Iškilūs žemaičiai ir su Žemaitija susiję mokslo, kultūros, visuomenės, politikos, valstybės veikėjai: datos ir faktai (A B C Č)

Emilija Adiklienė (1906–1993). Pedagogė (lituanistė), kraštotyrininkė, pirmoji LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Palangos skyriaus vadovė. Nuo 1932 m. gyveno Palangoje, dirbo lietuvių kalbos mokytoja. 1935 m. jos iniciatyva įkurtas moksleivių literatų būrelis. Jo nariai ruošė vaidinimus, literatūrinius vakarus, su pertraukomis leido moksleivių laikraštėlį „Birutės tėviškė“ (1937–1940). Pedagogė dirbo Palangos vidurinės, Palangos darbo jaunimo vakarinės mokyklų direktore (1946–1951). XX a. 7–8 dešimtmečiais suformavo kraštotyros darbo Palangoje tradiciją: organizavo etnografines ekspedicijas, rengė parodas, įkūrė etnografinį ansamblį „Ant marių krašto Palangos miestely“, kuriame aktualizuota kraštotyrinė medžiaga. Kraštotyrininkų draugijos skyriaus palikimas yra saugomas Lietuvos nacionaliniame, Palangos kurorto muziejuose, Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje. E. Adiklienė palaidota Palangos miesto kapinėse.

Mikalojus Akelaitis. M. Valančiaus, S. Daukanto bendražygis, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Gimė 1829 m. gruodžio 5 d. Marijampolės valsčiuje, mirė 1887 m. rugsėjo 26 d. Paryžiuje. 1858 m. leidinyje „Teka Wilenska“ vienas pirmųjų iškėlė mintį, kad reikia pradėti leisti lietuviškus laikraščius. Nuo 1858 m. vasario mėn. kartu su S. Daukantu gyveno Svirlaukyje pas Petrą Smuglevičių ir aktyviai bendradarbiavo tuometinėje spaudoje, pasirašinėdamas įvairiais slapyvardžiais. Rinko tautosaką, medžiagą lietuvių kalbos žodynui, gramatikai ir kt. Kelių lietuviškų šviečiamojo, religinio pobūdžio knygelių autorius. Kurį laiką gyveno Rietave pas Oginskius, ir rūpinosi spaustuvės steigimo, lietuviškų knygų leidybos centro įkūrimu Rietave. Jo paragintas Žemaičių vyskupas M. Valančius prašė rusų valdžios, kad leistų spausdinti blaivybei reikalams Žemaitijoje propaguoti skirtą laikraštį (leidimas nebuvo gautas). 1861 m. įsitraukė į slaptą sąjūdį, kuris ruošė 1863 m. sukilimą. Buvo persekiojamas policijos. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje. 1863 m., prasidėjus sukilimui, slapta grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Augustavo (Užnemunės) vaivadijos civiliniu sukilimo komisaru. Jis organizavo sukilėlių būrius, tiekė sukilėliams ginklus, maistą, literatūrą. Spėjama, kad M. Akelaitis į lietuvių kalbą išvertė 1863 m. sausio 22 d. sukilimo manifestą. 1864 m. pasiraukė į Prūsus, čia buvo nuteistas, tačiau iš teismo salės pabėgo ir išvyko gyventi į Prancūziją. Čia sukūrė šeimą, tačiau ir toliau dirbo Lietuvai – iki pat mirties vadovavo Paryžiuje veikusiai „Želmens“ draugijai. Mirdamas visą savo archyvą užrašė Krokuvos universitetui. Po mirties išspausdinta nemažai jo darbų, iš kurių savo verte labiausiai išsiskiria „Gramatyka j kęzyka litewskiego“.

Bernardas Aleknavičius. Žurnalistas, fotomenininkas. Gimė 1930 m. rugpjūčio 21 d. Lekėčiuose, Šakių apskrityje, mirė 2020 m. lapkričio 29 d. Klaipėdoje. Lietuvos fotografas, fotožurnalistas, kraštotyrininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1990 m. apdovanotas V. Kudirkos premija. Žemaitijoje dirbo daugiau negu 30 m.. Spaudai yra parengęs atskirus nuotraukų rinkinius apie Žemaitijos miestelius, Orvydų sodybą, šio krašto Rūpintojėlius, kryžius, bažnyčias, Vydūną, kitus žymius žmones. Jo darbai – tai kelių dešimtmečių Žemaitijos gyvenimo metraštis. B. Aleknavičius ne tik fotografavo, bet ir rašė, rengė spaudai ir leido fotoalbumus. Daug jo straipsnių, nuotraukų paskelbta „Klaipėdos“, „Vakarų ekspreso“ laikraščiuose, respublikinėje spaudoje ir kituose leidiniuose.

Jonas Pranas Aleksa (1879–1955). Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, ekonomistas, LR žemės ūkio ir valstybės turtų ministras (1920–1923), LR žemės ūkio ministras (1926–1935), spaudos bendradarbis. Vasarodavo Palangoje (1925–1940). Palaidotas Palangos miesto kapinėse. Palangoje, prie Vytauto 52 numeriu pažymėto namo, atidengta atminimo lenta (2009).

Leandras Alminas (1927–1990). Kultūros, visuomenės veikėjas, meno kolektyvo „Bočiai“ vadovas, Palangos kultūros skyriaus vedėjas, tautodailininkas (medžio drožyba), tautodailės draugijos „Verpstė“ steigėjas, jos pirmininkas, Žemaičių kultūros draugijos narys. L. Alminas su „Tremtinio“ klubu Palangoje leido leidinį „Ašara“ lietuvių, anglų kalbomis. Nuo 1965 m. gyveno ir dirbo Palangoje. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Alminas (Alemanas, Algminas, Aleman). XIII a. vidurio žemaičių, gali būti, kad Karšuvos žemės, kunigaikštis. Livonijos kronikoje rašoma, kad po to, kai Mindaugas sudarė sąjungą su Livonijos ordinu ir paliko Žemaitiją likimo valiai, Žemaitijos kunigaikščiai Alminą išsirinko savo vadu ir kovojo toliau su Ordinu. Spėjama, kad jis buvo vienas iš pagrindinių Žemaičių vadų Durbės mūšyje.

Robertas Alonderis (1910–?). Lietuvos karininkas, leitenantas. Gimė Palangoje.

Eduardas Fransua Andrė (André Edouard Francois) 1840–1911). Prancūzų kraštovaizdžio architektas, botanikas, suprojektavęs peizažinio stiliaus parką Palangoje. Prie Palangos botanikos parko centrinio tako atidengtas paminklas parko įkūrėjui E. F. André (skulptorė G. Oškinytė-Eimanavičienė, architektas G. Likša, 2007).

Regina Andriekutė (1933–2012). Tautodailininkė, gintaro apdirbimo meistrė, bibliotekininkė, folkloro pateikėja, Lietuvos liaudies meno draugijos Žemaitijos skyriaus narė (1964–2012), žemaitiškų tradicijų ir tarmės puoselėtoja. Jos gintaro dirbiniai ir mezginiai eksponuoti daugelyje respublikinių ir tarptautinių parodų. Tautodailininkės sukurtų gintaro papuošalų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis ir Lietuvos dailės muziejai. Palanga – R. Andriekutės gimtinė. Čia baigė vidurinę mokyklą, gyveno, dirbo ir kūrė. Palaidota Palangos miesto kapinėse.

Edmundas Andrijauskas. Gimė g. 1954 m. birželio 18 d. Palangoje. Architektas, knygų apie architektūrą, urbanistiką autorius, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys (2007–2013). Svarbiausi jo sukurti projektai – Klaipėdoje. Palangoje suprojektavo keletą gyvenamųjų namų. Gimė Palangoje.

Leopoldas Petras Andrijauskas (1868–1947) – dailininkas, 1906–1910 m. gyveno Palangoje.

Jonas Andriusevičius. Gimė 1931 m. rugpjūčio 23 d. Rokiškio rajono Juodupės valsčiuje, Prudupės kaime, mirė 2000 m. vasario 11 d. Telšiuose. Muziejininkas, kraštotyrininkas, pedagogas. Yra įsteigęs keletą visuomeninių muziejų Žemaitijoje (vienas iš jų – Gaulėnuose, netoli Šatrijos kalno), surinkęs nemažai medžiagos apie Telšius ir jo apylinkes. Aktyvus spaudos bendradarbis. Daugelį savo kraštotyrinių darbų yra paskelbęs Telšių rajono laikraštyje, „Žemaičių saulutėje“, kituose spaudos leidiniuose. Keletą m. dirbo Žemaičių muziejaus „Alka“ direktoriumi.

Stasys Anglickis. Poetas, vertėjas, pedagogas. Gimė 1905 m. gruodžio 23 d. Plungės rajono Bernotavo kaime, mirė 1999 m. vasario 26 d. Vilniuje. Mokėsi Telšiuose, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Po to dirbo mokytoju Šiauliuose, Kuršėnuose, vėliau persikėlė gyventi į Vilnių. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1923 m. Pirmas eilėraščių rinkinys „Žingsniai prie sfinkso“ išėjo 1931 m. Vienas iš Žemaičių rašytojų sambūrio organizatorių, parengęs spaudai žemaičių poezijos ir prozos antologiją „Žemaičiai“. Yra išleidęs nemažai poezijos rinkinių, autobiografinį romaną „Čiupikai“.

Robertas Antinis (1898–1981). Skulptorius. Palangos botanikos parką puošia jo skulptūra „Eglė – žalčių karalienė“ (1960).

