„Šalėp skruzdielīna“
Nu dėdėlė, nelīgė, bet ligo stuogs statė kalna žemīn rėitiejė sunki ė gīvībės pėlna oužoula gėlės. Rėtuos ana i prieki vėn ožkliūdama ož žuoliū stėibū, nolūžusiu, ont žemės nokrėtosiu miediu šakieliu. Iliekdava ana ė i žvieriū piedu ispaustas doubelės, bet, stėprē atsėdaužusi, liuob ėšliektė lauk ė rėitiejė tuoliau. Tas bova gilies ėšsėgelbiejėms nu ašriū vuovėrėis dontū ė nu šerna knīslės, kori tonkē vėn liuob pasėruodītė ont kalna vėršaus, pri če augosė oužoula. Atsėras ė tujau vėskou apšniukštėnies. Tik prisėartėn ana pri kuokiuos gilies ė jau ėšleid sava minkšta lėižovi, koris smėrd kap kuoks somėrkės lakats. Tumet jau tas lėižovis jemas darba. Ons vėskou, kas tik valguoma, īvelk i borna, paded ont kėita jouduos kiaulės dontėis ė tujau pat sotraiška i mėltus. Gilie tonkē matė tuoki vaizda ė bova gėrdiejusi, ka tēp ont kalno bėngies ne vėinuos anuos draugės gīvenėms. Vuo dabā kūlverstēs berėitiedama gėlelė ožšuoka ont minkšta dėdėlė žemės kauborė ė, dā biški parėitiejusi i gėlesnė vėitelė, sostuojė. Tujau pat pri anuos prišuoka kelės karingas dėdliuosės mėška skrozdis, apveiziejė, aplakstė, apoustė ė dėl vėsa pėkta aptraiškė bjaurē smėrdontio ė jiedontio sava mīžalo. Bet, pamatiosės, ka tas dākts īr nedraskuoms ė nejod, pasėtraukė pri kėtū sava rēkalū.
Pavasarė saulė tėrpėna snėiga ė ondou driekėna vėsa kalna. Smelkies ons ė i skrozdielīna, bet negėlėj. Nu dailē sotaisītu ė sokrautū skrozdielīna šapieliu kap nu kuokė stuoga ondou biega pakalniou, ožkliodīdams ė tou doubelė, koriuo bova prėsėglaudusi jau mūsa pažīstama laimingā paržėimavuojosi gilie. Puo koriuo laika ondou puo biški jau pradiejė mėrkītė ė anuos nestuora, bet kėita skūra. Jou daugiau kaitėna saulė, jou daugiau doubelie bova ondėns ė ons puo biški pradiejė sunktėis par gilies apdara galėnė skīlelė ė sošlapėna vėsa ožonti. Ondou ė pavasarė šėloma tēp soskīstėna ė sosaldėna gilies vėdorius, ka anėi pažadėna ėš mėiga, pagėrdė ė atgaivėna mažėlieli, patiamė galelie īsėtaisiosi daigieli. Ė če pat, pri dėdliausė skrozdielīna, baltā žali daigelė adėtelė, pavėrtusi i gilies šaknelė, pradiejė grētā vėn raustėis i minkšta ė parmėrkosė žemė. Šaknelė bova kėita ė stėpri, bet nikāp negaliejė pradortė puo gėlė goliejosė stuoruos alksnė žėivies. Puo keliū dėinū saulės šėlduoma šaknelė tėik ėštīsa, ka pakielė i vėršo vėina gilies gala, vuo paskou ana griova ont šuona ė apsėvertė aukštielninka. Ė ėšleistuojė šaknelė, kap kuoki vabala kuojė, palėka ėštėista i saulė.
Ne kažkėik trokos sogromiejė pėrmuojė pavasarė perkūnėjė ė ont kalna ėš joudū debesū pradiejė pėltėis ondou, ėšgelbiejės ė gilies gīvībė. Kap tik ons prasėdiejė, nu kalna, valog tuos jau bėngontės sodžiūtė gilies, pasėlēda dėdliausė dumblėna ondėns opės, katra, atsėtrėnkusi i skrozdielīna, ne tik anou geruokā apardė, bet ė pati parsėskīrė ė jau dvėm pradiejė plautė i vėršo atsėkėšosė šaknelė, išjodėna ė vėsa saulie bedžiūstontė oužoula siekla. Paskou vondou ožkliova ož atsėkėšosės šaknelės ė ta ėsėkabėna i pakalniou so ondėnio berėitontė stuora ė platė medė atplaiša. Dabā ondou ė dumblos vėrta par gilies vėršo, spaudė, tompė ė draskė anou, bet kumpa šaknelė bova gerā ožsėkabėnusi ė neatsėlēda. Vuo pati gilie, kap ėš pruota ėšejusi, baisiausē draskies ont biegontė dumblėna ondėns, koris jau bova sosėmaišės so žemīn rėitontēs žemės gabalās, miediu šakeliems. Tarpās anā atruodė, ka jau jau ė šaknelė notrūks, pasėbėngs vėsos anuos gīvenėms. Puo koriuo laika par gilies vėršo prašliaužė medė šaka ė sostuojė. Tumet prīš pat gėlė pradiejė tvėnktėis ondou, vuo tvėnkėnelė dognė nosieda dėdlõjē žemės gabalā. Paskou vėsks pradiejė ētė jau par sānašu vėršo ė gėlē biškėlieli palėngviejė. Liūtės pradiejė mažietė, vuo ka ondou vėsā noslūga, gėlės palėka golietė puo soneštuoms žemiems, mažuoms šakeliems ė dumblo.
Daug kamė ilėnkts ė aplaužīts gilies kevals dā tebėbova stėpros ė, ka jau šaknelė ilinda gėliau i dā nesodžiūvusi ė minkšta dumbla, ana ėšlēda pėrmūsius šaknėis plaukelius. Anėi pradiejė ėš žemės trauktė ondėni, koris bova pritėrpės vėsuokiausiu skaniestu. Pėrmiausē šaknelė i vėršo pakielė patė gėlėlė. Ana dėinuos šėlomuo toriejė parplīštė posiau ė ėš anuos, tuo vėituo, kor bova prisėkabėnusi šaknelė, toriejė ėšlīstė pėrmõje lapelē. Lapelē ė šēp, ė tēp spaudies i šuonus ė rungavuos, bet pajoudavės ė apdraskīts gilies kevals tebėbova stėpros ė nenuoriejė plīštė. Saulės šėloma tou apdara dā daugiau sostėprėna ė abodo pėrmėjē lapelē bova soveržtė kap so repliems. Ė kėik gilies daigielis nevarga, kėik ons netraukė ėš žemės ondėni, nestėprėnuos, sermiegelė bova nepajodėnama ė stuoviejė kap stuoviejusi…
Greitā do pėrmõjē lapelē kap tomsemė sklepė be švėisuos ė uora pradiejė geltuonoutė ė dostė. Naktėmis, ka liuob nokrėstė rasa ė atšaltė, apvalkalielis liuob biški atsėlēstė, vuo dėina, ka pašėldīs saulė, viel sosėtrauktė ė sosėveržtė. Somėnkiejė ė šaknelės stėproms, ana nebgaliejė beaugtė – dėdlē jau trūka tuos sīluos, koriou gal doutė tiktā saulės švėisuo pažaliavės laps. Ė tēp ta pradīgusi gilie kėntiejė ė merdiejė tol, kol par pavasarė mėška ontra karta nepraūžė lėngvos ė gaivėnous lītos. Gėlē anuo dėdlē trūka. Ons prasėdiejė ė nu lītaus ondėns beveizont somėnka pajoudavosė apvalkala stėproms, abėdvė gilies poselės prisėgierė šėlta ondėns, dā daugiau sostuoriejė, ėšsėpūtė ė ont galū gala apvalkalielis vėinuo posie puokšteliejė ė itrūka. Vuo ka viel švīsteliejė saulė ė apvalkalielis dar karta pamiegėna sospaustė besėskleidontius lapelius, parplīša ė ontruojė anuo posė. Ė toukart abodo gilies lapā pasėspīrė ė pīškiedamė atšuoka vėns nu ontra. Tik toukart kevalielis bejiegėškā ėšsėskleidė ė, viejeliou pūsteliejos, nokrėta ont driegnuos pavasarė žemės.
