Mykolas Vaitkus – kunigas, poetas, prozininkas, aktyvus spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas. Gimė Gargžduose (Klaipėdos r.). Buvo aštuntas vaikas šeimoje. Namuose skaityti lietuviškai ir lenkiškai anksti jį išmokė tėvas. Vėliau mokėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. Knygose „Auštant “ ir „ Rytmečio žygiai“ jis vaizdingai yra aprašęs lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, mokymąsi Palangoje ir Liepojoje. Savarankiškai apsisprendęs tapti kunigu, 1903 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Vėliau aukštuosius teologijos filosofijos mokslus studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Austrijos Insbruko universitete.
1909 m. pradėjo dirbti vikaru Telšiuose, papildomai dar ir Telšių vyrų progimnazijos, mergaičių progimnazijos, keturklasės miesto mokyklos ir dviejų pradžios mokyklų kapelionu. Tuo metu jau garsėjo savo rašto darbais, tad Kauno kunigų seminarijos prof. Juozapui Jonui Skvireckui (1873–1959) pasiūlius redaguoti leidinį „Bažnytinės apžvalgos“, įsikūrė Kaune.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Smolenską, ten rūpinosi pabėgėlių dvasiniais reikalais.
Pasibaigus karui, sugrįžo į Kauną, apsigyveno Rotušė aikštės pakraštyje stovėjusiame name, įsidarbino redaktoriumi Šv. Kazimiero draugijos knygų leidyklos centre. Čia jis redagavo ne tik knygas, bet ir mėnesinį laikraštį „Ganytojas“, pasauliečiams skirtą mėnesinį laikraštį „Žvaigždė“. Ilgą laiką Kauno meno mokykloje dėstė tikybą, o Kauno kunigų seminarijoje – visuotinę literatūrą, lietuvių, vokiečių, rusų kalbas, skaitė estetikos kursą. 1938 m. buvo pakeltas Kauno metropolijos kapitulos garbės kanauninku. Pirmojo sovietmečio ir vokiečių okupacijos metais buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius.
1944 m. spalio mėnesį pasitraukė iš Lietuvos. Kurį laiką gyveno Austrijoje ir Vokietijoje (iš pradžių Vienoje, Linzoje, Puerbache, vėliau – Regensburge, Pimmersdorfe), o 1951 m. persikėlė gyventi į JAV, ten iš pradžių buvo paskirtas dirbti Pavtuketo Švč. Marijos parapijos trečiuoju asistentu. Čia dirbdamas per ketverius mėnesius išmoko anglų kalbą. Vėliau dirbo Peace Dale (Taikos, Ramybės slėnis). Čia jis praleido visus paskutiniuosius 22 savo gyvenimo metus. Mirė 1973 m. gegužės 20 dieną.
1896 m. M. Vaitkus Adomo Dambrausko-Jakšto (1860–1938) redaguojamame „Nedėldienio skaityme“ išspausdino pirmąjį savo eilėraštį – „Minija“. Vėliau poeziją dažniausiai spausdindavo periodiniuose leidiniuose „Vaivorykštė“, „Dainava“, „Baras“, „Paskaitymai“, o gyvendamas JAV, – „Vienybė“, „Draugas“, „Aidai“. M. Vaitkus savo kūrybiniame kelyje prioritetą teikė poezijai.
Rašytojas ir žurnalistas Pranas Naujokaitis (1905–1984) yra pažymėjęs, kad M. Vaitkus lietuvių poezijos raidoje minėtinas kaip vienas jaunesniųjų estetinės kryties atstovų, poeziją kūręs ne idėjoms skelbti, bet dėl paties poezijos grožio. M. Vaitkus buvo vienas iš estetinės krypties pradininkų lietuvių poezijoje. Modernizmo tendencijas jo kūryboje inspiravo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) tapyba, rusiškoji Jurgio Baltrušaičio (1873–1944) poezija ir garsus rusų simbolistas Konstantinas Balmontas (1867–1942). M. Vaitkus yra bendravęs su Balmontu, žavėjosi jo kūryba.
Išleista 10 M. Vaitkus poezijos knygų. Tarpukariu Lietuvoje išspausdintos keturios: „Margumynai“ (1911), „Šviesūs krislai“ (1913), „Liepsnelės“ (1921), „Nušvitusi dulkė“ (1933). Kitos išleistos autoriui gyvenant JAV. Tai „Vienatvė“ (1952) „Aukso ruduo“ (1955), „Nuošaliu taku“ (1956), „Alfa ir Omega“ (1963), „Šerkšno sidabras“ (1965), „Dienoraštis“ (1966).
Gyvendamas Lietuvoje M. Vitkus sukūrė keturias poemas: „Laimė“ (1911), „Genijus ir meilė“ (1912), „Upytė“ (1914), „Brėkšta“ (1919). JAV tarp kitų kūrinių parašė ir tris dramas: „Žvaigždės duktė“ (už šią dramą gavo Valstybės teatro premiją), „Žaibas ir mergaitė“, „Vilnius mūsų“. Yra sukūręs ir biblijinio turinio kūrinį „Tvanas“. Rašė satyrinius eilėraščius. Reikšmingiausias ir svarbiausias jo kūrybinis darbas – atsiminimai. Rašytojui gyvenant Ramybės slėnyje, gimė aštuonios atsiminimų knygos: „Mistiniame sode“ (1957), „Keturi ganytojai“ (1960), „Su Minija į Baltiją“ (1962), „Baltijos gražuolė“ (1963), „Šiaurės žvaigždė“ (1965), „Per giedrą ir audrą“ (1965), III tomai „Nepriklausomybės saulėj 1918–1940 m.“ (1968–1969). Už du pirmuosius knygos „Nepriklausomybės saulėj“ tomus jam buvo paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. Paskutinė jo parašyta atsiminimų knyga – „Milžinų rungtynėse“ (1972).
M. Vaitkus buvo aktyvus „Saulės“ draugijos narys, Šventojo Kazimiero draugijos, Ateitininkų, Katalikų mokslo akademijos, Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys, Lietuvių šaulių sąjungos tremtyje narys, Šaulių žvaigždės ordino kavalierius, tarptautinės Amerikos akademijos amžinasis narys (už nuopelnus lietuvių tautai šios Akademijos apdovanotas žvaigžde ir kryžiumi), taip pat Politinių ir socialinių Mokslų akademijos narys, Maltos ordino riteris (tai bene didžiausias titulas, kokį galima būtų pelnyti).
M. Vaitkus palaidotas JAV, ramiose Putnamo kapinaitėse. Čia, ant kuklaus antkapinio paminklo, yra įspaustas užrašas: „Mykolas Vaitkus. Nušvitusi dulkė“…[1]
_________________________
[1] Tekstas parengtas pagal Virginijos Puplauskienės straipsnį, paskelbtą: Paplauskienė Virginija, „Mykolo Vaitkaus asmenybė ir jo kūryba“, Žemaičių žemė, 2004 m.
Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis leidinys „_Žemaičių žemė“
