Antanas Vireliūnas (1887–1925) – lietuvių kalbininkas, pedagogas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas, tautosakininkas, kraštotyrininkas. Jis gimė 1887 m. birželio 20 d. Vėžionyse (Panevėžio apskr., Kupiškio vlsč.), kurie yra 5 km į šiaurę nuo Kupiškio. Jo tėvų sodyba buvo aukštame kairiajame Lėvens klonio šlaite.
Iš pradžių žiemos laikotarpiu jis mokėsi Kupiškyje (kitu metų laiku mokytis neturėjo galimybių, nes reikėjo padėti tėvams ūkyje). Į mokyklą kulniuodavo pėsčias. Baigęs pradinę, kartu su vyresniuoju broliu išvyko privačiai mokytis į Mintaują (Latvijos miestas Jelgava), kur tikėjosi išlaikyti progimnazijos 4 klasių egzaminą. Tuo laikotarpiu čia prasidėjo revoliucinis judėjimas, jo nuotaikos paveikė ir A. Vireliūną. Į Kupiškį jis sugrįžo 1905 m. ir čia įsijungė į socialdemokratų judėjimą, pasisakė prieš degtinės monopolį. Vėliau mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, čia susipažino su kalbininku Jonu Jablonskiu (jis buvo jo dėstytojas), kartu su kitais bendraamžiais, norėdamas pagilinti lietuvių kalbos žinias, lankydavosi pas jį namuose vykusiuose užsiėmimuose. J. Jablonskio mokiniai versdavo į lietuvių kalbą leidinukus gamtos ir istorijos klausimais.
Panevėžio mokytojų seminariją A. Vireliūnas baigė 1910 metais. Daugiau jis oficialiai niekur nesimokė, tačiau nuolat savarankiškai gilino žinias, ypač geografijos ir lietuvių kalbos, pedagogikos srityse. 1910–1914 m. dirbo mokytoju Sereikiuose (Šiaulių r.) ir Tveruose (Plungės r.). Laisvalaikiu pėsčiomis ir dviračiu daug keliaudavo, rinkdavo krašto istorijos žinias, užrašinėdavo tautosaką. Tuo laikotarpiu itin aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: organizuodavo jaunimo vakarus, sueigas, padėjo leisti hektografuotą laikraštėlį, kurį redagavo J. Bukėnas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas, Kaune pateko vokiečiams į nelaisvę, iš jos pabėgo ir, turėdamas nelegalius dokumentais, kurį laiką gyveno nelegaliai Kaune. Čia jis dirbo pradinėje mokykloje, kartu su bendraminčiais leido šapirografu spausdintus „Aido“ laikraštėlius, kuriuose kviesdavo sabotuoti okupantų veiklą.
Po karo, 1918–1919 m., dirbo Kauno „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir geografijos mokytoju. Nuo 1919 m. pavasario iki 1923 m. – Švietimo ministerijoje vadovavo Pradinių mokyklų skyriui ir redagavo pedagoginį žurnalą „Švietimo darbas“. Iš darbo ministerijoje buvo pašalintas, nes nesutiko su ministro L. Bistro nurodymu dėl pradinių mokyklų reorganizavimo (A. Vireliūnas manė, kad reikia perimti Latvijos ir Estijos darbo pradinėse mokyklose organizavimo praktiką, o ne diegti tai, ką siūlo ministras L. Bistras).
Dirbdamas „Saulės“ gimnazijoje A. Vireliūnas daug dėmesio skirdavo savarankiškoms geografijos ir lietuvių kalbos studijoms, parengė spaudai mokytojams skirtą vadovėlį „Kaip mokyti kraštotyros?“ 1912 m. iš vokiečių kalbos jis išvertė Šneiderio gamtinių tipų atlasą. Vėliau, praėjus metams, buvo išleistas jo spaudai parengtas Debės mokyklinio Mažojo atlaso vertimas, kuriame yra išspausdintas vertingas įvadas apie žemėlapį, visų žemynų lietuviški žemėlapiai, A. Vireliūno sudarytas spalvotas trijų hipsometrinių pakopų Lietuvos reljefo žemėlapis. Jis parengė spaudai ir du geografinius atlasus, skirtus progimnazijoms ir gimnazijoms (jie nebuvo išleisti, nes autoriui mirus leidėjai netesėjo įsipareigojimų).