Ignas Anusas (1901–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 18 metų, 1919 m. rugsėjo 16 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1922 m. birželio 16 d. Po tarnybos gyveno Palangos valsčiuje. I. Anusas apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Konstantinas Aris (1874–1941). Mokslininkas (entomologas), Vidurinės Azijos tyrinėtojas, keliautojas, verslininkas, kolekcininkas. Gimė Palangoje.

Edmundas Atkočiūnas. Gimė 1958 metų kovo 27 dieną Kaune. Kunigas, poetas, muzikas, socialinis pedagogas, Pasaulio lietuvių žurnalistų asociacijos narys (nuo 2001 m.), Lietuvos kongreso valdybos narys (nuo 2010 m.). Baigė vidurinę mokyklą Palangoje (1976).

Elena Augaitytė. Skulptorė, gintaro apdirbimo meistrė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė (nuo 1969 m.). Gimė 1928-04-22 Kuisių kaime (Tauragės r.). 1955 m. baigė LTSR valstybinį dailės institutą, kur studijavo skulptūrą. Parodose dalyvauja nuo 1959 metų. Kuria portretus, dekoratyvines skulptūras, mažąją plastiką. Gintaro dirbinius yra eksponavusi Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1955 m. gyvena ir kuria Palangoje.

Juzė Augaitytė (Juozė, Juzefa, Tamašauskienė). Gimė 1906 m. gegužės 1 d. Kuisiuose, Tauragės apskr., mirė 1996 m. spalio 6 d. Filadelfijoje, JAV). Operos dainininkė, pedagogė. Lyrinis sopranas. Mokėsi Klaipėdos konservatorijoje, Milano muzikos institute. 1933 m. pradėjo dainuoti Lietuvos valstybinėje operoje, vėliau dirbo Vilniaus operoje. Koncertavo Milane, Romoje, Berlyne, Taline, Rygoje ir kitur. Karo pabaigoje išvyko į Vakarus. Nuo 1949 m. dirbo dainavimo mokytoja JAV, koncertavo.

Vytautas Augustauskas (1884–1944). Lietuvos karininkas, pulkininkas, pirmasis Kulautuvos kurorto direktorius, žurnalo „Fiziškas auklėjimas“ redaktorius (1935–1940), vienas iš 1941 m. birželio sukilimo partizanų būrio vadų. Mokėsi Palangos progimnazijoje.

Paulius Augius-Augustinavičius. Gimė 1909 m. rugsėjo 2 d. Gečaičiuose, Plungės valsčius, mirė 1960 m. gruodžio 7 d. Čikagoje (JAV). Lietuvių dailininkas grafikas. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Paryžiuje. Nuo 1933 m. Lietuvos jaunųjų menininkų, kurie buvo susibūrę į „FORMOS“ grupę, narys. Yra iliustravęs Žemaitės, M. Valančiaus, S. Neries ir kitus kūrinius. 1944 m. emigravo į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Jo kūriniams būdingas dekoratyvumas, stilizacijos elementai, formos ekspresyvumas, lietuvių liaudies gyvenimo tematika. Meno klausimais daug straipsnių yra paskelbęs užsienio lietuvių spaudoje. 1966 m. išleista monografija „Paulius Augius“. Lietuvoje daugiausia žinomi jo darbų ciklai „Žemaičių Kalvarijos“, „Žemaičių simfonijos“.

Augustas II. Gimė 1670 m. gegužės 12 d. Drezdene, mirė1733 m. sausio 31 d. Varšuvoje. Saksonijos kurfiurstas bei Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. (Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis buvo l697–1733 m.).

Aukštuolaitis Jurgis. Kariškis, politikas. Gimė Rytų Prūsijoje. Buvo Augustino Voldemaro ministrų kabineto Vidaus reikalų ministerijos patarėjas. 1919 m. sausyje Tauragėje suorganizavo Žemaičių savanorių batalioną ir buvo jo vadas. 1919 m. keletą mėnesių dirbo Lietuvos Krašto apsaugos ministerijoje. 1919 m. apsigyveno Klaipėdoje. Yra žinių, kad bendradarbiavo su lenkų žvalgyba, rūpinosi Klaipėdos prijungimu prie Lenkijos.

Sigita Kišonaitė-Auželienė (1948–2015). Dailininkė (grafikė). Dailininkų sąjungos narė (1984). Nuo 1974 m. gyveno ir kūrė Palangoje, dalyvavo bendrose vietinėse, respublikinėse, sąjunginėse dailės parodose, iliustravo vaikiškas knygas. Grafikė palaidota Palangos miesto kapinėse.

Petras Avižonis (1875–1939). Medikas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, pirmojo viešo lietuviško spektaklio Palangoje (1899) organizatorius. Spektaklio metu buvo atsakingas už viešąją tvarką.

Robertas Baden-Powell (1857–1941). Anglų karininkas, Pasaulio skautų organizacijos įkūrėjas, dalyvavęs Palangoje vykusiame tarptautiniame skautų sąskrydyje (1933). Pasaulio skautų vadui pagerbti buvusi Miško gatvė pervadinta jo vardu, ant akmens, kuris stovėjo Birutės parko pradžioje, iškalti pasaulio skautų vado R. Baden-Powell, pasaulio mergaičių skaučių vadės Olave Baden-Powell ir LR Prezidento, Lietuvos skautų vado A. Smetonos inicialai. Dabar šis akmuo stovi už Birutės kalno, Skautų slėnyje.

Katerina Bagdanavičienė (Reinner) (1908–1985). Tremtinė. 1941–1944 m. savo sodyboje Būtingėje kartu su vyru slėpė žydų tautybės Darbėnų miestelio gyventojus. 2016 m. už didvyriškumą Antrojo pasaulinio karo metais, gelbstint žmones nuo nacių genocido, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu po mirties apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Benediktas Bagdanavičius (1892–1961). Muitininkas, tremtinys. Lietuvos–Latvijos sienos Būtingės pereinamojo punkto viršininkas. 1941–1944 m. savo sodyboje Būtingėje kartu su žmona slėpė žydų tautybės Darbėnų miestelio gyventojus. 2016 m. už didvyriškumą Antrojo pasaulinio karo metais, gelbstint žmones nuo nacių genocido, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Gerardas Bagdoanavičius (1901–1986). Lietuvių dailininkas, grafikas, pedagogas, kraštotyrininkas, scenografas, fotografas. Gyveno Šiauliuose. Lietuvos miesteliuose mėgo piešti iš natūros. Palangoje sukūrė tapybos, grafikos darbų, akvarelių, pastelių, mišrios technikos darbų, piešinių: „Palanga. Trys burinės valtys“ (1932); „Palanga. Žvejai grįžo“ (1932); „Palanga. Trys žvejų laivai“ (1934); „Palanga. Tiškevičių rūmai“ (1935); „Palanga. Mokyklos vaizdas iš bažnyčios šventoriaus“ (1935); „Palanga. Špitolė“ (1937), „Palanga. Pajūrio restoranas“ (1937); „Palanga. Aviacijos šventė pajūryje“ (1938); Šventoji. Žvejų namai“ (1938); „Šventosios uosto fragmentas“ (1938); „Palanga. Bažnyčia“ (1939); „Palanga. Nidos gatvė“ (XX a. II p.) ir kt. Žinoma G. Bagdonavičiaus fotografija „Palanga. Rokas. Iškinkyti vežimai prie tilto“ (XX a. 3–4 dešimtmečiai).

Apolinaras Bagdonas. Gimė 1912 m. birželio 4 d. Šiaulių apskrities Užvenčio valsčiaus Talainių kaime, mirė 2008 m. JAV. Pedagogas, poetas, pirmųjų žemaitiškos poezijos knygų, išleistų užsienyje, autorius. Mokėsi Kražiuose, Vilniaus Universitete. Antrojo pasaulinio karo m. emigravo į Vakarus, čia steigė lietuvių mokyklas (1944 m. Vokietijoje – Braunscweige, Blomberge), o nuo 1951 m. mokytojavo Čikagoje veikusioje šeštadieninėje aukštesniojoje lietuvių mokykloje. Filologas. Daug savo straipsnių yra paskelbęs užsienio lietuvių spaudoje. 1991 m. jo žemaitiškos poezijos ir prozos knyga „Likėma laiptaas“ išspausdinta Lietuvoje. JAV ir Lietuvoje yra išleidęs ir daugiau knygų.

Juozas Bagdonas. Dailininkas. Gimė 1911 m. gruodžio 11 d. Telšių apskrities Videikių kaime, mirė 2005 m. balandžio 11 d. Plungėje. Mokėsi Kauno meno mokykloje. Parodose dalyvauja nuo 1933 m. Gyvendamas Lietuvoje savo kūrybos darbų parodas buvo surengęs Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Tuo laikotarpiu jo kūrybai buvo būdinga sodrių spalvų gama, dekoraciniai piešiniai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Jis vienas iš pirmųjų užsienyje gyvenančių menininkų parėmė idėją Plungės Oginskių rūmuose įkurti Žemaičių dailės muziejų ir čia surengė keletą savo kūrybos parodų, ta proga muziejui padovanodamas nemažą savo paveikslų kolekciją.

Antanas Balašaitis (1897–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Kazimiero ir Pranciškos Balšaičių šeimoje Kunigiškių kaime, Palangos valsčiuje. Būdamas 22 metų, 1919 m. birželio 16 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. spalio 21 d. Po tarnybos gyveno Paronžės kaime, Palangos valsčiuje. A. Balšaitis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Kęstutis Balčikonis. Dailininkas (tekstilininkas), dėstytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Parodose dalyvauja nuo 1975 m. Jo kūrinių yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus. Kurį laiką gyveno ir kūrė Palangoje.

Vytautas Balčiūnas. Gimė 1960 m. Muziejininkas, kultūrologas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis – vienas iš Žemaičių dailės, Žemaitijos vyskupystės diacezijos muziejaus, Žemaičių akademijos įkūrimo iniciatorių.

