„Tai buvo 19 amžiaus galas, 1895 metai. Rusijoj (ir pavergtojoj Lietuvoj) tebeviešpatavo visavaldąs caras. Caras tuomet buvo ką tik užkopęs į sostą, kietajam despotui savo tėvui Aleksandrui III neseniai mirus, Nikalojus II, kuris tuomet dar nė sapnuote nesapnavo būsiąs paskutinis Rusų caras ir liūdnai žūsiąs nuo bolševikų kulkų su visa savo šeima. Dar tebeslėgė, ypač lietuvius, kieta priespauda. Maskolius, kiek įmanydamas, stengės padaryti mus rusais ir pravoslavais. Neleido turėti savų mokyklų. Vertė mokytis vien rusiškai. Kiečiausiai draudė lietuvišką spaudą, skaudžiai bausdamas už lietuvišką knygą ar laikraštį. Piktai persekiojo katalikų tikėjimą. Uždarė vienuolynus. Atiminėjo bažnyčias, paversdamas cerkvėmis. Neleido statyti naujų.
Bet negi uždrausi žmonėms gyventi? Tad gyvenome, kaip įmanydami. Ypač jaunimas, netgi pasidžiaugdami bei pasigrožėdami ta buitim, kur buvo mums lemta.
Pirmą kartą tėvas nuvežė mane į Palangą egzaminų į I klasę laikyti. Paskelbė man griežtai: išlaikysi – mokysies! Neišlaikysi – eisi kiaulių ganyti! – Gal ir ne visai tokiais žodžiais, tėtis pareiškė anuometinę žmonių nuomonę: neisi mokslų – ponu nebūsi. Ar tėtis tikrai manė išlaikyti savo nuosprendį? Kažin? Bet anuomet aš nė abejote neabejojau, kad jis padarys, ką sakęs.
Taigi, nors ir smalsiai geisdamas, tačiau būgštaudamas nuvykau su juo į Palangą 1895 metų birželio pradžioj, skaitant pagal senąjį arba Julijoninį kalendorių (įvestąjį Julijaus Cezaro Romos imperijoj), kuris dvylika dienų buvo atsilikęs 19-me amžiuj nuo Gregorinio kalendoriaus (įvestojo Vakarų Europoj popiežiaus Gregorijaus XIII 1582 m.).
Įvažiuojant į Palangą nuo Kretingos, miestas atrodė visai nepuošnus nei šaunus, kaip ir kiti žemaičių miesteliai. Jau iš tolėliau baltavo dviaukščiai progimnazijos rūmai, o pro aukštų medžių kuokštą-šventorių kukliai kyšojo senosios bažnyčios bonia.
Sustojome vienos ponios (bene Vaišvilienės) laikomame mokinių bute anapus Rąžės, kairėj nuo Klaipėdos gatvės. Kas buvo tie mokiniai – dabar nei pavardžių, nei veidų nebeatsimenu. Gana aiškiai prisimenu vien korepetitorių, ruošiantį kai kuriuos mokinius egzaminams iš rusų kalbos bei aritmetikos. Buvo tai rimtas civiliškai apsitaisęs vaikinas, išblyškusiu pailgu veidu. Jo pavardės negirdėjau ar neįsidėjau. Gyvenime daugiau nebeteko jo susitikti.
Mano tėvas jį paprašė patikrinti ir mano žiniją vienkart su kitais jo mokiniais. Pasirodė, jog Gargždų Černyšovas suteikęs mums daug daugiau mokslo, nei reikia stojant į pirmąją klasę. Taip nuramintas, tėvas mane nuvedė į egzaminus.
Progimnazijos rūmai niekuo man neužimponavo. Iš viršaus visai paprastučiai. Prie įeinamųjų durų – lyg prieangis po balkonu, kurį remia dvi dručkės kolonos. Viršuj balkono, prie sienos prikabintoj neplačioj lentoj, didokomis rusiškomis raidėmis užrašyta: „Polangenskaja Progimnazija”. Vadinas, čia turėsiu 4 metus mokytis, jei išlaikysiu egzaminus. ..
