lentų lieptas žmonėms pereiti. Dar tą pačią dieną persikėlėme lieptu per ežerą. Prie pat lagerio nepriėjome, matėme, kaip grįžo surikiuotos, sargybos lydimos kalinės. Tarp jų ir mūsų Teresė. Nėjome artyn, stebėjome iš tolo, bijojome, kad lagerio viršininkas gali neduoti leidimo pasimatyti.

Kitą dieną nuėjome pas lagerio viršininką prašyti leidimo pasimatyti. Gavome. Tą dieną Teresei davė išeiginę. Mus įleido į pasimatymų kambarėlį, kur buvo ilgas stalas. Iš vienos ir kitos pusės – suolai. Vienoje stalo pusėje buvo Teresė ir sargybinis, kitoje – mudu su Apolonija. Kalbėjome, valgėme, vaišinome ir sargybinį, kuris retkarčiais išeidavo parūkyti į kitą kambarėlį. Pasinaudodami ta proga, padavėme Teresei žirklutes, kurių ji laiške buvo prašiusi, ir pinigų. Be to, ji prašė parvežti į Lietuvą keliolika laiškų, kuriuos prie traukinio turėjo mums perduoti. Deja, kurjeris nepasirodė. Gal ir gerai, nes mums įlipus į vagoną, iš paskos įlipo du karininkai. Gal jie buvo skirti mums sekti, nes laikėsi netoli mūsų. Seserys susitiko po pusantrų metų nesimatymo, ir tas susitikimas buvo skaudus ir trumpas“, – prisiminimuose rašo V. Jokubka.

Teresei malonu buvo matyti savo artimus žmones, nors jų viešnagė truko neilgai. Lagerio valdžia bandė ją verbuoti, gyrė ir sakė, kad ji puikiai sutaria su draugėmis, daug žino, siūlė „bendradarbiauti“ – perduoti jiems žinias iš zonos, o už tai žadėjo laisvų pasimatymų su atvažiavusiais giminaičiais. Teresė viršininkui pasakė, kad ji nieko nežinanti ir niekuo negalinti padėti, todėl susitikimas su Apolonija ir Vytautu vyko pasimatymų kambaryje, dalyvaujant prižiūrėtojui, sėdint prie stalo skirtingose pusėse.

Ir tik vėliau Teresė sužinojo, kad po jos arešto kolega ir bendražygis V. Jokubka susitikinėjo su V. Montvydu-Žemaičiu, perėmęs ryšininko funkcijas, perduodavo partizanams siuntas, rūpinosi pogrindžio spaudos platinimu, popieriaus tiekimu.

„Susipažinau su ryšininke Stefa Meškauskaite, kuri gyveno netoli Laukuvos, rašiau atsišaukimus, mėginau kurti eilėraščius, kuriuos spausdino pogrindžio leidiniuose. Popierius buvo naudojamas įvairus: mokykliniai sąsiuviniai, spausdinimo mašinėlei – plonas popierius, plakatinis – viršeliams. Pavandenėje pirkau 5 kg storesnio popieriaus. Pardavėjas buvo labai nustebęs dėl tokio kiekio. Pasakiau, kad mokyklai labai reikia plakatams. Tą popierių vežiau iš Pavandenės į Jaunodavą slidėmis. Buvo pūga, daug sniego. Naktis. Grįžtant į Nevardėnus, sulūžo slidė. Be kelio, pėsčiomis grįžau namo. Popierių pradžioje T. Rubšytė, o vėliau aš pats perduodavau vadui V. Montvydui-Žemaičiui. Kad nekiltų įtarimų, pirkinius pogrindžiui pirkdavau įvairiuose miesteliuose, – prisiminimuose rašo V. Jokubka. – Vieno susitikimo metu Nevardėnuose su apygardos vadu V. Montvydu-Žemaičiu jam perdaviau atvežtą studento Mato Rubšio paketą iš Vilniaus su Liongino Abariaus, taip pat tuomečio studento, sukurtomis natomis pagal Irenos Petkutės – tada jau partizanės Neringos – ir Teresės Rubšytės-Rūtelės, kalinčios gulaguose, eiles.“

„Rūstaujant Šiaurės žiemai, nuo lauko darbų mane išgelbėjo darbas Puksoozero siuvykloje. Mokančias siūti mašina rinko į siuvyklą. Pateko mano „dukrytė“ Vandutė. Džiaugiausi nes atšiauraus oro sąlygomis kęsti šaltį jai buvo pražūtinga. Vieną vakarą Vandutė, parėjusi iš darbo, nudžiugino: siuvyklos viršininkas Prūsakovas pageidauja daugiau lietuvių į siuvyklą. Apsidžiaugiau. Siūti mašina mokėjau – mamytė turėjo „Zinger“ mašiną. Namuose šį tą pasisiūdavau, lopydavau. Mašina rankinė. Elektrinės nebuvo tekę bandyti. Rizika – ne muzika. Rytojaus dieną keliauju su Vandute ir kitomis mergaitėmis Puksoozero siuvyklon. Sunkios buvo pirmosios dienos. Reikia įvykdyti normą, aš dar neįpratusi prie elektrinės mašinos. Ši nenori manęs klausyti. Siuvame iš senų bušlatų vatines pirštines darbininkams. Įpratusiam normą pasiseka įvykdyti. Vandutė dirba, skuba. Dalį savo darbo užrašo man. Man nesiseka: per stipriai paspaudžiu – nykštys patenka po adata. Išvaduoju. Nėra laiko saugoti, guostis, kad skauda. Stengiuosi. Privalau kuo greičiau įsisavinti siuvėjos mokslą… Mašina sena, traukia siūlą, Mechanikas rusas – Ivanas. Lietuvaitės su juo nebendrauja ir jis aplenkia mus.

Varginga buvo pirmoji žiema siuvykloje. Išgyvenau ir džiaugiausi – nebereikėjo vargti kertant mišką ir dirbant kitus ūkio darbus. Pripratau prie pirštinių siuvimo – išmokau. Pati įvykdžiau normą. Net viršydavau. Ir mašiną išmokau susitvarkyti be Ivano pagalbos. Nenugalėjo Ivanas mūsų mergaičių. Siuvykloje dirbo ir Eta Abramova Salominienė. Ji palaikė mus. Ir Prūskovas mus palaikė. Aukštas, stambus, buvęs kariškis – papulkininkis, Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, teistas Stalino represijų metu. Kiaurai verdavo jo tamsių akių žvilgsnis, nereikėjo jam barti mūsų. Gerbėme jį, nes jis niekada ir nieko iš mūsiškių nepažemino. Bent aš to nemačiau. Ir apranga jo buvo kariška, rūsti – priešinga jo žmoniškumui.

Taip prabėgo pirma žiema sovietiniame lageryje – daugiau kaip dveji metai nuo nelaisvės pradžios. Prasidėjusius pavasario darbus sutikau vėl savo pirmoje brigadoje. Kad ir sunkūs, bet gamta savotiškai nuteikdavo. Trumpą poilsio valandėlę, pietų metu, kabindavome atvežtą košę užgerdamos kipiatoku, pakritusios ant žemės ilsėdavomės. Visada gailėjau vyresnio amžiaus moterų. Joms darbai buvo nepakeliamai sunkūs. Iki šiol menu pagyvenusią moterį Šimkienę iš Kelmės. Tada ji man atrodė senutė. Pagal dabartinį mano amžių ji buvo gal šešiasdešimties metų. Gailėjau jos. Ir Mažrimienė su dukra Stefute nebuvo iš stipriųjų. Abi žemaitės. Neteko sutikti jų grįžus. Malonios buvo sesutės Šakelytės: Stefutė ir Onutė. Tą vasarą jas išleido į laisvę. Atvažiavusi komisija peržiūrėjo bylas ir po vieną kitą paliuosuodavo (išlaisvindavo). Mūsų šeima perpus sumažėjo. Abi Irenas išlydėjome. Ir Etą Abramovą, ir Aneliukę  – mūsų vadinamą Kepėstiene. Labai simpatiška moteris, brandaus amžiaus. Niekada nesiskųsdavo, visada su šypsena.

Dvasiškai stiprino bendros maldos ir giesmės. Visas valstybines ir religines šventes švęsdavome. Kriminalinės, kai apsiprato, patyrė, kad nesame jokios banditės, ateidavo į mūsų baraką, maloniai bendravome.   

Vasaros Šiaurėje trumpos – sprindis. Pasibaigus ūkio darbams, kalinėms lieka tik durpes kasti. Paspaudė šaltis, pūgos privertė sniego. Darbuotis miškuose buvo sunku. Tada ir vėl atėjo išsigelbėjimas – Prūsakovas pareikalavo buvusių siuvėjų siuvyklon. Dar gerokai prie aušrą sargybiniai mus varydavo per užšalusį ežerą į miestelį. Ir pūgai siaučiant, ir šalčiui spiginant. Siuvykloje buvo jauku. Siuvėjų – nemažas būrys. Dabar lengvai įvykdydavau normą, nes jau ne naujokė, pratusi prie siuvimo mašinos. Ir Ivaną, tą nevykėlį, pakeitė lietuvis Juozas, apie 40-ties metų, labai nagingų rankų meistras. Jis ateidavo iš kito lagerio, buvo draugiškas, sugedus mašinoms, neturėjome rūpesčio, mielai jas taisydavo. Niekada nepriekabiaudavo. Jis atnešdavo padaręs mums siuvinėjimui įrankių. Man padarė lankelį, kabliuką, metalinį blizgantį šaukštelį, kryželį. Atnešdavo ir nepažįstamo man kalinio Juro Kliuko laiškus. Juras buvo menininkas. Nepamenu, kokiu būdu perdaviau jam mamytės ir savo nuotraukas. Juras padarė portretus. Mamytės portretas ir dabar tebekabo mano kambaryje ant sienos. Pasižiūriu kasdien ir, rodos, su manim tebėra brangiausias žmogus. Savąjį padovanojau dukrelei Gėjai. Atsiuntė Juras ir savo du portretus. Iš nuotraukos žvelgė juodbruvas vaikinukas, garbanotais plaukais, spindinčiomis akimis. Laiškai persunkti ilgesiu, meile. Pažadėjo, kai išeis į laisvę, surasti, prisiekinėjo laiškuose draugystę. Net žiedą su išraižytais inicialais perdavė, kad nešiočiau ir jo nepamirščiau. Į Lietuvą Juras grįžo anksčiau. Sesuo, atrodo, gydytoja, gyveno Vilniuje. Parašė dar laiškų į lagerį, o kai grįžau į laisvę, susirašinėjimai nutrūko. Kiti įspūdžiai, kitos nuotaikos. Taip ir liko tik Juro portretai. Paties neteko pažinti. Paslėpiau Juro portretus senovinėje mamos skrynioje. Vis baudžiuos perduoti genocido muziejui. Jau būtų laikas.

