Virginija Balsevičiūtė „Alfonso Griciaus lyrika“
Literatūros istorijoje yra vardų, žinomų kiekvienam, ir yra vardų, žinomų nedaugeliui. Vienas iš jų, regis, yra Alfonsas Gricius, Vytauto Mačernio žemietis ir bendraamžis, trijų poezijos rinkinių autorius.
Keletas biografijos bruožų
Alfonsas Gricius gimė 1924 m. birželio 1 d. Paežerės kaime, už dviejų kilometrų į pietus nuo Telšių. Taigi visa jo vaikystė ir ankstyva jaunystė prabėgo prie saulėto Masčio ežero, artimoje Telšių miesto kaimynystėje. Greičiausiai Telšiuose A. Gricius baigė keturių skyrių pradžios mokyklą ir 1933 m. rudenį įstojo į Telšių vyskupo M. Valančiaus valdžios gimnazijos pirmąją klasę. Deja, nepavyko rasti konkrečios medžiagos apie gimnazijoje praleistus metus, bet galima numanyti, kad dvi šviesios asmenybės bus jam padariusios nemažą įtaką. Tai lituanistas mokytojas F. Kudirka (1901–1967) ir tikybos mokytojas kapelionas P. Paklaba (1909-1986).
Savo autobiografijoje poetas rašo: „1941 m. baigiau Telšių gimnaziją ir įstojau į Vilniaus universitetą, kur studijavau literatūrą iki to universiteto uždarymo”. A. Gricius įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių tikruoju studentu 1942 m. rugsėjo 15 d. Jis įsikūrė Pilies gatvėje Nr. 20 kartu su savo bendraklasiu telšiškiu Stasiu Grajausku. Paminėtina, kad tuo metu naujosios lietuvių literatūros kursą dėstė ir proseminarą vedė prof. V. Mykolaitis, senosios literatūros kursą skaitė prof. M. Biržiška, rusų literatūros kursą – vyr. asist. M. Miškinis, lietuvių tautosaką – doc. J. Balys.
Vilniaus universitetas buvo uždarytas, dauguma studentų grįžo namo. Taip pasielgė ir A. Gricius. Žemaitijos kultūrinį gyvenimą vokiečių okupacijos metais labai pagyvino ir praturtino Lietuvių Žemaičių Meno ir Mokslo centras, įkurtas Telšiuose 1942 m. rudenį. Jis turėjo penkias sekcijas: literatų, scenos mėgėjų, žemaičių tarmės studijų, dailininkų, pedagogų. Be to, dar dainavo „Šatrijos” choras, grojo styginių instrumentų orkestras ir kanklininkų grupė. Literatų sekcijai, kuri dar buvo vadinama Žemaičių rašytojų sambūriu, vadovavo „Alkos” muziejaus direktorius poetas Pranas Genys. (1902–1952). Šio centro rūpesčiu buvo ruošiami literatūros vakarai. Juose yra dalyvavęs ir A. Gricius. Grįžęs namo iš Vilniaus universiteto, jis aktyviai įsitraukė į Žemaičių rašytojų sambūrio veiklą.
Emigracijoje
Tiksliai nežinoma, kada A. Gricius pasitraukė iš tėviškės. Turbūt tai buvo 1944 m. rugsėjo ar spalio mėnuo. Vėlesnis A. Griciaus likimas daug kuo pakartojo lietuvių išeivių dalią. Pirmiausia jis su pabėgėlių būriais atsidūrė karo nuniokotoje Vokietijoje. A. Griciaus pėdsakai Vokietijoje veda į stambiausią lietuvių tremtinių stovyklą Hanau, buvusią už 17 km į rytus nuo Frankfurto prie Maino. Kaip lakoniškai savo autobiografijoje rašo pats poetas, karui pasibaigus, jis tęsęs „filosofijos studijas Frankfurto prie Maino universitete”. Apie A. Griciaus gyvenimą Vokietijoje žinių yra nedaug, nežinia net, ar jis baigė studijas ar ne. Pavarčius to meto Vokietijoje leistą lietuvišką periodiką, vienur kitur galima aptikti ir A. Griciaus pavardę. Jis yra dalyvavęs literatūros vakaruose. Frankfurto universiteto studentai lietuviai aktyviai dalyvavo kultūriniame ir politiniame gyvenime, rengdavo šventes. Vokietijoje 1947 metų vasario mėnesį pasirodė pirmasis A. Griciaus eilėraščių rinkinys „Žemė ir žmogus” (55 psl., 2000 egz.). Jį išspausdino „Žalgirio” leidykla, kuriai vadovavo Jonas Akšys.