Įėjus pro duris – erdvus vestibiulis (drabužių kabykla). Dešinėj koridoriukas veda į platų bei šviesų koridorių iš gatvės pusės, o iš to koridoriaus kairėn įeinama į dvi dideles klases – pirmąją ir toliau antrąją. Antrajam aukšte toks pat koridorius ir tokios pat dvi klasės – trečioji bei ketvirtoji. Koridoriuose bei klasėse ant sienų iškabinėti žemėlapiai bei paveikslai iš botanikos, zoologijos, geografijos, istorijos. Klasėse suolai patogūs dviem mokiniams susėsti.
Kiek būsimųjų įžymių Lietuvos vyrų yra čia sėdėję, po tas patalpas vaikščioję, į tuos paveikslus žiūrėję!.. Anuomet apie tai nė nepagalvojau. O dabar, iš tokių tolybių erdvėj bei praeity regima, kokia brangi man ta Palangos progimnazija, garbinga, kukli senutė…
Betgi grįžkim prie egzaminų. Stojo į juos nemažas būrelis, bene dvidešimt su viršum, daugiausia antroji prirengiamoji klasė, kur veikė prie progimnazijos, šiųjų tarpe įžymiausiasis buvo Jonas Mikulskis, ano felčeriaus Mikulskio sūnus, pirmasis mokinys, su kuriuo man teko vėliau glaudžiai susibičiuliauti. Egzaminai neatrodė sunkūs, ir man pasisekė juos išlaikyti. Tuo mano likimas liko išspręstas: tėvas, patenkintas, ryžos mane leisti toliau mokytis. Bet tai bus tik po žolinės, o ligi tol dar turėsim grįžę pabūti savo Gargžduose. Tačiau, prieš grįžtant, tėvelis panoro dar man parodyti Palangos grožybes.
Senutė medinė bažnytėlė, iš viršaus labai panaši į mūsų gargždiškę, toli gražu nebuvo tokia nuo pasaulio atitolinta bei mistiškai idiliška, kaip mūsoji, kadangi iš visų pusių apsupta judraus miestelio, neatsistojusi ant kalvos viršum jo, neatsitvėrusi tokiu aukštu zomatu nei pasislėpusi ūksmingame šventoriuje, nei atsivėrusi iš savo aukščio į tokias nuostabias platybes, kaip ten – į Minijos slėnį, į žaliuojančius atkalnių alkus, į fmėlynus akiračius… Viduje atrodė labiau pasenus, lyg apdulkėjus, tamsesnė, ne tokia erdvi. Barokiniai altoriai mažiau grakštūs, -smulkmenom perdaug apsunkinti.
Iš bažnyčios ėjom senojo parko link muštinę žvirgždo gatve, lygia-dailia, su tokiais pat šaligatviais. Ne! tokių dalykų savo Gargžduose dar neturėjom.
štai Rąžė, nedidukė angis, besirąžuojanti per lygias pievas, apsigožusi krūmais, vietomis pasislėpusi po vešliais alksniais, užžėlusi lendrėmis, bežydinti geltonomis vandens lelijomis… Per ją – tiltas, medinis, nedidelis, senas. Tai – ne Gargždų tiltas per Miniją, ilgas (apie 120 žingsnių), aukštas, grakštus. Na, bet juk ir Minija – gražuolė princesė – tai ne Rąžė, šelmytė mergiotė.
Perėję per tiltą, pasukome į dešinę, į dar negrįstą gatvę (Tiškevičiaus prospektą), jūros link.
Pasinaudosiu šiuo žygiu papasakoti, kokia buvo mūsų mieloji Palanga prieš 65 metus. Čia mokiaus nuo 1895 rudens iki 1899 vasaros. Bet ir vėliau iš Liepojos gimnazijos atvažiuodavau čion vasaros atostogų praleisti, nes tėvelis lig 1903 vasaros čia laikė mokiniams butą; tad Palanga buvo man virtus lyg antra tėviškėle. Kokia gi buvo anais laikais ta mieloji?
Pirmiausia – jūra bei pajūris. O, ji buvo ir anuomet tokia pat amžinai kuždanti pasaką apie nežinomas tolybes, į kurias širdis amžinai veržias, o gal niekuomet nepasieks.
