Ką vertėtų žinoti atvykstant į 2022 m. Lietuvos mažąją kultūros sostinę Alsėdžius?
Be abejo, pirmiausiai vertėtų prisiminti miestelio istoriją. Pateikiame svarbiausią informaciją apie šią gyvenvietę.
Alsėdžiuose žmonės pradėjo gyventi mezolito (viduriniojo akmens amžiaus) laikotarpiu – apie 9–8 tūkst. metų prieš Kristų. Gyventojai kūrėsi piliakalnio, anksčiau vadinto Aukkalniu, papilyje. Yra pagrindo manyti, kad pagrindinė gyvenvietė buvo į pietus nuo piliakalnio, vakariniame Sruojos upelio krante, prie kelio, vedančio į Žarėnus, Medininkus (Varnius), Gandingą.
Pirmą kartą žinomuose rašytiniuose šaltiniuose (kryžiuočių kronikose) Alsėdžiai paminėti 1253 metais (miestelio pavadinimas tada buvo rašomas Aliseiden, Alizeyde). Tai viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių.
XV a. Alsėdžiai pradėti vadinti miesteliu. Einant laikui čia susiformavo pagrindinės gatvės – Telšių, Plungės, Platelių ir Kalvarijos.
1421 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Alsėdžių žemes kartu su Alsėdžių ežeru priskyrė Medininkų (Varnių) vyskupui. Nuo to laiko iki pat XIX a. vid. Alsėdžiai buvo Žemaičių vyskupų centrinė valda. Seniau šios žemės vadintos Maivėnų žemėmis.
1465 m. Alsėdžiuose buvo įkurta Žemaičių vyskupijos pagrindinė rezidencija, kurią 1850 m. vyskupas Motiejus Valančius perkėlė į Varnius (Telšių r.). Paskutinis Alsėdžiuose gyvenęs Žemaičių vyskupas buvo Jonas Krizostomas Gintila-Gintilas (1788–1857). Laikotarpiu nuo 1465 iki 1850 m. Alsėdžiuose negyveno tik Žemaičių vyskupai Geiša Elijaševičius ir Jonas Dominykas Lopacinskis (jie savo gyvenamosiomis vietomis buvo pasirinkę Veiviržėnų dvarą, kuriam vėliau prigijo Janapolės pavadinimas).
1475–1476 m. vyskupo Baltramiejaus Svirenkavičiaus pavedimu Alsėdžiuose, kalno papėdėje, buvo pastatyta pirmoji bažnyčia ir įkurta katalikų parapija. Šioje nedidelėje bažnytėlėje esą buvęs Švč. Mergelės Marijos paveikslas, tikinčiųjų laikytas stebuklingu (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad tai buvo ne paveikslas, o statula).
XV a. II p. pačiame Žemaičių vyskupams priklausiusios žemės valdos viduryje, Alsėdžiuose, vyskupas Motiejus II pastatė dvarą.
XV a. pab.–XVI a. prie vyskupo rezidencinio dvaro susiformavo miestelis.
Alsėdžiai yra nurodyti 1526 m. B. Wapowskio žemėlapyje.
XVI a. II p. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (1576–1609) Alsėdžiuose įsteigė ir savo lėšomis išlaikė mokyklą, kurioje buvo ruošiami kandidatai į kunigų seminariją.
Alsėdžių gyvenvietė pažymėta 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje.
1643 m. Alsėdžiuose įvyko IV Žemaičių vyskupijos kunigų suvažiavimas.
Daugelyje rašytinių šaltinių nurodoma, kad XVII a. I p. pirmoji Alsėdžių bažnyčia buvo atstatyta, tačiau Vincentas Juzumas „Žemaičių vyskupystės aprašyme“ (p. 327) pažymi, kad „Antrąją, nepalyginamai didesnę bažnyčią 1648 m. pastatė vysk. Jurgis Tiškevičius, kuris ją kitais metais, t. y. 1649 m. sausio 26 d. konsekravo. Vysk. Aleksandras Gorainis šią bažnyčią suremontavo ir ištapė.“
1702 m. karalius Augustas II Alsėdžiams suteikė teisę kasmet ruošti vieną prekymetį.
1778 m. Alsėdžių inventoriuje nurodyta, kad Alsėdžių dvarui priklausė ne tik Alsėdžių, bet ir Lieplaukės miestelis.
XVIII a. pab. prie Sruojos upelio stovėjo malūnas, gyvenvietėje buvo žuvininkystės tvenkinių.
1790 m. Stanislovas Augustas Alsėdžiams suteikė dviejų prekymečių privilegiją.
1765 m. prie Alsėdžių bažnyčios pradėjo veikti parapinė mokykla.