Išsisklaidžius išeivių viltims grįžti į tėvynę, jie pradėjo skirstytis, rinktis šalis, kur galėtų apsigyventi. Nežinia, kokios priežastys lėmė, kad A. Gricius pasirinko tolimą ir egzotišką Australiją. Į ją jis atvyko 1949 m. sausio 15 d. Australijos valstybės nutarimu visi į žemyną atvykstantys svetimtaučiai emigrantai turėjo būti pamokomi anglų kalbos, supažindinami su krašto gyvenimo sąlygomis ir vietos papročiais. Todėl buvo įkurti du stambūs centrai – stovyklos. Pirmoji iš jų – Bonegilla buvo Viktorijos valstijoje, antroji – Bathurst’as – Naujojo Pietų Velso valstijoje. Į ją, regis, pateko ir A. Gricius. Vėliau, skirstant darbus, imigrantų turėtų profesijų nebuvo paisoma. Galima spėti, kad dvejus metus jis tikrai dirbo fizinį darbą. Esama labai šykščios informacijos, kad A. Gricius Australijoje gyveno įvairiose vietose – Adelaidėje, Melburne, Snieguotuose kalnuose ir Sidnyje. Poetas čia neturėjo artimųjų, rado nelengvą dalią, dirbo įvairiuose fabrikuose. Gyvendamas Australijoje išleido antrąją knygą „Tropikų elegijos” (47 psl., 400 egz.). 1953 m. ją išspausdino „Australijos Lietuvio” leidykla. Australijoje A. Gricius išgyveno 10 metų.
Antanas Gricius atvykęs į JAV apsigyveno Los Andžele, Kalifornijos valstijoje. 1961 m.išėjo jo trečioji knyga „Pažadinti sfinksai” (47 psl., 400 egz.). Pirmąjį dešimtmetį gyvendamas JAV, A. Gricius aktyviai dalyvavo vietos lietuvių kultūrinėje veikloje, jo pavardė buvo dažnai minima kartu su Ale Rūta, B. Brazdžioniu, J. Gliauda ir kitais žinomais rašytojais, poetais. Apie vėlyvesnį gyvenimą žinių dar mažiau, bet aišku,kad 1970 m. pavasarį jis įėjo į lietuvių rašytojų draugijos žiuri komisiją, sudarytą 1969 m. literatūrinei premijai skirti. Ją tada gavo H. Nagys už rinkinį „Broliai balti aitvarai”. Jis kurį laiką buvo Lietuvių rašytojų Draugijos iždininku (1980–1983).
Kūrybinis kelias
Gricius savo eilėraščius ėmė publikuoti karo metais. 1941 m. „Žemaičių žemė” išspausdino jo eilėraštį „Kruvina naktis” (1941 m. rugpjūčio 23 d.), skirtą bolševikų ištremtiems ir nužudytiems tėvynainiams. Nors ir tragiškos praeities žaizdos, jame skamba laisvės viltis:
Ir girdėjo balsai ten užkimę
Iš vagonų užkaltais langais
O pakilk, Lietuva, iš nakties vėl užgimus,
Tavo žemėj vėl skamba džiaugsmingi varpai!
Pirmuosiuose eilėraščiuose dominuoja patriotinė tema ir oratorinio eilėraščio poetika. Greta – iš neoromantikų perimti gamtos piešiniai: kaimo vasara su naktigonių daina ir gegučių kukavimu. Jie perpinti liūdesiu ir rezignacija. Vietomis girdėti B. Brazdžionio ir J. Kossu-Aleksandriškio eilėraščių intonacijos, atpažįstami jų įvaizdžiai: „žinau – kas vakaras taip sopulingai saulė leisis, / Ir niekas negirdės manos raudos” (eil. „Tremtinio ilgesys”).
