• Lietuvos pajūryje gintaras dėl jo gydomųjų savybių, grožio, malonaus kvapo buvo renkamas ir apdirbamas nuo seniausių laikų. Gintaro dirbiniais buvo puošiamasi, jis vartotas gydymui, magijos ir kitais tikslais.
• Lietuvos pajūrio teritorijoje ankstyviausi gintaro dirbiniai yra rasti Šventojoje, Juodkrantėje, Nidoje, Pervalkoje, Klaipėdoje, Palangoje. Jie datuojami neolito laikotarpiu (4–2 tūkst. m. pr. Kr.). Tarp šių radinių yra įvairių formų kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, apvarų skirstikliai, grandys su didelėmis skylutėmis, žmonių ir gyvūnų figūrėlės (spėjama, kad tai buvo amuletai). Šių dirbinių paviršius senovėje dažnai buvo puošiamas taškeliais, , dirbinį į segmentus dalijančiais brūkšneliais (spėjama, kad toks dekoravimas atspindėjo to meto žmonių pasaulio sampratą).
• Šventosios akmens amžiaus gyvenvietės teritorijoje yra rasta gintaro dirbtuvė.
• Gausesni gintaro dirbinių kiekiai aptinkami V–XII a. kapavietėse. Tuo laikotarpiu gintaro dirbiniai jau buvo derinami su stiklo ir emalio karoliukais. Gintaru puošdavo žalvario įvijas, iš jo gamindavo karolius, skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius), apeiginius reikmenis ir kt. 
• IX–XIII a. Lietuvoje jau buvo meistrų, kurie specializavosi apdirbti gintarą. Pasak gintaro apdirbimo raidą tyrinėjusio istoriko A. Varno, tuo laikotarpiu susiformavusios gintaro apdirbimo tradicijos, technika nedaug pakitusi išliko iki mūsų laikų. Dabar gyvuojančios technologijos sudaro galimybę apdirbant gintarą išgauti tikslesnes formas.
• Pirmosios gintaro apdirbimo įmonės (gintaro cechai) Lietuvos miestuose, kaip ir kaimyninėje Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, buvo įsteigtos XIV amžiuje.
• XIV–XVIII a. gintaru buvo dekoruojami baldai, įvairios dėžutės, indai, kulto reikmenys (kryželiai, rožiniai, krucifiksai, altorėliai), daugelis kitų dirbinių. Gintaras buvo naudojamas ir juvelyrikoje.
• Teiginį, kad XVII a. Palangoje veikė gintaro dirbtuvės, patvirtina įrašai, esantys Vilniaus universiteto rankraštyne saugomoje Žemaičių pilies Teismo knygoje. Joje pažymėta, kad 1661 m. teismo byloje Palangos gintarininkams revizoriai paskyrė 100 auksinų dydžio baudą. Į Vilnių čia dirbantiems auksakaliams siunčiamo gintaro kainas tuo laikotarpiu nustatydavo Palangos gintarininkai.
• XIX a. Palangoje susiformavo vietinė gintaro apdirbimo pramonė.
• 1860 m. Palangoje buvo įsteigta iki 1891 m. veikusi Tauerio ir Buršteino gintaro apdirbimo įmonė, gaminusi papuošalus, suvenyrines dėžutes, rožinius, kitą religinę atributiką. Šios dirbtuvės gintaro apdirbimui naudodavo Palangos paplūdimiuose surinktą bei atvežtinį (dažniausiai iš Lenkijos Gdansko kasyklų) gintarą.
• 1872 m. Palangoje buvo įsteigta nauja gintaro apdirbimo įmonė.
• 1875 m. pačiame miestelio centre (Vytauto gatvės mūriniame dviejų aukštų pastate) pradėjo veikti brolių Motelio ir Geršono Kanų gintaro dirbtuvė. Dalis šio pastato pirmojo aukšto buvo skirta Kanų šeimos gintaro dirbinių parduotuvei. Kitose patalpose veikė avalynės ir manufaktūros parduotuvės, kirpykla, buvo prekiaujama maisto produktais. Antrajame namo aukšte veikė gintaro dirbtuvės ir buvo žydų gyvenamieji butai. ir G. Kanų gintaro dirbtuvės gamindavo apyrankes, auskarus, karolius, sages, įvairius kitus papuošalus. Čia dirbdavo ne tik patyrę gintaro apdirbimo meistrai, bet ir jų mokiniai. Gamyba užsiimdavo tiek vyrai, tiek moterys. Šių dirbtuvių produkcija turėjo didelę paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių. Juos eksportuodavo į Jungtines Amerikos Valstijas, Rusiją, kt. Laikui einant eksporto į Rusiją apimtys augo – ten buvo išvežama didžioji dalis M. ir G. Kanų dirbtuvėse pagaminamų gintaro gaminių. Per 1938 m. didįjį Palangos gaisrą M. ir G. Kanų namas išliko, jis stovi iki šiol beveik nepakeitęs savo išvaizdos.