Mikas Kostas Balčius. Kraštotyrininkas, archeologas, kolekcininkas, Palangos miesto garbės pilietis (2019), Lietuvos kuršių draugijos įkūrėjas ir vadovas (nuo 1996 m.), Palangos kurorto muziejaus tarybos narys (nuo 2014 m.). M. Balčius gimė 1948 m. gruodžio 11 d. Šventojoje, senoje kuršininkų – Šventosios latvių – šeimoje. Oficialiai jis latvis, o pagal etninę grupę – kuršis. 1956 m. jis baigė Šventosios aštuonmetę mokyklą, vėliau – Palangos vakarinę vidurinę mokyklą. M. Balčius, dar būdamas mokiniu, domėjosi archeologiniais radiniais. 1966 m. jis aptiko pirmuosius radinius ir apie tai pranešė muziejininkams. Archeologės Rimutės Rimantienės vadovaujamai archeologinei grupei ėmus kasinėti, Šventojoje atrastos akmens amžiaus gyvenviečių liekanos. 1967 m. M. Balčius atrado Elijos miestelio kultūrinius sluoksnius, 1990 m. kasinėjo Riciškės karčiamos vietą, 1991 m. – Būtingės dvarvietę. Įvairiuose moksliniuose ir mokslo populiarinimo leidiniuose publikavo straipsnių Šventosios istorijos, kraštotyros, tautosakos, numizmatikos temomis. Knygai „Palangos istorija“ (Klaipėda, 1999) parašė skyrių „Elija ir Būtingė“. Palangos viešoji biblioteka parengė M. K. Balčiaus knygą „Iš Šventosios praeities“ (Palanga, 2016). Už nuopelnus latvių kultūrai, Lietuvos kuršių draugijos įkūrimą, jos veiklą ir kuršių tradicijų puoselėjimą Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga M. K. Balčių apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu (2001). M. K. Balčiui įteiktas Palangos miesto 750 m. jubiliejinis medalis (2003), Latvijos respublikos nacionalinė folkloro premija (2005). 2019 m. gegužės 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už išskirtinius nuopelnus Šventajai ir Palangai bei už reikšmingą indėlį į šio krašto istorijos ir archeologijos tyrinėjimus Mikui Kostui Balčiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Eduardas Balsys (1919–1984). Kompozitorius, pedagogas (muzikas), profesorius (1969–1984). Kartu su tėvais apsigyveno Palangoje (1939), vėliau į Palangą atvykdavo vasaroti. Sukūrė baletą „Eglė – žalčių karalienė“ (1960), poemą styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“ (1981). Namas J. Šliūpo g. 4, kuriame gyveno kompozitorius, paženklintas paminkliniu bareljefu (skulptorius R. Midvikis, 1989).

Leopoldas Balsys (1918–1987). Laivų statybos specialistas, pirmas Lietuvos laivų statybos inžinierius, kompozitoriaus E. Balsio brolis.

Juozas Baltiejus. Fotografas, fotomenininkas, spaudos bendradarbis. Gyvena ir kuria Palangoje.

Jurgis Baltrušaitis. Gimė 1873 m. gegužės 2 d. Raseinių apskrities Skirsnemunės parapijoje. Mirė 1944 m. sausio 3 d. Paryžiuje. Poetas ir diplomatas. Mokėsi Kaune, Maskvoje. Nuo 1895 m. pradėjo garsėti kaip vertėjas, o nuo 1899 m. spausdino ir savo eilėraščius. Mokėjo keliolika užsienio kalbų. 1942 m. pasirodė jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas“ (I dalis) lietuvių kalba. Poetas simbolistas. Gyvendamas Rusijoje, aktyviai rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo m. iš Lietuvos pasitraukusių savo tautiečių šalpa. 1919 m. buvo išrinktas visos Rusijos rašytojų sąjungos pirmininku. Nuo 1920 m. paskirtas Lietuvos atstovu Maskvoje. Šias pareigas ėjo iki 1939 m. Po to J. Baltrušaitis buvo Lietuvos atstovybės tarėjas Paryžiuje. 1932 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Vladas Baltrušaitis. Operos solistas, chormeisteris, vargonininkas. Gimė 1912 m. liepos 14 d. Jurbarko valsčiaus Žindaičių kaime, mirė 1975 m. liepos 27 d. Čikagoje (JAV), 1998 m. spalio 21 d. jo palaikai pervežti į Lietuvą ir palaidoti Jurbarko kapinėse. Baigė Kauno konservatoriją, kurioje studijavo dainavimą ir chorvedybą. 1937–1942 m. dainavo Kauno operoje, 1942–1944 m. – Vilniaus teatro operoje. Vėliau pasitraukė į Vakarus. Toliau savo muzikinę veiklą tęsė Vokietijoje ir JAV: vadovavo chorams, dirbo muzikos mokytoju, vargonininku.

Zita Baniulaitytė. Etnokultūros žinovė, audėja, kraštotyrininkė, pedagogė (folkloras), folkloro ansamblio „Mėguva“ vadovė (nuo 1988 m.), Palangos krašto etnoklubo „Mėguva“ vadovė (nuo 2002 m.), Lietuvos liaudies kultūros centro konsultantė (nuo 2006 m.), Palangos miesto savivaldybės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė (nuo 2008 m.). Mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje (1967–1975). Gyvena ir dirba Palangoje. Ansamblis „Mėguva“ rengia folkloro programas, dalyvauja respublikiuose ir užsienio folkloro festivaliuose, įvairiose miestų šventėse, sėkmingai koncertuoja ir organizuoja tradicines kalendorines šventes. „Mėguva“ apdovanota Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo įsteigta metų nominacija „Aukso paukštė“, skirta geriausiems mėgėjų meno kolektyvams Lietuvoje ir jų vadovams (1999). Z. Baniulaitytė su ansambliu „Mėguva“ yra dalyvavę įvairių televizijos laidų, dokumentinių filmų apie Palangą, Šventąją filmavimuose. Kartu su L. Sungailiene 2006 m. sudarė kompaktinį diską „Ant krašto marių Palangos miestely: Palangos krašto tradicinė muzika“.

Aleksandras Barakauskas (1912–2005). Pedagogas, visuomenės veikėjas, publicistas. Nuo 1962 m. gyveno ir dirbo Palangoje. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Antanas Baranauskas. Poetas, vyskupas, kalbininkas. Gimė 1831 m. sausio 5 d. Anykščiuose. Mirė 1902 m. lapkričio 13 d. Seinuose. Mokėsi Anykščiuose, Rumšiškėse, o 1856 – 1858 m. – Varnių kunigų seminarijoje. Vėliau Žemaičių vyskupo M. Valančiaus buvo pasiųstas tęsti studijas į Petrapilio dvasinę akademiją. Žinias gilino Miunchene, Romoje ir kitur. Nuo 1865 m. gruodžio dirbo Žemaičių vyskupijoje, nuo 1867 iki 1884 m. – Kauno kunigų seminarijoje, 1884 – 1897 m. – Žemaičių pavyskupiu, 1884–1902 m. – Seinų vyskupas. Jo literatūrinis palikimas – lyrinė poema „Anykščių šilelis“, „Kelionė Peterpurkan“, „Giesmininko pasikalbėjimas su Lietuva“ ir keletas kitų eilėraščių. Dideli A. Baranausko nuopelnai ir kalbotyros, matematikos bei kai kuriose kitose mokslo srityse.

Bronislovas Barauskas (1908–1985). Dvasininkas, monsinjoras, prelatas, religijos mokslų daktaras, Palangos klebonas ir dekanas (1975–1985). Palangoje B. Barauskas parašė rankraštinį darbą „Palanga. Šimtmečių epizodai“ (1983–1984). Palaidotas Palangos bažnyčios šventoriuje.

Fabijonas Barkauskis. Vienuolis pranciškonas. Gimė apie 1781-uosius metus, mirė 1855 m. sausio 14 / 26 d. Kretingoje. Kurį laiką gyveno Dotnuvoje, vėliau – Kretingoje. Rašė lietuviškus eilėraščius ir siuntė juos S. Daukantui. Iš jų yra išlikusios šios eilutės: „ Sziltas alus ka padare: / Prie malones mus privare.

Petras Baronas. Dailininkas, skulptorius, pedagogas (dailė), Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Šventosios herbo (2008), istorinės tematikos medalių kūrėjas. P. Baronas sukūrė medalių, skirtų iškilioms Palangos asmenybėms, įamžino Šventosios aktualijas, atkūrė Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios relikvijas: baltai mėlyną simbolinį laivą (2000), du medinius angelus, puošiančius centrinį altorių (2014). Bažnyčios istoriją įamžino ąžuoline paminkline skulptūra „Būtingės istorija I“ (2012). P. Barono dailės darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai. Su A. Bukauskiene dailininkas vienuolika metų Šventojoje organizavo dailės simpoziumus-plenerus „Šventosios žemės atminties ženklai“, yra išleista plenerų bukletų. Respublikiniuose konkursuose P. Baronas yra pelnęs apdovanojimų už darbus medalių srityje. Nuo 1988 m. gyvena ir kuria Šventojoje.

Fedoras Teodoras Bartolomėjus. Vokietis, rusų kariuomenės karininkas. Gimė 1800 m., mirė 1862 m. Per 1831 m. sukilimą Lietuvoje ėjo gvardijos pulkininko pareigas ir kovojo prieš sukilusius žemaičius. 1831 m. kovo 25 / 26 dienomis puolė sukilusius Raseinius, bet, negalėdamas atsilaikyti prieš Kalinausko ir Rimkevičiaus būrius, pasitraukė per Jurbarką į Prūsus. Vėliau iš Klaipėdos puolė Palangą, o balandžio 20 d. susijungęs su gen. Rennenkamfu, Šiauliuose buvusius sukilėlius.

