Stasys Šalkauskis (1886–1941) – filosofas, pedagogas, mokslų daktaras (1920), profesorius (1922), paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, vienas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos vienas steigėjų (1922), tikrasis narys (1933), 1938–1940 m. pirmininkas. Jo pagrindinė mokslinių tyrimų sritis buvo civilinė ir civilinio proceso teisė.
S. Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 4 d. Ariogaloje (Raseinių r.) gydytojo Julijono Šalkauskio ir bajoraitės Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės šeimoje. Buvo trečias vaikas šeimoje, pirmaisiais savo gyvenimo metais gana ligotas. Mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose, ten ir palaidotas.
1888–1990 m. su šeima gyveno į Rygoje, o tada grįžo į Šiaulius. Baigė Šiaulių gimnaziją, 1911 m. – Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1911 m. gyveno Samarkande (Uzbekistanas), nuo 1915 m.– Šveicarijoje. Aktyviai dalyvavo išeivijos lietuvių veikloje, 1916 m. – Lozanos lietuvių konferencijoje.
1915–1920 m. Fribūro universitete studijavo filosofiją, čia ja buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. 1920 m. grįžo į Lietuvą. 1921–1922 m. Kaune dėstė Aukštuosiuose kursuose, 1922–1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas), ten dėstė filosofiją, pedagogiką, logiką, estetiką. Čia jam buvo suteiktas docento vardas, 1922 m. – profesoriaus vardas. 1922 m. jis buvo Lietuvos katalikų mokslo akademijos steigimo iniciatorius, nuo 1933 m. – jos akademikas, 1938–1940 m. – pirmininkas. 1927–930 m. vadovavo Ateitininkų federacijas, suformavo ir knygoje „Ateitininkų ideologija“ (1933) paskelbė ateitininkų veiklos principus, ateitininkų ideologijos esmę.
1939–1940 m. ėjo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus pareigas. 1940 m. Lietuvoje įvedus sovietų valdžią, iš rektoriaus ir dėstytojo pareigų atleistas.
1921–1922 m. redagavo žurnalą „Romuva“, 1932–1934 m. – žurnalą „Židinys“. Bendradarbiavo katalikiškos orientacijos žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Lietuvos mokykla“, „Draugija“, „Logos“ ir kt.
Jis yra žurnalo „Romuva“ įkūrėjas, 1921–1922 m. šį leidinį redagavo, o 1932–1934 m. buvo žurnalo „Židinys“ redaktorius. Daug jo straipsnių paskelbta leidiniuose „Logos“, „Naujoji Romuva“, „Tiesos kelias“, „Židinys“, „XX amžius“ ir daugelyje kitų.
S. Šalkauskas buvo plačiai žinomas ir kaip aktyvus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis puoselėjo ir populiarino tautiškumo, religingumo idėjas.
1927–1930 m. buvo Ateitininkų federacijos pirmininkas.
Tarp jo spaudai parengtų leidinių plačiausiai yra žinomi šie:
- „Bažnyčia ir kultūra“ (1913).
- „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje(L’âme du monde dans la philosophie de Vladimir Soloviev“ (1920);
- „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926);
- „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai“ (1926, 1933);
- „Visuomeninis auklėjimas“ (1932);
- „Ateitininkų ideologija“ (1933);
- „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933);
- „Bendroji filosofijos terminologija“ (1938);
- „Inteligentijos koncepcija“(1939);
- „Raštai“ (1990);
- „Rinktiniai raštai“ (1992).
Jo žmona buvo geriausia poetės Salomėjos Nėries draugė Julija Paltarokaitė (1904–1994). – jie susituokė 1927 m. gruodžio 28 dieną.
S. Šalkauskio brolis Kazys Šalkauskis (1885–1960) buvo žymus XX a. lietuvių teisininkas.
Įamžinant S. Šalkauskio atminimą 1991 m. įsteigta Stasio Šalkauskio premija, o 2002 m. Šiaulių universitete atidaryta jo vardo auditorija, o 2007 m. Religijos studijų kolegijai suteiktas Stasio Šalkauskio vardas (dabar tai Stasio Šalkauskio kolegija). 2011 m. išleistas S. Šalkauskiui skirtas pašto ženklas.
Naudota literatūra:
- „Stasys Šalkauskis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/stasys-salkauskis/ (žr. 2022-02-04).
Parengė Danutė Mukienė
Naudota literatūra:
„Pranciškus Ramanauskas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/pranciskus-ramanauskas/ (žr. 2022-02-04).
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