• XIX a. vid. carinės Rusijos valdžia nutarė vystyti gintaro pramonę. Tada valdžios pakviestas iš Maskvos į Palangą atvyko dirbti pirklys Julius Reinusas, kuris apie 1880-uosius metus Palangoje pastatė pirmąjį gintaro apdirbimo fabriką. Iki 1938 m. gaisro jis stovėjo prie Vytauto ir Jūratės gatvių sankirtos. Šiame fabrike nuolat dirbdavo  apie 80 žmonių. Jie rankiniu būdu gamindavo gintarinius papuošalus. Šiame fabrike ir kitose Palangos gintaro apdirbimo įmonėse pagaminti gintaro dirbiniai  dažniausiai patekdavo į Odesos mugę, o iš čia – į įvairiausius pasaulio kraštus.
• Didelę dalį gintaro, naudoto savo poreikiams, palangiškiai susirinkdavo patys. Kai žaliavų ėmė trūkti, jos pradėta ieškoti kitur, taip pat ir Palangos krašto durpynuose. Nemažai gintaro iškasta Paliepgirių kaimo teritorijoje. Yra išlikę žinių, kad ten buvo rasta net šuns galvos didumo gintaro gabalų. Gintaro čia dažnai ieškodavo 10–15 vyrų grupės, geležiniais ieškais badydami žemę arba ją kasdami. Tiškevičiai savo namuose turėjo sukaupę gintaro gabalų ir jų dirbinių kolekcijų.
• 1888–1891 m. Palangos mieste veikė Šlezingerio ir Josifovičiaus gintaro apdirbimo įmonė, kurioje nuolat dirbdavo po 40 žmonių. Jie per metus pagamindavo gintaro dirbinių už 20 tūkst. rublių.
• 1889–1891 m. kurorte veikė gintaro dirbtuvė „Korpus“. Joje dirbo 7 žmonės. Per metus čia būdavo pagaminama gintaro dirbinių už 6,7 tūkst. rublių.
• 1892 m. Palangoje pradėjo veikti Gutmano ir Reinuso gintaro dirbtuvė. XIX a. pab. joje dirbo apie 110 žmonių. Per metus jie pagamindavo gintaro dirbinių už 30–60 tūkst. rublių.
• 1893 m. Palangoje pradėjo veikti Kamenecko gintaro apdirbimo įmonė. Čia nuolat dirbdavo po 50 žmonių. Jie per metus pagamindavo gintaro dirbinių už 30 tūkst. rublių.
• XIX a. pab. daugelį Palangos gintaro dirbtuvių žaliava aprūpindavo Palmininkų gintaro kasyklos (jų savininkė buvo Stantieno ir Beikerio firma (Stantien und Becker). Ši firma nuo 1860 iki 1890 m. kasė gintarą iš Kuršių marių. Tam čia būdavo naudojamos žemsemės, ištisą parą jų dirbdavo 22. Iš viso per minėtą laikotarpį čia buvo iškasta apie 2 mln. 250 tūkst. kg gintaro.
• XIX a. pab. Palangoje veikė ir Briko koralų gaminių fabrikas. Čia dirbo 10 darbininkų. Jie per metus pagamindavo produkcijos už 2 tūkst. rublių.
• 1897 m. kurorte veikė 7 gintaro parduotuvės ir dirbtuvės. Jos telkėsi prie miestelio centrinės Vytauto gatvės.
• 1900 m. apie keturis varstus nuo Palangos nutolusiame Kiauleikių kaime, po 6–10 pėdų gylio durpių sluoksniu, grafas Feliksas Tiškevičius aptiko gintaro klodą. Čia buvo rasti unikalūs gintaro gabalai. Jie sudarė grafo F. Tiškevičiaus surinktos gintaro kolekcijos, kuri iš pradžių buvo saugoma Palangos dvaro rūmuose, o dabar lankytojams prieinama Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ekspoziciniame padalinyje Palangos gintaro muziejuje.
• XX a. pr. žydai Palangoje turėjo nemažai gintaro apdirbimo manufaktūrų. Tuo metu kurorte veikė apie 10 gintaro apdirbimo dirbtuvių ir parduotuvių. Didžioji jų dalis priklausė žydams ir jose dirbo žydų tautybės žmonės. Didžiausioje iš jų buvo apie 100 darbininkų. Na o namudiniu būdu palangiškiai gintaro karolius gamindavo beveik kiekvienuose namuose. Iš gintaro buvo gaminami ir kiti papuošalai, pypkių kandikliai, plunksnakočiai, sagos. Palangos gintaro dirbiniai ir tuo laikotarpiu kasmet būdavo vežami į Odesos mugę, kuri trukdavo tris mėnesius. Į ją suvažiuodavo pirkliai iš viso pasaulio. Palangos meistrų dirbiniai pasaulinėje rinkoje turėjo didelę paklausą ir sudarė rimtą konkurenciją Vokietijos meistrų dirbiniams. Rožiniai ir kiti gintaro dirbiniai iš Palangos būdavo eksportuojami ir į kitas šalis – Turkiją, Afrikos valstybes, JAV, Rusiją ir t. t.