Abėdvė gilies sieklaskėltės, jau pavėrtosės pėrmāsēs lapelēs, grētā vėn pažaliava ė ėš anū sokėbėma vėitelės pradiejė skleistėis pėrmõjē tėkrõjē oužoula lapelē. Anėi grētā vėn pruo žuolies šešieliu svīravėma ėšvīda saulės spindolius, pajota maluonė šėloma, apsėžvalgė ė pamatė mėška ė dongo. Tēp besėžvalgont anus pradiejė dažītė žali spalva. Kou tik dėinuos švėisa ėšvīdės oužoulielis dā nieka nežėnuojė aple šiou pasauli, nieka nesoprata, kas daruos aplinkou, bet ons jau bova gīvs.
Oužoulielis pradiejė augtė.
Apsėdairīms
Daigielis grētā vėn auga ė nebatruodė panašos i žuolė. Ons puo biški vėrta i maža, prakotosi medieli. Bet dā ons tebėbova nie kažėn kėik aukštiesnis ož mažuosės mėška žuolelės. Ejė laiks. Oužoulelė galūnelė ėškėla solig smėlgu pražīdosiuoms šloutuoms. Vuo ka vies šloutelės liuob palėnktė, ons jau galiejė matītė, ka aug i rītus besėleidontė kalna vėdorie. Nu anuo i vėsas posės ejė daubuoms ė griuovēs ėšraižīts žemės pakėlėms. Šalėp auga daug pėlkā mielsvū ė nestuorū alksniu. Anū vėsuokēs pasėraitīmās lonkstītė, vėsēp sosoktė, īlėnktė, ėšskuobtė, pavingioutė ė kėtēp ėšdarkītė kamienā kėla aukštā i vėršo ė tėn neplatē šakuojies, džiaugies mielėno dongo ė geltuonās saulės spindolēs.
Nepartuoliausē šiogždiejė ė dėdliesis skrozdielīns. Skrozdis anam nieka nedarė. Ka pėlka ė sunki potpėlekė ont lapa sodiejė daug mažū kiaušėnieliu ė, ka nenokrėstom, priklejava anus pri medė sava tėrštuoms seiliems, toukart dėdliuosės skrozdis grētā vėn anus atrada, sobiega ciels būrīs ė kelės dėinas kondžiuojė, kedena tou gera, kol nočīstėjė lapa nu sodžiūvosiu seiliu, vuo paskiau nosėnešė ė kiaušėnelius.
Ont oužoula lapu ėlgiau negaliejė džiaugtėis nie vėns kėrmėns. Vuos tik anėi isėtaisīs ė pradies jiestė nu pašalė lapieli, tujau pat atbiegs kelės skrozdis, ėš vėsū posiu sojims ė besėdraskonti nosėneš so savėm arba vėsė karto sosėkėbė nokrės ont žemės. Vuo ka ėš alksnė nokrėta rėibos, dėdėlis ė stuors mielėnā žals kėrmėns ė, ka ons ontsėruopštė ont oužoulelė lapa, tas vėsā nolinka. Grētā vėn ė ont anou jau košiejė skrozdis. Bet tuokem dėdėlem jau anuos nieka nebgaliejė padarītė – bova par mažas. Kuokė dešimtės anū vės tėik neatstuojė ė ėš vėsuos sīluos be parstuojėma jiemies ė jiemies. Tik ons bova velniuonėškā stėpros, so oudėgo tik švīst švīst, ė skrozdės, ka ė stėprē isėkėbosės, toriejė anou paleistė. Bet paskiau skrozdis tėik isiota, ka tou kėrmėna pradiejė poltė cielās būrēs ė anou tėik apteršė, ka sokėitiejė kėrmėna raumėnis. Ka jau ons soparalīžouts nebgaliejė nie bepajodietė, sokėbosės skrozdis atpliešė kėrmėna nu lapa, vuo paskou, negaliedamas pakeltė tuokė svuorė, anuos so vėso kėrmėno nokrėta ont žemē. Ė puo tuo dā kelės dėinas skrozdis liuob vėn atbiegs ė atbiegs i tou vėita paveizietė, a nieka nebier…
Ka jau medielis šėik tėik paauga, vėina vasaras pavakarė, vėsā jau betemstont, ka vėsas mėška žuolės ė medē, apsėkabėnė sava rasuos lašus ė plūstont gaivē vakara viesā vėrpiejė ėš džiaugsma, vuo vėsuokiausė žėidelē ė kou tik ožsėmezgė vaisē spindiejė vuos imatuomo laimingo vėltėis šīpsolio, kap kuoki mėrtėis šmiekla ont oužoulelė pluonuos vėršūnelės notūpė dėdėlis ė sunkos vabals rodās sparnās. Ons aštriuoms ė kėbiuoms letėnuoms isėkėrta i oužoulieli ė ligo apmėrė. Paskou pėrmotėniems kuojuoms nosėvalė mėška kvapū prisėgierosius oustus, pagalonda anus nu pašaknū lig pat i armuonėjės dumplės sostuoriejusiu galū ė pradiejė oustėnietė patiuo vėršūnie augonti minkšta lapieli. Puo tuo vabals atsėstuojė pri pat lapa krašta, kėito pėlvo prisėspaudė pri anuo, ėšsėžiuojė ė tujau pat solēda aštrius dontis i lapa minkštėma. Tuoki tatā bova ta anuo večerė. Vabals skaudē konda i gīva lapa, pliešė nu krašta gabala puo gabala ė nekromtīdams, kap kuoks smaks rėjė soltingus ė minkštus kousnius. Oužoulielis miegėna nosėkratītė anou žemīn, bet viejė bemaž nebova ė anam nieks ėš tuo neėšejė. Sorėjės lapa, vabals pradiejė griaužtė lapkuoti. Medielis nebėškėntė ė pradiejė kriuoktė – ėš lapa gīslu pradiejė sunktėis aitrės soltiu ašaras. Ka belėka tik trumps kuotielis, rodasermiegis pradiejė krimstė pati oužoulelė stėiba. Bet žėivie bova kėita, neskani, vabals anou če pat ėšspjuovė. Bet ė puo tuo niekor ons nepasėtraukė, pradiejė šliaužuotė medelė šakeliems ė žvalgītėis. Ont galū gala patiuo galūnelės vėršūnie ons atrada dėdliausi pumpora. Tas bova minkšts, glėtos, biški salsteliejės. Puo pėrmo vabals nokonda pumpora vėršūnė, vuo paskou sojiedė ė vėsa lėkusi. Vėino muomėnto oužouleliou pasėruodė, ka ėš skausma ons prarond sāmuonė. Ka vabals, lig kakla prisėrėjės, noliekė, medelė vėršūnie palėka lig pat šerdies ėšgriaužta balta žaizda.
