2021 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus išleido aktoriaus, muziejininko ir puikaus žodžio meistro Remigijaus Vilkaičio knygą „Vladas Sipaitis. Dienoraščiai, prisiminimai, laiškai“. Leidinys unikalus. Jame – nepakartojama autoriaus ir jo herojaus – iškilaus XX a. aktoriaus, režisieriaus, baleto šokėjo, dailininko, poeto, žurnalisto, pedagogo Vlado Fedoto Sipaičio-Sipavičiaus dueto prisiminimų, seniau ir rengiant knygą parašytų žodžių muzika.
„Antakalnyje snyguriavo… Krūva patižusios žemės, būrelis pagyvenusių vyrų kalvos šlaite – baltuoja virš visų aukšto vyro galva… “ (p. 10) Tai knygos autoriaus prisiminimų apie V. Sipaičio laidotuves Antakalnio Menininkų kalnelyje pradžia.
„Ketinau tiesiog paskelbti nelengvai (šiuolaikiškai turbūt reikėtų pasakyti „pakankamai sunkiai“?) iššifruojamus Vlado dienoraščius, etapais prašuoliuoti buvimą Valstybės dramoje ir balete, pailiustruoti nuotraukomis ir… keliauti savo keliu… nepavyko. Gal taip or būtų buvę, jei tasai Vlado gyvenimas būtų nuoseklus. Deja! Aš tiesiog negalėjau suprasti, kokia veiklos kryptis jam buvo svarbiausia. Minėdami kaip šokėją ir dramos artistą, mes tiesiog jį apvogtume. Tapyba? Baigė vieną geriauysių rusų tapybos mokyklų! Eiliavimas? Beveik kasdien po kelis eilėraščius. Aktorystė? Baletas? Taip, penketą metų baletas gal buvo svarbiausias. Ir kinas buvo svarbus… keletą metų. Žurnalistika? Hobis, papildomas uždarbis, buvo Žurnalistų sąjungos narys. Režisūra? Galbūt, tačiau epizodiškai ir per mažai „fanaberijos“. Tačiau Eksperimentinis teatras – galingas epizodas? Taip, bet visų pirma – tai pedagogika. Gal būtų pavykusi muzikinio teatro – operos ir operetės – režisieriaus karjera?“ (p. 15) ir t. t. ir t. t.
Norisi skaityti ir skaityti, vis versti svetimo gyvenimo puslapius, kuriuos pats V. Sipaitis parašęs. Išlikę dienoraščiai – aukso kasyklos XX a. kultūros istorijos tyrinėtojams. Išskirtinis mūsų dėmesys knygos herojui dėl to, kad jo gyvenimas daug kuo susijęs su Žemaitija.
Jis gimė 1902 m. gruodžio 24 d. Varnių valsčiaus Jaušyčių kaime (kai kur nurodoma, kad Tuloje). Motina – Kelmės rajono Topolinės dvare savo gyvenimo kelią pradėjusi iškili lietuvių dainininkė Liudvika Fedotova (1879–1966), tėvas – rusų inžinierius Fedotovas. Nuo 1914 m. gyvendamas su tėvais Maskvoje, mokėsi tapybos ir skulptūros, privačią baleto studiją, lankė F. Koršo dramos teatro vaidybos studiją, vaidino F. Koršo teatre. 1921 m. jis grįžta į Lietuvą, atsiduria Telšiuose. 1922–1923 m. Telšių gimnazijoje dirba mokytoju, tuo pat metu eina Liaudies mokytojų padėjėjų kursų, Telšių mokytojų seminarijos dėstytojo pareigas, įsijungia į scenos ir dailės mėgėjų draugijos „Kanklės“ veiklą.