Už sienos buvo batsiuvių cechas. Ten kasdien darbavosi keturi vaikinai. Du buvo ukrainiečiai. Susipažinome. Jie gana pagarbiai elgėsi su lietuvėmis. Daug gero padarė Stiopa su Andriejumi mums, mergaitėms. Sulopydavo, pasiūdavo padus veilokams (veltiniams). Pasiūdavo labai gražias kambarines šliurytes (šlepetes). Viršų joms padarydavome mes pačios. Sandėlio vedėja buvo rusė Sonia. Ji dažnai prašydavo, kad padirbėčiau sandėlyje, kur būdavo krūvos senų drabužių. Rasdavau ten kailių liekanų, senų patalynės liekanų, šiaip visokio šlamšto. Išduodavau senus bušlatus pirštinių gamybai. Įsigudrinome ir į zoną parsinešti, radę padoresnę paklodę. Pasisiūdavom užvalkaliukų pagalvėms. Pasisiuvome ir kailines pirštines, kad turėtume, jei kas. Buvo visai neblogai, kol manęs neperkėlė į kitą cechą siūti artistams kostiumų. Ten buvo daugiau siuvėjų, jau tikrų, pramokusių. Aš buvau „žalia“. Gaudavo sukirpto drabužio detales. Teko mokytis. Iš karto buvo labai sunku. Ir siuvau, ir ardžiau, ir ašarojau. Nepasidaviau. Juk viską galima padaryti – pramokau. Meistras buvo patenkintas. Irgi buvęs kalinys – žydas, jau atlikęs bausmę. Pasakojo, kad jis buvo vedęs estę, Puksoozero kalinę, kai ši atsėdėjo bausmę. Dėl kažkokių priežasčių žmona išvyko į Estiją, meistras liko darbuotis siuvykloje. Nebepamenu jo vardo, bet dirbti naujame ceche palaipsniui darėsi nejauku. Praėjo Naujieji 1956-ieji metai. Su nerimu keliavau į darbą. Neguodė ir tai, kad neteks klampoti per gilų sniegą taigon, versti medžius, kad kelias per ežerą trumpesnis ir darbas malonesnis patalpoje. Tylėjau ir laukiau išeities. Ir sulaukiau. Įpusėjus sausiui, užsibaigė darbas ne tik siuvykloje, bet ir visame Puksoozero lageryje.

Vieną 1956-ųjų sausio rytą lagerio vadovybė pranešė, kad mes, politinės kalinės, susiruoštume rytojaus etapui. Veik prieš porą metų mūsų etapas čia išsilaipino. O dabar… Vėl etapas ir nežinia, kur teks toliau tempti kalinės dalią…

Kitos dienos rytą su ryšuliais paskutinį kartą išėjome pro lagerio vartus. Vėl klampojome per sniegą, bet ne į siuvyklą, o į geležinkelio stotį. Iki Pukso geležinkelio stoties – 16 km. Sulaipino į Stolypino vagonus (specialūs vagonai su grotuotomis kupė sekcijomis kaliniams vežti – aut. pastaba), sukimšo į narvus su dviaukščiais gultais. Už grotų vagono koridoriumi vaikščiojo ginkluotas sargybinis…

Laukė ilga, varginanti kelionė, bet buvau laiminga, pranyko baimė. Buvau tarp savų, niekas nebegrėsė. Mūsų džiaugsmui, nebebuvo su mumis keletos nepajėgių senučių kalinių. Jas išleido į laisvę, iš Pukso išvyko namo į Lietuvą. Jos laisvos, ir tai buvo didžiulė paguoda. Etna Abramovna, sesutės Šakelytės. Ir mūsų „šeimos“ abi Irenos – jau laisvėje. Iš mano „šeimos“ etapu judėjome tik mudvi su Vandute. Man bausmės nepanaikino, Vandutei sumažino.  Nežinojome, kur mus veš, kur kelionės galas. Buvo pats viduržiemis.

Traukinys pajudėjo ir riedėjo nuobodžia taiga, kurioje kaip kokios salos stūksojo sargybos bokštų žymimi lageriai. Daugybe jų nuklota visa pelkė. Kelionė varginanti, davė tik sausą davinį: duonos ir sūrios silkės. Valgėme, nes valgyti norėjosi, tik nebuvo vandens užgesinti troškuliui, o jis buvo baisus. Garvežys kauksmu įspėdavo, kad artėjame prie stotelės, bet mes nieko nematėme, nežinojome, kur mus gabena. Buvome tik prekė, sukimšta narvuose. Lydėjo monotoniškas bėgių dundesys ir prižiūrėtojų keiksmai, paprašius vandens. Nebepasakysiu, kiek parų tūnojome ant gultų, pagaliau traukinys sustojo. Ir vėl atsidūrėme Vologdos peresilkoje. Suvarytos į didžiules kameras, pirmiausia skubėjome jose padaryti tvarką: iškuopėme nešvarumus, o jų buvo apsčiai. Gavom karšto kipiatoko, samtį avižinės košės. Miegoti įsitaisėme ant plačių gultų. Buvome jaunos. Niekas nebuvo baisu. Džiaugiausi praleista diena, laukdama rytojaus.

Vologdos persiunčiamajame punkte praleidome gal porą savaičių. Vesdavo į pirtį. Turėjome galimybę išsiplauti apatinius rūbus, išsimaudyti. Dienos bėgo vienodai pilkos. Džiaugėmės, jei kuriai tekdavo plauti koridorių tarp kamerų. Plaudamos galėjome per volčioką, jei nematė sargybinis, žvilgtelt į kokią nors kamerą, nes buvo labai įdomu. Kartą nuvarė į kiną. Pamenu, tada žiūrėjome filmą „Aušra virš Nemuno“. Nenusakomas jausmas nelaisvėje mėgautis gimtojo krašto vaizdais, matyti savo tautiečius, žinomas brangias vietas.

Ilsėjomės. Sulaukėme kito etapo: atvežė po mūsų likusias kitas kalines. Atvežė jos mums, iškeliavusioms, skirtąją spaudą. Skaitėme laiškus, džiaugėmės, bet parašyti ir išsiųsti iš čia į namus negalėjome. Tai liūdino.

 Apsipratome, bet tada ir vėl pakėlė į etapą. Ir vėl Stolypino vagonas, vėl grotuotas narvas, troškulys ir ilga kelionė nežinia į kur. Ir dienos, ir naktys dundančiame traukinyje. Pagaliau Leningrado peresilka.

Apgyvendino visas vienoje kameroje, gana erdvioje, bet dvokiančioje, nešvarioje. Pirmas mūsų, lietuvių, darbas buvo paruošti kamerą. Išblizginome grindis, nuvalėme dulkes, pasiruošėme, kiek tai buvo galima, kad padoriau čia laiką praleistume. Vėl pirtis, vėl alkani vyrų – prižiūrėtojų – žvilgsniai į mus nuogas pirtyje. Pažeminimas, gėda… Juk mūsų jie nelaikė žmonėmis – tik daiktais, kuriais norėjo pasinaudoti. Deja…

Išbuvome porą savaičių, meldėmės, giedojome, dainavome. Sulaukėme likusių. Leido mums padirbėti pirtyje, išsimaudyti, išsiskalbti drabužius. Nuvedė į kiną. Jautėmės visai gerai, apsipratome, o tada vėl į etapą. Neblogi liko prisiminimai iš Leningrado persiunčiamojo punkto.

Leningrado peresilką palikome anksti rytą. O jis buvo gražus, saulėtas, be jokio vėjelio. Rodos, ir šalčio nejaučiau – buvau pratusi. Bet šaltis su saule, ir toks tykus oras buvo apgaulingas. Neatrodė šalta, nors tikriausiai buvo gerokai per 30 laipsnių. Terbukę nešiau plika ranka, nes maišiuko rankena buvo per maža, su pirštine netilpo. Iš kalėjimo į geležinkelio stotį kelio buvo vos penkiolika minučių. Įlipusi į vagoną, pamačiau, kad rankos pirštai, kurie laikė nešamą kalinio mantą, pabalę, nebejaučiau… Nušalau. Atsileido, skausmas stiprus, nemalonus jausmas… Ilgai vargau, atgijo pasiekus lagerį.

Ir vėl dundėjo vagonai su politiniais kaliniais – pigiausia darbo jėga, kuri turėjo Tarybų Sąjungoje sukurti komunizmą.