• 1900–1918 m. Rusijoje, kurios imperijai priklausė Lietuva, buvo pagaminama 30 proc. visos pasaulinė gintaro apdirbimo produkcijos (ji pagal šį rodiklį tada buvo antroje vietoje pasaulyje). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos imperijoje daugiausiai per metus gintaro apdorodavo (vidutiniškai po 20 tonų gintaro žaliavos) Palangos meistrai. Tuo laikotarpiu iš viso Palangoje gintaro apdirbimo srityje dirbo  nuo 300 iki 500 gintaro meistrų. Keletas gintaro apdirbimo dirbtuvių priklausė grafo Felikso Tiškevičiaus šeimai.
• Pirmojo pasaulinio karo metaisdaugelis Palangos gintaro apdirbimo dirbtuvių buvo sunaikinta, dalis geriausių meistrų persikėlė dirbti į Vokietijos (Karaliaučiaus) gintaro dirbtuves.  Po karo gintaro apdirbimo verslas mieste kiek atsigavo, bet jau tų apimčių ir kokybės, kokios jis buvo pasiekęs iki karo, nebepasiekė.
• Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario metais vystyti šią pramonės šaką Palangoje trukdė gintaro žaliavų trūkumas. Jų eksploatavimo monopolį turėjo Vokietija, tad ji nenorėdama turėti didelių konkurentų pasaulinėje rinkoje, ne visada parduodavo Lietuvai tiek gintaro, kiek ji turėdavo galimybių
• Po Pirmojo pasaulinio karo gintaras buvo apdirbamas ne tik Palangoje, bet ir kaimyninėje Kretingoje bei Klaipėdoje. Palangoje tuo metu veikė „S. Gutmano įpėd. E. ir L. Gutmanai“ dirbtuvė, kurioje dirbo 10–15 meistrų,  brolių M. ir G. Kanų dirbtuvė, turėjusi 15–20 meistrų. Keliose kitose mažesnėse dirbtuvėse dirbdavo po 5–10 žmonių. Palangoje, Klaipėdoje ir Kretingoje buvo nemaža ir pavienių amatininkų, kurie turėdavo įsigiję patentus įvairiems darbams, versdavosi ir gintaro apdirbimu.
  Tuo metu, jei įmonėje dirbdavo mažiau negu 4 gintaro apdirbimo meistrai, ji buvo vadinama amato, o ne gintaro apdirbimo dirbtuve, tad tikslių duomenų, kiek iš viso žmonių tarpukariu Lietuvoje  ir konkrečiai Palangoje dirbo gintaro apdirbimo pramonėje, nėra.
• 1919–1920 m. Palangoje veikė 13 gintaro dirbtuvių, kuriose dirbo apie 200 žmonių.
• 1922 m. Palangoje buvo įkurta didelį kapitalą turėjusi Gintaro bendrovė.
• Tarpukaryje Lietuvoje iš gintaro dažniausiai buvo gaminami papuošalai (apskriti karoliai, įvairios segės, apyrankės), rankogalių segtukai, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės, kryželiai, rožančiai. Gintaru būdavo inkrustuojami metaliniai papuošalai, medinės dėžutės, baldai, įvairūs kiti gaminiai. Jie turėjo didelę paklausą Lietuvoje. Iš viso šalies viduje buvo realizuojama 60–70 proc. čia pagaminamos produkcijos. Kitą dalį eksportuodavo. Didžiausia karolių paklausa buvo Afrikoje ir Azijoje, kitų dirbinių – Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje.
• 1929 m. pasaulį ištiko ekonominė krizė. Jai pasibaigus, Lietuvoje gintaro apdirbimo pramonė ir gintaro dirbinių eksportas sumažėjo.
• Dar labiau gintaro apdirbimo pramonė Palangoje ir visoje Lietuvoje susitraukė Antrojo pasaulinio karo metais, nes dalis iki to laiko veikusių gintaro apdirbimo įmonių šeimininkų ir darbininkų iš Palangos pasitraukė arba buvo sunaikinti nacių, o žaliavų atsargos ir įrengimai buvo išvežti į Vokietiją.
• Po Antrojo pasaulinio karo dalis Palangoje gyvenusių gintaro apdirbimo meistrų pradėjo dirbti 1946 m. Klaipėdoje įsteigtame miesto pramkombinato gintaro apdirbimo ceche ir tais pačiais metais pradėjusiame veikti Lietuvos dailės fondo Klaipėdos kombinato ,,Dailė“ gintaro apdirbimo dirbtuvėje. Po karo Kretingos pramkombinatas įkūrė gintaro cechą Palangoje, Plungės pramkombinatas – cechą Plungėje.
