Konstantinas Aris (1874 – apie 1941) – kolekcininkas, keliautojas, verslininkas, viena spalvingiausių ir paslaptingiausių asmenybių, kurias Lietuvai padovanojo Palangos žemė.
Kaip rodo dokumentai, Arių giminė Palangoje ir jos apylinkėse gyveno nuo seno. Konstantinas gimė 1874 m. birželio 13 d. smulkaus muitinės tarnautojo šeimoje. Kaip yra rašęs Gediminas Ilgūnas („Mokslas ir gyvenimas“, 1980 m., Nr. 1) straipsnyje „Konstantino Ario pėdomis“, „1876 metais, netekusi Palangoje darbo, Arių šeima persikėlė į Liepoją. Čia Konstantinas lankė gimnaziją, domėjosi gamtos mokslais, ypač entomologija – mokslu apie vabzdžius. Baigęs 5 gimnazijos klases, Konstantinas išvyko į Maskvą ir ėmė savarankiškai gyventi. Kaip ir A. Vienuolis-Žukauskas, jis įsidarbino mokiniu vaistinėje. Metus laiko atliko praktiką Saratove, vėliau grįžo į Maskvą.
1897 m. Maskvos vaistinės mokinys, 23 metų jaunuolis K. Aris vaistinės reikalais buvo pasiųstas į Bucharą […]“ (Uzbekija). Aris susižavėjo šiuo kraštu ir su pertraukomis ten gyveno apie 20 metų. „Dar būdamas mokyklos suole, pamėgau rinkti visokius vabzdžius. Vėliau visokiais būdais stengiausi pakliūti į mažai ištirtas sritis, kur galėčiau visiškai atsidėti savo mėgstamam darbui“, – pasakodamas apie savo gyvenimą, knygoje „Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją“[1] rašo K. Aris.
Kaip nurodo G. Ilgūnas, „K. Ario ekspedicijos, kurių metu jis surinko unikalias vabzdžių kolekcijas, užtruko septynerius beveik nepertraukiamų važinėjimų metus. Kiekviena ekspedicija trukdavo 8–10 mėnesių. Jis išnaršė Kara Kūmų, Kyzyl Kūmų, Takia Makano (Kinija) dykumas, išvaikščiojo Pamiro kalnyną, Zeravšano, Kopeet Dago, kitus kalnagūbrius. Jo ekspedicijos driekėsi Kinijos, Afganistano, Irano žemėmis.“
Aktualu ir tai, kad K. Aris 1897–1909 m. dalyvaudamas ekspedicijose po Vidurinę Aziją, Pamyrą, Afganistaną, Persiją, surinko ne tik įvairių gyvūnų (daugiausia roplių ir vabzdžių) kolekcijas, bet ir tyrė šių kraštų gamtą, istoriją, etnografiją, kelionių dienoraščiuose fiksavo tų kraštų gyventojų papročius, istorijos ir architektūros paminklus, rašė apie jų plėtojamus verslus.
1922 m. grįžęs į Lietuva, K. Aris gyveno Kaune.