Jonas Basanavičius (1851–1927). Visuomenės, kultūros, politikos veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918, vasario 16) signataras, gydytojas. 1921 m. Lietuvos mokslo draugijoje dr. J. Basanavičius parengė darbą „Iš Palangos istorijos“. Pranešimas išleistas atskiru leidiniu – tai pirmoji mokslinė studija apie Palangą (1922). Lankėsi Palangoje, Tiškevičių bulvaras pervadintas jo vardu (1924). Kurorte pastatytas J. Basanavičiaus paminklinis biustas (skulptorius J. Zikaras, architektas V. Moncevičius, 2002).

Jonas Basevičius (1900–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, jaun. leitenantas. Būdamas 19 metų, 1919 m. birželio 20 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1923 m. gruodžio 31 d. 1921 m. baigė Lietuvos karo mokyklą. Nuo 1927 m. gyveno Palangoje. J. Basevičius apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Jurgis Beinoras (1888–?). Lietuvos karininkas, vyr. leitenantas. Paleistas į atsargą, tarnavo pasienio policijoje. Nuo 1939 m. 15 šaulių rinktinės Aisėnų būrio vadas. Mokėsi Palangos progimnazijoje.

Donatas Albertas Belevičius (1934–2002). Skulptorius, poetas. Palangą puošia jo skulptūros „Vydūnas“ (1983), „Jūros merga“ (1986).

Jonas Bendorius (1889–1954). Kompozitorius, pedagogas (muzikas). Vasaromis gyvendavo ir kurdavo savo name Palangoje, Birutės al. 7. Jam suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas (1945). J. Bendoriaus namas Palangoje įrašytas į LR kultūros paveldo registrą (1997). Vila pažymėta memorialine lenta (2015), pastatas saugomas valstybės.

Edmundas Benetis. Architektas, karikatūristas, Lietuvos architektų sąjungos narys (nuo 1980 m.), skulptoriaus Antano Mončio fondo valdybos narys, Palangos vyriausiasis architektas (1993–2001), Palangos miesto tarybos narys (1990–1993), Palangos vidurinės mokyklos sporto klubo „Naglis“ pirmininkas (1969–1971). Palangoje architektas suprojektavo: gyvenamųjų namų kvartalą (1978–1992), kavines „Draugystė“, „Ida Basar“ (1993), keletą daugiabučių gyvenamųjų namų, Palangos centrinės dalies regeneraciją (su architekte M. Ptašek), Palangos miesto centrinės dalies specialųjį paminklosauginį planą (su architekte M. Ptašek, 1995), poilsio namus „Palangos vėtra“, „Šachmatinės“ rekonstrukciją. Gimė Palangoje, mokėsi Palangos vidurinėje mokykloje. 2013 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Pelnė apdovanojimų keliuose respublikiniuose architektūriniuose konkursuose. Dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse karikatūrų parodose.

Stepas Beniušis (1902–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, vyr. puskarininkis. Gimė Palangoje. Būdamas 18 metų, 1920 m. spalio 30 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1924 m. balandžio 13 d. Baigė Lietuvos karo mokyklą. 1928 m. paleistas į atsargą, dirbo pasienio policijoje Ukmergės apskrityje. S. Beniušis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Aleksandras Beresnevičius. Gimė 1823 m. birželio 16 d. Pašušvio valsčiuje, mirė 1902 m. Lenkijoje (Vloclavke). Žemaičių vyskupas. Šias pareigas ėjo po M. Valančiaus mirties (1875 – 1883). Prieš tai buvo Petrapilio dvasinės akademijos rektorius. Dirbdamas Žemaitijoje jis sugebėjo taip paveikti rusų valdžią, kad ji kiek sušvelnino katalikybės persekiojimą Lietuvoje. Iš Žemaitijos A. Beresnevičių išstūmė rusų valdžia, paskirdama jį Kujavų Kališo vyskupu, kurio būstinė buvo Vloclavke.

Napoleonas Bernotas. Aktorius, režisierius. Gimė 1914 m. birželio 12 d. Klaipėdos rajono Judrėnų kaime, mirė 1959 m. balandžio 7 d. Klaipėdoje. 1938 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą. 1940–1945 m. dirbo „Vaidilos“ teatre, 1945–1952 m. – Žemaičių teatre Telšiuose, 1952–1956 m. – Klaipėdos dramos teatre aktoriumi, nuo 1956 m. – Lietuvos kino studijoje aktoriumi ir režisieriumi. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Diana Beržanskienė. Pedagogė (muzikė), Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos narė, Žemaičių kultūros draugijos narė, Lietuvos iniciatyvių mokyklų klubo narė. Palangoje gyvena nuo 1984 m., dirba pedagoge V. Jurgučio pagrindinėje mokykloje, sėkmingai ruošia vaikus įvairiems dainavimo konkursams Lietuvoje ir užsienyje. Jos parengti atlikėjai dažni televizijos, muzikinių projektų, konkursų, koncertų dalyviai ir laimėtojai. Už aktyvią veiklą, profesionalumą apdovanota įvairių savivaldybių padėkos raštais. 2012 m. už reikšmingą indėlį į visos šalies muzikinį gyvenimą, Lietuvos garsinimą užsienyje, išugdytų talentingų atlikėjų būrį, ugdytinių laimėjimus tarptautiniuose konkursuose D. Beržanskienė apdovanota LR Prezidentės D. Grybauskaitės padėkos raštu.

Jonas Beržanskis. Spaudos ir visuomenės veikėjas. Gimė 1862 m. liepos 25 d. Viekšnių valsčiuje, mirė 1936 m. liepos 12 d. Kaune. Mokėsi Šiauliuose, Petrapilyje. Matematikas. Nuo 1918 m. dirbo Lietuvos finansų ministerijoje. Buvo vienas iš „Varpo“ kūrėjų. Aktyviai bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose, dažniausiai pasirašinėdamas Dagio, Klausučio slapyvardžiais. Vertėjas. 1905 m. dalyvavo Vilniaus Didžiajame seime. Nepriklausomoje Lietuvoje organizavo bajorų draugiją. 1932 m. išleido genealoginę studiją „Lietuvių heraldika 1930“.

Mykolas Beržanskis. Vilniaus jėzuitas, išspausdinęs „Flaminia universae Romae“ (1723). Gimė 1691 m., mirė 1736 m.

Arūnas Bėkšta. Visuomenės, politikos, kultūros veikėjas, restauravimo technologas, fizikas, LR kultūros ministras (1999–2000). Gimė Palangoje.

Jadvyga Bieliauskienė (1929–2009). Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėja, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos įkūrėja ir vadovė, įvairių sąjungų, sąjūdžių, organizacijų narė. Mokėsi Palangos gimnazijoje.

Petras Bielskis. Teatrologas, režisierius. Gimė 1935 m. vasario 20 d. Šilalės rajono Mėčių kaime. Baigė Lietuvos konservatoriją. 1970–1980 m. televizijos režisierius. Režisavo Vilniaus „Novelės“ teatro pastatymus. Nuo 1980 m. dėsto Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultete). Spektaklius yra statęs daugelyje Lietuvos dramos teatrų.

Bijeika Vincas. Kunigas, žymus spaudos draudimo laikų kultūros veikėjas. Gimė 1857 m. 1901–1902 m., dirbdamas Nemakščių klebonu, privertė vietos gyventojus atsiimti vaikus iš cerkvinės mokyklos, vėliau vikaravo Šiauliuose ir ten toliau skleidė lietuvybės idėjas. Už tai susilaukė sulenkėjusių kunigų nemalonės ir buvo paskirtas dirbti kaimo parapijos vikaru.

Bikšis (Bikšys). Vienas iš Deltuvos kunigaikščių, kartu su Erdvilu, Mindaugu ir kitais dalyvavęs sudarant taikos sutartį su Voluinės Haličo kunigaikščio Romano našle ir jo sūnumi Danila apie 1219 metus.

Bilevičiai. Įtakinga žemaičių bajorų giminė, XVI–XVIII a. garsėjusi Rietave, Dirvėnuose, Beržėnuose, Šiauduvoje.

Jonas Bilevičius. Jurgio Bilevičiaus sūnus, Žemaitijos seniūnas, vienas pirmųjų protestantizmo skleidėjų Žemaitijoje. Turėjo dvarą Viduklėje. Čia apie 1526–1527 metus surinko gabius jaunuolius, kuriuos jo pasamdytas mokytojas Stanislovas Rapalionis ruošė aukštosioms studijoms. Šių mokinių tarpe buvo ir Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis. J. Bilevičiaus globojami jaunuoliai toliau mokydavosi Krokuvoje, Karaliaučiuje.

Adolfas Birontas (1885–1958). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, pulkininkas, Birželio sukilimo dalyvis (1941). 1934 m. išleido knygą „Bermontininkams Lietuvą užpuolus: atsiminimai iš kovų už Lietuvos Nepriklausomybę“. Mokėsi Palangos progimnazijoje.

Birutė. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona, Vytauto motina. Pasak legendos, ji kildinama iš Palangos apylinkių. Birutė buvusi Vydimanto dukra, vaidilutė, o vėliau – antroji Kęstučio žmona. Vytautas – vyriausias Kęstučio ir Birutės sūnus, gimęs apie 1350 m. Jos sūnūs taip pat Tautvilas ir Žygmantas bei dukros Miklausa, Danutė ir Ringailė. Dėl konkrečios Birutės mirties datos, vietos, palaidojimo aplinkybių istorikai nesutaria. Žemaičiai, ypač Palangos krašto žmonės, linkę laikyti, kad Birutė po Kęstučio mirties grįžo į Palangą, toliau kurstė šventąją ugnį, o po mirties buvo palaidota Palangoje, Birutės kalno pašlaitėje, kur pastatyta Konstancijos Tulienės skulptūrėlė „Birutė“.