• 1946 m. įkurtas Klaipėdos „Dailės“ kombinatas. Jam priklausė Palangos ir Plungės gintaro apdirbimo cechai. Klaipėdos ,,Dailės“ kombinatas per metus apdirbdavo apie 7–8 tonas gintaro. Čia buvo sutelkti geriausi gintaro specialistai-dailininkai profesionalai ir tautodailininkai, sudarytos tinkamos darbo sąlygos, įsigyta naujų įrankių. Šiame kombinate pagal dailininkų A. Vertulienės, E. Augaitytės, A. Budrytės, J. Stumbro,  Balčiaussukurtus etalonus buvo serijiniu būdu gaminami gintaro dirbiniai. Jie turėjo paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – buvo eksportuojami į JAV, Japoniją, Daniją, Vengriją, kitas šalis.
• 1947 m. Lietuvoje veikė 6 gintaro apdirbimo dirbtuvės. Vėlesniais metais dirbtuvių skaičius sumažėjo, bet gintaro apdirbimo apimtys išaugo.
• XX a. 5–6 dešimtmetyje gintaro dirbiniai užėmė svarbią vietą tarp kitų dailiųjų dirbinių. Padidėjusį dėmesį gintarui rodo 1948 m. J. Dagio apginta disertacija „Baltijos pajūrio gintaras ir jo eksploatacija“ ir 1957 m. išleista J. Bubnio knyga „Gintaras“.
• 1956 m. Klaipėdos „Dailės“ kombinato Palangos gintaro apdirbimo ceche dirbo 30 darbininkų. Vėlesniais metais jų skaičius buvo didesnis. Tuo laikotarpiu Klaipėdos „Dailės“ kombinato gintaro apdirbimo cechuose buvo gaminama apie 60 rūšių gaminių, tačiau jie nepasižymėjo aukštu meniniu lygiu. Didelę šio kombinato gaminamos produkcijos asortimento  dalį sudarė šlifuoti karoliai, įvairios segių (dažnai natūralistinių augalų formos), gyvūnų pavidalo suvenyrai. Tada gintarą šlifuodavo kampuotomis formomis kaip brangakmenį, o gabalėliai su įdomia vidine tekstūra arba inkliuzais buvo laikomi neatitinkančiais standartų.
• Keliant gintaro apdirbimo meninį lygį itin svarbus buvo skulptoriaus ir dizainerio Felikso Daukanto(1915–1995) vaidmuo. Jis pirmas prabilo apie natūralių gintaro savybių – vaiskumo, besimainančių atspalvių, daugiasluoksniškumo išryškinimą dirbiniuose ir daug nuveikė sugrąžinant gintaro dirbiniams būdingą specifiką. Didžiausią  Daukanto XX a. 6-ojo dešimtmečio kūrybos dalį sudaro unikalūs arba serijinei gamybai skirti papuošalai, padaryti iš gintaro, derinto su metalu, daugiausiai sidabru. Gintaro gabalėlius, naudotus papuošalams, jis   apdorodavo tik minimaliai. Segės, karoliai, auskarai buvo gaminami iš netaisyklingos formos gintaro gabalų, akcentuojant jų natūralią formą, vidinius sluoksnius, skaidrumą arba neperšviečiamumą.
• Nuo 1957 m. Lietuvos gintaro apdirbimo pramonėje įsigalėjo nauji gintaro apdirbimo būdai, buvo įvestos naujos techninės sąlygos, kurios sudarė galimybę maksimaliai išryškinti gintaro medžiagos savybes ir panaudoti tobulesnę jų apdirbimo technologiją.
• 1957 m. visa Lietuvos gintaro gamyba buvo sukoncentruota vienoje vietoje – Klaipėdos „Dailės“ kombinate. Jo gintaro ceche buvo suburtas profesionalų kolektyvas: Eugenijus Mikulevičius, Genovaitė Blažytė-Guntienė, Birutė Jociūtė-Mikulevičienė, Vacė Kojalavičiūtė-Užpalienė. Čia pradėta gaminti daugiau gintaro dirbinių, pasidarė įvairesnis jų asortimentas. Tuo laikotarpiu daugiausiai buvo sukurta gintaro papuošalų, grandinėlių su gintaro kabučiais. Gintaras buvo derinamas su metaliniais papuošalais, atliktais kalimo, spaudimo, liejimo arba filigrano technika. Plito gintaro inkrustacijos, nedidelio formato gintaro mozaikos. Jas iš šlifuotų gintaro plokštelių arba rupios faktūros didesnių gabalėlių 1959 m. pradėjo kurti G. Blažytė-Guntienė. Ilgainiui išpopuliarėjo peizažų, figūrinių scenų ir net portretų dėstymas medinės plokštės paviršiuje. Greta meniškų tokios rūšies darbų vis daugiau pasitaikydavo paviršutiniškų, saloniškų. Vėliau gintaro paveikslų, mozaikų ir inkrustacijų atsisakyta.
