Mykolas Kęsgaila (apie 1380–1451/1452, Kiežgailo Michal (Walimontowicz), lenk. Michał Kieżgajło) – LDK bajoras, didikas, valstybės ir karinis veikėjas, Kęsgailų giminės pradininkas. Jis gimė apie 1380 m. Deltuvoje deltuvos bajoro Stanislovo Valimanto šeimoje. Mirė 1451/1452 m. greičiausiai Kražiuose. Jo broliai buvo Rumbaudas Valimantaitis, Jaunius Valimantaitis Žemaičių seniūnas nuo 1412 metų. 1441–1444 m., kai buvo išvytas iš Žemaitijos, seniūniją, pagal J.Wolf’ą, valdė Kantautas (Kontowt).
Kituose šaltiniuose yra nuorodų, kad už ryšius su Švitrigaila nušalinus Mykolą Kęsgailą iš Žemaičių seniūno pareigų, jas šio krašto žmonės iš pradžių (1433–1434 m.) patikėjo Nodubaičiui Galminui, o 1435–1438 m. Žemaičių seniūnu buvęs Kantautas. 1440 m. tas pareigas vėl perėmęs Mykolas Kęsgaila. 1441 m. iš tų pareigų jis vėl buvo pašalintas, o 1442 m. naujai jį į tas pareigas paskyręs Kazimieras Jogailaitis. Mykolas Kęsgaila (Rumbaudo Valimantaičio brolis) Žemaičių seniūnu buvo iki pat mirties – 1451 metų.
IŠSAMIAU:
Spėjama, kad Mykolo Kęsgailos žmona buvo Rėkučio iš Medininkų duktė Elena, o sūnūs – Jonas Kęsgaila, Mykolas Kęsgaila, Dobeslovas Kęsgaila, Petras Kęsgaila.
Jaunystėje buvo Ukmergės vietininkas, 1412–1432 m., 1440–1441 m. ir 1443–1450 m. Žemaitijos seniūnas, 1443–1448 m. Vilniaus kaštelionas. Dalyvavo derybose ir tvirtino sutartis, kurias sudarė 1431 m. birželio 19 d. Švitrigaila ir Kryžiuočių ordino magistras P. Rusdorfas (Skirsnemunės sutartis), 1432 m. spalio 15 d. Žygimantas Kęstutaitis ir Jogaila (Gardino sutartis).
Buvo vienas ištikimiausių Vytauto šalininkų, 1412 m. jo paskirtas pirmuoju Žemaitijos seniūnu. Vytautui mirus rėmė Švitrigailą į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sostą. Po 1432 m. rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 1 d. naktį lenkų sukurstyto sąmokslo pabėgus Švitrigailai, kartu su kitais Žemaitijos bajorais nesipriešino, kad didžiuoju kunigaikščiu būtų paskelbtas Žygimantas Kęstutaitis. Toliau stiprėjant lenkų įtakai, kartu su broliais pabandė atnaujinti ryšius su į Polocką pasitraukusiu Švitrigaila. Tačiau bajorų laišką perėmė Žygimantas. Trakų vaivada Jaunius, Lietuvos žemės maršalka Rumbaudas, Ukmergės vietininkas Šediboras ir Mykolas Kęsgaila buvo suimti. Jaunius ir Rumbaudas nužudyti, o Mykolas pašalintas iš pareigų.
1440 m. nužudžius Žygimantą vėl buvo išrinktas Žemaitijos seniūnu, tačiau, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimuose palaikė Jogailos sūnaus Kazimiero kandidatūrą, Mykolo Žygimantaičio šalininkai žemaičiai privertė jį atsisakyti seniūno pareigų. Tik kai Kazimieras Žemaitijai suteikė naujų privilegijų, 1443 m. Mykolas vėl buvo išrinktas seniūnu. Kartu ėjo ir Vilniaus kašteliono pareigas.
Pasinaudodamas didžiųjų kunigaikščių suteiktomis privilegijomis išplėtė savo dvarus Žemaitijoje ir kitose kunigaikštystės valdose, kurias dar padidino jo vaikai ir vaikaičiai. 1444 m. pastatė bažnyčią Deltuvoje.
Naudota literatūra:
- Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_K%C4%99sgaila_Valimantaitis (žr. 2022-03-15)