Garvežio tempiami vagonai vingiavo per neaprėpiamus taigos miškus, dundėdamas ir šnypšdamas lėkė traukinys į nežinią. Kankino ne tiek alkis, kiek troškulys. Tradiciškai daugiausia maitino duona ir labai sūria silke. Vandens – norma. Paprašius gerti, atsakydavo: „Nepoložena“ (liet. Negalima, nepriklauso). Mus kankino begalinis troškulys…

Po savaitės, o gal ir daugiau kelionės sustojome Kirove. Kaip ir kiekvieną kartą, iškentėme žeminančius patikrinimus, pirtį. Ypač pasibaisėtiną. Ir prie prožarkos (krosnies), ir pačioje pirtyje dirbo vyrai kaliniai. Jų gašlūs žvilgsniai su replikomis vertė mus gūžtis, trauktis į kamuoliukus. Pirtyje gaudavome [skardinę] vonelę (rus. taziką) vandens. Net besimaudydamos viduje jautėme įsmeigtus jų žvilgsnius pro durų plyšį. Iškaitintus drabužius irgi atidavinėjo tie patys vyrai gašliais žvilgsniais…

Mūsų, lietuvių, būrelį apgyvendino didžiulėje kameroje, kurios viename gale buvo lentiniai gultai, truputį pakelti nuo žemės. Atrodė lyg scena – ištisas paaukštinimas. Pasiskyrusios vietas, sugulėme viena prie kitos. Ilsėjomės. Dar nespėjus užmigti, prasidėjo karnavalas. Pajutome, kad per mus kažkas bėgioja, graibstosi palei kojas. Pamačiusios išsigandome: apie mus tiesiog pynėmis zujo ilgos, stambios kaip geri katinai žiurkės. Išsigandusios ieškojome išeities, reikėjo gelbėtis. Neliko nieko kito kaip nukreipti jas nuo gyvos mėsos prie kito maisto. Sudėjome turėtą duoną į tazikus ir padėjome žemiau. Žiurkės atitrūko nuo mūsų, darbavosi per naktį ir mūsų daugiau nevargino.

Praleidę keletą savaičių Kirove, vėl buvome pakeltos į etapą. Vėl sulaipino – sugrūdo – į vagoną ir, akylai saugomos ginkluotų palydovų, dundėjome į nežinią. Pro grotomis pintą langą negalėjome mėgautis žiemiškai pasidabinusia taiga. Garvežys prieš kiekvieną stotelę grėsmingai rėkė, vagonai monotoniškai dundėjo, kalinės meldėsi, giedojo, dainavo ir maldavo troškuliui malšinti vandens. Niekas nepasakė, nors ir klausėme, kur važiuojame, kiek laiko dar važiuosime. Vežė mus kaip gyvą darbo prekę, kaip vergus, ne žmones.

Po kelių mėnesių galiausiai pasiekėme Permės sritį. Vagoną atkabino Molotovo (vėliau pervadinto į Permės – aut. pastaba) geležinkelio stotyje. Iš ten – į Gajvos politinių kalinių lagerį. Atsidūrėme tarp įvairių tautybių politinių kalinių. Moterų iš Lietuvos čia buvo mažiau, nes nemažai jau buvo išleista į laisvę. Atradome: Janytę Arlauskaitę, šviesiaplaukę, ilgakasę, vienuolę Mariją (pavardės nepamenu), partizanę Elenutę Trijonytę iš Šilalės rajono, Bronę Tarsevičiūtę ir daugelį kitų pažįstamų. Atvykusios merginos greitai pritapo, likome lyg viena šeima. Kad ir nelengvas darbas, džiaugėmės – nebereikėjo kirsti taigos, įšalo žemėje kasti durpių“, – pasakojimą tęsė T. Rubšytė-Ūksienė.

Gyvenvietės pavadinimas kilęs nuo nedidelio upelio, dešiniojo Kamos upės intako. Gyvenvietėje įsikūrusi pataisos darbų kolonija priklausė ūkinei organizacijai „KamHES“ (Kamos Hidroelektrinė). Uralo kalnus, dunksančią taigą moterys matė tik iš tolo. Nuolatos supo juodi dūmai. Net išplautus drabužėlius lauke būdavo sunku išdžiovinti – pajuosdavo nuo tvyrančią dūmų, oro taršos

Teresei kartu su Vandute teko atlikti bausmę siuvykloje, kurioje dieną ir naktį dirbo dvi pamainos po 12 valandų – siuvo kombinezonus gaisrininkams. Teresei paskyrė nelengvą  sukirpėjos darbą. Įteikė jai lekalą – tokią tvirtą medinę formą, pagal kurią Teresė turėjo sukirpti brezentą ir pateikti siuvėjoms. Darbas buvo sunkus, nes tekdavo tampyti labai sunkius kiniškus impregnuoto kieto brezento rulonus, kelti juos ant tam skirto stalo, išvynioti jį sluoksniais ir po to labai dideliu peiliu, kurį tinkamai išsiaštrinant tekdavo gerokai paplušėti, pagal paruoštą formą, sukirpti reikiamą rūbo detalę. Brezentas – storas, sunkus, darbas – varginantis ir sekinantis. O čia: „Bystrėje, bystrėje…“ (liet. Greičiau, greičiau). Grįžus po pamainos, barake triukšmas – kitos moterys pamainai ruošiasi, o tos, kurioms dar nereikia darban, triukšmingai leidžia dieną… Miegas košmariškas, tik nuovargis priverčia užsnūsti. Ir taip diena iš dienos…

 „Ilgą laiką Gajvos lagery mūsų nepasiekė laiškai – nežinojo adreso nei namiškiai, nei draugai. Kai prasidėjo bendravimas laiškais, pragiedrėjo dienos, buvo smagu. Labai įdomius laiškus rašė iš Šiaurės lagerio Zigmas Švenčionis. Laiškai rimti, prasmingi. Adresą jam davė Vytautas Liatukas – mokyklos dienų Laukuvoje bendramokslis. Rašė ir pats Vytautas. Ilgai išlaikiau jo laiškus. Du jo broliai partizanai: Tadas ir Algirdas žuvo. Pažinau [juos] gerai, ne kartą dienavojančius mamytės artumoje maitinau, nešiau cepelinus, mamytės virtus, saugojau, kai jie ilsėjosi. Ateidavau, kai gyvenau tėviškėje, su jais ateidavo ir kiti kovotojai, daugiausia mūsų kaimynai, nuo kūdikystės dienų pažįstami. Mamutė juos labai mylėjo. Gyvenome be prabangos, bet pavalgydinti, pamylėti partizanus buvo mums džiaugsmas, kartu paguoda, kad dar yra, kas mus gina, kas pasiryžę atiduoti gyvybę už savo kraštą, už savo mylimus artimuosius, už Tėvynę.

Zigmo laiškai lankė mus jau ir Puksoozero lageryje. Skaitydavome juos visos būriu. Ir atsakymai buvo kolektyviniai. Visų mintis ir nuotaikas tekdavo man suguldyti į popierių. Laiškai buvo ir šmaikštūs, ir rimtimi dvelkė, ir šviesa ateities vizija. Zigmas vienintelis iš tų, kurio ne tik laiškai mus lankydavo, bet kuris, grįžęs į laisvę, mane surado Šiauliuose, kai jau pusmetį buvau grįžusi iš lagerio ir gyvenau pas sesutę Apoloniją, prižiūrėjau jos sūnelį Silvuką.

Tęsėsi malonus bendravimas laiškais su Jurgiu Kliuku, jo laiškus Puksoozere atnešdavo mechanikas Jonas, o į Gajvą jie plaukdavo paštu. Rašė ir Vytautas Bankauskas. Nei jo, nei Jurgio grįžusi nesutikau, nors retkarčiais, ypač kai mintys nuklysta į praeitį, prisimenu juos, linkėdama tik gero. Puksoozere, o vėliau ir Gajvoje laiškais bombardavo vaikinai. Reikėjo jiems svajonių, jaunystė troško šilumos, nors žodinio artumo. Niūri kasdienybė žudė.

Laikas bėgo. Iš namų parašė, kad atsakė į mamytės parašytą skundą ir mano byla bus peržiūrėta. Ypatingos reikšmės neteikiau. Jei kalėjime nesumažino bausmės ir neišleido laisvėn, negalėjau nieko gero tikėtis. Prabėgo pavasaris, nuskubėjo birželis, žingsniavo liepa. Lageryje artėjo didelė šventė – kažkoks sąskrydis. Ruošėmės ir mes – lietuvės… Mokėmės šokti lietuvišką tautinį šokį – vaizdavome lietuviškas vestuves. Aukštesnės mergaitės šokome už vaikinus, smulkesnės – paneles. Šokau su Elenute Trijonyte. Kad ji buvusi partizanė, sužinojau tik laisvos Lietuvos laikais. Ten neatviravome. Man teko pagrindinio šokėjo vaidmuo. Nors ir už grotų, jaunystė troško linksmintis. Smagu buvo repeticijose“, – prisiminimais dalinosi T. Rubšytė-Ūksienė.

1956 m. gegužės 10 d. TSRS Generalinės prokuratūros komisija (pirmininkas I. J. Kirijenko, nariai M. V. Jakovlev ir B. P. Tokmakov), susipažinusi su T. Rubšytės byla, sumažino bausmę iki 7 metų, o gegužės 30-ą išsiuntė pranešimą pataisos darbų kolonijos valdybai Molotovo apskrityje (iki 1957 m. taip vadinosi Permės apskr. – aut. pastaba) su slaptu užrašu „Sročno-Osvoboždenije“ (liet. Skubu-išlaisvinimas).

„Pamenu, dirbau naktinės pamainos metu ir nuo brezento ant rankos atrėpliojo voras. Žiūriu nustebusi. Voras iš lėto rėplioja manęs link. Laukiu. Juk voras – šventas padarėlis, jo skriausti negalima, jis neša laimę žmonėms… Rėplioja tiesiai manęs link ir iš lėto artėja. Grožiuosi juo ir laukiu. Šis patenkintas, kad netrukdau, rėplioja mano rankos delnu, pasiekęs riešą, tęsia kelionę aukštyn… Aukštyn iki pečių, iki kaklo…

Dieną, miegodama po pamainos, išgirdau šaukiant mano pavardę. Ieško manęs. Pakelia iš miego. Įsako prisistatyti lagerio viršininkui. Spurda širdis krūtinėje. Gal kuo nusikaltau? Nuėjau į kultūros ir auklėjimo dalį (КВЧ), įėjau į kabinetą, pasisveikinau. O viršininkas šį kartą nepiktas, net šypsosi. Tada jis man ir sako: „Pagal mamos prašymą, jūsų byla peržiūrėta, bausmė sumažinta iki penkerių metų ir pagal amnestiją jūs paleidžiama panaikinant ir teistumą.“ Žinia tarsi perkūnas suvirpino širdį. Aš laisva, laisva… Pagalvojau – mistika, naktį voras atnešė man žinią. Grįžau į baraką – laisvas žmogus! Širdyje mane apėmė dvilypis jausmas, džiaugiuosi – laisva, bet tuo pačiu liūdna, skaudu – čia liks daug bendro likimo sesių, draugių iš gimnazijos, iš Šilalės rajono. Artimiausia draugė Vandutė, silpnos sveikatos, smulkutė, neturi, kas ja rūpintųsi. Tėvelis su pamote Sibire, brolis-partizanas žuvęs… Ji grįžo namo tik po metų“, – tremties prisiminimais dalinosi Teresė.

