Būds žemaitė
Kas apsakīs žemaitė būda,
ožsėspīrėma anuo baisi!
Ėš vėina mažėlelė grūda
būs kuošė dėdėlė ėšmaišės…
Būs ėr apmetės, ėr ėšaudės
ėš žuodė, ėšdaužta palėngvo.
Muokies pastumtė ėr priglaustė,
pagluostītė, je rēk, pavėlniou. – –
Nalėps ons pats i biesa maiša,
tegol ėštrauk, kas tėn ikėša!
Nuors valondelė ėr sogaišto,
nuors nelabāsis viel ožrėšto…
Tuoks tatā īr tas kėits žemaitis –
mažā šnekous ėr ožsėspīrės. – –
Bet graži sava dvasės kraiti
ont garbies Dieva tor paskīrės.
Zoikė barzda
(Maluonos tieva kreipėmuos)
„Vuo to, mona zoikė barzda…” –
Skomb tēp aiškē ėš naktėis…
Vėskou sopronti ba varda. –
Kap paukštielis to jautīs.
Leki grēts par plati kėima,
ligo šuoktomi ėš ognėis…
Lėngvos tuoks – kap kaula vėina,
kap lapielis vuobėlėis.
Apkabintė vėsus nuori,
prisėspaustė pri petėis:
truoba, mama, tieva, bruoli,
sena grūšė ož pėrtėis…
Vėskas, kap ta „zoikė barzda”,
tēp priauga pri šėrdėis…
kad par dėina, nuors pavargės
kap paukštielis to jautīs.
Lingou…
Lingou, lingou, lingou…
Smėlgas luopėšelie dėina – skaisti sesou.
Mėk, ožmėk, dėinelė.
Vakara solaukos, sied
drumsta mėglelė.
Grēt naktėis karalios
vėlksės rūba šalta –
Mienou jauns bruolalis. – –
Lingou, lingou, lingou…
Mėiga luopėšelie –
sapna sraunos ondou…