Puo tuos naktėis oužoulielis bemaž dvė nedielės merdiejė saulie, bet lėkė svēkė lapelē, i žemė ilindosės šaknis anou maitėna ė gīdė. Nuoriejė oužoulielis augtė bet nebgaliejė. Pruo ėšgriaužta žaizda trīška laukuonās anuo soltės. Pri medelė atliekė kėtė vabalā ė mosis anas skanindamuos gierė ė gierė. Bet žaizdelė puo biški apmėrė, oždžiūva saulie, ėš šaknū atplūstontės soltis puo lašieli pripėldė vėsa medelė lėimėnieli. Ė oužoulielis šalėp nogriaužta pumporelė pradiejė augintė kėta. Neėlgā trokos ėš anuo pradiejė augtė naujė lapelē ė oužoulielis viel pradiejė džiaugtėis saulės spindolēs, šėlto viejelio, ė pavasarė lītelio. Tēp begīvenont vargās negalās praslinka pėrmuojė oužoulelė gīvenėma vasara. Prėartiejė rodou…
Pavasaris ė opė
Ont oužoulelė šakeliems, ka jau neblėka anuo vasaras drabužėlė ė medielis ožmėga kėito žėimuos mėigo, sokrėta alksniu lapā, vuo paskou anus pridėngė snėigs. Medielis nieka nebžėnuojė, kas dedas, ė tik pavasari, ka notėrpa snėigs, sodrieka žemė, ontrėms metams anou prikielė saulė. Tumet ons pamatė, kāp tuo žemie atsėbund gīvībė, kāp praded augtė žuolie ė medē pasėpouš lapās. Tumet ons pamatė, ka jau ī stėprē aukštiesnis ož tou žuolė. Alksnē, korėi anou bova apsiautė ė ožgolė ėš vėsū posiu, ėšspruoga onkstėi ė grētā ožstuojė saulė, ė pasaulis aple oužoulieli kap ė somažiejė. Biški švėisiau liuob būtė tik tumet, ka pakėlės vies liuob pradietė lonkstītė ėlgus anū stėibus. Tumet tarp šakū liuob atsėvertė tarpā. Oužouleliou anėi bova kap kuoks longs i pasauli.
Ontrāsēs ė tretēsēs metās oužoulielis stėprē pradiejė šakuotėis ė augtė ne tėik i aukšti, kėik i pluoti. Ons mažiau, ne tėik, kap pėrmāsēs metās, jau bėjuojė ė tū karklavabaliu, korėi tonkē vėn pavakarēs liuob zvimbtė puo pritėlusi mėška. Oužoulielis jau toriejė ėšsėaugėnės kelės galūnės, daugiau šakū, ė, je kas būto nogriaužės kuoki pumpora, nebėbūto jau bovė nieka baisaus, būtom augė kėtė…
Tou laiko mažājem oužouleliou vėsks bova iduomē. Ons atsėdiejės liuob žvalgītėis i vėskou, kas jodiejė ė košiejė aplinkou.
Pėrmiausē ons isėveiziejė i vėsuokės pluonalapės ėšstīpielės žuolės. Anuos vasarvīdie pruo sospausta ė apalē besėsokonti vėršūnės lapieli pradiejė lēstė šakuotas varpelės, koriuos puo keliū nedieliu, prisėjodiejosės ė prisėbuovėjosės so viejo ė saulė, pasėstrajėjė vėsēp sosėraitiosēs spalvuotās oustelēs. Vuo jau anū spalvingoms, Dievė brongos! Ė rosvā ruožėnē, ė gelsvė, ė gelsvā žalė, ė fijuoletavė, ė dar vėsuokėi, ka žuodēs nie ėš tuola negalietom būtė nosakuomė… Ka praejė dar kelės dėinas, tuos spalvuotas šloutelės prakiora ė parūka. Ta žuolie apsėgaubė geltuonā rodo dūma debeselio. Anou vies biški panešiuojė ė ėšbarstė ont žemės ė žuolīnu. Liuob atruodītė, ka vėsas žuolės tou laiko palinkst vėina pri kėtuos, kāp begaliedamas sosėjem vėina so kėto, apsėvīniuo vėina ont kėtuos sava pluonītēs kaklelēs ė šuok viejie ė saulie svaigėnonti ė be gala linksma pavasarė šuoki. Ė tas maluonoms liuob troktė kuo ne vėsa nedielė. Matītėis, tėi gelsvā rodė dūmā anuoms liuob apsoktė galvas ė sokeltė patius gražiausius jausmus.
Aplinkou oužoulieli mėškė bova daug vėsuokiausiu iduomībiu. Onsktyva pavasari sava dongaus spalvuom liuob pradietė švīstiuojė žėbutės. Patė pažemė, mėška kalveliems ė riežēs anū skaistos mielėnoms liuob noētė ė noplasnuotė pėrmiausē. Ėš paskou anuoms – vėštapėinės, švėtrėišės, plautės, zoikė kuopūstā, plūkės ė kėtas žuolės. Ka sava akelės ėšplietosės žėbutės jau žvalgīdavuos, medē tou laiko dā liuob būtė be lapu, tad saulietas dėinuos jūruo tas mielėnoms plakies ė švėisoliava aiškiau ož dongo. Vuo je dėina liuob būs apsėniaukusi, debesū spalvas liuob būtė daug nīkesnės ož mielėnās žėideles apsnėgosės pamėškės.
Nespies ožgestė žėbutiu žėidā, prasėdies plūkiu ė vėštapėiniu laiks. Tuos pavasarė kvietkas mėška kalnelius ė daubelės liuob apsiūtė tā švelnē geltuono, tā balto luopo ė dieltuo mėška pruoperšas ė atvašīnā kuožna dėina par tou žīdiejėma liuob atruodītė kap saulės notvėikstė. Viejelie dėdlē grakštē ė ėšdėdē ont pluoniausiu ė gležnū stėibieliu liuob stīpčiuotė vėštapėinės. Anuos žīdiejė če pat ė anuoms dėdlē nuoriejuos pačėpnuotė tas blīškē gelsvās ė ėlgās žėidlapēs pasėpoušosės, saldio pavasarė laukū viejo ėšsėkvepėnosės, žalzganās ė paėlgās lapās apsėklietosės gracingas kvietkelės.
Kėtas žuolės žīdiejė puo vėina ė puo kelės – ėšsėbarstiosės puo vėsa mėška. Tuos ėr bova savuotėškā poikės – ligo žemės žvaizdelės mėškou liuob švėistė aiškē matuomās žėidās, liuob somatuonītė ė sotrauktė pri savėi daug vėsuokė plauka vabalū ė pleštekiu. Dieltuo tarpās sunkē beliuob būtė atskėrtė, a tėn kuokė drogė sparnā, a viejelė sojodintė tuos kvietkas žėidā. Liuob ruodītėis, ka ė medielis, nuorint dā ė mažos, bet žīd kap tuos kvietkas ė, ka papot viejielis, ons plasnuo, lek par kvapū pritvėnusi mėška i vėršo, kor mielėnou dongos, švėit saulė ė ėš puo lieta šlaistuos švėisė pavasarė debeselē. Tuokio ėštvėnosio gruožio mėšks gīvena tik onkstīva pavasari. Oužoulielis pruo lapās dar nepasėpoušosės miediu šakas tou vėskou matė. Tou laiko vėsa žemė aplinkou liuob švītietė nu pavasarė saulės spindoliū. Paskou mėška žemė liuob pritemtė, ė bemaž vėsas kvietkas liuob būtė priverstas ožgesintė sava dėdliesniu ė mažiesniu žėidū žvaizdelės. Toukart jau vėršu liuob pajimtė pamėškies žuolīnu žaloms.
Vuo tėn, tuolėj tuolėj, pruo medius ė pruo mėglas liuob gėrdietėis kāp gorgolioun dėdliuosės opės ondou. Oužoulielis pruo i pakalnė nubiegontiū miediu šakū tarpus liuob matītė, kap pavasari opės ondou bieg pasėmaišīdams, sūkorioudams, ėš apatiuos i vėršo ėškėldams smarkēs verpetās ė viel nonėrdams i gėlomas. Kartās ėš tuola opė liuob atruodītė līgi ė anuos pavėršiaus zelkuorie saulė ė sėdabrėnē dongaus debesis švėisoliava tēp pat, kap ė mielėna dongaus gėlībie.
