- Čiūž čiūžela– žiemos laikotarpio sutartinės ir dainos aranžuotė. Tekstas – liaudies, muzika – liaudies ir V. Pilibavičiaus.
Kompozicijoje panaudotos Užgavėnių pasivažinėjimo dainos – sutartinė „Čiūž čiūžela“ ir vienbalsė daina „Žuvų šukelėm“. Toks su žiemos palydėtuvių papročiais susijęs folkloras gyvavo tik Pietų ir Rytų Lietuvoje, o daugiausia Užgavėnių pasivažinėjimo dainų buvo užrašyta Švenčionių ir Ignalinos rajonuose. Užgavėnių šventei priskiriamamas folkloras atspindi pavasario kovą su nenorinčia pasiduoti žiema ir žmonių pastangas triukšmingomis puotomis, pertekliumi ir sotumu paveikti gamtą, kad ateinantys metai būtų turtingi. Manoma, kad tądien dainavimo paskirtis, nepriklausomai nuo dainų turinio, buvo žadinti gamtą. Žmogaus balsas, kaip apipylimas vandeniu, važinėjimasis ir voliojimasis sniege, ant žemės, budino visą gyvybę. Dalis Užgavėnių dainų būdavo dainuojamos važinėjantis arkliais ir buvo tikima, kad tokia apeiga gali paskatinti linų vešlumą. Važiuojančius, kas nori, gali aplieti vandeniu. Laistymasis vandeniu, reiškia gyvybės žadinimą, jos skatinimą gausesniam derliui ir apskritai krikšto, t.y. naujo pradžią.
Sutartinė „Čiūž čiūžela“ – trumpa ir nesudėtingo turinio, kuris aiškiai perteikia nusakyto papročio turinį, yra kupinas sąmojo:
Čiūž čiūžela,
Vež vežela,
Geras kelias, čiūto,
Blogas arklys, čiūto.
Tai – trejinė sutartinė – trys giedotojos ar giedotojų grupės ją paprastai atlieka kanono būdu. Šioje džiazinėje kompozicijoje sutartinės muzikinė ir teksto medžiaga išskaidoma į atskirus improvizacinius elementus, kurie pamažu jungiami vienas su kitu kol pamažu atkleidžiamas visas sutartinės turinys. Improvizacijos dalyje panaudotas vienbalsės dainos „Žuvų šukelėm“ fragmentas, kuriame vyrauja meilės tema. Plaukų šukavimas ir jų leidimas vandeniu ten, „Kur mano mielas vandenį semia, žirgelį girdo“, byloja apie būsimas vestuves – merginos perėjimą į kitą statusą, kitą gyvenimo etapą. Manoma, kad vienbalsės Užgavėnių pasivažinėjimo dainos buvo atliekamos dviem grupėmis (pulkais) kaip atitartinės dainos.
- Kas man supa– rytų dzūkų supuoklinės dainos aranžuotė. Tekstas – liaudies, muzika – liaudies ir V. Pilibavičiaus.
Velykų švenčių metu ir apskritai pavasarį (o kai kuriose vietovėse ir per Užgavėnes) buvo paplitęs paprotys suptis sūpuoklėse, turėjęs magišką galią skatinti greičiau augti visą augmeniją, o ypač linus. Šiaurės ir Rytų Lietuvoje bei Baltarusijos lietuvių salose (Astravo r. Gervėčių apyl.) yra užrašytos savitos sūpuoklinės dainos. Dainavimas supimosi metu padėdavęs smarkiau įsisupti ir linksmindavęs susirinkusiuosius prie sūpuoklių. Dainuodavo dažniausiai merginos, kai kada joms padėdavo ir ištekėjusios moterys.
