Algirdas Smilgevičius – lietuvių elektromechanikos inžinierius, habil. technologijų mokslo daktaras (1993), profesorius (1993), profesorius emeritas (2011), vienas iš žymiausių mokslo krypties „Tiesiaeigių elektros variklių tyrimas“ pradininkų Lietuvoje, lakūnas, sportininkas. Svarbiausia mokslinių tyrimų sritis: tiesiaeigių asinchroninių variklių elektrinis stabdymas: teorija, nauji stabdymo metodai ir būdai, tiesiaeigės pavaros, mažos galios asinchroniniai elektriniai varikliai su paskirstytaisiais antrinės grandinės parametrais
A.Smilgevičius gimė 1936 m. balandžio 19 d. Raseinių apskrities Viduklės miestelyje.
(Raseinių apskr.). 1959 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1959–1960 m. dirbo Vilniaus elektrotechnikos gamyklos „Elfa“ inžinieriumi konstruktoriumi, 1960–1967 m. – Specialaus konstravimo biuro prie gamyklos „Elfa“ konstruktorių skyriaus viršininko pavaduotoju. Laisvalaikiu užsiiminėjo skraidymo sportu. 1967 m. jam suteiktas tuometinės Sovietų sąjungos sklandymo sporto meistro vardas.
1967–1996 m. dėstė Vilniaus inžineriniame statybos institute (iki 1969 m. – Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialas), 1971–1972 m. stažavo Vienos aukštojoje technikos mokykloje. 1987–1990 m. dirbo Kauno politechnikos instituto Vilniaus fakultete. 1990 m. pradėjo dirbti Vilniaus Gedimino technikos universitete (iki 1996 m. – Vilniaus technikos universitetas). 1968–1978 m. buvo šio universiteto Elektros įrenginių, Elektros pavarų, 1996–2000 m. – Automatikos katedrų vedėjas. Šiame universitete jam 1993 m. suteiktas profesoriaus, 2011 m. – profesoriaus emerito vardas. 1991–2007 m. buvo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys. 1995–1997 m. ėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos mokslinio žurnalo „Baltic Electrical Engineering Review“ mokslinio redaktoriaus pareigas.
A. Smilgevičius yra kelių knygų autorius ir bendraautoris:
- „Tiesiaeigės mechatroninės sistemos: teorija ir taikymas“ (kartu su kitais, 2006);
- „Tiesiaeigių asinchroninių variklių stabdymas“ (1992);
- „Tiesiaeigių asinchroninių variklių dinaminis stabdymas“ (1993);
- „Elektros varikliai: elektromechaninių savybių žinynas“ (1996);
- „Automatikos mikromašinos“ (vadovėlis, 2005);
- „Elektromechaniniai mechatronikos elementai“ (vadovėlis, 2008).
1971–2010 m. kartu su kolegomis parengė daugiau kaip 20 mokymo leidinių (metodinių nurodymų, laboratorinių darbų aprašymų, paskaitų konspektų).
Jis buvo penkiakalbių žodynų „Automatikos terminų žodynas“ (1999), „Aiškinamasis elektrotechnikos terminų žodynas“ (2010) mokslinis redaktorius.
Paskelbė daugiau kaip 140 mokslinių straipsnių. Yra 7 išradimų autorius.
Yra skaitęs paskaitas Dresdeno, Bremeno, Miuncheno universitetuose.
Naudota literatūra:
1. „Pranciškus Ramanauskas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/pranciskus-ramanauskas/ (žr. 2022-02-04).
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas „Žemaičių žemė“