Kairėje niūksojo ramybėj toji pat Birutės koplyčia ant tos mums brangios kalvelės, senų senų pušų apvainikuotos. Liurdo grotos dar nebuvo: ją įkūrė grafas Tiškevičius pačioj 20 amžiaus pradžioj. Dešinėj, Liepojos linkui, buvo matyti apyplikė kalva – Naglio kalnas, arba, kaip ją kiti anuomet vadindavo, Olandų kepurė. O tarp tų dviejų galinių taškų plūduriavo, toli-toli išsikišęs į jūrą, garsusis tiltas. Jūs, jaunesnieji, tik jo galiuką beregėdavote, kai nueidavote ten vakarais pasisvajoti ar padainuoti. O 1895 metais tai tebebuvo dar tikras uosto „molas”, mažiausia pusę kilometro kyšįs jūroj, kad prie jo galėtų prieiti mažesnieji jūros laivai: mat, didelis magnatas senasis kretingiškis grafas Antanas Tiškevičius bandė sukurti šiokią-tokią industriją bei prekybą savo valdomuosiuose dideliuose žemaičių plotuose. Gal tas tiltas buvo ir ilgesnis, nei pusė kilometro, nes, kai juo eidavau, atrodydavo, jog ir galo jam nėra. Jis, mat, savo galvą ant sausžemio turėjo prie jūsų pažįstamos artimiausiosios nuo jo vilos, kuri anuomet buvo sandėlis atvežamoms ar išvežamoms prekėms. Eidami pasivaikščioti ant tilto, jūs kiekvieną kartą praeidavote pro tą vilą. Dabar ją nuo jūros skiria ilgokas kopų tarpas. Taip tatai per keliasdešimt metų vėjai pamažu užpūtė smėliu tilto galą iš abiejų pusių, taip jog jis atsirado bestovįs lyg ant kokio smėlynų iškyšulio ir pamažu liko nugriautas. Jei niekas juo nesirūpins, tai dar po kiek laiko jis visas atsiras betupįs ant žemės. Galit įsivaizduoti, kaip jausdavomės anuomet,, nuėję ligi tilto galo. Būdavome tikrai toli jūroj, ir krantas atrodė gana tolimas. Vėjui pakilus, pasidarydavo tikrai nejauku. O šiaipjau naktimis būdavo tikrai romantiška.
Nuo vieno vandens prie kito. Ta mieloji Rąžė, kaip ją palangiškiai ištaria – Roužė, kadangi ji kaip gyvačiukė rąžosi (palangišką! – roužoujas) per pievas, iki vargingai prasiskverbia pro smiltis į savo jūrą motinėlę. Prieš šešiasdešimt penkerius metus ji buvo dar gana vandeninga, beveik visai švari, labai žuvinga, tykiai tekanti upelė, kur būdavo galima ne vien pasigrožėti bei pasisvajoti, ne vien bet kur išsimaudyti, o ir gausiai pasimeškerioti, net tinklu pažvejoti. Mėgdavome daryti tokį bandymą: maudydavomės Rąžėj netoli įtako ir tuoj bėgdavome į jūrą – ir žinote, įdomus įspūdis: po upės vandens jūra atrodo tirštesnė, ir ne taip lengvai, rods, grimsti žmogus į dugną; iš jūros vėl puldavome į Rąžę ir, rodos, smengi kiaurai kaip švinas… Tos vargšės jos žiotys! nuolat ir nuolat jas smėlis užneša, ir upelei tenka raustis pro kitkur į jūros laisvę. Taip susidaro nedidukė delta. O upės vanduo, pro tas seklias vagas nebeįstengdamas laisvai plūst į jūrą, pasidaro per daug lėtas – ir visa upės srovė lyg sustoja. Nesuprantu, kodėl Nepriklausomoj Lietuvoj niekas nepasirūpindavo kiek prakrapštyti vargšei dūstančiai Rąželei gerklės? Upė galėjo ne vien pati susirgti, o ir ne vieną svečią apkrėsti.