Ondou šėltuoms pavasarė naktim liuob garoutė ė mėglo apkabintė opės slienius ė pamėškės. Tėi garā, pavėrtė mažās vondėns lašelēs, liuob driekintė pėivas ė medius, tēp pat ė oužoulieli. Kartās par tou anam bemaž nebliuob bereikietė ė šaknimis gaunama ondėns – par akis liuob ožtektė tuos driegmies, koriou ons liuob gautė ėš naktėis uora, ė kori kap kuokiuom vilnim liuob ivilnītė i anuo šakelės, lašelēs nosiestė ont kuožna lapelė ė pumpora, pavėrstė i dėdlesnius rasuos lašus ė suotē atgaivintė dėinuos vieju ė šėlomuos ėšsausintas anū lāstelės. Lapelē liuob pasėdarītė sunkesnė, apētė tingolio ė, potont viejeliou, tik tik krotietė, nomesdamė paunksmės žuolīnams vėina kėta partekliaus laša…
Pāuglīstė ė mergelė
Greitā oužoulielis jau bova panašos i šiuoki tuoki mėška medieli. Anuo vėršūnė ėšstīpa aukštiau ož šeivamedė apalės ė tonkės šakas. Tās metās, ka jau saulė ėšdžiuovins vėsa šlaita, kartās pamėškie liuob pasėruodīs jauna mergātė. Ligo būtom ėšgėrdusi oužoulelė skunda, ana liuob atneštė ė ontpėltė ont šaknū ondėns. Toukart medeliou jau neliuob bebūtė tēp sluopē – lapā neliuob besovīstė i apīsausi, soblioškusi skarmala ė ėštėmpos lapa lastelės liuob galietė linksmā plūdorioutė viejoutuo ė kaitriuo dėinuos akie… Ta mergātė ne tik laistė oužoulieli, bet ne vėina karta noruovė ė šalėp augosės ikīrės žuolės, koriū šaknis liuob sorīs baisē daug ondėns. Vasara, ka jau tuos žuolės ėšsėkeruo, je lītos mažiesnis, veiziek, lig oužoula šaknū nie vėns ondėns lašielis nebnoēn – vėskou sorīn žuolės. Ka jau trūkėnies raunamū žuoliū šaknis, kuoki erzelīnė liuob kėltė, kėik šauksmū ė aimanu liuob pasklėstė i vėsas posės! Dievė, sergiek! Sopurenta, lėngva žemė kap kuoks žvierėis kailis liuob oždėngs oužoulelė šaknis. I anou sosėgierės ondou ėlgā ėlgā neliuob ėšgaroutė.
Tās pāuglīstės metās oužoulielis pėrma karta soprata, kap gerā īr draugautė so žmuonimis, kou gal anū šėrdėis geroms.
Ta ondėnio anou vasaruoms gaivėnusi mergātė ne vėina karta švelnė ė šėlto ronko gluostė pluona oužoulelė lėimėnieli, vuo kartās pluonās ė švelnēs pėrštās liuob parbrauktė ė par žalės anuo garbanas. Kuoks kiaurā smelkous bova tū šėltū ronku geroms! Tas jausmos anam bova panašus i vuos akimis juntama laukū tuolībies pasėruodiosės potpėlekės plevenėma. Bova kažkas tuokė kap ė svaigi, glamuoniejonti saulės spindolė šėloma, saldē maluonos pumporū spruogėms pavasari, šėlts lītos a saulės švīsteliejėms puo anuo. Puo tuokiū mergātės prisėlietėmu oužoulielis ėš laimės liuob gėlē atsėdostė. Ta mergātė dā liuob pastuovietė ė, anou apkabėnusi, liuob pri medelė lėimėnelė priglaustė šėlta, švelnė sava galva. Nu tuos mergātės i vėsas posės sklėda švėisi ė šėlta stėprībė. Ana liuob isėgertė ėr i oužoulieli. Medielis anā liuob atsėlīgėntė tou patio – ons vėsa sava geroma, vėsa stėprībė, koriou laikė puo nestuoro žėivė, liuob atėdoutė mergātē.
Vuo paskou, pu keliū vasaru, mergātė pri oužoulelė atejė paskutini karta. Karto so anou bova arklīs ė dā vėns žmuogos – jauns vīrs. Toukart mergātė maž teveiziejies i medieli. Ana bova nosėmėnusi ė oužouleliou atruodė, ka ana ašaruo. Paskiau mergātė ė vīrs priejė pri medelė, pridiejė ronkas pri anuo lėimėnelė ė sokalbiejė tuokė malda: “Oužoulieli, esi vedoms ėšsėskīrėma liudininks, būk ė vedoms sosėtėkėma liudininks…” Pu tuo mergelė palėka vėina, vuo tas žmuogos, sožvongėnės pėntėnās ė šarvās, ožsieda ont arklė ė nojuojė tuolīn. Doslos kanuopu bėldiejėms kap kuoks laiduotoviu būgnos dā ėlgā aidiejė aplinkou puo mėška ė atruodė, ka tas atsėsveikėnėms anodom bova paskotėnis… Nu tuo laika daugiau nikumet nie žmuogaus ronka, nie kas nuors kėts oužoulelė jau nebdžiogėna tēp, kap ta mergātė. Nieks jau ėš tū, kou anam prisiejė matītė, nebliuob spindolioutė tuokė švėiso kap ana. Vasaras keitė vėina kėta, oužoulielis ėšauga i dėdliausi medi, vuo ons vėn liuob atsėmintė ė atsėmintė tou mergātė ė anuos geroma.
Medē ė miests
Oužoulelė akies pasėkeitė ne vėina mėška miediu karta. Greitiausē liuob ėšmėrtė alksnē, korėi jaunīstie dėdlē grētā liuob mestėis i vėršo, bet nemuokiejė ėšaugintė kėituos ė stėpriuos medienas. Alksnis, praējos vėinā kėtā dešimtē metu, če pat, kap stuov, liuob ėšsėtėistė ont paviesingas mėška žemės ė tujau pat sopūtė. Anuo vėituo liuob ėšdīgtė ė ėškėltė kėtė bruolē ė sesės, bet ė anū lėkėms bova tuoks pat.
Oužouls če nebova vėinintelis. Kėik tuoliau nu anuo, vėinuo ė ontruo daubuos posie, auga dar do galingė ė ėšlakė medē. Anėi gīvena ė auga tėik pat ėlgā kap ė pėrmāsis oužols, toriejė tuolėi i šuonus noejosės šakas ė rudėni puo anās, ka liuob bėrtė gėlės, sosėrinks ė žvīgaus daug laukėniu kiauliu. Oužoulielis džiaugies veiziedams i anus – daubū ė slieniu ėšraižītamė kalnė, netuolėi dėdliuosės opės, auga anuo tėkrėjē bruolē. Kad ė ėš tuola, bet vės tėik anėi vėns kėta liuob kuožna dėina pasveikintė ė sava bovėmo teikė vėns kėtam stėprībės…
…Aukštā aukštā ėškėla oužoulelė šakas. Anuos bova kėitas ė stėprės, auga pasėgarbanuodamas ė ožlinkdamas bemaž statēs kampās. Šakas bova stuoras ė platē nuejosės i šuonus, dailē rėivietas ė apalės. Anuos pasėdėdžioudamas raities mėška erdvie ė nikuoks kėts miedis nebgaliejė anū nie ožstuotė, nie norungtė. Bet dā ė dabā net patiuoms aukštiausiuoms sava šakuoms oužouls negaliejė matītė, kas īr ož dėdliuosės kalvuos i vakarū posė. Tėn liuob tomsoutė alksniu mėšks ė vakariejontės dėinuos ėšsėskleidės rausvoms tik dā daugiau liuob ėšrīškintė alksnīna galūniu žali piešėni. Ons sava neīprastās žalēs pasėraitīmās dongaus druobie bova tėik iduomos, ka vėn galiejē i anou žiuopsuotė, ožmėršės vėskou kėtkou pasaulie. Vuo pavakarēs, ka liuob pūstė smarkiesnis vies, ta alksniu galūnė liuob gluostītė ė vėsēp erzintė saulės geltuona rata, mielėnas tuolomas, bešliaužontius debesis ė belekontius paukštius. Tumet oužoula šerdie nu tuos dongaus tuolomuos ė slīstontė miediu jodiejėma liuob pradietė spėngtė keists garsos, koris bova dėdlē panašos i vėinėšuos gitaras stīgu rauda.