Sūpuoklių dainų ryšį su apeiga pabrėžia šioms dainoms būdingi priedainiai – oi liuli liuli, ūčia lylia lyliutėla – bei ypač seną kilmę rodantys, frazės ar visos dainos gale pasitaikantys šūksniai – ūčia! Daina „Kas man supa“ su tokiu šūksniu kiekvienos frazės pabaigoje organiškai įsipynė į Lotynų Amerikos muzikos prieskonį turinčios kompozicijos muzikinį audinį. Sūpuoklinės dainos ir džiazo muzikos sambūvis nuo lengvos improvizacijų kupinos interpretacijos išauga iki roko muzikos elementų turinčios kulminacinės dalies, kurioje įpinamas ir dar vienos savitai atskleidžiamos sūpuoklinės dainos „Supkit, meskit, mane jauną“ fragmentas. Šiai dainai būdingi vestuvių motyvai („Teka upė rūdzymuosun,/ Duoda mani vargeliuosun“) atskleidžiami su tam tikra vidine įtampa ir nerimu, po kurio vėl grįžta svajingas ritmas, supimosi intonacija bei tarsi į paslaptingus tolius nunešantis „Ūcia!..“
- Augo putins su šermukšniu– kompozicija su Sekminių laikotarpio Rytelio sutartinės fragmentais. Tekstas – liaudies, muzika – liaudies ir V. Pilibavičiaus.
Šioje kompozicijoje panaudota trejinės sutartinės „Augo putins su šermukšniu“ melodija ir tekstas. Zenono Slaviūno „Sutartinių“ tritomyje (išleistas 1958–1959 m.) ši sutartinė publikuojama skyriuje „Sutartinės apie šeimyninius santykius“. Pagal tematiką ji aiškiai priklausytų pavasario-vasaros švenčių dainuojamajai tautosakai, o priegiesmis („Ei, ryto, rytėlio, / Ryto ratuto“) ir trimitinės intonacijos rodo jos giminingumą to paties Z. Slaviūno išskirtoms Rytelio sutartinėms. Aukštaitijoje būta Rytelio apeigų, per kurias vietoje piemenukų gindavusios mergos ir jos giedodavo sutartines. Kūrinio improvizacinėje dalyje pasigirsta ir daugiau sutartinėms būdingų garsažodžių, kurių reikšmė neturi konkrečių paaiškinimų. Galime tik numanyti, kad garsažodžiai dalyliute, dalylia gali būti susiję su pavasario-vasaros laikotarpiui būdingu supimosi papročiu, o galbūt ir žodžiu dalia.
- Pjaun bernielis – žemaičių šienapjūtės dainos aranžuotė. Tekstas – liaudies, muzika – liaudies ir V. Pilibavičiaus.
Skambiais valiavimais ir daugiabalsėmis dainomis žemaičiai praskaidrindavo savo darbo dieną šienapjūtės metu. Šioje kompozicijoje panaudota vėlyvesnės kilmės vasaros laikotarpio lauko daina – „Pjaun bernielis lonkuo šėina“. Žemaičių muzikiniam dialektui būdinga melodija, žemesnių balsų pritarimas homofoninei muzikai būdingais tercijų, kvintų, rečiau kvartos sąskambiais, posmo viduryje įterpiant šūksnį „O ja, o ja ja!“, kuris su pasimėgavimu patęsiamas, sodri dainos teksto ištarmė – žemaičių daugiabalsių dainų atlikimo ypatybės, kurias solistei perteikti padeda trombonų ansamblis, o koncertų metu – ir klausytojai, kurie kviečiami įsitraukti į dainos atlikimą, pritūravojant dainininkei.
Tarsi bernelio, savo kepurę papuošusio dobilėliu, pasipuikavimas suskamba trombono solo improvizacija, po kurios – ryžtingas viliojamos merginos atsakas – „Tik privilsi moni jauną, / So meilēs žuodelēs“.
- Lioj saudailio, vokaro – kompozicija, kurioje panaudota sutartinė ir paukščių mėgdžiojimai. Tekstas – liaudies, muzika – liaudies ir V. Pilibavičiaus.
Kompozicijoje panaudota Kupiškio krašte užrašyta sutartinė, publikuota Z. Slaviūno rinkinio „Sutartinės“ II tomo skyriuje „Šeimos dainos“. Ją pateikė garsioji kupiškėnė, tautosakos žinovė Stefanija Glemžaitė, o Z. Slaviūno rankraštyje rasta tokia pastaba: „Senovinė kupiškėnų sutartinė (apskrita), sektinė, dainuojama trijos.“ Aranžuotės autorius sutartinės fragmentus supynė su ritmiškai aktyvia ir sodria džiazine harmonija.
Netikėtai ir gana originaliai vidurinėje dalyje suskamba vokalo improvizacija, kurią sudaro smulkiosios tautosakos žanro – paukščių megdžiojimų – pynė, padedanti užauginti kūrinio kulminaciją. Nuolat pasikartojanti garsažodžių frazė lioj saudailio, vokaro asociatyviai susieja kompoziciją su rudens laikotarpiu, kartu ir su žmogaus gyvenimo „vakaru“.