Telšiuose ilgai neužsibūva. 1923–1935 m. jis dirba Valstybės teatre. Aktorius, režisierius, baleto artistas. 1931 m. Kaune įkūręs Eksperimentinį teatrą‑studiją, 1931–1935 m. jam ir vadovo. 1936 m. – naujas kūrinys (pirmoji Kauno dramos teatro studija, kurios vadovas 1936–1937 m. jis pats ir buvo. Tuo laikotarpiu jis dar buvo ir Vytauto Didžiojo universiteto laisvasis klausytojas, 1935–1939 m. režisavo Valstybės teatro Klaipėdos skyriaus spektaklius ir pats juose vaidindavo. Dar vėliau, 1939–1941 m. buvo Valstybės teatro Šiaulių skyriaus, 1941–1942 m. – Šiaulių miesto teatro aktorius, 1943–1944 m. – Kauno muzikinės komedijos teatro meno vadovas ir režisierius, 1946–1949 m. – Kauno dramos teatro aktorius. O tada… 1949 m. jis už dalyvavimą N. Rericho draugijos veikloje ištremiamas į Kazachijoje, prie Žezkazgano, buvusį Žezdų lagerį. Į Lietuvą grįžta tik 1956 mėtais. Dirba dėstytoju Kaune ir Vilniuje, vadovauja saviveikliniams kolektyvams, nuo XX a. 9 deš. pab. kuria vaidmenis Vilniaus senamiesčio teatre. Jis rašė ir Vl. Švitrigailos slapyvardžiu skelbė pjeses. Yra sukūręs spektaklių scenovaizdžių, eksponavęs savo paveikslus dailės parodose. Koncertavo su „Linksmųjų brolių“ trupe, dainavo romansus, iš liaudiškų melodijų bandė kurti tautinius šlagerius, rašė jiems žodžius. Yra įrašęs plokštelių (1932 m. „Homocord“ įrašų kompanijoje buvo įdainuoti pirmieji lietuvių autorių šlageriai – Stasio Gailevičiaus tango „Kaunas“, fokstrotas „Meilė ir džiazas“, Vlado Sipaičio „Gegužės burtai“, „Autobusas“). Mirė 1992 m. spalio 24 d., palaidotas, kaip jau minėta Vilniaus Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje.
Tai tik svarbiausi jo gyvenimo faktai ir datos. Taip rašydami būtume neteisūs. V. F. Sipaitis-Sipavičius turėjo ir asmeninį gyvenimą. Žmona – Jadvyga Petraitienė. Vaikai: aktorius Saulius Vladas Sipaitis ir visuomenės bei politikos veikėja Marija Aušrinė Pavilionienė.
- Vilkaičio knygoje yra atskiras 1921–1922-iesiems V. F. Sipaičio-Sipavičiaus gyvenimo metams, kurie bene labiausiai susiję su jo veikla Žemaitijoje, skyrius. Čia rašoma:
Vladas (tekstas atkurtas iš audiokasetės):
„Grįžtu į mano pusseserės ir jos motinos, mano mamos sesers Mėlynauskienės (Milia- nauskienės) Eidininkų dvarą prie Tverų. Niekas nepasikeitę, viskas nuostabu – gražios apylinkės, ta pati paslaptinga dvylikos kambarių galerija, gigantiškos obuolių krūvos sode, srauni Jūros upelė… mano pusseserė Jadvyga – pagyvenusi pana, išbadėjusi dėmesio ir šilumos… man devyniolika… aš taip pat jokios meilės iki tol nepatyręs… užsimezgė lyg ir flirtas… Vienų audringą naktį, kai labai griaudė ir žaibavo, kažkas beldžia į mano langų: „Ponuli, įleisk, labai bijau.“ Netoliese buvo ūkvedžio Saudargo namas, tas ūkvedys prižiūrėjo arklius ir išveždavo grūdus. Išvažiavo, o žmona jauna, dvidešimtmetė… Atidariau aš jai, įlindo, oi, ponuli, baisu, taip baisu!.. Ir prasidėjo meilė. Aš net nemokėjau, tai jinai mane išmokė… Labai puiki moteris ir tas pirmas mano romanas tęsėsi kokią pusę metų… bet aš jau nebegalėjau ilgiau… Sužinojau paskui, kad mano pirmoji aistra su vyru vis tiek išsiskyrė, nežinau tik, pagimdė ji nuo manęs ar ne…
Kaime sėdėti buvo gana nuobodu. Knygų nedaug, jokių įvairovių, dažniausia pramoga — važinėjimas į svečius pas gimines. Vienąkart svečiavomės Tveruose, lyg ir pas gimines, vaistininkus Kuneikas, ir atvažiavo Maironis. Pirmukart susitikau su Maironiu. Labai guvus, galima sakyti, dar jaunas. Svečiavosi, matyt, ne pirmą kartą, visi labai jo laukė, gražiai jį priėmė, bažnyčioje laikė pamaldas, o Kuneikų dvarelyje netoli Tverų iškėlė jam balių. Visiems buvo labai linksma. Žmogiškas, paprastas pasirodė Maironis, su mergaitėmis šoko, kaip visi paprasti piliečiai, išgėrė kaip reikia. Toks buvo pirmas susitikimas su Lietuvos kultūros šviesuliu, dideliu poetu. Pusbrolis Bronius Sipavičius papasakojo, kad jo tėvas daktaras Bronius Sipavičius – mano dėdė, kartą viešėjo Maironio namuose.
