Ignacijus Karpis – Upytės vėliavininkas, kelių dvarų savininkas, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės veikėjas, mecenatas, filantropas, Tado Kosciuškos sukilimo rėmėjas. 1808 m. testamentu jis atleido nuo baudžiavos 7000 jam priklausiusių valstiečių, 400 000 auksinų paskyrė Joniškėlio mokyklai, ligoninei ir vaistinei.
Jis gimė 1780 m. Joniškėlyje, ten pat 1809 mirė. Palaidotas Paštuvoje (Kauno r.).
Buvo kilęs iš Lietuvos bajorų Karpių giminės Joniškėlio šakos. Jo tėvas – Benediktas Karpis, motina – Karolina Puzinaitė.
Iš tėvo paveldėjęs didžiulius turtus, jais rūpinosi ir didino valdomus plotus, supirkinėdamas dvarus. Iš Dominyko Jeronimo Radvilos nupirko Naujamiestį su aplinkiniais kaimais.
Turėdamas vos 14 metų amžiaus dalyvavo 1794 m. T. Kosciuškos sukilime, paaukojo 2 000 auksinų LDK kariuomenei ginkluoti, pats įstojo į sukilėlių raitelių brigadą. Sukilimui pralaimėjus, studijavo Vilniaus universitete, vėliau keliavo po Europą, aplankė daug šio žemyno šalių, susipažino su pažangiausiomis to meto filosofinėmis idėjomis.
Joniškėlyje greta šventoriaus pastatė dviejų aukštų mūrinę parapijinę dviklasę mokyklą (dab. Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija). Pirmaisiais mokyklos veikimo metais (1808–1809) ją lankė 46 mokiniai – visi berniukai. Mokyklai išlaikyti Vilniaus universitetui deponavo 66 000 rublių kapitalo. Iš šių pinigų Vilniaus universitetas mokėdavo mokytojams algas ir išlaikė mokinių bendrabutį. Mokytojus skirdavo Vilniaus universitetas.Pirmieji šios mokyklos mokytojai buvo Ignacas Radavičius ir Juozapas Bliusis. Vėliau joje yra mokytojavęs ir Laurynas Ivinskis.
Rūpindamasis joniškėliečių sveikata, I. Karpis 1808 m. kitoje šventoriaus pusėje pastatė dviejų aukštų mūrinę ligoninę, tokios pat išvaizdos kaip mokykla. Į ligoninę be išimties buvo priimamai visi Joniškėlio parapijos ligoniai. Gydymas ir ligonių išlaikymas buvo nemokamas.
1808 m. vasario 29 d. testamentu paleido iš baudžiavos apie 7 000 Joniškėlio, Senkonių, Gustonių, Naikų, Klovainių, Linkuvos, Rimkūnų, Palėvenės, Majūnų, Naujamiesčio, Preibių – Paežerio ir Zuberkų dvarų valstiečių. Jis dovanojo paleistiesiems valstiečiams jų skolas ir davė savarankiško ūkininkavimo pradžiai po 30 olandiškų talerių. I. Karpio baudžiavos panaikinimą Adomas Mickevičius apdainavo poemoje „Ponas Tadas“.
Šeimos nesukūrė.
I. Karpis buvo silpnos sveikatos. Gydėsi pas Venecijos profesorių Pesolį, kuriam sumokėjo 7 000 dukatų. Tačiau, sulaukęs vos 29 m. amžiaus, 1809 m. pradžioje po nesėkmingos operacijos mirė.
Jo testamentas į Šiaulių aktų knygas testamento vykdytojų buvo įrašytas 1809 m. kovo 8 d., į Upytės – 1808 m. kovo 15 d., į Vilniaus – 1809 m. balandžio 2 d. Rusijos caras Aleksandras I 1810 m. balandžio 24 d. šį testamentą patvirtino.
Testamentu I. Karpis paskirstė turtus savo giminėms, nemažas pinigų sumas skyrė dvariškiams. Pagal testamentą 1811 m. įkurta pirmoji Lietuvoje Žemės ūkio mokykla, veikusi pagal Vilniaus universiteto nuostatus (dab. Joniškėlio Igno Karpio aukštesnioji žemės ūkio mokykla). Šiai mokyklai jis paskyrė 400 000 zlotų, mūrinį namą ir 6 margus žemės – bandomajam laukui. Dar 40 000 zlotų paskyrė Vilniaus universitetui. Užrašytą kapitalą perėmė globoti Edukacinė komisija. Kapitalas nenaudotas išsilaikė iki 1900 m. ir su palūkanomis per tą laiką pasiekė apie 4 mln. rublių.
Parengta pagal knygoje „Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose“ (spaudai parengė Adomas Butrimas) ir interneto portale „Wikipedija. Laisvoji enciklopedija“ https://lt.wikipedia.org/wiki/Ignotas_Karpis paskelbtą informaciją