Tais metais rašyti eilėraščiai – slenkstis į būsimąją kūrybą, kuriuose jau matyti naujos, savitos poetikos pradai. Eilėraštyje „Vėlinių varpai” pasaulis iškyla kaip mirties ir skausmo viešpatija, o paskutiniame Lietuvoje išspausdintame eilėraštyje „Grįžimas” atsiveria efemeriška vizijos erdvė ir kalbama apie prarastus ir vėl atrandamus namus:
Todėl aš palikau tave anuomet, rūme,
Kalbėdamas, kad tu pagrobei mano buvusios vilties aidus,
Kad mirė tavo sienų liūdesy svajonės gimę
Ir nepasiekusi manęs saulėtų rytmečių gaida.
Pirmoji A. Griciaus knyga „Žemė ir žmogus” yra susijusi su A. Nykos-Niliūno „Praradimo simfonijomis” (1946), H. Nagio rinkiniu „Lapkričio naktys” (1947), V. Mačernio „Vizijomis”. Kai A. Gricius atėjo į literatūrą, formavosi nauja poetinė kultūra, pakeitusi neoromantikus, ir jis tapo vienu iš šios generacijos atstovų. Apie savosios kartos kūrybos pradžią H. Nagys yra rašęs: „mūsų kartos poetinis debiutas buvo vienas iš tų fenomenų, apie kuriuos sakoma, kad kartais „idėjos skraido ore”. Naujam žodžiui buvo atėjęs laikas”.
Už visų minėtų poetų pečių stovi jų didysis mokytojas – Oskaras Milašius. Ir A. Griciaus pirmojoje knygoje pastebimas O. Milašiaus lyrikos rekvizitas – veidrodis, žvakė, knyga, lapkritis, tušti namai, ruduo, vienatvė, šiaurė, vijoklis…
Pirmajame knygos eilėraštyje „Grįžimas” kalbama apie subjektą, grįžusį į gimtuosius namus. Situacija primena V. Mačernio „Vizijas”. Jį sutinka tėvas ar senolis, atgimsta „mirę praeities vaizdai, tragizmo kupini”. Atpažįstama iš kitų poetų žemininkų namų ir pasaulio opozicija, jų teikiamų vertybių priešprieša. Bet A. Griciaus namai – tai ne V. Mačernio „Vizijų” namai, skendintys saulės šviesoje, dievo globojama erdvė, galinti pasipriešinti pasaulio tamsai. Ir ne A. Nykos-Niliūno ankstyvosios lyrikos namai autentiškom detalėm. Tai veikiau O. Milašiaus namai – seno dvaro tušti kambariai ir salės, jų šaltis ir tuštuma, protėvių medžioklės ragų aidai, jų gyvenimo tolimi pėdsakai… namai pilni mistikos ir iracionalumui. Praeities laikas neguodžia ir neramina, kalbama apie jo žudančią galią praeities kartoms („jųjų maro miglos šaltos ir bedvasės”), jis naikina ir subjekto dabartį: „jau žiema per pasakišką šių namų ramumą. / lyg nesulaikomas pelkynų maras srūva pamažu / Ir ima graužt mane ir akmenis koridorių šių amžinų” (eil. „visur jau nūs žiema”). Kalbama apie anksčiau gyvenusių kartų gyvenimo tamsą ir beprasmybę. Dažnas maro įvaizdis reiškia mirtį ir apskritai naikinimo galią.
Knygoje plėtojamas išėjimo pasauliui motyvas. Iš namų paprastai ateinama į miestą, kuris purvinas, šaltas ir nejaukus. Sonetas „Vilkai” atskleidžia pralaimėjimo istoriją, svajones, iliuzijų jėgą:
Ir slenka jie į šiaurės paslaptingus tyrus,
Tikėdami ten rast anas sapnuotąsias šalis,
Kurių valdovai jau seniai yra išmirę.