Su ja kartu kalėjo Lukšto būrio, kuriam vadovavo J. Kentra-Rūtenis, partizano Juozo Matučio-Laimučio sesuo Vanda. 1952 m. vasario 18 d. Šilų–Girėnų miške žuvus Laimučiui, Vanda dar mokėsi Laukuvos vidurinėje mokykloje. Po metų grupė moksleivių buvo išduota, areštuota ir nuteista. Pabaltijo karinės apygardos Karinis tribunolas, vartydamas areštuotųjų gimnazistų laiškus, rado keletą ranka rašytų atsišaukimų, vaikams skyrė didžiausias bausmes. Kaip viena iš „nusikalstamos veiklos“ faktorių buvo paminėta ir teatrinė veikla bei netikusi jos įtaka. Vandai Matutytei „atseikėjo“ 25 metus ir 5 metus be teisės grįžti į Lietuvą. Su ja Teresė susitiko Vilniaus persiuntimo punkte, vėliau – Vologdos peresilkoje. „Keliavome“ po kalėjimus drauge iki mano paleidimo. Grįžusi politinė kalinė V. Mtutytė-Jankauskienė garsėjo išskirtiniais rankdarbiais. 1954 m. kalėdama Klaipėdoje, ji apmezgė šilko skiautės servetėlę, panaudodama žuvies ašaką. Lageriuose rankdarbiams naudojo siuntinių maišus“, – apie likimo drauges pasakojo Teresė.

Nelaisvės draugė buvo ir latvių rašytoja Anita Liepa. Vėliau prisiminimuose apie tuos laikus Anita rašė: „Dabar, kada dešimtmečiai mus skiria nuo Šiaurės speigų, lagerių, bado, pažeminimų ir įžeidinėjimų, pragariško darbo po atviru dangumi, mano atmintyje lietuvės mergaitės paveikslas beviltiškoje tamsoje šviečia tarytum švyturys.“

T. Rubšytę į laisvę oficialiai išleido įsaku 1956 m. liepos 12 d., bet faktiškai jos neišleido dar tris dienas, nes sekmadienį, liepos 15-ą lageryje buvo suplanuotas sąskrydis, kuriame Teresė turėjo šokti lietuvių tautinį šokį poroje, nes jai teko svarbiausias vaidmuo, todėl jos niekas negalėjo pakeisti. Tą dieną lageryje lietuvės nusprendė susirinkusiems parodyti, koks nuostabus Lietuvos kraštas, kokie nuostabūs lietuviški tautiniai šokiai, kokia stipri tautos dvasia. Jos pasirinko parodyti dažniausiai per vestuves šokamą labai smagų šokį. Moterys ruošėsi kruopščiai: laisvalaikiu repetavo, kūrė, lipdė, buvo išaudusios juostas, rišamas per liemenį ir po kaklu, pasisiuvusios tautinius sijonus, palaidines, žiurstus (prijuostes). Pasiuvo net vyriškus rūbus: kelnes, marškinius, kuriuos vilkėjo persirengusios aukštesnės ūgiu moterys. Iš kažkur buvo gavusios net ir šiaudinių skrybėlių.

Teresę išleido važiuoti namo tik pirmadienį, liepos 16-ą.

„Daiktų daug neturėjau. Tarp skudurų lagamine turėjau paslėpusi keletą nedidelių, ketvirčio sąsiuvinio dydžio ranka rašytų knygučių su savo eilėmis, sukurtomis kalėjimuose. Tai buvo mano pagrindinis turtas.

Sunkus buvo tas rytas. Skaudama širdim išėjau už zonos vartų, kurie atsivėrė man, bet užsivėrė lydėjusioms, tarp jų ir Vandutei. Mačiau ašaromis paplūdusias akis, širdy buvo tiek skausmo, kad rodės, ji neištūrės, tuoj plyš. Žvelgiau dar, prigludusi prie lentinės tvoros plyšelio, į nueinančias merginas. Mačiau visas tokias artimas ir brangias, einančias tyliai palenkusias galvas. Rymojau keletą minučių, ašaros ritosi skruostais…

Tuo tarpu išėjo mūsų gydytojas ir užkalbino:

– Ką, namo važiuoti nenorite? Ko verkiate?

Koks jis kvailys, pagalvojau, kaip jis nesupranta… Ir kažką piktai jam paskiau“, – pasakojo Teresė.

„Kamos upe pasiekėme Permę. Garlaiviu plaukiant buvo šalta, bet smagu, galėjau stebėti pakrantėse augančius miškus, kvėpuoti gaiviu oru. Buvau laisva, bet džiaugsmo širdy nebuvo.

Pagaliau – traukinyje, šį kartą keleiviniame. Slogus jis, kaip visas sovietinis gyvenimas. Pūškuodamas, prieš stoteles žviegdamas, tempė ilgą sąstatą Maskvos link. Įlipusi į skirtąjį vagoną, įsitaisiau kupė kamputyje. Keleivių grūstys. Čia pat rūko, kiti geria. Skęstu mintyse.

Pravažiuojame Kirovą, kuriame ne taip senai mus sutiko žiurkių pulkai. Sužviegęs ir atsidusęs garvežys pagaliau sustojo Maskvoje. Biletų kompastiravimas, ieškojimas „Beloruskij vokzal“ neleido pasižvalgyti po didžiosios šalies sostinę. Stotyje – netvarkė, žmonės grūdasi, ieško vietelės, kur prisėsti, kiti tūnojo prigulę kamputyje. Šį kartą sėdėdama traukinyje pajutau jaudulį. Juk neilgai, dar keliolika valandų ir pamatysiu Tėvynės laukus. Išgirdau kalbant lietuviškai. Važiavo trise, atsėdėję bausmę Intos lageriuose. Apkabinau juos kiekvieną kaip brolį. Išsišnekėjome. Pravažiavę Daugpilį, artėjome prie Vilniaus. Buvo graži diena. Vasaros vidurys. Spurdėjo širdis. Norėjosi šokti ant žemės ir ją išbučiuoti… Juk pusketvirtų metų prie jos neprisiliesta. Vilniuje vaikštinėti nėjau, išlipau į peroną, kol stovėjo traukinys. Netrukus jis ir toliau lakino mane.

Atvažiavome į Šaulius. Buvo naktis. Teko samdyti taksi, kad nuvežtų į Darkiemio gatvę nr. 9, kitapus geležinkelio. Taksistas vežė mane ilgokai, atvežė prie medinio namelio durų. Namuose sesers nebuvo, ji su vyru buvo išėję į pokylį Pedagoginiame institute. Beldžiuosi į duris. Tyla. Pakartoju. Pasigirdo svetimas balsas: „Kas čia?“. Pradedu aiškinti ir staiga pasigirsta vaikiškas sesers sūnaus balselis:

– Įleisk, sakau, kūmutė parvažiavo…

Silvijų prižiūrėjo kaimynų mergaitė. Jis žinojo, kad grįšiu, laukė. Apkabino mane, vadino kūmute. Jam buvo dar tik penkeri, bet jau, sesuo sakė, bandė rašyti man laiškelį – į zoną.

Buvo šeštadienis. Vakare trise: Apolonija, Aleksandras ir aš nuėjome į kino teatrą „Aušra“, kuris buvo netoli namų Žemaitės ir Basanavičiaus gatvių sankirtoje, įsikūręs seno, vadinamojo Traškų namo pirmajame aukšte. Ten pirmą kartą žiūrėjau indų filmą „Mergina iš Bombėjaus“. Kitą dieną, sekmadienį, autobusu Šiauliai–Klaipėda išvažiavau pas mamą, kuri laukė manęs, nes jau žinojo, kad grįžtu. Tikriausiai Apolonija paskambino pažįstamiems į Laukuvą, kad jie žinią perduotų mamytei. Mane paleido iš lagerio pagal jos kreipimąsi į Pabaltijo karinės apygardos Karinį tribunolą, kurio ji prašė peržiūrėti bylą, ir karinis tribunolas jau buvo informavęs, kad man sumažino kalinimo terminą, ir kad esu amnestuota…

Sekmadienį, liepos 22 d., Laukuvoje vyko Karmelio Kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidai ir mane, išlipusią iš autobuso, prie kelio pasitiko didelis būrys: Elytė, Aldona, Stefa ir visas pulkas klasės draugų. Mama tuo metu buvo atlaidų pamaldose, ji dėkojo Dievui už dukrai grąžintą laisvę… Po daugelio metų aš sutikau savo jaunystės drauges ir mane apėmė begalinis džiaugsmas, liejosi ašaros. Aš – namuose. Po pamaldų pas draugus atšventėme mano sugrįžimą, atėjo ir mama. Ir tik vakare draugai mane išleido. Išėjau namo į Bučių kaimą gimtais takeliais, numintais kasdien einant į mokyklą. Suklupau po palinkusiu tėviškės kryžiumi, kad padėkočiau už viską, ką Dievas davė man patirti. Mama, grįžusi anksčiau, jau tvarkėsi ūkyje“, – džiaugsmingai pasakojo buvusi tremtinė T. Rubšytė-Ūksienė.

Vėliau Teresė parašys eilėraštį „Sugrįžus“, kurio pirmose eilutėse girdėsis nelaisvėje praleistų metų skausmas:

 

„Tie patys krūmai ir miškai,

Prie kelio svyrantys beržai.

Ta pati tėviškė mana.