A. Vireliūnas daug dėmesio skyrė ir geografijos mokymo metodikai. Šia tema jis 1924 m. skaitė paskaitas Šiauliuose ir Palangoje vykusiuose mokytojų kursuose. Greitai po to parengė gimnazijoms skirtą vadovėlį „Ne Europos kraštų geografija“ (jis originalus tuo, kad geografija nagrinėjama ne pagal valstybių užimamas teritorijas, o pagal atskirus gamtinius plotus. 1924 m. A. Vireliūnas parašė dar ir dvi chrestomatinio pobūdžio knygeles – „Kelionės po Šiaures“ (kelionės į abu Žemės ašigalius). 1925 m. išspausdinta jo knyga „Vandens ir vėjo galybės“. Jis buvo pradėjęs spaudai rengti dar ir pradinėms mokykloms skirtą „Krašto mokslo vadovėlį“. Jo užbaigti nespėjo. Tai padarė jo mokinys P. Šinkūnas. Šioje knygoje pirmą kartą Lietuva geografiškai buvo rajonuota (suskirstyta į gamtinius rajonus, joje išskirtos smulkesnės geografinės dalys, t. y. pirmiausiai upynai, jo vadinti nuotakais, bei smulkesnės upynų dalys). Šio vadovėlio yra keli leidimai.
A. Vireliūnas bendravo, kalbos klausimais diskutuodavo ir su kalbininku Kazimieru Būga. Jie kartu yra dirbę lietuvių Terminologijos komisijoje (A. Vireliūnas tuo metu buvo šios komisijos sekretorius). Jis domėjosi lietuvių tarmėmis, ypač kupiškėnų. Dirbdamas Tveruose A. Vireliūnas J. Bukėnui jis rašė: „Kartais ir nebežinau, kuo besigrožėti. Mūsų kalba ir dainos, tai tikrai nuostabus daiktas: juo daugiau jų pramoksti, tuo daugiau pastebi jose gražumėlių, tuo labiau jas pamilsti. Kartais nelyginant koks šiurpas pereina per kūną nuo jų gražumo: O, kas mums padės brolelių gedėti: devynis rytus migluže eisiu, o šį dešimtą neužtekėsiu…‘ ir tokių pasakymų gi nuolat!“.
A. Vireliūnas yra užrašęs apie tūkstantį lietuvių liaudies dainų (dalis jų paskelbta leidinyje „Tauta ir žodis“), šokių. Jis buvo pradėjęs sudarinėti žodžių reikšmių žodyną (jo parengtas korteles – apie 17 tūkst. vnt. – K. Būga perdavė Didžiojo žodyno rengėjams. A. Vireliūnas yra dar ir šių leidinių autorius: „Įvardai, arba terminai, terminų žodynėlis“ (1924 m.), „Mūsų kalbos ugdymas“ (1925 m.), „Geografija“ [vadovėlis] (1922 m.) autorius.
Jo iniciatyvų buvo įsteigta Knygų leidimo komisija. 1924 m. jis kartu su bendraminčiais įsteigė knygų leidimo bendrovę „Sakalas“.
Nuo 1906 m. bendradarbiavo spaudoje – leidiniuose „Lietuvos ūkininkas“, „Mokykla“, „Mokytojas“, „Lietuva“, „Lietuvis“, „Švietimo darbas“, „Kosmos“, „Tauta ir žodis“ ir kt. Rašė mokyklų, vaikų auklėjimo, kalbos, lietuvių literatūros klausimais, nagrinėjo lietuvių kalbos terminijos dalykus.
Apie 1923 m. A. Vireliūnas sunkiai susirgo, 1925 m. jį operavo. Tada jis išvyko gydytis į Palangą, čia pradėjo grūdintis, tačiau susirgo inkstų uždegimu ir 1925 m. liepos 23 d. Palangoje mirė. Jis palaidotas Palangos kapinėse (jų adresas: Vytauto g. Nr. 176C. Jo kapas – lygioje kapinių vietoje. Antkapį sudaro betoninis, obelisko formos, kryžiumi užsibaigiantis paminklas ir pilko granito plokštė su užrašu „Vireliūnas Antanas“. Apačioje nurodomi mirimo ir gimimo metai: „1925 1887“. Paminklo aukštis – 2,5 m.
1993 m. vasario 5 d. šis paminklas dėl jo vertingųjų dailės ir memorialinių savybių įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 10780).
Nuotraukoje – Antanas Vireliūnas ir Antano Vireliūno antkapinis paminklas Palangoje. Iliustracija iš https://palangoskapines.lt/zmones/vireliunas-antanas
Naudota literatūra:
- Kultūros vertybių registras https://kvr.kpd.lt/#/.
- „Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas“, Vartiklis: http://www.vartiklis.lt/history/lith/vireliunas.htm .
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „El. žurnalas „Žemaičių žemė“
