Dezideras Adomas Chlapovskis (lenk. Dezydery Adam Chłapowski , 1788–1879) – baronas (1809), Napoleono žygio dalyvis, vienas 1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje vadų, brigados generolas (1831), dalyvavęs nesėkmingame Poznanės vaivadijoje žygyje j Lietuvą: Lydą, Žirmūnus, Vilnių, Plembergą.
Jis gimė 1788 m. gegužės 23 d. Śmigiele (Kościano apskritis, Didžiosios Lenkijos vaivadija), mirė 1879 m. gegužės 26 d. savo dvare Turewe (Kościano apskritis), palaidotas Rabinyje Kościano apskritis. Jo tėvai buvo Kościano seniūnas Juozapas Chlapovickis ir Uršulė Močenska Žmona – Antonina Grudzinska. Turėjo sūnų Vladimirą.
D. A. Chlapovskis iš pradžių mokėsi pijorų kolegiume Radzine, 1805 m. baigė Berlyno artilerijos akademiją. 1806–1813 m. buvo Prancūzijos kariuomenės karininkas: 1806 m., prieš prasidedant Prūsijos su Napoleonu karui, D. A. Chlapovickį tėvas išbraukė iš Prūsijos armijos sąrašų. Tada D. A. Chlapovickis įstojo į Lenkijos armijos gretas, kuri susiformavo po prūsų sutriuškinimo netoli Jenojaus ir Auerštedto ir Napoleono Berlyno užėmimo. Tarnavo Varšuvos kunigaikštystės armijos 9-ame pėstininkų pulke. Buvo apdovanotas Garbingo Legiono ordinu. Dancigo apgulties metu pateko prūsams į nelaisvę. Buvo išlaisvintas po Tilžės taikos sudarymo 1807 metais.
1808 metais buvo iškviestas į Paryžių ir paskirtas Napoleono adjutantu. Dalyvavo Napoleono Ispanijos ir Austrijos kampanijose. Suteiktas imperijos bajoro titulas. 1811–1813 vadovavo raitelių pulkui. Buvo sužeistas Liudeno mūšyje, po to išėjo į atsargą, sugrįžo į savo giminės dvarą ir užsiėmė žemė ūkiu.
Mokytis žemės ūkio naujovių buvo išvykęs į Didžiąją Britaniją ir Škotiją. Naudodamasis įgytomis žiniomis jis pertvarkė savo dvaro ūkis, kuris tapo pavyzdiniu visoje Lenkijoje.
1821 metais vedė Antoniną Grudzinską, kurios sesuo Joana buvo didžiojo kunigaikščio Konstantino Pavlovičiaus žmona.
1830 m. tapo Lenkijos sukilėlių kavalerijos brigados vadu. 1831 m. vadovavo 720 karių junginiui, pasiųstam padėti Lietuvos sukilėliams. 1831 m. gegužės 30 d. užėmė Lydą, birželio 20 d. susijungė su Trakų apskrities sukilėliais, o birželio 10 d. pripažino generolo Antano Gelgaudo vadovybę, įtikino jį pulti Vilnių. 1831 m. birželio 19 d. dalyvavo Panerių kautynėse. Po pralaimėjimo dengė atsitraukiančius sukilėlius. Kartu su A. Gelgaudo kariuomene 1831 m. liepos mėnesį perėjo Prūsijos sieną ir 1831 m. rugpjūčio 13 d. buvo internuotas, po dviejų metų arešto grįžo į Lenkiją, gyveno savo Turewo dvare. Prūsijos valdžia už dalyvavimą sukilime jį buvo įkalinusi Štetino tvirtovėje.
Gyvendamas savo dvare jis rašė knygas. Parašė šiuos veikalus: „Laiškai apie karo įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje“ (Lettres sur les événements militaires en Pologne et en Lithuanie 1832), „Atsiminimai“ (Pamiętniki 1899), „Apie žemdirbystę“ (O rolnictwie1875) – šis leidinys Lenkijoje iki šiol laikomas vienu geriausiu leidinių agronomijos tema.
Parengta pagal knygoje „Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose“ (spaudai parengė Adomas Butrimas), „Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje“, „Vikipedijoje. Laisvojoje enciklopedijoje“ paskelbtą informaciją