Ir jų klajonių niekada ragų garsai nesutrukdys.
——————–
Ir nepaprastai liūdni ir iškankinti bado,
Ir niekada anų sapnuotųjų šalių neradę,
Prakeikę vizijas, jie miršta tyruose vieni.
Pasaulis yra šaltas, kankinantis ir pražūtingas žmogui, naikina jo viltis ir iliuzijas: „ir artinas , jau smelkias rudeninio tvano šaltis / manųjų numylėtų žemių sunaikint …” (eil. „Manam sode jau vasara seniai praėjo”). Pasaulis iškyla kaip naktis, o naktis – kaip skausmas. Kalbama apie „pasaulio naktį”. Itin dažnas mirties motyvas, ir labai iškalbingi jos įvaizdžiai: negyvos valandos, merdintys kalnai, laidotuvių trimitai, paukščiai – Hado karalystės panaktiniai, skurdūs rudens kapinynai. Ruduo – tikrai milašiškas – viešpatauja beveik visuose pirmojo rinkinio eilėraščiuose – galingas ir begalinis.
Pajutęs pasaulio negailestingumą ir neradęs šviesos namuose. A. Griciaus eilėraščių žmogus patiria kraštutines ribines būsenas: ekstazę, agoniją, nirvaną. Jas išgyvena ir žmogus, ir pasaulis. Karo metais rašytuose eilėraščiuose mažai tėra savojo laiko žymių ir realijų, dominuoja skausmas ir nerimas, kaip reakcija į pasaulį. Pirmąja knyga A. Gricius pakartojo svarbiausias žemininkų temas, motyvus, suteikdamas jiems nemažai individualių prasmių, pasirinkdamas ir jų mėgstamus žanrus sonetą, elegiją, simfoniją.
Antrasis rinkinys „Tropikų elegijos” atvėrė iš tiesų nepaprastą lietuvių lyrikoje pasaulį – egzotišką ir spalvingą: šiltos pietų jūros, negrų daina luotuose, gitarų skambesys. Rudeniškus šiaurės peizažus papildžius egzotiškais vaizdais, nepakitusios lieka emocinės tonacijos: kančia ir skausmas, dažna mirties tema. Įspūdingas yra eilėraštis „Šventovės”. Būtent jos, šventovės, „senų ir milžiniškų miestų širdyse” slepia skausmą, neviltį, ašaras, kurias per daugelį metų į jas yra sunešę maldininkai. Pasaulis, jo miestai ir šventovės artėja į mirtį:
Todėl tad jūsų bokštai, kildami į dangų,
Su širdimis randuotomis varpų judrių
Iš sielvarto beprotiškais akordais spengia
Agoniją naktinę valkatų kurčių
Ir kančią – visą kančią miestų,
Kurie per žemę išsitiesę,
Į mirtį slenka pamažu.
Mirties vizijos dažnos, kartais natūralistinės: „Ir juodvarniai seni prieš saulės brėkšmą / vasuoja po gyvatėm užkrėstus laukus. / Virš kartuvių sutrešusių jie rėkia, / Virš kūnų mūšiuos suverstų” (eil. „Maršas”). Mirties trimitai skamba paklydusiems smėlynuose karavanams (eil. „Australija”).
Australijos gamta rūsti ir graži, bet svetima ir priešiška žmogui. Pasaulio atšiaurumas, naikinančių jėgų siautėjimas primena pirmąjį rinkinį. Australijos peizažai atrodo esantys tarsi anapus laiko.
Trečioje poeto knygoje „Pažadinti sfinksai” poetinė sąmonė atrodo lyg paklydusi svetimų pasaulių įspūdžiuose. Sapno motyvas kiek paaiškina tą iracionalų, bet spalvomis žėrintį pasaulį. Daug egzotiškų personažų (nimfos, elfai, furijos), maišomi gyvos ir negyvos gamtos įvaizdžiai. Belaikis ir be konkrečios erdvės pasaulis kiek primena H. Radausko poeziją – savo šaltu grožiu ir priešiškumu žmogui.