- Auga kėime dagilelis – žemaičių našlaičių dainos improvizacija.
Kalendorinių metų ratu atkeliavome iki Vėlinių, kurių papročiai ir tradicijos turi gilias šaknis. Vėlinės praeityje buvo labai svarbi mirusiųjų pagerbimo šventė, tačiau mirusieji būdavo minimi ne tik per Vėlines. Su anapusiniu pasauliu buvo susijusios ir kai kurios šeimos šventės, taip pat ir Kūčių vakarienė. Etnologų teigimu, laidojimo ir mirusiųjų minėjimo papročiai yra labai archajiški, ir nors jie keičiasi, tačiau Lietuvos žmonėms vis dar svarbūs.
Dzūkų raudoms artimą žemaičių našlaičių dainą „Auga kėime dailelis“ Loreta Sungailienė išmoko prieš 30 metų, kai moksleivė būdama lankė Palangos folkloro ansamblį „Mėguva“. Iš gausaus našlaičių dainų pluoštelio tuomet išsirinko keletą jautriausių dainų, o Dagilelis prilipo labiausiai, tad ši solinė daina organiškai įsiliejo į folkloro atlikėjos repertuarą ir pamažu įgijo įvairių atlikimo variantų. Dainininkės jautrus atlikimas persipina su raudojimui būdingais kalbamosios intonacijos bruožais – klausantis rodos ir ašarą akyse pamatai, ir tą gumulą gerklėje pajauti. Dainininkės „skausmo“ išrokavimui su įsiklausymu, skoningu papildymu ir savo improvizacijos išplėtojimu atliepia Vytauto muzikavimas trombonu.
Tai kompozicija, kuri kaskart turi savitą ir nepakartojamą atlikimo versiją.
- Oi nedūk Dyve – pietų žemaičių jaunimo-meilės dainos aranžuotė. Tekstas – liaudies, muzika – liaudies ir V. Pilibavičiaus.
Tai 4-oji Simono Stanevičiaus rinkinio „Dainos Žemaičių“ (tekstai publikuoti 1828 m., melodijos – 1833 m.) daina. Kaip ir kitos 29 dainos, pasak pirmojo lietuvių tautosakos rinkinio sudarytojo ir leidėjo, ji buvo užrašyta gimtajame krašte „ant Upės tarp Viduklės ir Eržvilko“. Stanevičiaus nuomone, dainos parodo „protą ir širdį žemaičių“ – taigi jose atsiskleidžia tautos pasaulėžiūra bei pasaulėjauta, jomis kalba tautos išmintis ir jausmai. Tekstas yra dainos kūnas, melodija – jos siela.
Šioje dainoje sakoma, jog bernelis prašo dievą, kad laimė nelemtų jam mergelės iš to paties kaimo. Tokio prašymo priežastis – baiminimasis, kad kasdien reikės šerti žirgelį ir jį jodyti. Mergelė, gyvenanti bent „per mylelę“ yra labiau pageidaujama. Praktiškumas ir tokie apmąstymai kartais leidžia pamiršti, kad santykiuose ir poros pasirinkimo reikaluose labiausiai reikia klausyti širdies.
- Antela – kūrinys dzūkų liaudies dainos motyvais. Tekstas – liaudies, muzika – liaudies ir R. Gumuliausko.
Kompozicijos muzikiniame audinyje organiškai susipina akordinė faktūra, nuolat kartojama ritminė figūra, visų trombonų paeiliui grojama ir auginama tema bei prigimtinę interpretacijos laisvę išlaikantys dzūkiškos dainos posmai. Meilės daina „Pasvarscyk, antela“ yra pamėgta daugelio įvairaus žanro ir stiliaus vokalinės muzikos atlikėjų, taip pat ir aranžuotojų bei kompozitorių. Jos vienbalsė melodija skamba elegiškai, svajingai, tačiau turi ir tam tikro graudumo, kurį sustiprina prasminis tekstas.
Daina tokia paliečianti ir užburianti, kad, kaip rodo asmeninė L. Sungailienės patirtis, žemaitės moterys ją taip pat moka ir savo vaikams kaip lopšinę dainuoja.