Ka jau liuob atšėltė, ka jau bemaž paukšiedamė liuob pradietė skleistėis stuorė alksniu lapu pumporā ė ėš paėlgiejosiu, kap pavasarė vielevas viejie besėdraikontiu rodū ė lėngvū žėidīnu šniūrieliu jims barstītėis geltonė mėltā, par mėška kartkartiems liuob noēs kap kuoki rodā geltuona ūkana. Tujau pu tuo ėš pumporū liuob pradietė rėstėis švėisžalē, stuorė, i armuonikas dumplės panašė alksniu lapelē. Anėi kap kuokės žalės ognelės liuob maišītėis so vakariejontė dongaus švėisiuoms žvaizdeliems ė toukart mėška vėršūnės liuob pradietė mėrgietė. Ė mirgies tēp, ka oužouls, kap kuoks gėrts žmuogos, neliuob begalietė ė soprastė, kuokėi dīvā dedas šiuo mėška pakalnie. Anam tonkē vėn liuob dinguotėis, ka ne lakštingalas, pasėkavuojosės žaliū ė kvepontiū šakū tonkumīnūs gėid, ne špuokā mėklėn sava balsa, vuo kažkas tuokė stebūklinga, kuo ons dā nie akies nier matės. Tuoks tatā liuob būtė pavasaris tuo kalna žemie. Anou vėsa sava esībė jautė tėi, korėi če auga ė gīvena.
Dėdliuosės opės skardē bova ėšraitītė, vuo patiuos opės vingē panašė i poikiuos muotrėškas figūra ė švėitou. Ož opėi skleidies dėdėlis ė žalos pošīns. Ons rodā rauduonava vakara saulie. Korėi nekorėi medē bova soaugė tēp, ka tonkē vėn nu tuo ėšsėklaipstīma liuob atruodītė, ka pošu kamienā vuos nevėrst ont šuona. Anėi ivairiausē bova sobraižė žali pošīna peizaža. Daug kor pošū vėršūnies joudava varnu lėzdā ė, ka ėš tuos posės liuob papūstė vies, oužols liuob gėrdietė joudū, viejie besėvartaliuojėntiu varnu šaiži kronkėma. Īkalnie, šioupos pošīna, pluonā apsėkluojė rūka merlēs, mielsvās padūmavosiu tuoliu poukās, vėsuokiausiuom spalvuom jodiedamas švėitė miesta mašėnas. Vuo platės ė gėlės gatviu īriežas tarp nomū bova panašės i tėisius ė ėlgus kalnū tarpeklius. Kartās, ka liuob pūstė ramos rītvieju vies, mėška atšlaitie liuob gėrdietėis ė tuolėmū garvežiū švėlpėms…
Dā tuoliau, jau ož pušīnou, bova daug tėrštā sostatītu miesta nomū. Kalnielē anėi banguoms vėn kėla ė kėla aukštīn. Tarp tū nomū žaliava krūmā ė medē. Link korizonta anėi vėsė liuob noētė karto. Vuo tėn, tuolībies, žali mėška banga liuob isėrėmtė i pėlkus dongaus debesis. Vėsor – gīvs ė bangouts pasaulis. Anou ėš vėršaus bova soraižiosės žemīn krintontės vėsuokės tuolomuos lėnėjės. I pluoti ejė ėšsėdraikė ė sosėpīnė kalnieliu ėškėlėmā ė žemės īdobas. Ėš rīta slieniūs liuob golietė mėglas ė pruo anas neaiškē maties baltė nomā, rauduonava anū stuogā. Dešėnie posie, bemaž isėriemė i dongo, auga kelė dėdėlė medē. Anū šakas bova noejosės aukštin, i tuolėma dongaus pakrašti. Tėi medē dėdlē aiškē liuob matītėis šaltās, saulietās žėimuos rītmetēs. Tuokio laiko rauduonamė rītū dongaus pašalie tomsė tū miediu šakū vuortinklē liuob aki trauktė karpīto ė nenusakuomo joudū šakū ė dongaus sotarėmo. Veiziesīs i anus ė nikāp negaliesi atėtrauktė akiū.
Žīdiejėms…
Tas pavasaris īsėmėnė vėsā ne diel saulės, koriuos spindolē tēp onkstėi pradiejė laipiuotė mediu šakuoms, i tuolomas nobiegontēs kalnielēs ė slieniu pluotās. Ė ne diel tuo, ka spindolē ė šėlts viejielis tīlē kalbėna lig pavasarė ėškėntiejosės žuolės ė rodus miediu pumporus, ragėna nieka neblauktė ė atsėvertė žaliuoms sava gelmiems spalvingiausēs žėidās…
Puo žėimuos oužoulielis liuob atsėbostė geruokā vieliau, nego kėtė medē, ė jau gan pavielavės isėlėis i pavasarėni mėška šormuli. Ė puo tuo dā liuob reikietė keliū nedieliu tam, ka ons jau so vėsam ėšsėjodintu vasaras gīvenėmou. Pėrmiausē anuo vėsas šakas liuob norausvietė mažās ė gležnās lonkelio apkėrptās lapelēs. Anėi paskou grētā liuob pradietė augtė, igautė rausvā žalsva, vuo paskou ė švėisžali atspalvi. Švelnē ė minkštā tas anuo spalvū mėrgiejėms liuob īsėterptė i bėndra pavasarėnė mėška spalvū muozaika. Tuokio laiko akīliesnis žmuogos, gerā isėveiziejės, galiejė pamatītė ė vėina kėta gīvi, pasėdžiaugtė, kāp viejie lingou spalvingā pasėpoušosės parmatuomas miediu šakas, kuoks lėngvos par raina dongu plaukous spalvū pripotės debesės. Tā ons mielėnā jouds, tėršts, tā rauduonā krovėns, baltā ruožėnis, tā anamė viel kėtuoks jodontė dongaus spalvū vėrpiejėms.
Vėsks tas oužoulou jau bova priprasta ė žėnuoma, bet kuožna karta vīka vės kėtēp.
Tou pavasari kėito kamiena medieno ė platiuoms oužoula šakuoms kap kuoks balsos telepuona lėnėjuoms noejė viltings gundīms, skombonti omžėnībės vėrpiejėma prasmie. Ana pagava ė sojaukė vėsa īprastini oužoula bovėma, pakeitė anuo gīvenėma prasmė. Kažkas ligo vėsa mėška lakėna nežėnuomās kūrības laukās. Ė tas liekėms bova artėms bepruotībē ė omžėnam apsvaigėmou, kumet sau nebesi nikuoks puons, vuo vėdou tīlē tvėnkas keistuos bepruotībės skaudi ė viltinga ašara. Kažkas suopolingā ė nesolaikuomā kielė oužoula šakas i saulė, dongo ė žvaizdės. Ė ons jota, ka anam puo žėivė ėlgās ondėns indās ēt i šakas ne īprastas žemės soltis, bet rauduono ė geltuono spalvo nodažīts baisiausis karštis, nematīts ė negėrdiets pasiotėms. Tuos spalvas smolkiuosies oužoula šakelies pradiejė vėrtė ė kunkulioutė, keistā maišītėis so berūgstontio vīno, saldē karšto ognė degintė dėdliūsius pumporus, korėi, dā vėsā lapams neėšsėsklēdos, pėrma karta tēp keistā trūkėniedamė saulie, i dėinuos šėloma ėšleida neėlgus, viejie besėplaikstontius žalius siūlelius, ont koriū galās bova prikėbė geltuonā rausvė, i galus sostuoriejė rotolelē.