Mykolas Biržiška. Lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, lietuvių tautosakos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas. Gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose. Mokėsi Peterburge. Nuo 1915 m. aktyviai įsitraukė į lietuvių, besirūpinančių Lietuvos nepriklausomybės atstatymu, veiklą. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, 1918 m. M. Šleževičiaus kabineto švietimo ministras, 1919–1921 m. redegavo įvairius lietuvių leidinius, ėjusius lenkų kalba, bendradarbiavo ir kitoje spaudoje, dirbo Lietuvių Mokslo draugijoje. Boikotavo Želigovskio seimo rinkimus. 1922 m. M. Biržiška profesoriavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1926–1927 m. buvo šio universiteto rektorius, o 1939–1943 m. dirbo rektoriumi ir profesoriavo Vilniaus universitete. Svarbiausi M. Biržiškos darbai: „Senasis Vilniaus universitetas“, „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“. 1944 m. M. Biržiška emigravo į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV).

Vaclovas Biržiška. Bibliografas, kultūros istorikas, profesorius. Gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose. Teisės specialistas. 1923–1944 m. V. Biržiška buvo VDU, 19401941 m. Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius. 1924–1939 m. išleido penkis „Lietuvos bibliografijos“ tomus, kurie apima 1547 -1910 m. lietuvišką spaudą ir dalį lituanistikos. V. Biržiška buvo ir „Lietuviškosios enciklopedijos“, išleistos lietuvių kalba 1931–1944 m. (išėjo 9 tomai), atsakingasis redaktorius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Gyvendamas Amerikoje, daug dirbo leisdamas Bostone spausdintą „Lietuvių enciklopediją“, kurios išėjo 35 pagrindiniai ir du papildomi tomai. V. Biržiška buvo šios enciklopedijos pirmųjų trijų tomų vyriausiasis redaktorius. Didžiausias jo darbas emigracijoje – trys „Aleksandryno“ dalys. Šios knygos žinomos ir „Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos“ vardu. Vaclovas Biržiška mirė 1952 m. sausio 2 d. Voterberio mieste (JAV).

Viktoras Biržiška. Profesorius, visuomenės veikėjas, matematikas. Gimė 1886 m. vasario 23 d. Viekšniuose. Mokėsi Šiauliuose, Peterburge. 1920 m. buvo išrinktas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto nariu. 1922 m., atidarius Lietuvos universitetą, tapo jo docentu, o nuo 1928 m. šio universiteto profesorius. 1940–1943 m. Viktoras Biržiška profesoriavo Vilniaus universitete. Į užsienį emigravo 1944 m. Nuo 1950 m. gyveno JAV. Leidžiant „Lietuvių enciklopediją“, redagavo matematikos skyrių. Daug savo straipsnių yra paskelbęs Lietuvos ir užsienio spaudoje. Mirė V. Biržiška 1964 m. sausio 27 d. JAV Čikagos mieste.

Virginijus Biskys. Medikas, Palangos reabilitacijos ligoninės direktorius (1991–2015). Medikui suteiktas nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo vardas. V. Biskys yra Estijos garbės konsulas Vakarų Lietuvai. Jis apdovanotas Estijos Baltosios žvaigždės IV laipsnio ordinu

Tadas Blinda. Apie XIX a. vidurį Žemaitijoje pagarsėjęs „Svieto lygintojas“. Veikė Luokės (Telšių rajonas) apylinkėse. Priešintis tuometinei valdžiai, dvarininkams, plėšikauti, kaip teigiama užrašytiuose žmonių prisiminimuose, jį labiausiai paskatino nepasitenkinimas Lietuvoje buvusia baudžiava. Padavimus ir legendas apie Tadą Blindą pirmoji buvo surinkusi Lazdynų Pelėda (Sofija Pšibiliauskienė). Lietuvoje pastatytas meninis filmas „Tadas Blinda“, kuriame bandyta kiek tai įmanoma objektyviau pavaizduoti šią legendinę žemaičiams asmenybę ir jo gyvenamąjį laikotarpį. Užrašyti gyventojų atsiminimai apie Tadą Blindą gana prieštaringi. Vieni jį laiko piktadariu, kiti – didvyriu, treti – kankiniu ir t. t.

Vytautas Petras Bložė (1930–2016). Poetas, vertėjas. Gyveno ir kūrė Palangoje (2002–2005).

Domininkas Bociarskis. Lietuvos lenkų veikėjas. Gimė 1836 m. Tryškių valsčiuje, mirė 1914 m. Varšuvoje. Teisės mokslus baigė Maskvoje. Po to kurį laiką dirbo Varnių kunigų seminarijos rusų kalbos mokytoju, o, ruošiantis baudžiavos panaikinimui, Šiaulių apskr. taikos tarpininko valstiečių reikalams pavaduotoju. 1863 m. pradžioje buvo kalinamas Daugpilyje, paskiau ištremtas į Sibirą. Nuo 1868 m. gyveno Varšuvoje, vėliau Petrapilyje, Kaune.

Povilas Bokša. Pirmasis Lietuvos jėzuitų provinciolas (nuo 1608 m). Gimė 1552 m. Slucke, mirė 1627 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje. Septynerius metus buvo Vilniaus akademijos rektorius, ilgą laiką valdė Vilniaus profesų namus.

Simonas Borisevičius. Gimė Šlaveituose, netoli Darbėnų, mirė po 1838 m. Prancūzijoje). Pedagogas, 1831 m. sukilimo dalyvis. 1831 m. vasario mėnesį kartu su Gedrimu sukurstė Gintališkės ir Salantų parapijų valstiečius pulti rekrutus gabenančius maskolius. Šis žygis pavyko, bet, kai Telšių įgula parėmė policiją, Borisevičiaus būriai buvo išsklaidyti ir pasitraukė į Prūsus, iš kur vokiečių policija daug ten pasitraukusių valstiečių išdavė maskoliams. Borisevičius sukilime aktyviai dalyvavo iki pat jo pabaigos, o paskui emigravo į Prancūziją. Ten jis mokėsi spaustuvininko amato, svajodamas sugrįžęs į Žemaitiją spausdinti žemaitiškas knygas. Mirė emigracijoje, savo svajonės taip ir neįgyvendinęs.

Laurynas Borkovskis (1806–1893). Kunigas. Palangos klebonu paskirtas 1870 m. 1875 m. nuliedino didžiausią Palangos bažnyčios varpą. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Antanas Bričkus (1905–?). Palangos burmistras (1939–1940), Ketvirtojo LR Seimo narys, agronomas.

Laurynas Borkovskis (1806–1893). Kunigas. Palangos klebonu paskirtas 1870 m. 1875 m. nuliedino didžiausią Palangos bažnyčios varpą. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Antanas Bričkus (1905–?). Palangos burmistras (1939–1940), Ketvirtojo LR Seimo narys, agronomas.

Jonas Brinza. Pedagogas (lituanistas), ilgametis moksleivių literatų būrelio vadovas (1961–2000), Palangos miesto garbės pilietis (2013). Atvyko į Palangą 1961 m. ir dirbo Palangos vidurinėje mokykloje virš 40 metų. Mokytojas J. Brindza ugdė ne vieną šiuo metu Lietuvoje žinomą asmenybę. Jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu (1997), Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 m. proga gavo LR prezidento padėką (2003). 2013 m. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Jonui Brindzai už veiklą ir ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Palangos miestui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Josifas Brodskis (Josif Brodskij) (1940–1996). Rusų poetas, literatūros Nobelio premijos laureatas. Poetas Palangoje lankėsi du kartus (1966, 1968). Kurortui skirtas J. Brodskio eilėraštis – „Konjakas grafine – lyg gintaras tamsus” (1967), eilių cikle „Lietuviškasis divertismentas” vienas eilėraštis – apie Palangą. Tiltelis per Rąžę pavadintas jo vardu (2014), ant tilto turėklų pritvirtinti atminimo ženklai (skulptorius M. Šnipas).

Borisas Bruckus (1874–1938). Mokslininkas, profesorius, ekonomistas. Gimė Palangoje, gyveno iki 1878 m.

Julius Bruckus (1870–1951). Medikas, istorikas, politikos veikėjas, Pirmojo LR Seimo narys, profesorius. Gimė Palangoje, gyveno iki 1878 m.

Borisas Bruckus (1874–1938). Mokslininkas, profesorius, ekonomistas. Gimė Palangoje, gyveno iki 1878 m.

Julius Bruckus (1870–1951). Medikas, istorikas, politikos veikėjas, Pirmojo LR Seimo narys, profesorius. Gimė Palangoje, gyveno iki 1878 m.

