Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statinių kompleksas

Kultūros paveldo departamentas savo administruojamame Kultūros vertybių registre nurodo, kad neogotikinės Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statinių kompleksas (adresas Vytauto g. 51) į minėtą registrą kaip regioninės reikšmės valstybės saugotinas objektas dėl vertingųjų architektūrinių, istorinių, kraštovaizdžio, sakralinių savybių įtrauktas 1997 m. gruodžio 31 d. (unikalus objekto kodas 23166). Kompleksas yra į Kultūros vertybių įtrauktoje Palangos miesto istorinėje dalyje (unikalus kodas 12613) ir Palangos senojo miesto vietoje (unikalus kodas 17139).
Kompleksą sudaro: Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statinių komplekso Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia (unikalus kodas 1294) ir šios bažnyčios šventoriaus tvora su vartais (unikalus kodas 23589). Kompleksas užima 4 396 kv. m teritoriją.
Registre pažymėta, kad „1896–1897 m. buvo parengtas naujos mūrinės bažnyčios statybos projektas. Projektą sukūrė švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmannas, kurį iš Švedijos į Kuršo guberniją pakvietė Liepojos klebonas ir dekanas Eduardas Baronas von Roppas. K. E. Strandmannas XIX a. 8–9 deš. apsigyveno Liepojoje ir projektavo beveik vien sakralinės paskirties pastatus. Pagal jo parengtus katalikų bažnyčių projektus daugiausiai pastatyta Žemaitijoje. Tai Gruzdžių (1896–1904), Švėkšnos (1901–1905), Kelmės (1901–19012), Salantų (1906–1911), Plungės (1903–1933) bažnyčios (pagal K. E. Strandmano projektus Žemaitijoje yra pastatyta ir daugiau bažnyčių – D. M. pastaba). Visos šios bažnyčios yra negotikinės. Palangos bažnyčiai vieta buvo parinkta į rytus nuo senosios medinės bažnyčios. 1899 m. buvo pradėta statyba. 1906 m. bažnyčia pašventinta, 1907 m. naujojoje Palangos katalikų bažnyčioje buvo pradėtos laikyti pamaldos. Didžiausia Palangos naujosios bažnyčios statybos mecenatė buvo Palangos grafų Tiškevičių šeima, kuri šiam tikslui paaukojo apie 30 000 rublių. Grafas F. Tiškevičius papildomai bažnyčiai skyrė statybinių medžiagų – medienos ir dvaro plytinėje pagamintų plytų. Svarios buvo ir Vilniaus, Kauno gubernijos diduomenės, daugelio katalikų bažnyčių atstovų aukos. 1911 m. bažnyčios šventorius aptvertas mūrine tvora.“
Kultūros vertybių registre taip pat yra nurodytas, kad bažnyčios centrinė ašis orientuota pietvakarių ir šiaurės rytų kryptimi, teritorijos centre stovinti negotikinė bažnyčia, šventorių juosianti tvora ir puošnūs vartai-portalas yra iš Vytauto gatvės pusės. Šventoriuje stovi 1992 m. pastatytas medinis kryžius, 1947 m. pastatytas keturšonis medinis įstiklintas koplytstulpis, kuriame įstatytos Šv. Roko, Rūpintojėlio, Sopulingosios Mergelės Marijos, Šv. arkangelo Mykolo skulptūrėlės. Šventoriuje yra ir senosios bažnyčios altoriaus vietą ženklinanti atminimo plokštė. Čia yra ir Palangos klebono, prelato Juozapo Šniukštos kapas (bažnyčios statybos darbai buvo pradėti ir užbaigti Palangoje klebonu dirbant J. Šniukštai (1864–1949), Palangos klebono, prelato dr. Bronislovo Barausko (1908–1985) kapas (nuo 1975 m. B. Barauskas ėjo Palangos klebono ir dekano pareigas, iš pagrindų suremontavo ir išgražino Palangos negotikinę bažnyčią, sukaupė nemažai medžiagos apie Palangos katalikų parapijos istoriją). Šventoriuje palaidotas ir Palangos klebonas kanauninkas Juozapas Miklovas (1919–1991). Jis nuo 1978 iki 1985 m. buvo Palangos altarista, turintis vikaro teises, nuo 1985 iki 1991 m. buvo Palangos klebonas. Palangos šventoriuje yra ir kunigų Petro Vanago (1874–1949), Kazimiero Gilio (1907–1988), Liudo Serapino (1923–2010), Bronislovo Brazdžio (1926–2000, jis Palangoje dirbo altarista nuo 1986 m. iki mirties) amžinojo poilsio vieta.
Šventoriaus šiaurės rytiniame kampe yra visuomenės, politikos veikėjo, kanauninko Kazimiero Prapuolenio (1858–1933) Kazimiero Prapuolenio kapas. K. Prapuolenis kunigu buvo įšventintas 1885 m. Peterburge. Jis daugelį metų kovojo prieš lenkinimo politiką Lietuvoje, buvo labai gerai vertinamas Lietuvos vyriausybės, jam buvo pavesta Lietuvoje suorganizuoti Tikybos departamentą, kuriam vėliau jis 5 metus vadovavo. 1925 m. K. Prapuolenis pasitraukė iš pareigų ir apsigyveno Palangos altarijoje. Šventoriuje yra palaidoti ir 1944 m. spalio 14 d. per apšaudymą žuvę civiliai asmenys: E. Vainoraitė, S. Skersytė, J. Meškys, A. Auželytė, V. Tamošaitis.

Naudota literatūra:
1. Kultūros vertybių registras https://kvr.kpd.lt/#/.

Parengė Danutė Mukienė

D. Mukienės nuotraukoje – paminkliniu akmeniu įamžinta senosios Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altoriaus vieta

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po kurortą“

Smush Image Compression and Optimization