Puocios Vacluovs. Eilieraštē

1998 m. išleistuo žemaitiu poezėjės rinktėnie „Sava muotinu kalbo“ Puocios Vacluovs raša: „Eso gėmės 1943 m. pavasari Barstītiu kaimė, gražiuo, medēs apaugosiuo suodībuo. Muokiaus Barstītiu vėdorėnie, vo paskiau – žemės ūkė teknikomė. Vėsa gīvenėma daugiausē muni traukė literatūra ėr tautuodailė. Druožiau miedi, kaliau akmini, rašiau eilieraštius. Prisiejė ėr žemė dėrbtė. Eso Kaima rašītuoju sājungas narīs. Gīveno Žemaitėjuo. (…)“.
1992 metās mūsa redakcėjės organizoutamė pėrmamė žemaitėškas poezėjės konkursė V. Puocios karto so kėtās geriausēs šiū dėinū žemaitėškā rašontēs poetās bova pripažints laureto. Pėrmiausē – ož eilieraštius „Saulės laiškā“, „Pėlka gintarėnė dėina“, „Atsėsveikėnėms so jaunīstė“, „Sosvetėmiejėms“, „Pakeliou“.
1998 m. Vacluova eilieraštis „Saulės laiškā“ bova pajimts kap svarbiausis, vėskou apjungous koront Telšiū Žemaitės tētra spektakli „Žemaitėškė žuodē paukštelēs čiolb“ (režisierė Laima Puocevīčienė).
„Ont laukū ėr pėivu
Saulė raša pavasariou žėidās kvepunti laiška.
Solaikės alsavėma, vies tīlē skaita, skaita…
Vuo jautrė pumporā, pajotė anuos šėloma,
Tujau atsibund.
Išsipīlusi vešli žaloma,
Nušlam par mėškus ėr krūmus,
Greitā nubieg tuolīn rasitās, laukās ėr pėivuoms.
Pavasaris nesolaikuomā bodėn vėsus, kas tik gīvs (…).“
Tuokė Vacluova eiliū nuotaika bova pradedams spektaklis, tuokė bėngams.
V. Puocios rašė ne tik žemaitėškā. Geriausius anuo lietovėškus eilieraštius, tēp pat kap ėr žemaitėškus, tonkē liuob spausdintė Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštis.
Paskotėnēs metās Vacluovs gīvena „ont savės“ – iš tuo, kou liuob oždėrbs kordams, kou žemė liuob išaugintė. Vėsos anuo gīvenėms sokuos aple gimtuosės vėitas: Barstītē, Vindeikē, Nuotienā… Bova žemės ėr nomū žmuogos, nuors ni vėina, ni kėta kap ė netoriejė. Bet vėskas, kas aplinkou, bova anuo: mėškā, dongos, laukū platībės ėr so paukštēs, da aukštiau anū kėlstontės svajuonės. Vėskou tou ons liuob sodietė i sava stuogastolpius, medė skulptūras, eilieraštius. Nikumet neliuob skobietė, kėtam skersā kelė nestuojė. Žėnuojė, kuo nuor ėr i tou kontrē, neožmėršdams žmuogėškoma ejė. Nerinka, nekaupė ėr nesistemėna sava kūrības. 2001 metās Skouda bėbliuotekas organizoutam žemaitėškas poezėjės konkursou atsiuntė vėsa punda eilieraštiu. Tėi, katrėi toriejė kontrībės ėr vėsus anus lig gala parskaitė, atrada ėr gīvenėma išmintėis, ėr filuosuofėjės, ėr paprastiausė gīvenėmėška jumuora, sarkazma. Pri eilieraštiu pridietamė laiškė – kelė paaiškėnėmā:
„Rašau žemaitėškā, tiktās neso toriejės žemaitiu rašības taisīkliu, kėtēp sakont, koro ėr galvuojo žemaitėškā. Vo priš Gėrdieni Aleksa, Pabrieža Jūzapa neso nosėstatės. Priešingā.
Spausdėnau sava eilieraštius „A mon sakā?“ laikraštie. Bovau net pėrmuojė žemaitėškas poezėjės konkursa laureats.
Kortė žemaitėškā savėms žmuonims dar daug daug onkstiau pradiejau. Liuob skaitītė ėr sakītė, ka anėms iduomē. Juokiū speceliū literatūriniu muokslu neso bėngės. Rašau tēp, kap muoko, kap šėrdės lėip.“
Tēp Puocios Vacluovs rašė metu pradiuo. Vo bėrželė 3 dėina V. Puociaus gīvībė notrūka. Ne lėga ėr ne senatvė anou privertė užverstė nebėngta prirašītė puopieriaus lapa. Ėr tik kou pradietas kortė medė skulptūras ne patėis Vacluova valė lėka i pasauli neišvestas ėr žmuoniū nepamatītas. Svetėma ronka notraukė Vacluova gīvībė…
Išejė…
Atsėsveikėnė so Vacluovo, dar karta pervertiem mūsa redakcėjuo sorinktus anuo eilieraštius. Pluoštieli spausdėnam šėndėin.

Mukienė Danutė

Puocios Vacluovs. Eilieraštē