Lošia jie kortomis, staiga prisistato Veliuonos klebonas ir pasipiktinęs, visas išraudęs ima skųsti kažkokį kunigą, nes jam gimė vaikas. Būtinai reikia tokį nubausti! Maironis šypsosi ir sako: „Tai vienu lietuviuku bus daugiau“. Visą gyvenimą renku medžiagą apie Maironį.
Tveruose buvo keturklasė pradžios mokykla. Mokytoja Zagurskaitė, sužinojusi, kad esu aktorius, pakvietė su mėgėjais pastatyti kokį nors veikalą. Išrinkau Sofijos Čiurlionienės „Karalaitė tikroji teisybė“. Labai nesudėtingas, paprastas veikaliūkštis. Į pagalbą buvo sukviesta visa vietinė inteligentija: siuvėja, kirpėjas, malūnininkas, labai gražiai griežęs smuiku. Repetavom, dirbom mokykloje – vienas didžiulis kambarys, kurio sienas ištapęs savo rankomis paverčiau svajonių karalyste. Pasisekimas buvo toks triuškinantis, kad suvažiavo vežimais iš visų aplinkinių kaimų ir visi norintys niekaip netilpo, žiūrėjo pro langus ant vežimų stovėdami… Teko kartoti kelis kartus tą vaidinimą ir visuomet buvo pilna žmonių.
Nors kaime gyvenau visko pertekęs, tačiau nuobodžiavau ir nenorėjau sėdėti pusseserei ant sprando, lepinamas kaimo pertekliuje ir ramybėje… patraukiau į Telšius. Pusseserė visaip priešinosi mano sprendimui ir net nedavė arklių, tad patraukiau į Telšius pėsčias. Užėjau į knygyną ir paprašiau pagalbos ieškant darbo. Knygyno savininkas – didelis teatro entuziastas.
Feliksas Milevičius pažadėjo padėti ir rado sąskaitininko vietą miškų urėdijoje. Ten matavau, skaičiavau kubus, kietmetrius… nepratusiam buvo nelengva. Mano geradaris dar spaudos draudimo laikais buvo subūręs žemaičių teatro grupę-klubą „Kanklių draugiją“. Ten spietėsi pažangūs kūrybiški inteligentai. Jie vaidindavo daugiausia vienaveiksmes komedijas, siekdami suburti ir pralinksminti žmones, o Milevičius buvo „Kanklių draugijos“ organizatorius, vedėjas ir vienintelis režisierius. Žemaitis, patriotas, inteligentas, bet su žmona namuose kalbėdavo lenkiškai, buvo šykštokas, vengė kam nors padėti finansiškai. Kietas katalikas, bet sugyveno vaiką su jo namuose gyvenančia giminaite, dėl to nuolat vyko šiokia tokia trintis su žmona. Sulaukė garbaus amžiaus. Štai vieną dieną Milevičius pareiškia, kad jis pasitraukia iš „Kanklių draugijos“ organizavimo ir aš, kaip diplomuotas profesionalas, privalau perimti visas meno vadovo-režisieriaus pareigas ir organizuoti „žemaičių teatrą“. Žinoma, tai girdėti man buvo labai malonu, nors drovėjausi, neturėjau supratimo, kokie čia žiūrovai, tačiau pasiūlymą priėmiau. Tas darbas, žinoma, buvo nemokamas, bet Milevičius – tvirtas katalikas, turėjęs gerus ryšius su Telšių dvasininkija, rekomendavo mane kunigams, o šie paveikė Kataliką Saulės gimnazijos direktorių Simaitį. Simaitis iškart atėjo pas mane, mirė dailininkas, mokytojas Sidabras, neturim piešimo mokytojo, taip pat reikia meno istorijos, vokiečių kalbos mokytojo ir keliose klasėse istoriko trūksta.