Jonas Brunza (1890–1927). Medikas (neurologas), spaudos bendradarbis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 29 metų, 1919 m. sausio 5 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dirbo karo ligoninėje. Mirė 1927 m. Palangoje. Apdovanotas II rūšies Vyties Kryžiaus 3 laipsnio ordinu (1927), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Konstantinas Bružas. Kraštotyrininkas, Žemaičių akademijos garbės narys, muziejaus Žemaičių Kalvarijoje įkūrėjas ir šeimininkas. Konstantinas Bružas. Gimė 1912 m. gimė Šarnelėje, mirė 2005 m. spalio 16 d. ten pat, palaidotas Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Gegrėnų, Sedos ir Telšių mokyklose, aštuonerius metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1941 m. birželio 14 d. sovietų valdžia jį ištrėmė į Norilsko lagerius. Į Lietuvą sugrįžo 1956-aisiais. Vėliau didelę savo gyvenimo dalį paskyrė gimtosios Žemaitijos krašto, ypač Šarnelės ir jos apylinkių, tyrinėjimams. Žemaičių muziejaus „Alka“ specialistų paskelbtoje viešai prieinamoje informacijoje nurodoma, kad „Per kelis dešimtmečius K. Bružas sukaupė gausų rašytinį, dokumentinį ir ikonografinį archyvą, kuriame kruopščiai aprašytos Žemaičių Kalvarijos ir Šarnelės apylinkės: kaimai, upeliai, miškai, ežerėliai, žmonės bei jų tradicijos. Didelę įtaką jam darė bendravimas su Telšių muziejaus darbuotoju archeologu Vitu Valatka, kuris padėjo sudaryti kraštotyrinius aprašus, konsultavo. Iš sukauptos medžiagos savo namuose, vadinamoje Žaliojoje trobelėje, K. Bružas įrengė ekspoziciją. 1977 m. mirus V. Valatkai, bendravimą ir metodinę pagalbą, renkant ir tvarkant medžiagą pratęsė jo žmona muziejaus archeologė Laimutė Valatkienė. Bendravimas su muziejininkais lėmė, kad Žemaičių muziejų „Alka“ kraštotyrininkas vadino savo antraisiais namais, jiems padovanojo savo tyrinėjimų kolekciją – daugiau kaip 60 bylų aprašymų, tyrinėjimų.

Ypač daug K. Bružas nuveikė, rinkdamas medžiagą ir siekdamas įamžinti poeto Vytauto Mačernio atminimą. Apie poetą ir jo draugą rašytoją, redaktorių, visuomenės veikėją Paulių Jurkų (1916 – 2004) surinkta 16 aplankų periodikos iškarpų, leidinių, kūrybos, fotografijų. Skaitant V. Mačernio „Vizijas“, gilinantis į poeto gyvenimą, K. Bružui atėjo mintis Šarnelėje įprasminti V. Mačernio atminimą, akmens plokštėse iškalant „Vizijų“ posmelius. „Akmeninių vizijų“ idėją įgyvendino meistras iš Sedos Vladas Raštikis. Septyniose Šarnelės kaimo vietose 1994 – 1995 metais žemėje įspaustos akmens plokštės su įrašais. 1987 m. Žemaičių Kalvarijoje įkurto, V. Mačerniui skirto muziejaus ekspozicija taip pat buvo kurta iš K. Bružo surinktos medžiagos. Aplankuose surinktos fotografijos, spauda, renginių bukletai iš 1971 – 2001 m. vykusių įvairių renginių, skirtų V. Mačernio atminčiai.“

Eleonora Bucevičienė (1885–?). Rašytoja, gyvenusi ir kūrusi Palangoje.

Stasius Būdavas. Rašytojas, kunigas. Gimė 1908 m. kovo 5 d. Šiaulių apskrities Papilės miestelyje, mirė 1966 m. rugsėjo 9 d. Nort Palm Byče (JAV). Baigė Kauno kunigų seminariją, dirbo vikaru įvairiose Lietuvos parapijose, kapelionu keliose Kauno miesto aukštesniosiose mokyklose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. gyveno JAV ir dirbo airių parapijoje. Savo kūrybą pradėjo spausdinti 1922 m. Lietuvoje. Bendradarbiavo Lietuvos ir užsienio periodinėje spaudoje, Lietuvos radijuje, dalyvavo žemaičių kultūriniame sąjūdyje. 1946–1947 m. Vokietijoje redagavo kultūros žurnalą „Pėdsakai“. 1947–1950 m. buvo Lietuvių Rašytojų draugijos sekretorius. Yra išspausdinęs eilėraščių, apysakų knygų, keletą romanų („Mokytojas Banaitis“, „Loreta“, „Sala“, „Varpai skamba“ ir t. t. ). Jo kūriniuose išryškinami tautiniai motyvai. Kūryba realistinė, perpinta idealistinėmis nuotaikomis.

Antanas Budrys (1890–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, kapitonas. Būdamas 29 metų, 1919 m. sausio 24 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1928 m. Baigė Lietuvos karo mokyklą. A. Budrys – Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Nuo 1940 m. gyveno Palangoje.

Kazys Budrys (1903–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Palangoje. Būdamas 16 metų, 1919 m. vasario 10 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1920 m. liepos 19 d. K. Budrys apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Romualdas Budrys. Muziejininkas, dailėtyrininkas, Palangos miesto garbės pilietis (2009). R. Budrys kartu su bendraminčiais įkūrė Gintaro muziejų Palangoje; jo iniciatyva buvo tirtos ir restauruotos šimtametės kurorto bažnyčios istorinės relikvijos, tame tarpe – Palangos bažnyčios Didžiojo altoriaus paveikslas „Švenčiausioji Mergelė Marija su vaikeliu“, nežinomo autoriaus sukurtas XVII a.; kartu su kurorto specialistais R. Budrys 1982 m. įkūrė skulptūrų parką Palangoje, 2008 m. šio parko ekspozicija atnaujinta. Muziejininko pastangomis išleistos knygos: „Grafų Tiškevičių Palangos rūmai: architekto Franzo Heinricho Schwechteno piešiniai ir brėžiniai“ (2008), „Senoji Palanga: Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcija“ (2009). 2009 m. vasario 15 d. Palangos miesto savivaldybės sprendimu už nuopelnus Palangos kultūrai Romualdui Budriui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Aleksandras Bugaila (1884–?). Lietuvos karininkas, majoras, farmacininkas. 1903 m. baigė Palangos progimnaziją.

Peliksas Bugailiškis. Kultūros ir visuomenės veikėjas, muziejininkas. Gimė 1883 m. gruodžio mėn. 30 d. Juodžiūnų k. (Kupiškio r.), mirė 1965 m. spalio mėn. 27 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. 1902 m. baigė Liepojos gimnaziją, kurioje dalyvavo Jono Biliūno slapto būrelio veikloje, globojo slaptą biblioteką. 1902 m. įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą, vėliau studijavo teisę, kurią baigė 1909 m. 1904 m. kartu su Antanu Purėnu redagavo pirmą legalų lietuvišką savaitraštį „Lietuvių laikraštis“. 1907–1909 m. Lietuviškų knygynėlių draugijos steigėjas ir narys. 1906 m. „Naujoji Gadynė“, 1907 m. „Skardas“, 1907–1908 m. „Žarija“ bendradarbis, 1907 m. „Vilniaus žinių“ korespondentas Peterburge, Valstybės Dūmoje, „Dūmos darbai“ redaktorius. 1907–1908 m. Dūmos narių Vlado Požėlos, A. Keinio, Andriaus Bulotos sekretorius. Nuo 1909 m. advokato Stasio Lukauskio padėjėjas Šiauliuose. 1915 m. gegužės mėn. Vilniuje įsteigė Lietuvių agronominės ir teisinės pagalbos nukentėjusiems nuo karo gyventojams draugiją (iždininkas), rūpinosi Suvalkų pafrontės gyventojų maitinimu, dirbo banke, „Lietuvos žinių“ redakcijoje. 1917 m. rugsėjo mėn. atstovavo Šiaulių apygardai Lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinktas į konferencijos prezidiumą. 1917–1918 m. laikraščio „Darbo balsas“ techninis redaktorius. 1918 m. gruodžio 5 d. paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos taikos teisėju. 1919 m. dalyvavo Lietuvos – Latvijos sienos nustatymo komisijoje, Vyriausiosios tardymo komisijos, tyrusios Jurgio Smalsčio-Smolskio, Felikso Valiuko ir jo žmonos nužudymo bylą, darbe. Nuo 1923 m. Šiaulių apygardos teismo vicepirmininkas, vadovavo kriminaliniam, nuo 1929 m. civiliniam skyriui. 1918 m. lapkričio 24 d. išrinktas į Šiaulių miesto tarybą, dirbo valdybos sekretoriumi. 1919–1921 m. išrinktas Šiaulių apskrities tarybos pirmininku. 1919–1922 m. „Sietyno“ redaktorius. 1920 m. Šiauliuose vienas „Kultūros“ bendrovės steigėjų, 1923–1933 m. žurnalo redaktorius . Bendrovę uždarius, kartu su kitais įsteigė Kultūros švietimo draugiją ir vadovavo jai. 1923 m. „Aušros“ muziejaus steigėjas, 1927 m. vienas Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų. 1930–1938 m. unikalaus „Šiaulių metraščio“ sudarytojas. 1934–1944 m. kraštotyros žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius. 1939 m. paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku. Nuo 1940 m. birželio iki rugpjūčio mėn. vadovavo Šiaulių apygardos teismui, bet atsisakęs šių pareigų, tapo ką tik įsikūrusios Mokslų akademijos Etnologijos instituto ir „Aušros“ muziejaus direktoriumi. 1941–1944 m. dirbo Šiaulių apygardos teismo pirmininku. 1943 m. organizavo „Aušros“ muziejaus eksponatų slėpimą ir saugojimą nuo karo negandų. 1945–1948 m. dirbo Mokslų akademijos Istorijos instituto sektoriaus vedėju, 1948–1952 m. Knygų rūmų bibliografu-redaktoriumi. 1953 m. areštuotas ir 3 mėn. tardytas saugumo rūsiuose už 1938 m. „Šiaulių metraštyje“ išspausdintą miesto istorinę apžvalgą.

Audronė Bukauskienė. Pedagogė (dailės). Gyvena, dirba ir kuria Šventojoje. Su dailininku P. Baronu Šventojoje organizavo dailės simpoziumus-plenerus „Šventosios žemės atminties ženklai“, yra išleista plenerų bukletų.