• XX a. 6-asis dešimtmetis buvo reikšmingas žingsnis sugrąžinant gintaro dirbiniams suniveliuotą specifiką, ieškant naujų šio pusbrangio mineralo pritaikymo būdų dailiuosiuose dirbiniuose, suteikiant papuošalui dailininko individualaus stiliaus bruožų. Lietuvos gintaro meistrų ieškojimai buvo teigiamai įvertinti 6-ojo dešimtmečio pabaigos sąjunginėje spaudoje.[1] Geriausi lietuvių dailininkų gintariniai papuošalai buvo eksponuoti 1959 m. lietuvių liaudies meno ir taikomosios dailės parodoje Lenkijoje.
• 1962–1975 m. gintaro dirbiniams kelią grindė 6-ojo dešimtmečio  Daukantoteorinė ir kūrybinė veikla, jo propaguota natūralaus gintaro pateikimo teorija. Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, gintaro papuošalai buvo gana menkai išplėtota sritis. Tačiau lietuviškos puošmenos patyrė stiprias modernėjimo apraiškas, kurios sklido, visų pirma, iš estų juvelyrikos mokyklos. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos dailiojo metalo apdirbimo lietuviai mokėsi Estijos dailės institute Taline. Estijos juvelyrika tuo metu orientavosi į Skandinavų dizainą, mėgusį taupių, dizaineriškų formų, nesunkiai pagaminamus, dažnai iš unifikuotų detalių surenkamus dirbinius.
  Tuo laikotarpiu panašiu būdu kaip ir F. Daukantas gintaro papuošalus kūrė Liucija Šulgaitė ir Janina Griciūnaitė. Daugelio kitų juvelyrų (Petro Balčiaus, Liudos Vaineikytės, Albinos Vertulienės) puošmenos buvo įmantresnių formų, labiau detalizuotos.
  Tolesnę gintaro papuošalų raidą paveikė Estijos dailės instituto Dailiojo metalo katedros absolvento Kazimiero Simanonio (g. 1937), grįžusio į Lietuvą 1965 m., kūryba. Jo papuošalo samprata skyrėsi nuo F. Daukanto, akcentavusio minimalizmą, asketizmą, demokratines tendencijas ir metalo detalių unifikavimo galimybes. K. Simanonis traktavo gintaro papuošalą kaip prabangos, reprezentacijos objektą, kuris dėvimas ne kasdien, o ypatingomis progomis. Dailininkas papuošaluose atgaivino raižymą, inkrustavimą, filigraną, apvirinto sidabro techniką, itin tikusią prie netaisyklingos formos mineralo. Vėliau sidabro virinimo techniką išbandė kiti gintaro papuošalų kūrėjai (L. Šulgaitė, Birutė Mikulevičienė, Petras Balčius, Feliksas Pakutinskas). K. Simanonis ieškojo įkvėpimo gamtos formose. Jo papuošalai asimetriški, skirtingų faktūrų, dinamiški, ekspresyvūs. Puošybiškumo ir reprezentacijos tendencijos dar labiau buvo išplėtotos kitame juvelyrikos raidos etape. Lietuvių juvelyrų papuošalai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose „Expo’68“ Monrealyje, tarptautinėje pramonės ir prekybos parodoje Londone 1968 m., “Expo’70” Osakoje.
• 1963 m. kurorte pradėjusiame veikti Palangos gintaro muziejuje buvo eksponuojami įvairiais laikotarpiais sukurti gintaro dirbiniai.
• 1971 m. Mildos Eitmonaitės lieto ir kalstyto metalo papuošalai su gintaru Jablanece (Jugoslavija) vykusioje juvelyrikos bienalėje pelnė diplomą. Tuo metu tai buvo pirmasis aukštas lietuviškų papuošalų įvertinimas. Palangos gintaro muziejuje sukomplektuotos lietuviškų gintaro dirbinių parodos 1971–1974 m. apkeliavo Čekoslovakiją, Vokietiją, Prancūziją, Vengriją, Austriją, Suomiją, Švediją, Daniją, Italiją.
• Siekiant šią pramonės šaką modernizuoti, pagerinti gaminamos produkcijos kokybę, 1973 m. Lietuvos Ministrų Taryba priėmė nutarimą, kuriame buvo nurodyta, kad nuo šiol gintaro dirbinius Lietuvoje gamina Vietinės pramonės ministerijos meno verslų dirbinių ir suvenyrų gamybos įmonių susivienijimas ,,Dovana“, Dailės fondo įmonės ir Liaudies meno draugijos meistrai ir dailininkai.
• XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje akivaizdžiai sumenko dailininkų profesionalų domėjimasis gintaru. Jis liko pagrindine medžiaga tik tų kūrėjų darbuose, kurie liko ištikimi šiam mineralui. Tai pirmiausiai pasakytina apie Daukantą(1915–1985). Tuo laikotarpiu šio dailininko sukurtuose papuošaluose buvo dar labiau išplėtota minimalistinė, dizaineriška, asketiškos formos kryptis. Jis šiame etape atsisakė bet kokių puošybiškų detalių, komponuodamas papuošalą tik iš gintaro gabalėlio ir metalo lankelio, grandinėlės ar kitos funkcionalios detalės. Skirtingai nuo ankstesnio laikotarpio, dailininkas gintarą ištisai nugludindavo, pjaustė į gamtines formas neatitinkančias dizaineriškas geometrines struktūras-apskritimus, stačiakampius.
