Parku nuo seno vadinama žmogaus pertvarkyta arba jo suformuota želdinių teritorija, dažniausiai skirta poilsiui.
Kaip visoje Lietuvoje, taip ir Žemaitijos regione pirmaisiais parko pobūdžio želdynais laikomos senosios mitologinės šventosios giraitės. XII a. jos augo Vilniuje, Ukmergėje, Kelmėje, daugelyje kitų vietų. Manoma, kad parkų būta ir prie Lietuvoje stovėjusių gotikinių pilių bei jų teritorijose (XIV–XV a.).
Sodų meno suklestėjimas siejamas su Renesanso epocha. Šio laikotarpio parkams būdingas terasomis suformuotas reljefas, taisyklinga planinė kompozicija, dažniausiai alėjų ir takų ribojamais kvadratais suskaidyta teritorija, taisyklingi tvenkiniai. Tikėtina, kad Žemaitijoje tokių parkų būta, tačiau čia, kaip ir visoje kitoje Lietuvoje, jų neišliko. Geometriniai sodai vėlesniais metais dažnai buvo kuriami prie vienuolynų, klebonijų (iš pradžių juose dažniausiai būdavo auginamos vaistažolės, gėlės ir krūmai).
XVII–XVIII a., klestint barokui ir klasicizmui, parkai puošė dažno didiko dvaro sodybą. Dauguma jų buvo taip pat geometriniai.
Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvoje pradėjo įsigalėti angliškieji, arba peizažiniai, gamtovaizdiniai parkai. Senuosius parkus palaipsniui pradėta rekonstruoti. Tarp tokių parkų Vakarų Lietuvoje buvo Žagarės, Belvederio ir keletas kitų.
Seniausi iki mūsų dienų išlikę Žemaitijos krašto parkai suformuoti XVII–XVIII a. Jie anksčiau puošdavo didikų dvarus, rezidencijas. Parkai – įvairių epochų, dažnai daugelį kartų rekonstruoti, vertingi kraštovaizdžio architektūros kūriniai, sudėtinė šalies kultūros paveldo aukso fondo dalis.
Žemaitijos regione senųjų parkų gausa išsiskiria Kelmės ir Šiaulių kraštas.
Tarp meniniu požiūriu vertingiausių parkų garsiausias – žymaus prancūzų kraštovaizdžio architekto E. Andrė šventajame Birutės miške XIX a. pabaigoje suprojektuotas Palangos parkas.
Senieji Žemaitijos dvarų parkai išsiskiria ne tik dydžiu, bet ir augalų įvairove. Kartu su Palangos parku dydžiu stebina Plungės, Kretingos, Rietavo, Renavo, Švėkšnos, Vilkėno parkai.
Senųjų parkų kompozicijos centras yra rūmai, rūmų ir pagalbinių pastatų ansamblis aplink parterį arba vieta, kur jie anksčiau buvo. Rekonstruojamų parkų kompozicijos centras dažniausiai būdavo paliekamas senojoje vietoje.
Rūmams parke (dvarvietėje) parinkdavo aukščiausią vietą, nuo kurios atsiverdavo vaizdingi reginiai. Ten, kur minėtų pakilumų nebūdavo, rūmus statydavo ant supiltų terasų (Palanga) ir taip, kad pagrindinis jų fasadas nuo privažiavimo alėjos ir parterio pusės būtų atkreiptas į šiaurę, šiaurės rytus ar šiaurės vakarus. Priešingos pusės fasadas, dažniausiai turintis dengtą poilsio terasą, yra gerai apšviestas.
Dauguma senų rūmų – klasicizmo stiliaus. Seniausiuose yra išlikusių baroko stiliaus fragmentų. Rūmai nedideli, 1–2 aukštų. XIX a. pabaigoje pastatyti ar rekonstruoti parkų rūmai dažniausiai yra neorenesanso stiliaus (Renavo, Plungės, Palangos), kartais neogotikos.
Senųjų parkų kompozicijos centro parteriai – priešais rūmus esančios dekoratyvinės pievelės, kurias juosia privažiavimo alėjos kilpa. Parteriai išryškina rūmus. Jie padengti veja ir gėlynais, dažnai pakraščiuose sodinami nedideli medžiai ir įvairūs krūmai, o kartais viduryje įrengiamas dekoratyvinis baseinas, fontanas (Palanga).
Kad būtų patogu privažiuoti, parteris, kaip ir privažiavimo alėjos kilpa, būna aptakios formos – apskritas ar ovalus. Parteris dažnai bent du kartus ilgesnis už rūmus ir tris kartus didesnis už jų aukštį, plotis ne mažesnis už rūmų ilgį.