Vertinant šias ekspedicijas, jų metu atliktą K. Ario darbą, aktualu prisiminti, kokiomis istorinėmis sąlygomis jis keliavo po Vidurinę Aziją ir tyrė jos gamtą, gyvūniją. Kaip akcentuoja G. Ilgūnas, „kai K. Aris pradėjo savo ekspedicijas, jau buvo praėję 30 metų nuo vergijos panaikinimo, tačiau tame krašte tebegyvavo nuo amžių įsisenėjusi rytietiška viduramžių galvosena ir gyvensena. Miestų aikštėse tebebuvo vykdomos žiauriausios mirties bausmės. Kalnuose gyveno klajoklių gentys, kurių visuomeninė struktūra svyravo nuo feodalizmo iki pirmykštės visuomeninės santvarkos. Siautėjo aršus religinis fanatizmas. Europiečiams, pakliuvusiems į šį kraštą, nebuvo lengva. Vietinė emyrų chanų administracija varžė kitataučių įvažiavimą, bijodama, kad šie gali paskleisti kitokių minčių.“
Knygos „Mano kelionė į Vidurinę Aziją“ pirmosios dalies įžangoje pažymėta, kad K. Aris iš pradžių kolekcijas rinko vienas, o vėliau, keliaujant po Zerevanšą, prie jo prisidėjo Samarkando vaistininkas P. Retteris, kuris rinko sraiges. Į Talas Alatau kalnus jau keliauta trise – K. Aris, p. Retteris ir Maskvos mokytojas p. Vilbergas. Vienos kelionės metu p. Retteris Užkaspijo srityje žuvo (manoma, kad jį nužudė turkmėnai). Kartais K. Aris kelionėse po Rytų Turkestaną samdydavosi ir palydovą. Visada jis turėdavo ir oficialius, valdžios, mokslo įstaigų išduotus dokumentus, liudijančius, kad jo kelionės – mokslinio pobūdžio ir kad jam šiame darbe reikia padėti. Bene svarbiausias iš tų dokumentų – liudijimas, išduotas Maskvos imperatoriškojo universiteto rektoriaus A. Tichomirovo ir Tarybos sekretoriaus S. Preobraženskio. Jame rašoma, kad „Šis liudijimas Maskvos Imperatoriškojo Universiteto Rektoriaus duodamas Konstantinui Ariui, vykstančiam į ekspediciją rinkti zoologinių kolekcijų, pažymėti. Šių kolekcijų dalis bus skiriama Maskvos Imperatoriškojo Universiteto zoologijos muziejui. Sąryšy su tuo jis, Rektorius, šiuo raštu nuolankiausiai prašo asmenis ir įstaigas, į kurias p. Aris kreipsis, teikti visokios paramos atliekant jam šį švietimo srities uždavinį.“
Šių ekspedicijų metu K. Ario surinktos kolekcijos buvo perduotos ne tik Maskvos, bet ir Sankt Peterburgo, Vidurinės Azijos mokslo įstaigoms.
Po Rusijoje įvykusios Spalio revoliucijos K. Aris grįžo į Lietuvą ir Kauno universitetui perdavė savo surinktą turtingą vabzdžių kolekciją. Kaip rašoma Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“[2], iš viso kelionių metu K. Aris surinko ir moksliškai susistemino 18 000 vabzdžių bei kitų mažųjų gyvūnų kolekciją. Jis yra apie 30 000 zoologinių eksponatų kolekciją, surinktą ekspedicijų metu, padovanojęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetui (iki mūsų dienų iš jų išliko apie 11 000 eksponatų, jie saugomi Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje).
Gyvendamas Lietuvoje, jis savo didžiojo pomėgio keliauti ir kolekcionuoti, rinkti vabzdžius neužmiršo. 1931 m. kartu su žinomu zoologu Tadu Ivanausku K. Aris surengė ekspediciją į Braziliją ir joje kartu su T. Ivanausku dalyvavo.