• Gintaro papuošalus XX a. 8 deš. kūrė ir Eduardas Daukantas (g. 1948).
• Simanonio šiuo laikotarpiu sukurti gintaro papuošalai yra susiję su jo darbu Vilniaus „Dailės“ kombinate. Gintaras liko pagrindiniu kūrybos baru Klaipėdos „Dailės“ kombinate dirbusiems dailininkams (Albinai Vertulienei, Petrui Balčiui, Nikolajui Žoludevui) ir gausiam liaudies meistrų būriui – Irenai ir Feliksui Pakutinskams, Reginai Andriekutei, Jonui Liukaičiui, Alfredui Jonušui, Joanai Martinkienei, Dionizui Varkaliui, kt.).
• XX a. paskutiniais dešimtmečiais Palangos gintaro muziejus stengėsi koordinuoti gintaro dirbinių tiriamąją ir parodinę veiklą. 1982 m. šiame muziejuje buvo atidaryta respublikinė gintaro dirbinių paroda, su kuria per 4 mėnesius susipažino 240 tūkst. lankytojų. 1986 m. muziejaus ekspozicija buvo atnaujinta, surengta keletas personalinių parodų (L. Šulgaitės,  Simanonio, F. Daukanto, Birutės ir Eugenijaus Mikulevičių), Klaipėdos „Dailės“ kombinato tiražinių darbų paroda.
• 1991–2001 lietuvių dailininkų dėmesys gintarui gerokai sumenko. Gintaro papuošalai daugiausia liko liaudies meistrų kūrybos sritimi. Tautodailininkai savo dirbiniuose buvo ištikimi anksčiau susiklosčiusioms gintaro apdirbimo tradicijoms. Jie daugiausiai kūrė karolius, seges, apyrankes, kaklo papuošalus. Profesionalų juvelyrų kūryboje pasitaikė gintaro pritaikymo atvejų (K. Simanonis, S. Virpilaitis), tačiau daugiau savo kūryboje gintarui pasišventė tik nedaugelis. Birutė Stulgaitė(g. 1952) – viena iš nedaugelio, nuosekliau kūrusi papuošalus su gintaru. Skirtingai nuo F. Daukanto ir K. Simanonio, dailininkė šį mineralą traktavo nesupriešindama jo su metalu, o labai organiškai įjungdama į dirbinio visumą. Juvelyrė gintarą laiko įnoringa ir sudėtinga medžiaga, sunkiai sudarančia su metalu darnų ansamblį. Dėl to neretai gintarą derina su arklio ašutais, jūržole, naudoja odinius raištelius. Kartais smulkiomis gintaro ašarėlėmis nusagsto paprasčiausią lininę virvutę. Tačiau niekad neperžengia ribos, nuo kurios prasideda postmodernistinė provokacija ir antifunkcionalizmas. B. Stulgaitės papuošaluose gintaras kartais apvyniojamas aukso arba sidabro vielele, kad sudarytų tarsi atsitiktinai čia patekusio įspūdį. Jos kūryba kaip ir anksčiau paminėtų profesionalių dailininkų bei liaudies meistrų darbai, yra pristatoma Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje.
• Plėtojant gintaro apdirbimo tradicijas, populiarinant gintarą, šiuolaikinių dailininkų kūrinius, padarytus iš gintaro, pasaulyje itin svarbus Nidoje gyvenančių Kazimiero ir Virginijos Mizgirių vaidmuo. Jie yra įkūrę modernias ekspozicijas turinčius gintaro muziejus-galerijas Nidoje ir Vilniuje, kurioje galima įsigyti įvairių gaminių iš gintaro, taip pat ir originalių gintaro gabalų.
• 2000 m. pabaigoje buvo įkurta visuomeninė organizacija Palangos gintaro meistrų gildija. Ji yra subūrusi 26 gintaro apdirbimo meistrus ir jų šeimų narius. Šios gildijos tikslas – saugoti ir plėtoti gintaro apdirbimo ir verslo tradicijas kurorte. Jos nariai savo darbe taiko naujas gintaro apdirbimo technologijas, savo darbus eksponuoja respublikinėse ir tarptautinėse gintaro dirbinių parodose.
• 2003 m. rudenį Palangoje įkurtos atviros lankytojams gintaro dirbtuvės. Apsilankius jose, buvo galima stebėti, kaip gintaras apdirbamas.
• Iki šiol Palangoje daugelis gintarą apdirba namudiniu būdu – privatiems asmenims priklausančiose gintaro apdirbimo dirbtuvėlėse.