1793 m. vyskupo Stepono Giedraičio ir klebono kun. Jokūbo Degutavičiaus rūpesčiu miestelio centre, ant kalno, vadinto Aukkalniu, vyskupo S. Giedraičio lėšomis pastatyta nauja trijų navų, su kupolu medinė Alsėdžių bažnyčia. Pradedant statybas, šio kalno viršūnė buvo nukasta. Bažnyčios vidų 1850 m. ištapė Galikanas Jurgelevičius. 1875 m., vadovaujant vietos klebonui Pranciškui Mažeikai, bažnyčios išorės sienos buvo apkaltos lentelėmis, bažnyčioje pastatyti naujai lakuoti, paauksuoti altoriai. Naująją bažnyčią 1794 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulu konsekravo vyskupas sufraganas Tadas Juozapas Bukota (1740– 1796). Bažnyčios pašventinimas pradėtas minėti trečią savaitę po šv. Velykų. Daug kartų remontuota, atnaujinta ši paprastų išorės formų bažnyčia čia stovi iki šiol. Jos sienos – pušinių ir eglinių rąstų, pastatas iš išorės apkaltas medinėmis lentelėmis, jos geltonai nudažytos. Bažnyčioje yra Žemaičių vyskupų inicijuotų paminklinių lentų su įrašais.
XVIII a. pab. Alsėdžių valsčius Žemaičių vyskupijos reikalams duodavo 20 524 auksinės čyžės mokesčio, smuklės – 8 108 auksinius metinių pajamų.
1793 m. bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta koplytėlė, skirta pirmosios Alsėdžių bažnytėlės atminimui.
1810 m. rašytiniuose šaltiniuose minima pradžios mokykla.
XIX a. pr. Alsėdžiai buvo vienas iš ano meto svarbiausių lietuvių tautinio judėjimo centrų. Čia gyvenę vyskupai pasisakė už lietuviškos kalbos puoselėjimą. Vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754–1838), 1912 m. prasidėjus karui, palaikė prancūzus, tikėdamas, kad jie Lietuvą gali išvaduoti iš carinės priespaudos.
XIX a. vid. Alsėdžiuose buvusią žemaičių vyskupų rezidenciją nusavino carinės Rusijos valdžia.
1831 m. prasidėjus sukilimui, Alsėdžiuose gyvenęs vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis išleido atsišaukimą kunigams, ragindamas juos prisidėti prie sukilėlių ir būnant tarp jų eiti kapelionų pareigas, ginti bažnyčios ir tėvynės laisvę.
XIX a. I p. Alsėdžiuose buvo viena karčema. Mugės ir kermošiai vykdavo tris kartus per metus – šv. Baltramiejaus, šv. Kazimiero ir Sekminių dienomis.
1838–1844 m. Žemaitijos vyskupų valdas valdė Žemaičių vyskupas sufraganas Simonas Giedraitis.
1850 m. Žemaičių vyskupu nominatu tapus Jonui Krizostomui Gintilai, jam Alsėdžiai atiteko kaip palivarkas. Mirus J. K. Gintilai, Alsėdžiai, kaip ūkis (ferma), buvo išnuomojami.
1852 m. į Alsėdžių šventorių perkelta koplyčia iš Didžiojo Lankos Lauko.
1853 m. Alsėdžių pradžios mokyklą lankė 34 mokiniai.
1856 m. Alsėdžiuose įvestas Kryžiaus kelias.
1860 m. Alsėdžiuose buvo 30 gyvenamųjų namų, apie 600 nuolatinių gyventojų, 1897 m. – 1988.
1863 m. vėlyvą pavasarį Alsėdžius užėmė sukilėliai. Jie sunaikino rastus rusų valdžios dokumentus, caro portretus. Sukilėlių būrio vadas bažnyčios šventoriuje paskelbė naujosios valdžios manifestą, paragino žmones nevykdyti rusų valdininkų nurodymų ir išvyko. Antrą kartą miestelyje sukilėliai pasirodė tų pačių metų vasaros pabaigoje, tačiau, atvykus didesnėms rusų pajėgoms, greitai atsitraukė į Šilinės kaimo apylinkes.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu Alsėdžių neaplenkdavo knygnešiai. Aktyviai knygnešių judėjime dalyvavo zakristijonas, 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis Kazys Kazlauskas, kuris vengdamas nuolatinio rusų valdžios persekiojimo, 1906 m. išvyko į JAV.
Po 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia Alsėdžių ūkį padovanojo tarpininkui Malinauskui.
1905 m. alsėdiškiai išvaikė rusų administraciją. Tuo laikotarpiu visuomenės gyvenime aktyviai dalyvavęs Stanislovas Narutavičius čia pradėjo kurti Alsėdžių respubliką. Jį rėmė liberalių pažiūrų klebonas Jonas Eidimtas. Kai sukilimas pralaimėjo, klebonas iš Alsėdžių pabėgo, o S. Narutavičius, nuvykęs į Kauną, gubernatoriui Veriovkinui pasakė, kad „prikvailiojo“.