Tik aš, tik aš jau nebe ta.

Visur, kur einu, nueinu.

Prisiminimų tiek garžių,

O sieloje kiek daug kančios…

Nieks nesupras, nieks nežinos.“

 

„Grįžau į gimtinę pas mamytę, kurią arešto naktį palikau iš skausmo sukniubusią ir verkiančią. Sutiko mylimieji klevai… Rūpėjo, kaip gyventi? Kur mokytis? Sesuo Apolonija iš Vilniaus parvežė džiugią žinią: mane iš studentų sąrašų išbraukę tik po metų, todėl likusi galimybė tęsti studijas neakivaizdiniu būdu trečiame kurse. Per porą savaičių papildomai išlaikiau keletą egzaminų. Sesuo Apolonija (būsima docentė, mokslų daktarė, 1971 m. apsigynusi disertaciją „Gamtos pažinimas pradinėse klasėse“, parašiusi ne vieną gamtos pažinimo mokymo metodiką – aut. pastaba) ir jos vyras Aleksandras Jacikevičius, psichologas (1960 m. apgynęs daktaro disertaciją, nuo 1970 m. – habil. psichologijos daktaras), dirbo ŠPI dėstytojais, augino sunų Silvijų Erdvilą ir dukterį Viliją. Jacikevičių dėka aš vėl tapau studente neakivaizdininke, nes priėmė į trečią kursą, bet papildomai dar reikėjo išlaikyti užsienio literatūros, dialektologijos, akcentologijos ir kitų, kurių jau nepamenu, egzaminus.“

„Po metų, turėdama nebaigto aukštojo pažymėjimą, bandžiau ieškoti mokytojos darbo. Čia irgi pasisekė. Šilalės rajono švietimo skyriaus vedėja dirbo puiki moteris Eufruzina Davidonienė. Tai vienintelis žmogus, kuriam papasakojau visą savo likimo istoriją ir parodžiau dokumentus. Išklausiusi ir nusišypsojusi, perspėjo, kad vykčiau darbintis toliau, ten būsią lengviau, bet, sužinojusi mano pageidavimą dirbti arčiau tėviškės, kad galėčiau pagelbėti senai mamytei, sutiko priimti pareiškimą. 1957 m. vasaros gale gavau žinią, kad įdarbino Nevočių septynmetėje mokykloje. Joje išdirbau iki 1990-ųjų metų“, – prisiminimuose rašo T. Rubšytė-Ūksienė. 1959 m. ji baigė ŠPI, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Dirbdama Nevočių septynmetėje, dirbo ir Šilalės vakarinės mokyklos konsultacinio punkto vedėja. Nuo 1953 m. iki Atgimimo jos poezija niekur nebuvo publikuota – kas parašyta, gulėjo stalčiuose. Pirma poezijos knygelė „Verta tikėti saule“ išvydo šviesą 1993 m.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Teresė sutikdavo ir savo vaikystės draugę Eleną Kentraitę. Jos kalbėdavo ne apie prisiminimus iš jaunystės, o apie Elenos žuvusių brolių įamžinimą, atminties išsaugojimą. Nors ši tema skaudino širdis, bet jos kartu galvojo, kaip geriau tai padaryti.

„Su Kentrais buvome kaimynai, nors gyvenome už kelių kilometrų, gretimame Bučių kaime, gerai pažinojau visą jų šeimą. Man labai patiko jų gerai sutvarkytas ir prižiūrimas ūkis, gražus sodas. Ūkyje buvo takeliai ir suoliukai (lipynės), kuriais buvo galima lengvai perlipti per tvoras. Tai buvo padaryta dėl patogumo Kentrų kaimynams, kad jie galėtų eiti į Šilalę tiesiai per užtvertas ganyklas taku, vadinamuoju aukštupiu. Buvo ir kitas takas iš Bučių į Šilalę – per žemupį“, – prisimena Teresė.

Prasidėjus ginkluotam pasipriešinimui, Kentros-Rūtenio partizanų būrio vyrai ateidavo pailsėti pas Rubšius Bučiuose. „Ateidavo paryčiais arba naktį po 8, 10 ir net 12 vyrų, kad galėtų po žygių pailsėti. Buvo labai kultūringi. Pabuvę dieną žiemos metu namuose, vasarą – miškelyje, vakarais išeidavo. Jie mėgdavo pagiedoti, o kartais ir padainuoti. Po karo gyvenome penkiese: aš, mama, tėvelis ir broliai Matas ir Stasys, kuris slapstėsi nuo kariuomenės tvarte tėvelio padarytoje šieno slėptuvėje. Išbėgus Antanui į Vokietiją, tėvelį labai stipriai tardė enkavėdistai, todėl jis pasiligojo. Gydymui buvo reikalingi antibiotikai, o jų labai sunku buvo gauti, todėl 1946 m. spalio 22 d. jis mirė. Stasys legalizavosi ir toliau gyvenome drauge“, – pasakojo T. Ūksienė.

 „Mūsų namai iki okupacijos buvo pamėgti jaunimo. Mama labai gerbė, mylėjo kovotojus, išėjusius ginti Tėvynės. Jų maldos, giesmės ir dainos guosdavo. Dalis Rūtenio būrio vyrų buvo mano brolių draugai. To nepamiršo Kentrai ir partizanaudami.

Gyvenome sunkiai, patys skurdome, bet mama visada atrasdavo kuo pamaitinti juos alkanus: auginome bulves, turėjome kiaulių. Atėję partizanai, ką tiksliai paruošti valgyti, patys neprašydavo, ką mama išvirdavo, jiems viskas patikdavo. Ypač jie mėgo kaimiškus barščius ir cepelinus. Išeinant, duodavome vaistų, nes turėjome prikaupę, žinojome, kad partizanams jų labai reikia.

Atmintin įstrigo 1947-ųjų metų vasara, liepos grožiu alsuojanti diena. Mus aplankė gausus partizanų būrys. Sutarėme, kur ilsėsis, kada atnešti valgyti. Virėme su mamyte cepelinus. Ji bematant juos išvirdavo, neilgai truko ir šįkart. Stebėjausi jos sugebėjimais.

Uniformuoti, drąsūs jaunuoliai – partizanai. Visi jie pažįstami, kaimynai ar gretimų kaimų vaikinukai, gal net giminės. Iš Alkupio Viktoras-Keleivis ir jo brolis Kazys-Tigras – mano bendrapavardžiai. Tėvelis, menu, sakydavo, kad Alkupyje gyvena mūsų giminių. Tada nesusipažinome. Užtat dabar…

Išbuvau su partizanais iki vėlaus vakaro. Tarp jų – Simonas Budreckas-Algirdas, Jonas Rupšlaukis-Šarūnas, trys broliai Kentrai: Rūtenis, Sakalas, Tauras. Visi taip artimi, mylimi… Vienas jų – bendrapavardis – vadino mane sesute. Išsiaiškinau vėliau – jis tikrai buvo mūsų giminaitis – iš Alkupio, juodbruvas, su tamsiu apgamu ant veido.

Diena nuostabi. Supo gamtos ramybė, džiugino paukščių čiulbesys. Vaikinai ilsėjosi. Po dienos poilsio, pasodinti mamos suruoštos vakarienės, vyrai ruošėsi tolimesnei kelionei.

Man širdin krito nepažįstamasis, atėjęs nuo Kryžkalnio, iš kito būrio. Klajūnas. Aukštas, linažiedėm akim, švelnių veido bruožų, maloniai besišypsantis, santūrus. Partizanams pasimeldus, prietemoje atsisveikinau su broliais, taip juos vadinau, iki kito karto ir ruošiausi eiti namo. Klajūnas pasiprašė vado, kad leistų mane palydėti. Ėjome, jaučiausi pasakiškai, be lašelio baimės. Juk lydėjo Lietuvos karys, pasiryžęs atiduoti savo gyvybę gindamas mane. Į partizaninę kovą tada žiūrėjau romantikės akimis, nesuvokiau, kokie pavojai tyko mūsų kovotojų. Buvau tik šešiolikos, jaučiausi palaiminta.

Atsisveikinome prie darželio tvoros.

– Sesute, pabučiuok mane, – ištarė paspausdamas ranką.

Širdis džiaugsmu spurdėjo krūtinėje… Pabučiavau. Mano lūpos palietė vaikino skruostą, raudonis nuplikė veidą… Skubiai įbėgau į kambarį, kad Klajūnas nepamatytų, nesuprastų, koks jis man liko brangus.

Sekiau akimis nueinantį kovotoją, o širdis dainavo jam: „Sugrįžk, Klajūne, tavęs laukiu…“ Jaunos širdies ilgesys diktavo posmą po posmo. Gimė eilės, kurias perdaviau Stefutei, gyvenančiai už Kaltinėnų. Kad mano jaunatviškus posmus Klajūnas-Zenonas Paulikas gavo, skaitė ir pavertė daina, sužinojau tik vėliau, patekusi į MGB kalėjimą Klaipėdoje.

Kartą darbavomės su Matuku laukuose, prie mūsų lazdynėlio. Grėbėme šieną. Pasilabino. Tokie jauni, šaunūs, ginkluoti. Visas būrys, gal daugiau kaip 20. Kartu kaimynas Kostas Budreckas, Kentrai. Dingo S. Girčio ganyklose, alksnyno krūmuose. Nepraėjo pusvalandis – stribai su enkavėdistais. Supratom – vejasi, aptiko pėdsakus.

– Ar nematėte banditų?

– Matėm, matėm…

– Kur nuėjo?

Parodėme Tūbinių miško pusėn. Stribai patikėjo, nuėjo nurodyta kryptimi, nuo partizanų priešinga. Juozo Bukausko sodybos link.