Kelionės, kolekcionavimas – viena K. Ario gyvenimo pusė. Tai buvo neeilinė asmenybė tuo metu ir verslo pasaulyje. Skaitydami jo knygą „Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją“, sužinome, kad, tyrinėdamas Užkaspijo sritį, K. Aris sumanė nuo amžių nenaudojamuose žemės plotuose, kur dėl drėgmės stokos neaugdavo jokie augalai, užveisti medvilnės plantaciją. Keliems metams iš Rusų valdžios gavęs leidimą nemokamai naudotis dideliu žemės plotu, Maskvoje surinkęs nemažai pinigų savo planams įgyvendinti, K. Aris grįžo į Užkaspijo sritį ir ėmėsi darbų. Ir čia tada, kaip rašoma minėtoje knygoje, per nuo amžių nenaudojamus laukus nusidriekė kanalai, iš kurių svarbiausias – net 9 kilometrų ilgio. Atsiranda ir dirbtiniai ežerai – net iki 72 hektarų dydžio. Iš kalnų upės Tedženo vanduo buvo 27 pėdas pakeltas aukštyn ir paleistas į iškastus kanalus, kuriais jis drėkino medvilnės plantacijas. K. Ario plantacija kasmet vis didėjo ir greitai pradėjo duoti didžiulius pelnus. Čia buvo pastatyti fabrikai medvilnei apdirbti, alyvai gaminti. Na, o Tedženo geležinkelio stoties gyvenvietė, prie kurios buvo įsteigta pirmoji K. Ario plantacija, iš pradžių turėjusi 500 gyventojų, per kelis metus išaugo iki 10 000. Bet, kai verslas ėmė K. Ariui sektis, jis susidūrė su didžiuliais kliudymais. Pirmiausiai jam nepalanki pasidarė rusų valdžia. Ir, nors K. Aris 1909 m. Turkestano parodoje už savo atliktą darbą buvo apdovanotas aukso ir sidabro medaliais, gavo pagyrimo raštą, tie trukdymai nesiliovė, ir jis 1917 m. buvo priverstas visą savo plantaciją parduoti vienai Baku žibalo bendrovei. Tada, atvažiavęs į Maskvą, K. Aris už savo pinigus įsigijo milijoninės vertės nekilnojamąjį turtą. Pirmą kartą po ilgų kelionių, darbo metų jis pagaliau galėjo atsipūsti ir dar platesniu mastu imtis tyrinėtojo darbo; tam jis dabar turėjo gerą materialinį pagrindą. Savo uždirbtu turtu jis ilgai nesidžiaugė. Po Spalio revoliucijos jo nekilnojamas turtas buvo nacionalizuotas. Revoliucijos metais K. Aris neteko ir savo didžiųjų vabzdžių kolekcijų, tačiau kaip verslininkas jis ir tada nepasidavė. Revoliucijos laikotarpiu Maskvoje jis įsteigė pirmąją Rusijoje termosinių dėžučių dirbtuvę (šiose dėžutėse galima virti be ugnies ir be elektros). Ilgai vargęs jis išgelbėjo ir dalį savo kolekcijos, nemažai kitų vertingų daiktų, kuriuos buvo parsivežęs iš Vidurinės Azijos. Na, o vėliau, 1922 m., grįžo į Lietuvą. Čia jis vėl ėmėsi verslo ir kartu su p. Trinkovskiu Kaune įsijungė į elektros, žemės ūkio reikmenų prekių gamybą ir realizavimą.
Be jau paminėtos paties K. Ario parašytos knygos „Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją“ dvitomio, kito darbo, kuriame būtų plačiai rašoma apie K. Ario gyvenimą ir darbus, neturime. Nemažą straipsnį apie K. Ario keliones 1969 m. „Mokslo ir gyvenimo“ žurnale[3] yra paskelbęs Juozas Krištopaitis. Kitų reikšmingesnių publikacijų apie šią neeilinę asmenybę Lietuvoje nėra. Spaudoje nerandame jokių žinių ir apie K. Ario paskutiniuosius gyvenimo metus. Enciklopedijose nurodoma, kad K. Aris mirė apie 1941-uosius metus, tačiau nerašoma nei kur, nei kokiomis aplinkybėmis.
Mokslo pasaulyje K. Aris iki šiol plačiai žinomas. Jo vardu yra pavadintos 2 vabalų ir 1 drugių rūšis.
[1] Aris Konstantinas, Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją, [2 t.], Kaunas, 1933, 1934.
[2] Lietuvių enciklopedija, Bostonas, t. 37, p. 37.
[3] Krištopaitis Juozas, Mokslas ir gyvenimas, 1969, nr. 10, p. 15–19.
_________________________
Danutė Mukienė
Tekstas paskelbtas 2022-01-17
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“