1909 m. miestelyje įsteigta „Saulės“ mokykla.
Nuo XIX a. pr. iki 1950 m. Alsėdžiai buvo valsčiaus centras.
XX a. pr. sudegė Alsėdžių dvaras, kuriame reziduodavo žemaičių vyskupai. Tarpukario metais vyskupų rezidencijos vietoje pastatyta Alsėdžių vidurinė mokykla.
1912 m. miestelyje pradėjo veikti paštas. 1915 m. jis savo veiklą nutraukė, bet 1924 m. paštas vėl buvo atidarytas ir veikia iki šiol (kurį laiką neveikė tik 1944 m.).
Lietuvos nepriklausomybės metais Alsėdžiai buvo valsčiaus centras. Čia veikė valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, vaistinė, pradžios mokykla, Telšių miškų urėdija, paštas, pieninė, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, malūnas, lentpjūvė.
1923 m. Alsėdžiuose buvo 213 sodybų, gyveno 1049 žmonės.
1930 m. kilus gaisrui, buvo sunaikinta didelė tuo metu buvusio medinio miestelio..
Iki Antrojo pasaulinio karo didelę dalį miestelio gyventojų sudarė žydai. Dažniausiai jie vertėsi amatais ir prekyba.
1941 m. birželio mėnesį Rainiuose buvo nužudyti trys alsėdiškiai, rusų valdžios apkaltinti tuo, kad Vasario 16-ąją Alsėdžiuose iškėlė lietuvišką tautinę vėliavą. Kai Rainių kankiniai buvo atkasti, šių trijų jaunų vyrų kūnai buvo parvežti į miestelį ir palaidoti Alsėdžių kapinėse, jiems pastatytas paminklas.
Antrojo pasaulinio karo metais Alsėdžiuose gyvenusius žydus sunaikino naciai.
1944 m. vid. Alsėdžiuose įsitvirtino didelis Lietuvos laisvės armijos būrys, čia buvo formuojami „Vanagų“ būriai. Tais metais Alsėdžių girininkijoje veikė Lietuvos laisvės armijos apylinkės (apskrities) štabas. Jis telkė Telšių apskrities kovotojus. Štabui vadovavo J. Klevas.
1944–1990 m. Alsėdžiai buvo kolūkio centrinė gyvenvietė, 1950–1995 m. – ir Alsėdžių apylinkės centras.
1959 m. miestelyje buvo 1043 nuolatiniai gyventojai, 1979 m. – 1215. Per dešimtmetį jų sumažėjo apie 200 ir 1989 m. čia jų buvo likę tik 1005. Gyventojų miestelyje mažėjo ir vėlesniais metais. 2001 m. jų čia buvo tik 956, 2011 m. – 896.. Vėliau jų skaičius išsilaikė beveik stabilus – 2018 m. nuolatinių gyventojų Alsėdžiuose buvo 918.
1995 m. įkurta Alsėdžių seniūnija.
2003 m. patvirtintas Alsėdžių herbas.
1970-aisiais Alsėdžiuose nuolatinių gyventojų skaičius nebesiekė tūkstančio – jų čia buvo – 974.
Naudota literatūra:
- Petras Gaučas, „Alsėdžiai“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 1, Vilnius, 2001, p. 387.
- Vincentas Juzumas, „Alsėdžiai, Alsiejej. Ełksoda“, Žemaičių vyskupijos aprašymas, Varniai, 2013, p.325–328.
- Bronius Kviklys, „Alsėdžiai“, Lietuvos bažnyčios / Churches of Lithuania., Telšių vyskupija, t. 1, Chicago, 1980, p. 94.
- Bronius Kviklys, „Alsėdžiai“, Mūsų Lietuva, t. 4, Bostonas, 1964, p. 47–54.
Parengė Danutė Mukienė
________________________
[1] Alsėdžių žemėms priklausė ir Lieplaukės dvaras, kuriame laisvu laiku, pradedant vyskupu Mikalojumi Dzieržgavięiu ir baigiant vyskupu Martynu III, kartais leisdavo laiką Žemaičių vyskupai. Lieplaukės dvaras buvo pačiame Žemaičių vyskupams priklausiusių žemių pakraštyje.
Nuotraukose:
* 2002 m. Vilniaus dailės akademijos išleista monografija „Alsėdžiai“ („Žemaičių praeities“ knygų serijos 10-oji knyga).
* Alsėdžių delegacija 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Fotografas nežinomas. Iliustracija iš RKIC archyvo.
* Žemaičių vyskupo Jono Krizostomo Gintilos antkapinio paminklo Alsėdžių bažnyčios šventoriuje fragmentas Nuotraukos autorius nežinomas. Iliustracija iš RKIC archyvo
Tekstas paskelbtas 2022 m. sausio 9 d.
Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Elektroninis žurnalas ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ“