Sutikau – ėmiau mokytojauti. Pradėjau režisuoti. Kolektyvas jaunas, įdomus ir vienas kitas gabus aktorius. Pradėjom statyti veikalus, vieną, kitą pastatėm, aš pats irgi ėmiau vaidinti… ir visa tai žemaičių kalba! Nebuvo man labai patogu, tačiau visi, aplinkui kalbėjo tik žemaitiškai – nebuvo aplinkui kitos kalbos, tai ir aš pripratau. Mūsų vaidinimai turėdavo labai didelį pasisekimą. Kiek mes statėme, visi spektakliai būdavo perpildyti. Mokykloje man irgi sekėsi. Atsirado labai gabių mokinių – įkūriau jiems piešimo studiją. Jos mokiniais tapo Liudas Truikys, Jonas Juozas Burba ir kiti, vėliau tapę žymiais dailininkais. Kai kurie mokiniai buvo daug vyresni už mane –suaugę vyrai. Mečiau miškų urėdiją, nes mokykloje uždirbdavau labai daug, dar atsirado Telšių Mokytojų seminarijoje piešimo ir braižybos pamokos. Ir dar pakvietė piešimą dėstyti žydų realinėje mokykloje „Jahve“. Nuo ryto, kai pradėdavau dirbti, baigdavau darbą dešimtą-vienuoliktą vakare. O šeštadieniais ir sekmadieniais „Kanklių draugijoje“ vaidinom, režisavom, ginčijomės… Dirbau taip rimtai ir tiek daug, kad, manau, būtent Telšiuose gavau itin naudingos patirties… Kartą Liudas Truikys sako, Vydūnas atvažiuoja, o aš nieko apie jį negirdėjęs! Truikys papasakojo. Aš tada jau domėjausi ezoterika, ezoterine filosofija, ir kai Vydūnas atvažiavo, kai jį pamačiau, iš karto pajutau širdies brolystę. Mokiniams jis irgi buvo nelyginant brolis. Iš šalies tai atrodė labai žavingai. Išėjom, pavyzdžiui, visi pasivaikščioti. Skanino pavasaris, žydinti pieva ir staiga, na, kas pirmas nubėgs! Ir pasileido Vydūnas bėgti, o iš paskos keli šimtai mokinių žemaitukų. Ir jis – kone šešiasdešimtmetis – aplenkė visus gal dvidešimt metrų. Toks buvo žvitrus. Po to apsilankymo mudu tapome draugais ir jo pasiūlymu susirašinėjome.“
F. Sipaičio-Sipavičiaus gyvenimo istorija ilga ir sudėtinga, nepaprastai įdomi, kartais net tragiška, persipynusi įvairiausiomis kultūrinio vyksmo Lietuvoje peripetijomis, prisodrinta iškiliausių ano meto scenos veikėjų portretais ir štrichais. Skaitai knygą ir… padėti negali. Tiems, kas jos dar neskaitė, tikrai kad verta paimti į rankas…
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukoje V. F. Sipaitis-Sipavičius 1924 metais. Fotografas nežinomas