 

Tekstas parengtas pagal informaciją, skelbiamą šiuose leidiniuose:

1. Antanas Tranyzas, Vladas Katinas, Romualdas Budrys, Palangos gintaro muziejus, Vilnius, 1991 m.
2. Romualdas Budrys, Sigitas Krivickas, Po mūzų šventovės sklaiutais Muziejininko ir literato dialogas, Vilnius, 2003.
3. Pranas Gudynas, Stasys Pinkus, Palangos gintaro muziejus, Vilnius, 1964.
4. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Lietuvos gintaro dirbinių raida nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus, „Lietuvos takomoji dekoratyvinė dailė: http://tdaile.lt/Gintaras/Gintaras.htm (žr. 2022-03-07).

*** 

 

 

Palangos žydų gintaro dirbtuvės ir parduotuvės

Tekstas parengtas pagal informaciją, skelbiamą Palangos turizmo, informacijos centro interneto svetainės publikacijoje „Žydų paveldo pėdsakais Palangoje“: https://www.palangatic.lt/lankytinos-vietos/marsrutas-zydu-paveldo-pedsakais-palangoje/ (žr. 2022-03-17)

Palangoje gintaro apdirbimas labiausiai klestėjo XIX a. II – XX a. I pusėje. Tuo metu čia įsteigta ir veikė daug įvairaus dydžio gintaro apdirbimo įmonių. Jų pagaminta produkcija buvo realizuojama Lietuvoje ir užsienio šalyse. Didelė dalis šių įmonių priklausė žydų tautybės žmonėms ir jose dažniausiai dirbdavo taip pat šios tautybės žmonės. Tarp žymiausių žydams priklausiusių gintaro apdirbimo įmonių buvo E. ir L. Gutmanų gintaro dirbtuvės, Gutmano ir Reinuso gintaro dirbtuvės „Stantien & Becker“ filialas, Kameneckio gintaro įmonė, „Koorpus“ dirbtuvės, L. Fridmano gintaro įmonė, Levijo ir Baso gintaro dirbtuvės, Rubelio ir Levino gintaro dirbtuvės, Šlezingerio ir Josifovičiaus gintaro įmonė, Tauerio ir Buršteino gintaro dirbtuvės. Tuo laikotarpiu kurorte veikė ir daug mažesnių gintaro apdirbimo įmonėlių, kuriose dirbdavo po 1–3 asmenis. Tokioms gintaro apdirbimo dirbtuvių statusas nebūdavo suteikiamas (jos buvo vadinamos amato dirbtuvėmis).