Artėjo Velykos. Šilalėje ant gatvės grindinio pametė išniekinę dviejų nužudytų partizanų kūnus. Vienas jų gerai pažįstamas kaimynas pagal tėvelio tėviškę – Pranas Karbauskis-Margis, kitas – Kazimieras Šeputis-Dobilas. Tyčiojosi iš nužudytųjų, gąsdino – žiūrėkite, kas jūsų laukia, jeigu priešinsitės. Skausmas graužė širdį, bet pamestų, niekinamų partizanų nėjau žiūrėti. Nusipirkau tik nuotrauką, kurią padarė aukštesnės klasės moksleivis, buvusio dvarininko sūnus, tuo metu jau įstojęs į komjaunimą A. Račinskas. Pati nėjau pirkti. Parnešė pusseserė Zunė Ambrozaitė. Ji irgi mokėsi gimnazijoje. O, be to, mes buvome apsigyvenę pas tą patį šeimininką Zobielijoje – Šniaukštą. Kaip didžiausią brangenybę nuotrauką parsinešiau į tėviškę, parodžiau mamai, namiškiams, užrašiau žuvimo datą, kieno aukos ir paslėpiau už tapetų gerajame kambaryje, didžiojoje troboje – taip vadindavome. Joje ilsėdavosi užėję iš miško vyrai, jie ten valgydavo, melsdavosi, o išeidami sugiedodavo „Marija, Marija…“

Nuotrauką paslėpiau ir pamiršau. Bet vieną dieną ją priminė. Ir ne bet kas, NKVD-istai. Buvo jau pavasaris. Prieš pat mokslo pabaigą. Į klasės duris pasibeldė septintokas Henius (Henrikas) Vaišvila. Pasakė, kad turiu eiti į saugumą, į NKVD raudonąjį pastatą (dabar jis nugriautas, o buvo tuoj už Nepriklausomybės ąžuolo, beveik ten, kur dabar stovi Laisvės šauklys). Nutirpau visa, matyt, ir veidas pasikeitė, kad Henrikas ėmė raminti:

– Nebijok, prisipažink, kad turi nuotrauką, ir nieko tau nedarys…

Nueinu į raudonąjį pastatą, įeinu į kabinetą – ten čekistas. Klausia rusiškai, ar turiu nuotrauką. Pamokyta Henriko, prisipažinau turinti.

– Otdaij (liet. Atiduok).

– Čia neturiu, palikau namuose, kaime.

– Seičas prinėsi (liet. Tuojau atnešk).

Namo visą kelią bėgau pustekine (pusiau bėgomis – aut. pastaba). Kilo perkūnija. Skubėjau nekreipdama dėmesio. Su griausmu pliūptelėjo lietaus šuoras. Pylė kaip iš kibiro.

Namuose nuplėšiau tapetus, suradau nuotrauką. Ant jos užrašyta: „Tėvynės Didvyriai“. Žuvimo data. Suglamžiau nuotrauką, ištepliojau, kad nesuskaitytų… Skubu atgal, jau gerokas pavakarys. Įeinu. Atiduodu. Enkavėdistas paima ir:

– Idi (liet. Eik).

Išeinu. Atsidusau – šį kartą ištrūkau. Ačiū Henrikui. Jei ne jis, būčiau neprisipažinusi. Galvoje kirbėjo mintis – iš kur enkavėdistas sužinojo, kad turiu nuotrauką? Juk pati aš nepirkau… Išaiškėjo, kad pirkusiųjų sąrašą [saugumiečiai] gavo iš Algio Račinskio. Kodėl jis taip padarė? Stengėsi įrodyti lojalumą tarybų valdžiai? Įstojo į komjaunimą… Niekas nepadėjo. Į Sibirą išvežė vienus iš pirmųjų. Atgavus Nepriklausomybę, gerokai po Kovo 11-sios, Laisvės kovų dalyvis Kazimieras Kasiliauskas tremtinių būstinėje pasakojo matęs vežamą Račinskų šeimą. Algis dejavęs: „Dirbau jums, o jūs mus vežate…“

Rūtenio būrio vyrai ateidavo pas mus į Bučius ir man išvažiavus 1950-ais dirbti į Jaunodavą. Vėliau girdėjau ir apie jų žūtis; sunku buvo girdėti, daužėsi širdis…“ – po daugelio metų prisiminimais dalinosi T. Ūksienė.

„Rūtenis žuvo netoli mano dėdės Juozapo Jono Meškausko, mamos brolio, Dvarviečiuose. Dėdė buvo siuvėjas, partizanų ryšininkas, gyveno netoli kelio Šilalė–Laukuva, už kelių šimtų metrų nuo Racevičių sodybos. 1951 m. spalio 18 d. buvo ketvirtadienis, ūkanota turgaus diena, todėl pas Meškauskus vienkinkiu vežimu buvo atvažiavęs mano brolis Juozas Šlepavičius su žmona. Vežime kartu su jais buvo ir kalvis Mikalauskas (atrodo, iš Padievyčio kaimo). Po turgaus dienos jie aptarinėjo kažkokius reikalus. Apie pusę penktos vakaro rūke pasigirdo automatų serijos. Žvangėdamos grandinėmis namo į kiemą parbėgo pasileidusios Meškauskų avys. Brolis Juozas kartu su žmona ir Mikalausku greitai sėdę į vežimą išvažiavo, o dėdė Juozapas išėjo parvesti ganykloje buvusios pririštos karvės. Kažkodėl jo ilgai nebuvo ir po kurio laiko namo jį parvarė ginkluoti stribai, liepė pasiimti pasą. Daržinėje, tvarte ir name buvo atliktos kratos. Kaip tuomet sakydavo žmonės, stribai ieškodavo banditų net ir spintelių stalčiuose. Dėdę Juozapą, pusbrolį Stasį ir pusseserę Stefą stribai išsivarė kartu. Susodino į sunkvežimio, kuris stovėjo ant kalniuko su apleistomis, bet vietos gyventojų prižiūrimomis kapinaitėmis, priekabą. Meškauskų namuose liko verkiančios jauniausia pusseserė Birutė ir teta Olimpija. Taip pat sunkvežimyje jau sėdėjo suimti ir kaimynai: Jonas Songaila, Marytė Songailaitė, Marytė Jakavičiūtė ir kiti.

Kadangi Jonas Kentra-Rūtenis ir Algirdas Liatukas-Vasaris pamatė, jog NKVD smogikų būrys supa Racevičių sodybą, prasidėjo susišaudymas, bet supratę, jog jų jėgos nelygios, nusimovė batus, pasibučiavo ir basi nubėgo pro netoliese, maždaug už 50 m, gyvenusio Jono ir Juzefos Songailų sodybą, daubos link, apaugusios krūmais, prie kurios pakraščio ir pakirto Rūtenį kulka. Vasariui pavyko įsmukti į dauboje esančius krūmus. Nubėgęs į Girvainių kaimą, Liatukas paprašė žmonių žibalo, nes jį naudojo deginti lempose, ir nusiplovęs žibalu kojas, nubėgo toliau. Stribai, pamatę kelyje J. Šlepavičiaus vadeliojamą vežimą, išlaipino ir suguldė visus griovyje, atėmė arklį, nes reikėjo vežimu atvežti nukauto Rūtenio kūną iki sunkvežimio. Kadangi sovietinis sunkvežimis negalėjo privažiuoti drėgnu dirvonu prie daubos, stribai, atvežę suplėšytais rūbais Rūtenį, įsiūbavę sviedė jį į sunkvežimį, bet nesėkmingai – jis iškrito iš priekabos ant žemės. Dėdė Juozapas jau buvo pasiligojęs žmogus, todėl stribai liepė pusbroliui Stasiui pagelbėti ir šis paėmęs Rūtenį už rankos pajautė, kad ji dar šilta. Kadangi matėsi, jog žaizda buvo ties kirkšnimi ir buvo aprišta bintais, Meškauskai suprato, kad J. Kentra-Rūtenis nebuvo nušautas, o tik sunkiai sužeistas. Toje vietoje, kur buvo pašautas Rūtenis, žolėje mėtėsi tvarsčiai, ir tikėtina, enkavėdistai bandė palaikyti jo gyvybę, bet partizanų vadas, supratęs, kad bus tardomas ir kankinamas, galėjo nusinuodyti ampule, kurią jis buvo įsisiuvęs uniformos kitelyje. Prieš išvažiuojant vienas enkavėdistas rusiškai areštantams, suklupdytiems veidais į sunkvežimio bortus, pasakė saugoti jo „mordą“ (liet. snukį, menk. veidą), kad budeliai galėtų užfiksuoti Rūtenio atvaizdą ataskaitai.

Atvažiavus į Varnių stribyną, Jonas Kentra-Rūtenis jau buvo miręs. Išlaipinti iš sunkvežimio areštantai buvo suklupdyti stribyno koridoriuje veidu į sienas. Tardydami dėdę Juozapą (g. 1899 m.), enkavėdistai jį spardė, mušė per padus, nes jis negalėjo ilgai klūpoti, todėl kartais pritūpdavo. Jį paleido pirmąjį, namo jis parėjo pėsčias po dviejų dienų. Aštuoniolikmetė Stefutė (g. 1933 m.) buvo mušama kumščiais į galvą ir į nugarą, namo ji grįžo dar po dienos. Dvidešimt ketverių metų Stasys (g. 1927 m.), grįžęs tik po kelių dienų, spjaudėsi kraujais. Visi jie grįžo iš Varnių pėstute, namo reikėjo eiti apie 20 km. Enkavėdistams trūko įrodymų, kad Meškauskai palaikė ryšius su partizanais, nes jie viską, ką tvirtino sužvėrėję tardytojai, neigė. Kur enkavėdistai dėjo partizano Rūtenio kūną, niekas iš Meškauskų nežinojo. Tikėtina, kad jį užkasė Varniuose prie kariuomenės garnizono būstinės esančioje pelkėje“, – skaudžiais prisiminimais dalinosi T. Ūksienė.

Akmenį Rūtenio paminklui paliko buvęs partizanų ryšininkas, rėmėjas, neretai su Rūtenio būrio vyrais traukdavęs į žygius Titas Jokūbas Žymančius. Daug paminklų buvęs politinis kalinys yra pastatęs partizanams atminti, akmenį Rūtenio paminklui Titas buvo įrašęs savo palikimo testamente.