Dabar apie tuos svečius prieš 65-60 metų. Vasaromis jų priplūsdavo devynios galybės iš plačių Rusijos sričių, daugiausia lenkų, o ir vienas-kitas lietuvis inteligentas. Svečių tarpe būdavo nemaža lenkų aristokratų, kadangi, galima sakyti, visos padoresnės vilos buvo pastatytos mūsų Lietuvos ponybės, ypač visokio plauko Tiškevičių, vyrų bei moterų, o ir kunigaikščių Oginskių. Buvo pasiturintiesiems svečiams apsistoti net dailus kurhauzas (ir nūn tebestovįs), o aplink jį gana mielas senasis parkas, kuriame vakarais grodavo koks orkestras: eilę metų ten ypač pasižymėjo Marijūpolio dragūnų orkestras, Michailovo puikiai išmankštintas bei sumaniai diriguojamas; o iš muzikantų ypačiai buvo pasižymėjęs panevėžietis Strolia su savo sidabriniu kornetu; jį lenkų ponybė pasikviesdavo kartais pagroti solo ar duetą kurhauzo salėj, pagražinti šokių pertraukoms. O tie šokiai būdavo tikrai šaunūs, nes ir ponios, ir jų paryžiniai kostiumai, ir jų šokių menas, ir Michailovo muzika buvo pirmosios rūšies: mes, palangiškiai proletariukai, būriais spiesdavomės aplink langus pasižiopsot į tuos dyvus, kas mums kažin kodėl nebūdavo draudžiama: gal ponams buvo malonu, kad prasčiokai jais gėris.
Bet juk ponai ne vien šokdavo; svarbiausiasis jų uždavinys Palangoj (bent atvirai prisipažįstamasis) buvo sveikatos įsigijimas ar sustiprinimas mielojoj jūroj motinėlėj. Tad jie priešpiečiais ir popiečiais eidavo pajūrin, daugiausia pėsčia, bet fanabernesnieji ar paliegesnieji važiuodavo „konke“ – gelžkeliuku, ištiestu nuo senojo parko iki jūros tilto, o garvežio vietoj bėgdavo toks riebuiliukas arkliukas, o vagonų vietoje buvo atviros platformos su sėdynėmis.
Kur gi nuvykusieji ar nuvykusiosios eidavo maudytis? Anais laikais bendrų maudyklių dar nebuvo – žmonės būtų be galo piktinęsi. Tad buvo paskirtos valandos atskirai vyrams, atskirai moterims.
Tai nelietė mūsų, proletarų nei žydelių. Kur maudydavos žydaitės, nežinau, o žydai maudydavos ten, kur mes kiti palangiškiai, – užu Rąžės, Naglio linkui, žinoma, ne bendrai su moterimis. Jei norėdavome maudytis ten, kur svečiai vasarotojai, reikdavo prisitaikyti prie skirtųjų valandų.
Vargšai tie žydai! caro laikais jiems Palangoj nebuvo leista vasarom net laisvai vaikščioti draug su kitas ponais kompelninkais kairėj nuo Rąžės, ką jau bekalbėt apie apsigyvenimą! Jie turėjo gyventi dešinėj nuo Rąžės, Liepojos link. šiaip ar taip, tuo būdu pietinė Palangos dalis išsilaikydavo švarutė. Man neteko anais laikais, pasibaigus maudymosi sezonui, matyti žydų, vaikščiojančių pajūry tarp tilto ir Birutės, juoba ant paties kalno, bet netgi nei pušynuose, kurie anuomet buvo labai platūs bei sodrūs, nes dar palyginti maža tebuvo Palanga pasistūmėjus Birutės link, – tad mes vaikėzai dar turėjome neaprėžtos vietos iki pat Vokiečių ribos klaidžioti po šilą bei grybauti. O tų grybų, grybų kiek būta! Ir kompelninkai mielai ten vaikščiodavo (jei nebuvo per daug išponėję), grybaudavo bei uogaudavo, betgi ne tiek ponios, kiek jų vaikų auklės su vaikučiais ar net su vežimukais.
Kiek vėliau susidarė puiki galimybė naudotis pasivaikščiojimams nuostabiu Felikso Tiškevičiaus parku.“
Fragmentas iš Mykolo Vaitkaus knygos „Su Minija į Baltiją“ („Amžiaus galas Palangoj“, Su Minija į Baltiją, Londonas : Nida, 1962, p. 72–81)
Nuotraukoje – pirmieji Palangos grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių namai Palangoje XIX a. pabaigoje. Paulinos Mongirdaities piešinys