Elena Nijolė Bukelienė-Lapinskaitė. Literatūrologė, ilgametė Vilniaus universiteto profesorė, Gimė 1934 m. rugpjūčio 14 d. Telšių rajono Kungių kaime, mirė 2006 m. gruodžio 25 d. Vilniuje. 1953–1958 m. studijavo Vilniaus universitete, 1960–1964 m. mokėsio šio universiteto aspirantūroje. 1960–1964 m. dirbo Telšių rajone, 1964–1978 m. – Vilniaus universitete dėstytoja, o nuo 1991 m. ji – šio Universiteto profesorė. Kelių monografijų apie lietuvių rašytojus, straipsnių, paskelbtų periodinėje spaudoje, apie lietuvių grožinę literatūrą daugiausia prozą, autorė.

Alfredas Bumblauskas. Istorikas. Gimė 1959 m. lapkričio 18 d. Telšiuose. 1974 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, vėliau Vilniaus universitete studijavo istoriją, o nuo 1979 m. pradėjo dirbti šio Universiteto Istorijos fakultete. 1989 1997 m. A. Bumblauskas buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas. Labiausiai pagarsėjo kaip istorikas, knygų istorijos temomis autorius ir oopuliarių Lietuvos televizijos laidų „Būtovės slėpiniai“ ir kt. vedėjas.

Juozas Buržinskas (1891–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Būdamas 28 metų, 1919 m. balandžio 12 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1920 m. balandžio 17 d. Palangoje gyveno 1930–1937 m. J. Buržinskas apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Ignas Bušinskis. Gimė 1806 m. Šaukote, mirė 1873 m. spalio 30 d. Mintaujoje. Prieš 1863 m. sukilimą buvo Raseinių apskrities bajorų vadas. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje. Už dalyvavimą sukilime buvo ištremtas. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Parašė keletą istorinio, geografinio turinio knygelių apie Žemaitiją. Pasirašinėjo inicialais J. B. Visuose jo darbuose yra panaudota daug dokumentų, paminėta tokių istorinių faktų, kurių kituose leidiniuose neaptinkama.

Butautas. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad jis buvo iš eilės trečias Kęstučio sūnus. Pirmą kartą jį paminėjo Dlugošas, aprašydamas 1336 m. lietuvių žygius į Mozūrus. Tačiau ten rašoma, kad Butautas – Gedimino sūnus. Manoma, kad tikresnės žinios yra išlikusios apie tai, kad 1365 m. Algirdui ir Kęstučiui išvykus į Voluinę padėti Liubartui, Butautas susimokė su kai kuriais bajorais ir, padedamas vokiečių ordino, ruošėsi užgrobti valdžią Lietuvoje. Tai sužinojęs Vilniaus vietininkas Dirsūnas suėmė Butautą ir uždarė į rūsį. Survilos vedami sąmokslininkai Butautą išvadavo, o Dirsūną nužudė. Nepasisekus paimti valdžios į savo rankas, Butautas su Survila bei 15 palydovų 1365 m. liepos 25 d. atvyko į Įsrutį ir paprašė Ordino globos. Karaliaučiuje jis kartu su savo palydovais buvo pakrikštytas Henriko vardu. Yra žinių, kad jis 1365 m. rugpjūtyje Lietuvon vedęs magistrą su kariuomene ligi Ukmergės ir Vilniaus. Po šio žygio Butautas išvyko į Prahą, kur 1380 m. gegužės 7 d. mirė. Lietuvoje Butautas buvo palikęs sūnų Vaidutį. Jis nuo savo senelio pabėgo į Vakarus, mokėsi Prahos universitete ir 1401 m. tapo antruoju Krokuvos akademijos rektoriumi.

Ignas Butkus (1900–?). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Gimė Palangoje. Būdamas 20 metų, 1920 m. gruodžio 13 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1923 m. liepos 3 d. 1929 m. I. Butkus apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Juozas Butkus (Butų Juzė). Rašytojas, kultūros veikėjas. Gimė 1893 m. liepos 9 d. Kretingos apskrities Kulių valsčiuje, mirė 1947 m. balandžio 22 d. Klaipėdoje. Mokėsi Gargžduose, Liepojoje, Telšiuose, Voroneže, Maskvoje, Berlyne, Jenoje. Dirbo Palangoje – buvo pirmasis Valstybinės viešosios bibliotekos Palangoje vedėjas (1937–1940). Lietuvos žurnalistų sąjungos narys (1932–1940). Palangoje teatro meno saviveiklininkai yra pastatę J. Butkaus pjesių (1921–1940). Yra dirbęs ir Čikagoje, Tauragėje, Ukmergėje, Klaipėdoje, Telšiuose. Nuo 1911 m. savo kūrybą spausdino periodikoje. Dažniausiai pasirašinėdavo Butkų Juzės pavarde, o kartais ir J. Velėnaičio, B. Jurgino, Buteikos slapyvardžiais.

Petras Butkus. Kunigas, poetas. Gimė 1914 m. sausio 9 d. Nemakščių valsčiuje. Mokėsi Raseiniuose, Telšiuose. Iki 1944 m. kapeliono pareigas ėjo Tauragės ir Telšių mokytojų seminarijose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas užsienyje, aktyviai dalyvavo užsienio lietuvių kultūriniame gyvenime, bendradarbiavo spaudoje.

Stasys Butkus. Gimė 1897 m. kovo 13 d. Kurtuvėnuose ( Šiaulių apskritis), mirė –1961 m. gruodžio 11 d. Brukline, Niujorke (JAV). Žurnalistas, redaktorius, Lietuvos kariuomenės savanoris, visuomenės veikėjas. 1919 m. sausio 1 d. dalyvavo pirmą kartą pakeliant Lietuvos vėliavą Gedimino pilyje. Aktyvus spaudos bendradarbis, redagavo keletą periodinių leidinių. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Adomas Butrimas. Istorikas. Vienas iš Žemaičių kultūros draugijos steigėjų, pirmasis Žemaičių akademijos rektorius. Gimė Telšiuose 1955 m. Baigė Telšių vidurinę mokyklą, aukštąjį istoriko išsilavinimą įsigijo Lietuvoje. Docentas, Istorijos mokslų daktaras, Vilniaus dailės akademijos prorektorius, daugelio mokslinių konferencijų apie Žemaitijos istoriją organizatorius, knygų leidėjas, kelių istorijos vadovėlių mokykloms autorius ir bendraautoris.

Danielius Butvila. Lietuvos jėzuitas. Gimė 1600 m. Žemaitijoje, mirė 1682 m. sausio 10 d. Naugardėlyje. 1661 m. buvo Kražių kolegijos rektorius. Parašė mokyklinę dramą „Architectura fraudium „ (1670) ir keletą kitų tikybinių raštų ir prakalbų.

Vincentas Borisevičius. Antrasis Telšių vyskupas. Gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, mirė 1946 m. lapkričio 18 d. Vilniuje. Baigęs Seinų kunigų seminariją. Teologijos mokslus studijavo Šveicarijoje. Ten 1910 m. buvo įšventintas į kunigus. 1927 m. atkeltas į Telšius ir įsitraukė į kunigų seminarijos kūrimo darbą, buvo jos profesorius, rektorius. Už dorą ir atsidavimą Bažnyčiai, paprastų žmonių reikalams, daugelio vadintas šventuoju. 1940 m. paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupu konsekruotas 1940 m. kovo 10 d., o vyskupiją perėmė 1944 m. kovo 4 d. 1946 m. vyskupas buvo apkaltintas „antitarybine veikla“, suimtas ir uždarytas į kalėjimą, iš kurio jau ir nebegrįžo.

Henrikas Ciparis. Dailininkas. Gimė 1941 m. gruodžio 31 d. Labardžių kaime, netoli Rietavo. 1960-aisiais baigė vidurinę mokyklą ir buvo pašauktas į armiją. Atitarnavęs privalomąjį laiką, įstojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) studijuoti dailės pedagogiką, o po trijų m. studijas tęsė ką tik įsteigtoje šios aukštosios mokyklos Scenografijos katedroje. Nuo 1971-ųjų H. Ciparis – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1973-ųjų –Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro dailininkas, nuo 1983-ųjų dirbo Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiuoju dailininku.

Chodkevičiai (Katkevičiai, Katkai). XV–XVII a. visuomenės gyvenime didelę įtaką turėjusi LDK didikų giminė. Tai buvo viena iš galingiausių giminių (nuo 1555 m. – grafai), kurie savo įtaka konkuravo su Radvilomis.

Jonas Karolis Chodkevičius. Žymus LDK veikėjas. Gimė 1560 m., mirė 1621 m. rugsėjo 24 d. Černovcų srityje. Studijavo Vilniuje, Vokietijoje, Italijoje. Buvo Žemaitijos seniūnas, LDK etmonas, Vilniaus vaivada. Vienas iš žymiausių to laikotarpio Europos karvedžių. Mūšiuose priešininką dažniausiai įveikdavo taktiniu manevravimu, staigumu, išankstiniu priešo planų atskleidimu, rūpindamasis griežta drausme kariuomenėje. 1602 m. Kretingoje įkurdino bernardinus, po Kretingos bernardinų bažnyčia įrengė savo šeimos mauzoliejų, 1614 m. Kražiuose įkūrė jėzuitų kolegiją. Jis taip pat įkūrė Skuodo mokyklą, Kražiuose ir Skuode pastatė bažnyčias.

Eduardas Cinzas (tikr. pav. – Čiužas). Rašytojas. Gimė 1924 m. balandžio 14 d. Rietave, mirė 1996 m. Belgijoje, jo palaikai palaidoti Rietave. Į Vakarus pasitraukė 1944 m. Nuo 1947 m. gyveno Belgijoje. Žymiausi jo kūriniai – novelių romanas „Brolio Mykolo gatvė“, „Raudonojo arklio vasara“, „Mona“, „Švento Petro šunynas“.