„Paminklo Rūteniui pastatymu rūpinomės visi kartu, bet labiausiai Albinas Kentra. Iš pradžių buvęs Šilalės rajono vyr. architektas, atvažiavęs į Dvarviečius, parodė vietą paminklui kažkur lankoje, kad nesimatytų nuo kelio. Ten būtų buvę sunku pastatyti, nes toje vietoje yra durpynas. Tada Albinas labai vargo, kol Vilniuje gavo leidimą įamžinti brolio žūties vietą arčiau kelio. Eskizą paminklui atvežė Albinas, paminklą pagamino šilališkiai meistrai, buvusių politinių tremtinių Bronislovo Rimkaus, kilusio iš Judrėnų kaimo, ir Stanislavos Jasaitės-Rimkienės, kilusios iš Nasvytalių kaimo, sūnūs: Albinas ir Gerimantas“, – prisimena buvusi politinė kalinė T. Ūksienė. B. Rimkus ir S. Jasaitė buvo ištremti į Irkutsko sritį, Ziminsko rajoną, Chazano kaimą. Jie ten susituokė, 1955 m. jiems gimė Albinas, o 1957 m. – Gerimantas. Šeima į Lietuvą grįžo 1958 m. birželio 26 d.

Paminklas Butigeidžio rinktinės štabo nariui, Šalnos tėvūnijos vadui, buvusiam Rūtenio-Lukšto būrio vadui Jonui Kentrai-Rūteniui stovi prie kelio Šilalė–Laukuva, netoli posūkio į Dvarviečius, jaunų pušaičių apsuptyje, tarsi išsiilgusių miško brolių, bylojančių, kad jie kovojo ir žuvo jauni už laisvę, kad miško brolių atminimas jiems brangus. Paminklas atidengtas ir pašventintas 2006 m. spalio 18 d. Jame iškalti Rūtenio nueito gyvenimo kelio ir pasipriešinimą okupantams įprasminantys žodžiai: „Mūsų jėgos ir gyvybė Tau, Tėvyne Lietuva.“

2006 m. lapkričio mėn. laikraščio „Artojas“ numeriuose: 88, 89 ir 90 buvo publikuotas Teresės Ūksienės straipsnis „Atidengtas paminklas Jonui Kentrai-Rūteniui“, kuriame rašoma:

„Prieš mėnesį paminėjome Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės vado J. Kentros-Rūtenio 55-ąsias žūties metines. Minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Laukuvos bažnyčioje. Jas aukojo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Išsirikiavo bažnyčioje vėliavos. Į iškilmes atvyko kariškiai, Vilniaus karininkų ramovės choras „Aidas“, rajono šauliai, krašto apsaugos vyrai, mokiniai, svečiai iš Tauragės, Telšių, Jurbarko, Klaipėdos, Raseinių, Kelmės rajonų bei iš kitų Lietuvos vietovių. Po bažnyčios skliautais aidėjo choro atliekamos partizanų dainos, virpinančios susirinkusiųjų širdis, vyresniosios kartos atstovus nukeldamos į skaudžią praeitį.

Po pamaldų vykome prie paminklo, kuris mūsų laukė palei kelią Laukuva–Šilalė, už 3 kilometrų nuo Laukuvos, Dvarviečiuose, netoli Rūtenio žūties vietos. Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos istorijos mokytoja, buvusi tremtinė Vera Macienė į susirinkusiuosius kreipėsi partizano Kerano žodžiais: „Mes nemirę, mes nemirę…“ Paminklą atidengė partizano Rūtenio brolis Albinas Kentra ir Juozas Norvilas. Skambant „Aido“ atliekamai Maironio „Graži tu, mano brangi Tėvyne“, buvo padėta gėlių, uždegtos žvakutės. Mokytoja Vera vėl sugrąžino mus į praeitį. Kentrų šeimoje 3 broliai (Leonas-Sakalas, Juozas-Tauras, Jonas-Rūtenis) žuvo. Sesuo Elena-Žibutė, Snaigė, [Onutė-Rasa] ir brolis Albinas liko gyvi, tačiau jiems teko patirti sovietinių gulagų baisumus. Šiandien Albinas – atgimusios Lietuvos metraštininkas.

„Daug buvo tokių, kurie šitą žemę aplaistė savo krauju. Jauni mirė dėl šios žemės, į kurią mes beriame pavasario grūdą… Šitą paminklą prieš mirtį paaukojo Titas Žymančius. Jis sakė: „Aš greitai mirsiu ir noriu, kad Rūtenio žuvimo vietoje būtų pastatytas paminklas.“ Jo statymu rūpinosi daugelis šilališkių. Pažvelgęs į paminklą, prisimeni ilgą, narsią kovą ir vieną iš klastingiausių Lietuvos okupacijų. Dabar dažnai kalbama, jog vyrai išėjo į miškus dėl to, kad bijojo eiti į sovietinę armiją. Šitas kryžius paneigia tokius pasakojimus. Rūtenis, Tauras, Sakalas ir jų mama apsisprendė nesitraukti į Vakarus, o pasilikti Lietuvoje. Butigeidžio rinktinė buvo didžiausias Lietuvos kovotojų junginys, išlikęs iki pat žūties. Į jį neprasibrovė išdavikai. Rūteniui pavykdavo jų išvengti, bet… Tąsyk į Dvarviečius atsikėlęs junginys išsiskirstė po įvairias sodybas žiemoti. Rocevičių namuose su adjunantu apsistojo J. Kentra. Šeimininkei Laukuvoje beperkant produktus, šnipė pastebėjo, jog ji paėmė alyvos ir rūkalų. Ji, žinojo, kad ši moteris neturi siuvamosios mašinos, šeimoje nėra rūkančiųjų. Šnipė apie tai pranešė Varnių garnizonui… O išdavystės išvengti neįmanoma… Šitose apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo daug laisvės kovotojų. Vieni su ginklu kariavo miške, kiti buvo ryšininkais, ūkininkai, rizikuodami būti ištremti, tiekė maisto. Ir tai yra viena iš unikaliausių pasaulyje kovų, kai maža tauta, kai 1941 m. okupavo Lietuvą, priešinosi be jokios pagalbos iš svetur. Kai kas sakydavo, jog kova yra beprasmė. Tačiau pralietas kraujas nenuėjo veltui“, – pasakojo Rūtenio brolis.

Partizanų Kentrų motina Ona Kentrienė nuo 1947 iki 1960 metų išgyveno slapstydamasi. Šiandien ji ilsisi Šilalės kapinėse. Tragiška laisvės kovotojų motinų dalia.

 

„Mačiau tave: sidabro baltos gijos

Pluošteliais driekėsi smilkiniais.

Širdy žaizda kraujuota, neužgijus…

Kai mano kraujas laistys gatvę,

Tai tu, motule, neraudok –

 Už brangią Laisvę Lietuvos!“

– deklamavo mokytoja Vera Macienė.

 

Tragiškos žūties dienos prisiminimais dalijosi vienintelė likusi liudininkė Albina Rocevičiūtė: „Prieš 55 metus, būdama 13-os, mačiau paskutines Rūtenio gyvenimo valandas. Tą rytą jie atėjo dviese: Rūtenis ir Algirdas. Apsistojo didžiajame kambaryje, ruošėsi įsirengti slėptuvę ir praleisti čia visą žiemą. Atsinešė rašomąją mašinėlę. Kitą dieną, man grįžus po pamokų, mama paprašė pabudėti lauke, pasižvalgyti, ar nesimato kur stribų ar enkavėdistų. Pasiėmiau istorijos vadovėlį ir išėjau į kiemą. Nieko įtartino nemačiau, tik šunys skalijo. Taip mamai ir pasakiau. Ji jau ruošėsi virti vakarienę, tėtis triūsė tvarte. Išėjusi vandens, mama tuoj grįžo nesava, nuskubėjo į kambarį, kur buvo partizanai, ir pasakė, jog esame supami. Netrukus išgirdau rusiškai: „Stoj, stoj… Ložys…“ (liet. „Stok, stok… Gulkis…), pamačiau šmėkšint uniformuotus šešėlius. Rūtenis su Algirdu apsikabino, atsisveikino. Suprato, jog kažkas išdavė. Mama paprašė: „Vyrai, nešaudykite, kad nors vaikai liktų gyvi.“

Aplink mūsų sodybą augo galingi ąžuolai. Partizanai pro juos pasuko Songailų namų link. Tik mes jau buvome apsupti trimis žiedais. Pasaloje stovėjo Varnių, Rietavo ir Šilalės enkavėdistai bei stribai. Laisvės kovotojai bandė prasiveržti, tačiau nesėkmingai. Automatų serijos kliudė Rūtenį ir jis sukniubo už 25 žingsnių nuo Songailų sodybos. Algirdas pabėgo ir dar keletą mėnesių Dievas leido jam tęsti kovą su klastingu bei nuožmiu priešu.  

Enkavėdistai tiksliai nežinojo, kur buvo partizanai. Pasigirdus šūviams, mama stvėrė paliktus jų dokumentus  ir sugrūdo į besikūrenančią krosnį. Bet šie suspausti nedegė. Tada nukėlė katilą bei ranka išskaidė popierius, kad greičiau suliepsnotų. Planšetes ir rašomąją mašinėlę paslėpė ant aukšto, po skudurais.