Puo žėivė karštās ė spalvingās kunkuolās užvėrusi žemės soltiu pasaka skombiejė ė skombiejė. Ana saldio ė nėižtontio skausmo degėna idėržosė žėivė apdarītas šakas, vuo saulės spindolīs kap kuoki Aduoma ė Ėivuos ruojaus gīvatė par kiaura dėina gluostė ė gluostė vėsa stuora oužoula kamiena ė smolkiausės anuo šakelės. Ė oužouls, nebtoriedams sava īprasta gīvenėma ė tėkruos īprastuos tvarkuos, pasėdevė tam akimirkas jausmou ė vėsamė kūnė ėšplėtosem siautiejėmou. Ė vėina graži saulieta rītmeti ėš dėdliausė idūkėma ons sospruogdėna geltuonā rausvus žėidīnu borbolelius. Toukart oužoula šakas, lapelē ė žėidā apsėpīlė geltuono, saulieto žėborioujėntė auksa rūko. Tas mėrgous, lig bepruotībē traukous ė svaigėnous plaukėms par auksėnės saulės spindolius, par krūptiuojėntė ė šėlomo vėrponti pavasarė dongo, par gīvā ė minkšta palaima, karštā vėliuojėntė pragara ogni ožtroka ciela nedielė.
Liguo mažas elektras ėškruovas – žalēs ė geltuonās žaibās – spruogėniejė kuožnamė žėidīna siūlelie, kuožnuo žėida taurelie ė karšto ožgėmėma ognė degėna ne tik pati žėida vėdori, bet ė vėsa miedi. Tėi žībteliejėmā atsėšvėitė oužoula kamienė ė kap kuokės vėrpontės opės bangas ejė ė ejė nu kuožnuos žėidās apsėskleidosės šakelės lig pat jau gėlėi i žemė īsmegosiu šaknū.
Oužouls nežėnuojė, kėik tas pašielės ė neapsakuoms klajuojėms ožtroka, tik paskou pajota, ka geltuonā rauduonė žėidīnā nu tuo degėma ė siautolė parodava, rauduonuosės ė geltuonuosės puožėivė soltis pasėbėngė. Viel par šaknis i šakas pradiejė ētė paprasts ondou. Ons pajota, ka īr dėdlē pavargės ė ėšsekės, ka anam vėsā nebie iduomē, kuoks tas dongos, saulė, ė vėsks kėts aplinkou. Ė puo tuo atejė pėlnatvės ramībė, gīventė bova gerā gerā. Nebėbova nie dėdėliū rūpesniu, nie kuokiū nenusakuomu nuoru. Vuo tuo pavasarėnė žīdiejėma dėdībė, potont viejou, vėrpiejė ont šakuoms – tėn bova mažėlelės giliū ožuomazgelės, korės oužouls toriejė augintė ė maitintė lig pat ateinontės žėimuos.
Omžiaus vėdurie
Gīvenėma vėdorīs – pats galībės ėšsėsklēdėms. Metā ēt, vuo diktībės muonuotuonėjė pėlas pavasarė žėidās ė rodėns giliems. Begalėnė tvėrtībė, karalėška nuotaika. Atruoda, ka vėsks īr īveikama, vuo svēkatas – prūdā. Vėsas dėinas, mienesē ė metā ožimtė, prisėpėldė rūpesniu ė darbū, poikiausiu viltiū ė užtikrinta augėma. Ė dieltuo laiks kap kuoks skrajūns paukštis lek lėngvē, gracingā, pasėklīkaudams ėš laimės ė pėlnatvės. Nesospieji nie sostuotė, apsėveizietė, akiū pakeltė, šakuoms pamuojoutė, vuo dėina jau ė praliekė, jau noplasnuojė – nie anuos begėrdietė, nie bematītė… Tik tumet, ka palėikti pats so savėm ė pasėklausės savės kartās dā gali gėrdietė, kāp kažkor tėn, erdvie, skomb skaudos ė viltings anū klīksmos. Oužoulou toukart jau atruodė, ka vėsumet tēp bova ė būs. Če esi ėšaugės, če gīveni ė če, nieka aple tou negalvuodams, niekam neožsėmindams, gīvėnsi ė gīvėnsi… Nie ėš tuola neliuob atētė net mintės, ka dėdliuojė gīvenėma opė puo bėškėlieli nosėneš ė skausma, ė džiaugsma, ka ana nepastebėmā noplaun ė nozolin tou poikiouji pavasarė gražoma, stėpri ė kėita lėimėns apvaloma, kėitā sodieta žėivė, kori sauguo nu šaltė, lėgū, vabalū ė kėtū negandū. Tumet ons negaliejė soprastė, ka atēs ė tuoks laiks, ka anam gīventė būs sunkē ė vargingā, ka ė ons solauks tuokiuos būsenas, koriou žmuonis īr pavadėnė senatvė.
Miedis, platē ėšskleidės šakas, poikavuos ė klestiejė, nepasėdevė nie žemės, nie dongaus gaivalinguoms jieguoms. Ons sauguojė sava dėdībė, žaloma, žīdiejėma, sava kėita ė svēka kūna. Bet ė tou laiko anuo gīvenėma kartās liuo sojauktė vėsuokėi īvīkē.
Vėina meta bova baisē viejouts rodou. Tonkē liuob pakėltė dėdliausė audra, pradietė žaiboutė, tronkītėis perkūns. Vėina nakti, jau prīš pat ožšalont, prasėdiejė baisiausis viesols. Ons tēp isėjautė, ka be partraukas davies nu kalna i pakalnė, pu tuo – viel atgal, ėš vėina šuona i ontra. Sekundē aptėls ė apėntās ims siautietė ėš naujė. Nebžėnuojė oužouls tou nakti ėš katruos posės ė belaikītėis, kāp beglaustītė sava dėdėlės ė ėlgas šakas. Tratiedamė lig pat žemės linka alksnīnā, vuo oužouls vės nepasėdevė, vės nelinka ė nedejava. Tik lapinga anuo vėršūnė ė tuolėi i šuonus paejosės pluonesnės šakelės, ka jau pruo šali lieks dėdlē smarkos viesola šuors, liuob pradietė bejiegėškā blaškītėis. Bet nepasėdevė ė tuos – anas prėlaikė stėpresnės.