Daugumos Žemaitijos parkų projektų autorių pavardės, išskyrus tik pavienius atvejus, nežinomos. Tačiau, įvertinę šių parkų erdvines struktūras, augalų rūšinio asortimento parinkimą, vandens telkinių panaudojimą, parkų tyrinėtojai daro išvadą, kad juos yra kūrę profesionalai, kurie buvo stipriai veikiami geriausių Vakarų Europos peizažinių parkų kūrimo tradicijų. Tarp tokių parkų yra Belvederio ir Raudonės pilies (Jurbarko r.), Pagryžuvio (Kelmės r.), Plinkšių, Renavo (Mažeikių r.) ir daugelis kitų.
Pagal suplanavimą sąlygiškai Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, parkai skirstomi į geometrinius, peizažinius, mišrius, sudėtinius.
Žemaitijoje nemažai senųjų dvarų parkų, kur auga vertingi egzotiniai medžiai (jie sudaro nemažą dalį vertingiausių Lietuvos introdukuotos dendrofloros genofondo dalį). Dendrologiniu požiūriu turtingiausi Palangos ir Degaičių parkai.
XIX a. sukurtiems parkams būdingas glaudus ryšys su vietos reljefu. Juose neišryškinta kompozicijos ašis. Alėjos vingiuotos, vandens telkiniai aptakių, natūralių formų, želdinių deriniai vaizdingi. Tokie parkai Žemaitijoje suklestėjo XIX a. pabaigoje (Palanga).
Iš Žemaitijos parkų, sukurtų iki XX a., bene žinomiausi yra šie: Belvederio (XIX a.), Biliūnų (VIII–XIX a.), Gargždų (XIX a.), Jurbarko (XIX a.), Kelmės (XVII a.), Kretingos (XVIII–XIX a.), Pagryžuvio (XIX a.), Palangos (XIX a. pab.), Plinkšių (XIX a.), Plungės (XVIII–XIX a.), Raudonės pilies (XVIII–XIX a.), Renavo (XIX a.), Rietavo (XIX a.), Švėkšnos (XIX a.), Vilkėno (XIX a.), Vytėnų (XVII–XIX a.).
XX a. pr. buvo įkurta keletas visuomeniniam naudojimui skirtų parkų, keli miestų parkai.
Sovietmečiu privatūs parkai buvo konfiskuoti ir perduoti kolūkiams, valstybiniams ūkiams, įvairioms valstybinėms įstaigoms ir organizacijoms. Nuo 1948 m. dalis šių parkų buvo tvarkomi kaip kultūros ir poilsio parkai.
Nuo XIX a. Lietuvoje buvo kuriami miestų parkai. Daug jų suformuota XX a. Šis procesas neaplenkė ir Žemaitijos, Klaipėdos krašto. Minėtu laikotarpiu padėti pagrindai Klaipėdos Atrakcionų ir Skulptūrų (Mažvydo) parkams, Mažeikių miesto parkui, Bartuvos upės vingyje išplėtotas Skuodo „Jaunimo“ parkas.
Nemažai parkų XX a. antroje pusėje Žemaitijoje pasodinta, suformuota privačiose sodybose ten gyvenusių žmonių iniciatyva. Vienas iš tokių yra itin didele medžių ir krūmų įvairovė stebinantis Izidoriaus Navidansko parkas (Skuodo r., Ylakių sen.), sovietmečiu vadintas Žemaitijos botanikos parku. Be jau minėtų XX a. sukurtų parkų, verti dėmesio ir šie: Kretingos naujasis (miesto), Priekulės vidurinės mokyklos, Raseinių, Šilutės „Žalgirio“, Vėžaičių, Gargždų naujasis, Klaipėdos atrakcionų parkas.
Didžioji dalis XX a. sukurtų parkų yra peizažiniai.
Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra daugiau sodintų, negu miškų zonose įkurtų parkų, daug jų suformuota senesniųjų vietoje.
Daug Žemaitijos parkų, ypač esančių senosiose nedidelėse dvarų sodybose, kuriose sovietmečiu buvo apgyvendintos šeimos, stipriai sunykę, apleisti.
Žemaitijos regione geriausiai tvarkomi Palangos, Plinkšių, Renavo, Kretingos, Švėkšnos, Rietavo, Plungės parkai.
Tekstą parengė Danutė Mukienė ir Laimutis Januškevičius