Kalbant apie XIX a. pab.–XX a. pr. Palangos medinę architektūrą pirmiausiai žvilgsnis nukrypsta į išlikusias senąsias Palangos vilas ir gyvenamuosius namus. Dalį jų iki mūsų dienų išlikusiose nuotraukose įamžino pirmieji šio kurorto fotografai Paulina Mongirdaitė (1865–1924) ir Ignas Stropus (1885– 1959). Tarp jų yra ir keletas jau išnykusių Palangos vilų vaizdų.
Jei keliais sakiniais bandytume apibūdinti ano laikotarpio kurorte buvusius, 1938 m. gaisro nesunaikintus gyvenamuosius namus, didžiąją jų dalį reikėtų priskirti tradicinės pajūrio ir žemaičių krašto liaudies architektūros stiliui. Šiuo atveju, be abejo, nekalbame apie prie pat jūros stovėjusias menkas, vargingai gyvenusių žvejų medines trobeles, labiau panašias į pašiūres, o ne į gyvenamuosius namus. Šioje publikacijoje daugiau apie juos nebus kalbama. Šį kartą pabandysime trumpai apžvelgti ano laikotarpio „aukštosios“ architektūros statinius – vilas, pensionus ir kelis visuomeninės paskirties pastatus.
***
Kurorto gimimas ir pirmųjų medinių, įdomesnės architektūros pastatų atsiradimas sietinas su plačiai žinomu ir literatūroje dažnai minimu faktu, kad 1824 m. liepos 13 d. grafas Juozapas Mykolas Tiškevičius (1761–1839) už 177 171 sidabro rublį ir 88 kapeikas iš generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio (1773–1843) nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais. Palangoje jam priklausė nemažai žemės, (kelis sklypai), tačiau čia jis negyveno. J. M. Tiškevičius Palangos valdos šeimininku buvo iki savo mirties – 1839 metų. Tikėtina, kad tapęs juo, jis čia sau pasistatė medinį dvarelį. Didesnių investicijų jis Palangos kaip kurorto vystymui neskyrė, nors jau XIX a. 2–3 deš. Palanga Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje pradėjo garsėti kaip vietovė, kurioje poilsiui ir sveikatos stiprinimui tinkamas klimatas, baltas pajūrio smėlis. Tuo laikotarpiu čia jau vasaromis atvažiuodavo po keliasdešimt ir daugiau poilsiautojų.
1839 m. Palangos miestelį iš grafo Juozapo Mykolo Tiškevičiaus (1761–1839) paveldėjo jo sūnus – Lietuvos Vokės ir Voložino dvarininkas grafas Juozapas Tiškevičius (1805–1844). Šiam mirus, Palangą kartu su kitomis jai priklausiusiomis žemėmis jo mažamečių sūnų vardu kurį laiką valdė administratoriai. Vėliau, sulaukęs pilnametystės, Palangą pradėjo valdyti Juozapo Tiškevičiaus jaunesnysis sūnus grafas Juozapas Tiškevičius (1830–1891 m.). Jis buvo Rusijos imperijos kariuomenės pulkininkas, Kretingos, Lentvario, Palangos ir Užutrakio dvarininkas, Vilniuje veikusių Tiškevičių rūmų ir fabrikų savininkas, Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos Kretingos linijos pradininkas, vienas turtingiausių Lietuvos dvarininkų. Su juo susijęs Palangos kurorto atsiradimas.
Juozapo žmona buvo Sofija Horvataitė-Tiškevičienė (1837–1919), aukštos kilmės, labai dorovinga, rūpestinga, ūkio reikalus vyrui išmintingai pradėjusi tvarkyti moteris. Buvo sakoma, kad ji rūpinasi, kaip uždirbti pinigus, o jos vyras – kaip juos išleisti.
Ryškiausią pėdsaką grafas J. Tiškevičius kurorto istorijoje paliko1880–1890 m. čia pastatęs itin brangiai kainavusį prieplauką (1886 m.) ir tiltą į jūrą (užbaigtas 1890 m.).
XIX a. pab. Palangoje vasarotojai, pasilepinę paplūdimio teikiamais malonumais, pasivaikščiojimais ant tilto į jūrą, jau turėdavo galimybę naudotis ir kitomis pramogomis.
J. Tiškevičiaus valdymo metais Palangos progimnazijos pirmajame aukšte vasaros sezono metu pradėtos teikti pašildyto jūros vandens paslaugos, iškilo pirmasis Palangos teatro pastatas (jis sudegė 1907 m. pradžioje).
Apie 1890 m. Palangoje jau veikusį teatrą informaciją yra paskelbęs „Vilenski viestnik“[i]. J. Tiškevičiaus dukra Elena Klotilda Marija Tiškevičiūtė-Ostrovska (1875–1953) savo prisiminimuose nurodo, kad XIX a. 9 deš. Palangoje vaidindavo mėgėjų teatrų trupės ir retkarčiais užklysdavo scenos profesionalai. Apibūdindama teatro pastatą, ji rašo „jo architektūra išorėje buvo labai kukli, priminė daržinę, šiek tiek apdailintą à la „šveicarė“. Viduje žiūrovų salė buvo aukštai įrengta, uždanga raudona, nuleidžiama, gyviesiems paveikslams milžiniški drožinėti auksuoti rėmai, o už jų – muslinas, suteikdavęs tikrovei miglotą, nerealų įspūdį. Ložės su turėklais iš raudono pliušo, kaip dera tikram teatrui. Taip pat kėdės, suoliukai, drabužinės moterims ir vyrams.“[ii]
Grafai Tiškevičiai tuo laikotarpiu jau rengdavo ir pokylius, rautus[iii], gėlių šventes su eitynėmis, žaidimus vaikams, priėmimus visai šeimai ir svečiams, gyvuosius paveikslus. Kurorte popietėmis pavėsinėje grodavo didelio muzikos gerbėjo Jozefo Tiškevičiaus visai vasarai specialiai nusamdytas orkestras.
Taigi, 1991 m., kai J. Tiškevičius mirė, kurorto kūrimas jau buvo įgavęs pagreitį, nors kurorto infrastruktūra dar buvo gana menka. Ją sukurti buvo lemta Palangos paveldėtojui J. ir S. sūnui Feliksui Tiškevičiui (1869–1933).
_______________________
[i] Palanginskij kurort, 1890.
[ii] Ostrowska, b. d. mašinraštis, p. 34. (Privatus Janušo Prevolockio rinkinys).
[iii] Rautas (angl. rout) – kviestinis vakarinis pobūvis (pokylis) be šokių.
_________________________
Danutė Mukienė
Paulinos Mongirdaitės nuotraukoje – vila „Svitezis“ apie 1910 m. Iliustracija iš M. Omilanowskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (V., 2014, p. 151)
Tekstas paskelbtas 2022-01-17
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“