Vėns tuo viesola isėbiegiejėms bova nepamatoutā stėpros ė smarkos. Tou karta, viesolou lekont link oužoula, dejava ė lūžėniejė vėsė senėjē mėška alksnē. Tou patio muomėnto, ka ons ožgriova oužoula, i medė vėršūnė sosmega ognėis kamulīs, ėšsėšakuojosi žaiba ognės parkėrta oužoula šerdi ė puožėivi, pasėlaigīdama noejė i žemė par vėsa oužoula kamiena. Vo, Dėivė brongos! Miedis nu tuo skausma ė baisė spruogėma ne tiktā sosvīrava, bet ė pajota, ka nebtenk posiausvīras ė pradiejė svėrdolioutė, kažkor vėrstė… Atsėkvuošiejės ons pajota, ka vėns trečdalis stuoriausė ė stėpriausė kamiena so vėsuoms ont anou bovosiuoms šakuoms atplīša nu kūna, soaižiejė i gabalelius ė kap niekam nebrēkalingė nokrėta če pat ont žemės. Nu soaižiejosiu kamiena tropotiū ė atplaišū, kap nu ėškrėtosė pėrmuojė snėiga aplinkou pabala vėsa žemė. Oužouls negaliejė ni pagalvuotė, kas būtom bovė, je tas žaibs būtom noejės par vėsas šaknis. Tou baisė ė spruogėniejontė ogni i šuona patraukė ė i žemė sogrūda pri pat oužoula kamiena goliejės dėdliausis akmou. Ė, ka žaibs sosėdūrė so žemė, ons so dėdliausio trėnksmo spruoga. Kap tik tou patė sekundė ė soskėla ne tik oužoula kamiens, bet ė tas akmou, i šalis pasėpīlė vėsuokės anuo atplaišas ė dolkės. Atskėlosė ėlga kamiena dali isiotės viesols tujau pagrēbė ė biški panešės tieškė i žemė. Nopliešta kamiena vėituo baltava kėituos medienas švėisē rods margoms. Ons bova pasėšiaušės, pėlns stėprē aštriū medienas atplaišū.
Rīta meta, ka jau dėinuos akės paveiziejė i oužoula, ons atruodė dėdlē liūdnē. Baisos vaizds bova ė aplinkou: vėsė alksnē ė kėtė aplinkou anou augė medē ėšgoldītė, anū šaknis ėšrautas ė ėšsoktas ėš žemės.
Oužoula žaizda bova dėdliausė ė atruodė, ka ons jau nikumet nebatsėgaus, nikumet nebėbūs panašos i tėkra mėška miedi. Bet laiks ejė ė pasėruodė, ka ons stėprībės dar tot, ka anuo ožtenk tam, ka pradietom gīvenėma ėš naujė. Par kelis metus kamiena žaizda miedis apgīdė sava patėis augėma sīvās. Nu kraštelė roda žėivie pradiejė rėistėis rėistėis ė artietė i vėdori ėš vėinuos ė ontruos posės, ė puo koriuo laika ta augėma rėivie kap kuoks ėš kamiena betrīkštous vulkans jiemė ė ožtraukė vėsa nesenē bovusi atvėra pluota. Žėnuomās, nebėbova jau tuo poikė kamiena apvaloma, bet miedis jau nikou nesėskīrė nu kėtū. Nie kuoks aštresnapis paukštis, nie ėšalkės a pasiotės, sava gėmėnė medė kūnė panuoriejės ėšaugintė vabals nebgaliejė lėngē pri anuo bepriētė ė pasėdėrbtė sau orva. Miedis bova gīvs, ruodė sava karaktuori. Vuo vabalā irgi pruotingė – anėi sopront, kas ė kāp īr, poikiausē žėna, kor gal ė kor negal kėštė sava nuosės. Dabā, ka jau miedis jiemė gītė, anėi pri anuo ė neblinda – gīvs oužols anėms par kėits miedis. Vuo oužoula žėivie aple žaizda grētā ėš vėsū posiu siauties. Tad puo keliū metu tik gerā isėveiziejės begaliejē pasakītė, ka oužoula kamiens ėš vėinuos posės īr ligo pluokštiesnis ė če kažkumet ligo īr bovės kuoks ėšskuobėms…
Lūžt šakas
Jau kelės dėinas be parstuojė pūtė driegnė ė šėltė vakarū viejē. Anėi vėn jodėna ė lėnkė i šuonus patė dėdliausė aukštā ėškelta oužoula šaka. Ta lingava ė tratiejė kap kuokės gėrgždontės ė senē neteptas vākū soupīnės. Ėš tuoliau paveiziejos atruodė, ka paėlsės, jau nebgalintis pakėltė dėdėlis jouds paukštis plak vėino anam belėkosio žalio sparno ė nikāp nebgal anuo bepriglaustė pri savės, biški paėlsietė. Bieda ta, ka nebier ontruojė sparna. Oužoula liuob ožstuotė vakarėnis kalna šlaits, bet stėpros vies, nolėnkdams ė blaškīdams alksniu galūnės, karts nu karta pašielosē liuob īsėsoktė i oužoula ė dėdliuojė, aukštā ėškelta šaka liuob pradietė skaudē ė so cīpesio dejoutė. Stėprė viejė gūsē keitė vėns kėta. Šaka linka vėn žemiau ė žemiau. Neblonkstės medienas lāstelės, sojungosės šaka ė kamiena, nu ėlga ė stėprė lingavėma, dėdėlė šakuos svuorė pradiejė traiškītėis ė trūkėnietė kol ont galū gala vėina nu kėtuos pradiejė atsėskėrtė. Šakā jodont anuos pradiejė slīdėnietė ė trintėis vėina i kėta, tarpelē tarp lāstieliu grētā dėdiejė. Vuo vies be parstuojė pūtė ė pūtė. Ont galū gala šakuos soaugėma vėituo mediena, anuos žėivie pradiejė skaidītėis i paėlgas atplaišas. Bet dėdliuojė šaka, ka ė nosvėrosi, vės dā laikies, dā neskīries nu medė ė nekrėta žemīn. Tik paskou, ka vėino tarpo atliekė dėdlē stėpros viejė gūsis ė pasoka šaka geruokā i šuona, toukart jau ėšėlgā sotrūkėniejė medienas plaušā ėšsėskīrė ė nu šakuos svuorė s ėšretiejės prisėrėšėms pri medė vėsā nutrūka – dėdliuojė oužoula šaka, nežmuonėškā socīposi ė sogirgždiejosi, vėsa sava atsėskīrėma skausma sodiejosi i graudolinga traškiejėma, krėta ont žemės. Liekdama į apatė ana pribluoškė ė vėsā solaužė daugībė amarmiediu, skėrpstū, lazdīnu, alksniu ė aplūžosiuoms stuoresniuoms šakuoms atsėriemė i minkšta mėška žemė.
Senatvės alpulīs
Ont oužoula kamieno švėisē rodava laiptouta, kap kėrvio nokėrsta žaizda. Vasaras saulė sausėna anuo mediena, vuo lītos vės driekėna ė driekėna. Nu šėlomuos ė driegmies, nuorint ė negėlėi, puožėivis pradiejė šostė ė pūtė. Aštros šotėma kvaps vėliuojė mosis ė drogius, vėsuokiausius mėška vabalus ė blakės. Tēp vėsuokėi gīvē, saulė, lītos ė viejē vėn daugiau ė daugiau skverbies mediou i šerdi. Ėš karta ons tēp lėngvē dar nie negalvuojė pasėdoutė. So tuoms vėsuoms neganduoms ons jiemies ėš paskotėniūju – sotelkės i vėršo vėsus sava lėkusius sīvus, ons ėš kraštū siaurėna atsėradosės žaizdas, puo biški anas luopė, bet lėga jau bova paejusi gėliau ė tam, ka anou ėšgīdītomi, daug kuo trūka: maž bebova lapu ė par tou miedis maž beliuob gautė saulės energėjės. Šaknis i sena ė stuora kamiena ė vės dar gīvas kelės šakas mažā beliuob prisiorbtė mineralėniu medžegū, maistingu soltiu. Tou, kou beliuob gautė, daugiausē liuob pasėjimtė gīvas lėkosės oužoula šakas. Dieltuo povėms puo biški plietities ė skverbies i mediena, slinka puožėivio ė keliuos vėituos nolinda līg pat šerdėis. Atruodė, ka oužouls niekam nebgal bepasėpriešintė, ka ons jau mėršt kap vėlkū ožpolts a ont šuona pargriauts brėidis…
Nosėlpės oužoula kamiens nebgaliejė parneštė žėimuos šaltiu – šiaurėnie posie soskėla patrapiejosi žėivie, i puožėivi sunkies ondou, vuo so anou ė povėma gaivalā. Grētā vėn dėdliausis kamiena pluots nu pašakiū lig pat žemės pradiejė joudoutė. Vėituoms nu tvėrtuos kamiena medienas atšuoka žėivie ė tėršta, gliti roda povėnė masė pripėldė vėsa puožėivi. Vasaras vėdorie pajodiejė žėivie. Ana lėngvē atsėskīrė nu medienas ė saulės stėprē ikaitinta kamiena. Nu anuo bėra rodas dolkės. Kėtuo vėituo pri medė laikies prilėposi roda poviesiu kuošė, vuo aplink anou sava žemielapė rėbas piešė ė platėna galsvā žals peliesis. Nesveikā parodavosi kėita mediena bova pritėlžosi ondėns ė nuvingiouta vabalū pragriaužtās takelēs. Mėrtėis ė ramībės riežē vėn platiau liuob apimtė puožėivi, tėik vėršou, tėik če, pri pat žemės, ė smaugė kamiena žemīnās.
