Palangos žemė iki 1527 m. buvo valdoma Žemaičių seniūno. 1527 m. karalius Žygimantas Senasis, pavesdamas Žemaičių seniūnui Kęsgailai valdyti Žemaitiją, dalį jos valdų pasiliko sau – tarp jų ir Palangą (Palanga karališkąja valda buvo iki 1775 m.). Palangos karališkąjį valsčių valdė seniūnas. Netrukus Palangoje atsirado ir karališkasis dvaras. Spėjama, kad tuo metu jis stovėjo teritorijoje tarp Senosios Palangos kaimo ir miestelio. Kadangi pajūrio smėlis dvarą dažnai užpustydavo, 1639 m. karalius, paprašytas Palangos dvaro tijūno, leido perkelti dvarą į Berlotavičių kaimo laukus (iš vėlesnių rašytinių šaltinių sužinome, kad tai Vilimiškės kaimas). Vis dėlto dėl kažkokių tai priežasčių dvaras čia tada čia nebuvo įkurtas ir Palangos dvaro administraciniu centru, kurį ilgą laiką planuota statyti Vilimiškėje, tapo Darbėnų dvaras. 1756 m. inventoriaus, kuriame buvo plačiai surašytos miestiečių ir valstiečių prievolės, viename iš punktų yra nurodyta, kad seniūnas, jei panorės, gali pasistatyti dvarą Vilimiškėje ir seniūnijos pavaldiniai privalo dalyvauti statybos darbuose bei skirti sargybą jai apsaugoti. Tačiau ir vėliau Palangos dvaro centras Vilimiškėje nebuvo pastatytas – ten buvo tik Palangos dvaro palivarkas.
1775 m. Palangos seniūnija mainais už Liachovičių dvarą buvo atiduota Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui (1726–1794), kuris 1782 m. tapo faktiškuoju jos savininku.
1779–1781 m., I. J. Masalskiui perimant Palangos seniūniją, buvo sudarytas išsamus miestelio inventorius ir planas. Jame apibūdintos trys Palangos dalys: kaimavietė – „senasis miestelis“ (sermiestis) ir dvi miestelio dalys, išsidėsčiusios skirtinguose Rąžės (Ronžės, Roužės) upelio krantuose: šiauriniame krante, kaip ir anksčiau, buvo „žydų miestas“, o pietiniame – „miestas“. Inventoriuje surašyta 70 sklypų. Dauguma „žydų miesto“ sklypų buvo išsidėstę abipus Klaipėdos (tuometinio Mėmelio) – Liepojos kelio.
Po I. J. Masalskio mirties Palangą paveldėjo jo brolio Juozapo Adrijono Masalskio (1726–1765) ir Antaninos Radvilaitės (1730–1764) dukra kunigaikštytė Elena Apolonija Masalskytė (1763–1815). Ji buvo ištekėjusi už Abiejų Tautų Respublikos valstybinio ir karinio veikėjo Vincento Potockio (1740–1825). 1801 m. Palanga tapo buvusio lenkų generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio (1773–1843) nuosavybe. 1824 m. tuo laiku vadinamą Palangos grafystę už 199,171 sidabro rublio nusipirko grafas Mykolas Tiškevičius (1761–1839). Tiškevičių giminės rankose Palanga išbuvo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Grafai Tiškevičiai
Tiškevičiai buvo žymi Lietuvos didikų giminė, praeityje garsėjusi žymiais valstybės pareigūnais. Ji ypač svarią įtaką Lietuvos visuomenės gyvenimui darė XVII amžiumi. Remdamiesi tradicija, savo giminės pradininku ji laikė Gedimino sūnų Manivydą (Mantvydą). Tačiau istoriškai pagrįstu giminės protėviu yra laikomas XV a. pab. Ukrainoje gyvenusį Tyszko, kurio 5 sūnūs prie savo krikšto vardų pridėdavo ir prailgintą pavardę Tyczkowic. Vėlesnės kartos pavardės galūnę pakeitė į ewicz. Viena šios giminės šaka pradėjo vartoti pavardę Skumin.
Pirmosios Tiškevičių giminės atstovai persikėlė į Lietuvą – Gardino, Lydos apskritį, gavo įvairias tarnybas karaliaus dvare. Jie buvo Lietuvos piliečiai. Kiti Tiškevičiai gyveno Voluinėje, po Liublino unijos pasilikusioje Lenkijos priklausomybėje. Nuo 1519 m. Tiškevičiai turi grafų titulą ir herbą. Jis yra skydo formos, viduryje – jaunas mėnulis ir šešiakampė žvaigždė, virš skydo – liepsnos liežuviai, o virš jų – kitas mėnulis.
XIX a. pr. Tiškevičių įtaka taip pat buvo didelė, jie didino savo valdas ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje: Tiškevičiai įsigijo didžiulę dalį buvusių Radvilų valdų Vilniaus, Ukmergės, Upytės, Telšių, Raseinių apskrityse. Mykolas Tiškevičius 1824 m. tapo Palangos valdos (su Grūšlaukės, Darbėnų dvarais) savininku. Jam mirus, Palangos dvaras perėjo sūnaus Juozapo (1835–1891) žinion. Juozapas Tiškevičius 1850–1855 m. įsigijo Lentvario, 1875 m. – Kretingos dvarus. 1891 m. po jo mirties didžiausios J. Tiškevičiaus turtas buvo padalintos keturiems jo sūnums, žmonai Sofijai ir kitiems vaikams. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas – Lentvarį, Aleksandras – Kretingą, Juozapas – Užtrakį, Grūšlaukė ir Darbėnai atiteko žmonai Sofijai, savo dalis gavo ir dukros Marija Tiškevičiūtė, Elena Klotilda Tiškevičiūtė Ostrauskienė bei kiti vaikai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko jo vyriausiajam sūnui Stanislovui, o prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – Alfredui, kuris Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Lenkijoje. Po karo Palangos dvaras buvo nacionalizuotas. Kurį laiką čia veikė Dailininkų kūrybos namai, 1963 m. dalyje rūmų pradėjo veikti Palangos gintaro muziejus (Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ekspozicinis padalinys), kuris dabar užima visas rūmų patalpas. Apie rūmus esantis parkas yra Palangos miesto savivaldybės žinioje – jį administruoja, prižiūri ir tvarko Palangos Miesto botanikos parkas (pats parkas vietos gyventojų dažniausiai Birutės vardu vadinamas).
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukoje – kunigaikščių Masalskių herbas
Naudota literatūra:
- Kultūros vertybių registras https://kvr.kpd.lt/#/.
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“