Pagaliau enkavėdistai užvirto pas mus. Ėmė klausinėti mamos: „Keli banditai pas tave buvo?!“ Mama pasakė, kad du. Visur ieškojo, tačiau nerado. Net mane, vaiką, išsivarė į lauką, po obelimi, tardė. Bet aš tylėjau. Nekenčiau jų. Negalėjau atleisti už nužudytą mano mylimą dėdę, tėvelio dvynį brolį kunigą, Joniškio gimnazijos kapelioną Povilą Rocevičių, už mūsų žmonių persekiojimą, tremtis, kankinimus… Tėvus išsivežė, o mes su šešiamečiu broliu likome namuose. Už kelių valandų vėl kažkas pabeldė į duris. Tai buvo mama. Atvažiavo rašomosios mašinėlės ir planšečių. Visą naktį garnizonas išbuvo pas mus. Mamą išsivežė. Taip ji pradėjo Golgotos kelią.“

Dimisijos pulkininkas Leonas Laurinskas apie Rūtenio žūtį taip pat negalėjo kalbėti be jaudulio: „Ši netektis buvo labai skaudi partizaniniam judėjimui. Todėl labai džiaugiuosi, galėdamas padėkoti čia susirinkusiems už jo bei visų žuvusiųjų pagerbimą. Prisimenu ir savo būrio vadą Praną Kaurbauską-Margį,  jo kartojamus žodžius: „Broliai, partizanai, niekada vilties nenustokime ir ginklo nepaleiskime iš rankų.“ Tad, gyvendami jų valia, turime būti budrūs, vieningi, nepalaužiami kovoje už Tėvynės laisvę.“

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos garbės narys, Laisvės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, dimisijos kapitonas Algirdas Petrusevičius sakė, kad šis paminklas turėjo būti pastatytas jau prieš 15 metų. „Ir tai privalėjo padaryti valstybė, taip išreikšdama dėkingumą už neįkainuojamą partizanų auką. Deja… Mūsų tauta turi būti dėkinga visiems kovojusiems“, – kalbėjo A. Petrusevičius.

Padėką už partizano Rūtenio vietos įamžinimą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriui išsakė vicemeras Raimundas Vaitiekus bei Laukuvos seniūnas Stasys Sakalauskas.

Savivaldybės administracijos direktorė Zita Lazdauskienė atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į paminkle iškaltus simbolius: Tikėjimą, Viltį ir Meilę. „Partizanai tikėjo savo kovos prasme, tikėjo Lietuvos laisve ir niekada neprarado vilties. Iškaltas kryžius vaizduoja tautos kančią, inkaras – viltį, širdis – meilę. Neblėstanti viltis pasiteisino, pralietas kraujas išaugino Tėvynės laisvę, kuria mes šiandien didžiuojamės bei džiaugiamės. Partizanai į kovą kilo vedami meilės: Tėvynei, gimtajai žemei, tėvams, broliams, visiems žmonėms. To mes negalime pamiršti. Tik meilė skatina žygdarbiams. Meilė Tėvynei ir žmonėms ugdo didvyrius. Išsaugokime savo širdyse meilę, kurios vedami partizanai kovo bei tūkstančiai padėjo savo galvas. Tada mes būsime stiprūs ir mūsų Tėvynė amžinai bus laisva“, – sakė Z. Lazdauskienė.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos centro valdybos narys, Vilniaus apskrities skyriaus pirmininkas Zigfridas Jankauskas padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie J. Kentros-Rūtenio žūties atminimo įamžinimo. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Padėkos raštus dimisijos kapitonas A. Petrusevičius ir dimisijos pulkininkas Leonas Laurinskas įteikė Juozui Norvilui, Zitai Lazdauskienei, Albinui Kentrai, Albinui Rimkui, Gerimantui Rimkui, Petronėlei ir Alvydui Kalnikams, Stasiui Sakalauskui, Aldonai Šulskytei, Stasiui Krušai, Algirdui Lučkauskui ir man, šių eilučių autorei. Savo pagarbą žuvusiems išreiškiu posmais:

 

„Su mumis – su gyvais:

jauni, drąsūs,

kad įkvėptų jie

žygdarbiams mus.

Ir už Auką jų,

Ryžtą ir Drąsą,

Kovą šventą

Juos laimins

Dangus!“

 

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas pageidavo, kad Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija daugiau dėmesio skirtų partizanei Irenai Petkutei-Neringai, buvusiai šios mokyklos auklėtinei, poetei, savo jaunystę paaukojusiai Tėvynei.

Virš laukų nuvilnijo „Marija, Marija“, dainos apie partizanus, ir „Tėvynė Lietuva.“

Gyvenimas ėjo savo keliu.

„Nors tarybiniai valdininkai nebetoli iki Atgimimo mane buvo ne kartą įspėję, kad sėdėčiau kaip pelė po šluota, aš nesėdėjau. Nuolat buvau renkama mokyklos profsąjungos pirmininke, nors manęs labai nemėgo tuometė Šilalės valdžia. Po to, kai pradinių klasių mokytoją apgynėme teisme, nes jis neteisėtai buvo atleistas iš darbo, bet tik per teismą buvo sugrąžintas į mokyklą, LKP Šilalės pirmasis sekretorius paskambino man ir liepė, kad įdarbinčiau mokytoją Alfonsą Gečą. Pasakiau, kad ne aš mokyklos direktorė ir ne švietimo skyriaus vedėja, todėl įdarbinimais neužsiiminėju. Tada jis: „Kam, kam, o tau jau kaip pelei po šluota reikia tylėti!..“ Patylėjusi padėjau ragelį. Papasakojau vyrui, šis pasakė: „Reikėjo pasakyti: „Nežinojau, kad sekretorius – katinas…“ Pasijuokėme…“, – prisiminė buvusi Nevočių septynmetės mokyklos mokytoja ir profsąjungos pirmininkė.

„Žinojau, kad buvau sekama, bet visada buvau ir dabar tebesu aktyvi. Niekada nebuvau gavusi kelialapio į poilsinę, nors išdirbau pedagoge iki 1991 m. Mane visada išbraukdavo iš sąrašų apdovanojimams, nes taip liepdavo rajono valdžia. Dalyvavau ir dabar dalyvauju įvairiuose renginiuose, iki šiol rašau eiles. Anksčiau rašydavau spausdinimo mašinėle, buvo sunku. Sūnus padovanojo kompiuterį, pramokau juo dirbti. Dabar patogiau. Esu sukaupusi daug rankraščių ir kaip įmanoma greičiau bandau spėti perrašyti savo kūrybą, skaitau elektroniniu paštu atsiųstas knygas, tekstus straipsniams. Manau, kad visos savo poezijos nebespėsiu nei perrašyti, nei išleisti, dalis taip ir liks popieriuje. Gal išleis kiti?“ – susimąsčiusi pasakojo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkė Teresė Rubšytė-Ūksienė.

„Pagal metriką (gimimo liudijimą) esu Antanina Teresė, nes gimiau per Antanines. Kalėjime nepatogu buvo rašyti abu mano vardus, neužtekdavo vietos, todėl rašė tik vieną – Teresė. Taip ir liko dokumentuose mano vienas vardas, kurį įrašė ir išduodami man tarybinį pasą. Kadangi nuo gimimo buvau vadinama Terese ir beveik niekas nežinojo mano antrojo vardo, jis man ir neprigijo. Likau su vienu vardu“, – prisiminimais dalinosi T. Rubšytė-Ūksienė.

1961 m. pavasarį T. Rubšytė ištekėjo už Domo (Domininko) Ūkso, Nevočių septynmetės mokyklos direktoriaus. Teresė ir Domas susilaukė dukters Gėjos, sūnaus Domo ir jaunėlės dukrytės Dianos. Gėja pratęsė mamos kelią – tapo anglų kalbos mokytoja. Domas baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, pasirinko inžinieriaus specialybę, bet po to persikvalifikavo, tapo IT specialistu. Diana baigė ekonomiką Vilniaus universitete, vėliau Talino Concordijos universitete įgijo verslo administravimo specialybę.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, T. Ūksienė aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, kartu su pasipriešinimo bendražygiais įstojo į Šilalės politinių kalinių ir tremtinių klubą „Tremtinys“. Žmonės, patyrę žiaurius sovietinės sistemos gulagus, klubo pirmininku išrinko Kęstutį Balčiūną, o Teresę – klubo tarybos nare. Radusi laiko, ji aplankė vietas, kur buvo kalinama ir kankinama, organizavo partizanų atminties išsaugojimą statydama paminklus, atminimo stulpus, atkurdama žemines slėptuves, organizuodama renginius.

Pavargusi nuo darbų, pasineria į kūrybą, nes iki šiol Teresė rašo eiles:

 

„Džiaugiuos gyvenimu.

Liūdėti neišmokau –

Negandų per akis užteko!

Buvo ašarų, – jas palydėjo juokas…

Vilties žvaigdė lydėjo taką.

 

Ją vis sekiau,

Stiprybės sėmiaus.

Be priekaištų lenkiausi lemčiai.

Semiuosi išminties, –

Jos klodai begaliniai!

Visų jų nepažint, nors kiek gyvenčiau!

 

Raukšlės vagoja veidą,

šarma nudažo plaukus…

Tiktai širdis nepripažįsta laiko!

Džiaugiuos gyvenimu!

Jėgų iš jo semiuos!

Be nuoskaudos, su meile lygu vaikas…“

 

1993 m. LR Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanojo T. Rubšytę-Ūksienę „Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi“, 1998 m. – III-ojo laipsnio LPKTS žymeniu (medaliu), 2008 m. – I-ojo laipsnio LPKTS žymeniu (medaliu). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras 2001 m. ją pripažino neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve ir jai išduotas Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas. 2008 m. įteiktas Tauragės apskrities viršininko ženklas „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“. Šilalės rajono savivaldybė 2009 m. jai įteikė „Padėkos lašą“, „Auksinę gilę“, 2018 m. suteikė Šilalės garbės piliečio vardą. 2012 m. T. Rubšytė-Ūksienė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 2017 m. už tiesos liudijimą, tremčių ir laisvės kovų istorijos sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje ji apdovanota auksiniu ženklu „Lietuvos ąžuolai“, 2018 m. – Žemaičių apygardos vado plk. Vlado Montvydo-Žemaičio atminimo kryžiumi. 2004 m. Klaipėdos universitetas jai skyrė lietuvių rezistencinės poetės Irenos Petkutės-Neringos premiją. 2018 m. T. Rubšytei-Ūksienei įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“ už savanorystės sklaidą.

  
Parengė Algirdas Aušra
  
  

Nuotraukoje – Teresė Rubšytė-Ūksienė. Fotografė Viktorija Chorna. Nuotrauka iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvo

 

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo įgyvendinamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“