Jau baigė ėšlūžėnietė vėsas aukštuosės šakas. Kamiena vėršou kap peilē stīruojė aštrės bovosiu dėdliū šakū atplaišas, vuo i kamiena iskėlėmus ė tarpus liuob rinktėis lītaus ondou. Nespiejos anam ėšdžiūtė, pėrmõjē šaltē i leda stingdė če sosėkauposi ondėni ė pliešė kamiena vėn gėliau ė gėliau. Ė vasaras šėltõjē sausviejē, bešmėrėniedamė puo mėška, liuob neaplėnktė novargosė oužoula ė ėštrauktė ėš anuo nebožgīduomu žaizdū paskotėni ondėns laša. Atrepežuojė mėška vabalā griaužė dar svēkus lėkosius žėivies luopėnelius. Anėi vėinė puo kėtū vedė sava palėkuonis, vuo tėi, biški prakotė, dā drousiau liuob kėbtė i bedžiūstonti miedi.
Bet oužouls ė toukart dā nebova vėsā bejiegis. Pri pat žėivies povėnė pakraštiū tā vėinuo, tā kėtuo vėituo dā plevena gīvībė. Povėnė pakraštēs pluono randa siūlelio oužouls jiemė ė oždarė anuo pletama pluota. Negīvuojė mediena pradiejė apaugtė gīvo rando, koris tuoliau nebepova, vuo gėnė puvini ėš medė, siaurėna anuo dėrvuonus. Bet tas gīvībės apsėreiškėms bova tuoks liets ė mėnks, ka ons jau nebgaliejė sotorietė tuo, kas miedi kelė metā vės griaužė ė graužė ėš vėdaus. Puvinīs ė medienas grībā, gluostuomė saulės šėlomuos, gėrduomė vasaras lītaus dabā jau tēp isėsiautiejė, ka linda pruo vėsus oužoula kamiena plīšelius. Puo apdžūvosės šakas šeimininkava zīlės, tonkē vėn liuob atliektė ė margāsis mėška sanitars – genīs. Anėi pešiuojė ė knėbėniejė žėivė, vuo radė ītartėna orvieli, aštrio snapo liuob pradietė kapuotė suminkštiejosė mediena. Ėškapuotu doubieliu ont oužoula šakuoms ė lėimėnio bova gīva galībė. Aukštiau kažkas jau ė dvė dėdlesnės skīlės bova pragriaužės. Ėš anū galvelės ėškėšė ruoda vedė jau prakotė varnienā.
Vėršou, patiuo kamiena vėršūnie, tėn kor stīruojė šakū atplaišas, ėš žėivies pruoperšu bova ėšlindosės grību ausis. Anū šaknis puožėivio pīnies kap žemielapiu opės, vīniuojies pavėršiou, linda vės gilīn ė gilīn i patė mediena.
Paskotėnis pavasaris
Kuožna meta šakas, koriuos vasaruoms vės dā žaliava ė ėš vėsuos sīluos laikies isėkėbosės i kamiena, vėn sunkiau ė sunkiau beliuob galietė ėšspruogtė. Daug medė soltiu dabā liuob sogērtė vabalā, grībā. Vasaruoms pruo daugībė žėivies spruogiu miedi liuob ėšsausintė dā ė saulietu dėinū viejē. Trumpiejė ė takā, korēs soltis liuob pakėltė i oužoula. Anus liuob ožkėštė grību ė peliesiu šaknis, oždžiuovintė saulė, ardė nu medienas atšuokstonti žėivie… Dieltuo pu kuriuo laika pradiejė apmėrtė ė dā žalioujėntiu mažūju šakieliu galūnės. Anū pluona žėivelė grētā vėn sospruogėniejė, sotropiejė ė nubėra, vuo lapu žalomuo kap kuokėi medė kaulā bepalėka baltoutė tik tuokiū šakieliu vuortinklis. Tas džiūvulīs ėš šuonu ė ėš vėršaus akies pradiejė apeitė kerpiems. Anuos pradiejė kėbtėis ėr i žaliouji medė vainėka. Tēp valkos gīvībės jodiejėms – dėdliuojė žemės sīla – puo biški pradiejė vėrstė ramībė, nekalto dūliejėmo, tīlē skombontio ė trapio ėšnīkėmo.
Tās metās, kāp ė bet korēs kėtās, mėška atkalnie auša pavasaris. Isėbiegiejės pėlnuoms rėiškotiems ons žarstė puo mėška lapu žaloma, vėsuokiū žėidū atspalvēs dažė atkalnės ė līgomas. Mėška tonkmie ė laukūs dūka paukštē. Anėi ėiškuojė ė kariava diel geresnės vėitelės lėzdou, vėns kėta kvėitė pasėdžiaugtė pasaulio ė pavasario. Paukštē puoravuos, klīkava ė džiaugies.
Kelės stėpresnės oužoula šakas tou pavasari dā praknėbėna pumporus – saulie pasėruodė rausvė ė gležnė lapelē, ėš žėidiniu pumporū dā ėšsėskleidė kelės žėidīnu šloutelės. Kāp ė onkstesnēs metās anuos norauda ė nogelta pavasarė aukso. Vuo puo tuo vėsks sostuojė ė apmėrė, ožgesa vėsėms laikams. I vasara pumporā vėsā sodžiūva ė anū lokštus kap kuokius poukus viejē ėšnešiuojė ė ėšbarstė puo vėsa mėška.
Nu pėrma šaknims dā atrodė, ka ė tas pavasaris būs tuoks kap ė kėtė, bet, ka atšėla uorā, šaknū traukamuoms sultims nebėbova kor dietėis – notrūka paskotėnē takā. Šaknīs dā traukė driegmė, siorbė ėš žemės ondėni, ėiškuojė atsėbodosė pumpora, bet negīvuo medienuo paklīda – medė šakelės tuo ondėns nebgava. Puo tuo pradiejė ondėnietė dā lėkosės gīvas šaknis, apmėrė patis pluoniausė anū plaukelē. Vėituo ondėns mažė žemės gīvunelē pradiejė līstė i šaknieliu vėdo ė maitintėis če dā palėkosiuoms maista medžiaguoms. Grētā vėn šaknelės pradiejė pūtė. Vėskou, kou oužouls par daug metu ėš dongaus ė žemės bova sosiorbės i savi, ons atėdavė dongou ė žemē.
***
Praēs dā kelė metā ė vėsas oužoula šakelės puo biški noplėks, nobėrs nu anū žėivie. Paskou laika ė paukštiu knėbėniejems nosėlops ė vėsos kamiens. Medė jau nebėbūs, bet tas kėits oužoula kamiens dā ėlgā kap kuoks bažnīčės buokšts balto, nusmailinto aštromo kīšuos ėš žemės.