Gasparas Felicijonas Cirtautas. Gimė 1841 m. birželio 9 d. Kretingos apskrityje, mirė 1913 m. rugsėjo 4 d. Berlyne, palaidotas Kauno katedroje. Žemaičių vyskupas. Mokėsi Rietave, Šiauliuose, Varniuose, Petrapilyje. Profesorius. Nuo l888 m. – Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Žemaičių vyskupu paskirtas po M. L. Palilionio mirties. Jis buvo humanistas, daug dėmesio labdarai skyręs dvasiškis.

Čartoriskiai. Lietuvos ir Lenkijos istorijoje reikšmingą pėdsaką palikusi didikų giminė. Broliai Jonas ir Aleksandras Čartoriskiai 1440 m. Trakuose nužudė Lietuvos Didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį, vėliau buvo Vladislovo Jogailaičio šalininkai, veikė kartu su Švitrigaila Lucke.

Albinas Čepas (1898–1963). Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, generolas majoras, sovietinis karinis veikėjas. Būdamas 20 metų, 1918 m. gruodžio 8 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigė Lietuvos karo mokyklą. 1926 m. paskirtas kapitonu, 1936 m. – brigados generolu. 1928 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 1926 m. – Vyčio kryžiaus 1 laipsnio ordinu. 1940 m. paskirtas generolu majoru. Per Antrąjį pasaulinį karą dėstė Maskvos karo akademijoje. 1945–1951 m. Lietuvos kūno kultūros instituto, vėliau – Lietuvos žemės ūkio akademijos Karinio parengimo katedros viršininkas Mirė 1963 m. Palangoje.

Vincas Čepinskis. Fizikas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Gimė 1871 m. gegužės 3 d. Šiaulių apskrities Pašvitinio valsčiuje, mirė 1940 m. rugpjūčio 22 d. Kaune. Mokėsi Šiauliuose, Petrapilyje, Ciuriche, Giotingene, Leipcige

Albinas Čepys (1917–1989). Architektas, Palangos miesto vyriausiasis architektas (1963–1977). Palangoje sukūrė ir įgyvendino 22 objektų projektus: Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos vasaros skaityklą, parodų paviljoną, alaus barus „Molinis ąsotis”, „Laumės gryčia”, kavinę „Šachmatinė”, gyvenamuosius namus ir kt. 2014 m. vasaros skaityklos pastatas, pastatytas 1969 m., įrašytas į LR kultūros vertybių registrą. Architektas A. Čepys rašė kurorto estetikos ir architektūros temomis. Mirė 1989 m., palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Emilija Černeckienė (1915–2012). Tautodailininkė (audėja), tautinių kostiumų kūrėja, Liaudies meno draugijos narė (1966–2012). Jos audiniai papildė Lietuvos liaudies kultūros centro kuriamą tautinių drabužių kolekciją. Įvairiose parodose E. Černeckienės audiniai eksponuoti nuo 1959 m. 1972 m. audėjų konkurse apdovanota personaline juosta, 1977 m. – verpimo rateliu, 1988 m. palangiškė tituluota Lietuvos audėjų audėja. 1992 m. jai paskirtas aukščiausias liaudies meistrų apdovanojimas – Pauliaus Galaunės premija. 2005 m. audėja tapo respublikinės konkursinės liaudies meno parodos laureate. E. Černeckienė apdovanota II laipsnio diplomais respublikinėje parodoje Vilniuje bei sąjunginėje parodoje Maskvoje. Jos darbų įsigijo Lietuvos nacionalinis, Lietuvos dailės, Mažosios Lietuvos istorijos, Kretingos, Skuodo kraštotyros ir kiti muziejai. Palaidota Šventosios kapinėse.

Stanislovas Čerskis. Jėzuitas, pedagogas, spaudos bendradarbis ir visuomenės veikėjas, teologijos mokslų daktaras. Gimė 1777 m. spalio 10 d. Latgaloje, mirė 1833 m. balandžio 20 / gegužės 2 d. Varniuose. 1807–1811 m. Salantuose buvo Gorskio šeimos vaikų mokytojas. 1821 m. tapo Žemaičių kapitulos kanauninku. 1825 m. Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje katalikų kolegijoje. 1823 m. paskirtas Salantų parapijos klebonu ir čia 1824 m. įkūrė dirbtuvę, gaminusią paties Čerskio parašytoms knygoms iliustracijas ir šventųjų paveikslėlius. Po 1831 m. gyveno Varniuose. Buvo pramokęs žemaitiškai, bičiuliavosi su Švėkšnos lietuvių veikėju Jurgiu Pliateriu. 1830 m. išspausdino iliustruotą savo surinktą Žemaičių vyskupystės istoriją – „Opis Žmudzkiej dyecezyi“. Šioje knygoje buvo išspausdinti ir jo dirbtuvėje padaryti Salantų parapijos, Skuodo dekanato bei Žemaičių vyskupystės žemėlapiai. 1810 m. išleido „Bayki Fedra“, kurias 1824 m. lietuviškai išvertė ir 1846 m. išspausdino Simonas Daukantas (Pasakas Phaedraus). Buvo parašęs ir keletą kitų darbų.

Algirdas Čėsna. Gimė 1958 m. sausio 30 d., mirė 2016 m. rugpjūčio 25 d. Nasrėnuose (Kretingos r.). Vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejaus Nasrėnuose (Kretingos rajonas) ilgametis direktorius, M. Valančiaus fondo įkūrėjas, kultūros veikėjas.

Gintautas Česnys. Gimė 1940 m. balandžio 23 d. Raseiniuose, mirė 2009 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje. Gydytojas anatomas ir antropologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. Baigė Vilniaus universitetą, kuriame toliau ir dirba mokslinį ir atsakingą administracinį darbą. Knygų „Kūdikių fizinis išsivystymas“, „Žmogaus augimo ir brendimo diagnostika“ bei daugelio kitų mokslo darbų autorius.

Eugenijus Čilinskas. Lietuvos politikos veikėjas, Palangos miesto savivaldybės Šventosios seniūnijos seniūnas (2007–2015).

Kęstutis Čilinskas (1946–2011). Teisininkas, visuomenės veikėjas, LR Seimo narys (2007–2008). Iki studijų Vilniaus valstybiniame universitete gyveno, mokėsi, dirbo Palangoje. Palaidotas Palangos miesto kapinėse.

Juozapas Čiulda. Kunigas, Žemaičių gramatikos ir kelių kitų knygų, mokslo darbų autorius. Gimė 1796 m. Plungės parapijoje, mirė 1861 m. gegužės 30 / birželio 11 d. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, vėliau – Varnių ir Vilniaus dvasinėse seminarijose, kurias baigė magistro laipsniu. Tuo pat metu klausėsi paskaitų Vilniaus universitete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. 1823 – 27 m. dirbo kapelionu Kauno bajorų mokykloje, 1827 – 30 m. buvo Šiaulių vikaras, vėliau dirbo daugelyje kitų Lietuvos vietų.

Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Rašytoja, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona. Gimė 1885 m. kovo 13 d. Joniškyje, mirė 1958 m. gruodžio 1 d. Kaune. Mokėsi Rygoje, Krokuvoje. 1909 m. sausio 1 d. ištekėjo už M. K. Čiurlionio. Dirbo pedagoginį darbą, 1930–1936 m. buvo Lietuvos skaučių vadė. Savo kūrybą pradėjo skelbti 1905 m. Periodinėje spaudoje publikuota nemažai jos straipsnių visuomeninio, kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo klausimais. Yra parašiusi nemažai scenos veikalų. S. Čiurlionienė-Kymantaitė ilgą laiką gyveno Žemaitijoje, labai mėgo šį kraštą, jo žmones ir, neblogai mokėdama žemaičių kalbą, parašė keletą didelės meninės vertės prozos kūrinių žemaičių kalba. S. Kymantaitė Čiurlionienė buvo Žemaičių rašytojų sambūrio narė.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Dailininkas, kompozitorius. Gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje, mirė 1911 m. balandžio 10 d. Lenkijoje. S. Čiurlionienės -Kymantaitės vyras. Mokėsi Plungėje veikusioje kunigaikščio Oginskio orkestro mokykloje, kur išmoko griežti keliais muzikos instrumentais ir parašė savo pirmuosius kūrinius. Tapyti taip pat pradėjo Plungėje. Paauglystėje su M. Oginskio dvaro mokyklos orkestru, kuriame grojo. 1908 m. vasarą mėnesį praleido Palangoje, čia kūrė muziką, tapė paveikslus. Čiurlionių atminimui Palangoje, L. Vaineikio gatvėje ant 17-uoju numeriu pažymėto namo atidengta memorialinė lenta (skulptorė D. Zubovaitė-Palukaitienė, 1969). 1993 m. namas įregistruotas LR kultūros vertybių registre ir saugomas valstybės. Palangos botanikos parke stovi S. Šarapovo skulptūra „Šaulys“ M. K. Čiurliono atminimui (1981). Jo kūryboje ryški žemaitiška, jūros tematika. Paskutinieji jo tapybos darbai – „Žemaičių kryžiai“, „Žemaičių kapinės“.

Nuotraukoje – kunigaikštienė Birutė. Dailininkas A. Piankovskis

Puslapyje panaudota Regionų kultūrinių iniciatyvų centro, Žemaitijos regiono bibliotekų, muziejų, kraštotyrininkų surinkta ir viešinama informacija

Iškilių žemaičių sąrašas nebaigtinis. Jis pildomas aktualia informacija. Jos laukiame ir iš svetainės lankytojų.