 

Gintaro įmonės „Stantien & Becker“ filialas

1850 m. į Palangą atvyko iš Gdansko kilęs Moricas Bekeris (Moritz Becker, 1830–1901). Šis verslininkas Memelyje (dab. Klaipėda) sudarė partnerystės sutartį su smuklės, kurioje buvo apsistojęs, savininku vokiečiu F. V. Štantynu (F.W. Stantien) ir apie 1858 m. Palangoje įkūrė įmonės „Stantien & Becker“ filialą. Galima teigti, jog tai buvo pagrindas gintaro verslo vystymuisi Palangoje.

XIX a. pab. įmonė „Stantien & Becker“ perėjo Prūsijos valdomų įmonių žinion.

 

Tauerio ir Buršteino gintaro dirbtuvės

1860 m. Palangoje buvo įsteigta iki 1891 m. veikusi Tauerio ir Buršteino gintaro apdirbimo įmonė. Joje gamindavo papuošalus, suvenyrines dėžutes, rožinius, kitą religinę atributiką. Šios dirbtuvės gintaro apdirbimui naudodavo Palangos paplūdimiuose surinktą bei atvežtinį (dažniausiai iš Lenkijos Gdansko, Juodkrantės kasyklų) gintarą.

 

1. ir L. Gutmanų gintaro dirbtuvės

Vienoje iš seniausių Palangos gintaro apdirbimo įmonių buvo 1886 m. įsteigtos E. ir L. Gutmanų gintaro dirbtuvės. Jose dirbdavo po 10–15 meistrų. Labiausiai savo veiklą ji buvo išvysčiusi XX a. pradžioje.

1892 m. Palangoje pradėjo veikti Gutmano ir Reinuso gintaro dirbtuvė. XIX a. pab. joje dirbo apie 110 žmonių. Per metus jie pagamindavo gintaro dirbinių už 30–60

 

1. Gutmano įpėd. E. ir L. Gutmanai“ dirbtuvė
2. Gutmano įpėd. E. ir L. Gutmanai“ dirbtuvėje dirbo 10–15 meistrų.

 

Brolių M. ir G. Kanų dirbtuvė

Brolių M. ir G. Kanų dirbtuvėje nuolat dirbdavo po 15–20 meistrų.

 

„Koorpus“ dirbtuvės

XIX a. 9 deš. veikė „Koorpus“ gintaro apdirbimo dirbtuvės. 1889–1891 m. jose dirbo 7 žmonės. Per metus čia buvo pagaminama dirbinių už 6 700 aukso rublių.

 

Šlezingerio ir Josifovičiaus gintaro įmonė

1888–1891 m. Šlezingerio ir Josifovičiaus gintaro įmonėje dirbo 40 darbininkų, per metus buvo pagaminama dirbinių už 20 000 aukso rublių.

 

Gutmano ir Reinuso gintaro dirbtuvės

Gutmano ir Reinuso dirbtuvės savo veiklą pradėjo plėtoti nuo 1893 metais. Tuo laikotarpiu jose dirbo apie 110 darbininkų, per metus buvo pagaminama dirbinių, kurių kaina nuo 30 000 iki 60 000 aukso rublių.

 

Kameneckio gintaro įmonė

1893 m. pradėjo veikti Kameneckio įmonė, joje dirbo apie 50 darbininkų, kurie per metus pagamindavo dirbinių už 30 000 aukso rublių.

 

1. Fridmano gintaro parduotuvė

XX a. pradžioje Palangoje veikė L. Fridmano gintaro parduotuvė. Dirbiniai į šią parduotuvę buvo atvežami iš gintaro dirbtuvės Klaipėdoje.

 

Levijo ir Baso gintaro dirbtuvės

XX a. pradžioje veikė Levijo ir Baso gintaro dirbtuvės, kuriose buvo priiminėjami privatūs užsakymai, gaminami įvairūs gintaro papuošalai.

 

Rubelio ir Levino gintaro dirbtuvės

XX a. pradžioje veikė Rubelio ir Levino gintaro dirbtuvės. Jose buvo apdirbamas Lietuvos gintaras, atvežtas iš Juodkrantės. Gaminami gintaro papuošalai. Dirbtuvė priiminėdavo užsakymus.

 

Nuotraukoje – gintaro gabaliukas iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Nuotrauka iš RKIC archyvo

____________________________

[1] Жукова М.. „Украшения из янтаря“,  Декоративное искусство СССР, 1959, № 6, с. 26.

___________________________ 

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“