- Tilžės miestely– Mažosios Lietuvos krašto karinės-istorinės dainos aranžuotė. Tekstas – liaudies, muzika – liaudies ir V. Pilibavičiaus.
Lietuvių karinėms istorinėms dainoms priklauso dainos, atspindinčios įvairius istorijos įvykius bei visuomenės gyvenimo reiškinius nuo senųjų laikų (kovų su kryžiuočiais) iki 20 a. antros pusės (II pasaulinio karo ir pokario). Archajiškiausiomis karinėmis istorinėmis dainomis laikomos istorinės sutartinės. Lyrinėms klasikinėms karinėms istorinėms dainoms būdinga apibendrintas pasakojimas, dažniausiai nesusijęs su konkrečiais istoriniais faktais. Gausu paralelizmų, metaforų, simbolių. Dainoje „Tilžės miestely“ atsispindi ne konkretūs kovų įvykiai, o į kovą žengiančio kareivio jausmai, mintys. Veiksmo vieta – Tilžės (lietuviškai Sovietsko, miesto Karaliaučiaus (Kaliningrado srityje, Nemuno pakrantėje) miesto gaseliai (gatvelės), kur kareivėliai jau susistatę plintas (flinta – šautuvas), kardais pasirėmę, tačiau atsisveikinti jiems skaudu – „o šilkelio kuskužėlėms ašarėles šluostė“. Skaudžiausia tam, kuris neturi „tėvužėlio, anei motinėlės“, nes nėra kam palydėti, nėra kam širdelę palinksminti. Tačiau suskamba vario būgneliai, aukso trimitėlės – šie garsai ir palydi, ir drąsos bei ryžto įkvepia.
Šios kompozicijos improvizacinėse dalyse suskamba ir dar vienos karinės liaudies dainos – populiariosios „Oi lekia lekia gulbių pulkelis“ – fragmentas.
- Aš užeisiu ant kalno – suvalkiečių liaudies dainos aranžuotė. Tekstas – liaudies, muzika – liaudies ir V. Pilibavičiaus.
Kompozicijai panaudotas Marijampolės krašte užrašytos bene visoje Lietuvoje paplitusios jaunimo-meilės dainos „Aš užeisiu ant kalno“ fragmentas. Jaunimo, meilės dainos nėra susijusios su kokiomis nors apeigomis ar apibrėžta situacija, jos atliekamos įvairiomis progomis, nes tai – kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Šio kūrinio atveju, ta poezija atsiskleidžia kartu su gražia, išraiškinga dainos melodija, kuriai atliepia nesudėtinga, tačiau plačiais mostais besiskleidžianti instrumentinė harmonija.
Pasitelkiant meilės ir aistros išraišką simbolizuojančius vaizdinius, apdainuojamas jaunų žmonių susitikimas, vilionės – be atvirai reiškiamų jausmų, mielės scenų, tačiau subtiliai ir jautriai.
- Rago šokis – kompozicija vokalui, mediniam ragui, trombonų ansambliui ir perkusijai. Tekstas – liaudies ir L. Sungailienės, muzika – liaudies, L. Sungailienės ir V. Pilibavičiaus.
Šioje kompozicijoje panaudoti dainuojamojo folkloro kūrinių (vaikų dainos, dainos apie gamtą, sutartinės) elementai ir pasakojamosios tautosakos improvizacinis žanras – pasakojimas iš vienos raidės, sukurtas pačios dainininkės L. Sungailienės. Tokio kūrybiško sprendimo ji ėmėsi projekto lyderio V. Pilibavičiaus paraginta: „Čia tiktų ir klasikinė džiazinė improvizacija, bet tu geriau sukurk kokią nors folklorinę improvizaciją – kad būtų įdomu, netikėta, originalu.“
Kompozicijoje yra ir daugiau neįprastų sprendimų, pavyzdžiui, solisto grojimas, ypač žaismingas, meistriškas improvizavimas tradiciniu mediniu ragu. Ką bekalbėti apie ryškų, aktyvų ir stilingą bosinio trombono muzikavimą, darnų viso trombonų ansamblio skambesį ir gebėjimą susiklausyti, sutarti tokioje rodos sunkiai suvaldomoje džiazinėje kompozicijoje.
Loreta: „Tikrasis smagumas Rago šokį atlikti gyvai – tuomet visi gerai pašėlstame“. Pašėlkite ir klausydami!