Platelių grafas Augustas( Šuazelis Marija Gabriel Florjan August hr. Choiseul de Gouffier) buvo kilęs iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV ministro hercogo Šuazelio jaunosios eilės giminės. Prieš prancūzų revoliuciją jis tarnavo karaliaus Liudviko XVI valdžios atstovybėje Turkijoje . Į Rusiją atsikėlė kaip emigrantas 1793 metais – prancūzų revoliucijos laikotarpiu. Rusijos carienė Jekaterina II jį paskyrė Peterburgo Viešosios bibliotekos vedėju. Bibliotekoje dirbo ne per geriausiai.[1] Iš carienės Jekaterinos II gavo teisę įsigyti nekilnojamojo turto Rusijos teritorijoje, neprarandant Prancūzijos pilietybės ir tuo pačiu įgyjant visas Rusijos didikų teises.
Rusijos caras Povilas I (valdė 1796–1801). 1797 m. rugpjūčio 10 d. Augustui Šuazeliui padovanojo Platelių valstybinį dvarą, valsčių su žmonėmis (157 činšininkais ir 958 lažininkais) ir žemesniuoju teismu. 1801 m. birželio 26 d. caras Aleksandras I diplomu patvirtino Augustui Šuazeliui caro Povilo I dovanojimą (Dobra Ploteli jau su 1966 dūšiomis (gyventojais).
Augustas Šuazelis plačiai gyveno, praskolino dvarą. Už skolą Masiliauskienei 17-ai metų perdavė valdyti Platelių dvarą ir valsčių.
Augusto sūnus Oktavijus grafas Šuazelis (de Choisseul-Guffier) buvo Prancūzijos peras. Jis 1818 m. vedė Rokiškio grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę, gimusią 1790 m. Jos tėvas buvo Rokiškio dvaro šeimininkas grafas Ignacas Tyzenhauzas, o motina Pšezdzieskytė. Sofijos Tyzenhauzaitės ir Oktavijaus Šuazelio jungtuvės įvyko 1818 m. vasario mėn. 3 d. Rokiškio bažnyčioje.[2]
Tyzenhauzaitė parašė 5 memorialinio pobūdžio veikalus, tarp jų ir „Barbora Radvilaitė“, „Halina Oginska“ (turinys iš Karolio XII laikų, veiksmas vyksta Plateliuose, aprašyta nemažai žemaičių papročių). Rašė prancūzų kalba.[3] Iš lenkų kalbos į prancūzų kalbą išvertė knygutę „Pajauta“.
Sofuija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė buvo dosni savo Platelių dvaro žmonėms. Jei eigulys pagaudavo miško vagį ir jei kaltininkas suskubdavo ateiti jos paprašyti dovanoti už prasižengimą iki bausmės skyrimo, visados ji kaltę dovanodavo ir vaitas to žmogaus nebenubausdavo. Ji į darbą atėjusių lažininkų vaikus apdovanojo drabužėliais, maistu. S. Tyzenhauzaitė mirė 1878 m. Prancūzijoje. Pamaldos už mirusiąją vyko ir Plateliuose. Apie grafienės mirtį sužinojusios Platelių neturtingos motery verkė, gailėjosi jo, sakydamos, kad „grafienė buvo mūsų motina“.[4]
Oktavijus Šuazelis buvo rusų caro rūmų raktininkas, linksmo būdo, dosnus, vaišingas, „baliaunas“ žmogus, mėgo „pasistatyti“ save. Jis turėjo simpatiją – gražią grafaitę Potockaitę, kuri tapo jo pirmąja žmona.
Oktavijui Šuazeliui atvažiavus į Bebrungėnų kaimą, už tai, kad jį, lipantį iš karietos, kas nors palaikydavo už parankės, duodavo po kelis muštinius pinigus.[5]
Kaip jau minėta, Oktavijaus tėvas Masiliauskienei (J. Bražinskas) 17-ai metų už skolas buvo užstatęs Platelių dvarą, kurį nuomininkai buvo užgrobę, be vilties atgauti. Nuomininkai kiek tik galėdami daugiau norėjo iš valsčiaus, dvaro gauti pajamų. Jie dvaro turtus švaistė, didelius miško plotus iškirto (tame plote buvo galima pastatyti 3 kartus didesnį miestą kaip Salantai). Dvaro nuomininkai valsčiaus žmones prievarta kaip samdinius, kaip galvijus, be atodairos varydavo į darbą (bjauriu oru kelių tiesti), apkrovė dideliais mokesčiais ir naujai išgalvotomis prievolėmis. Oktavijaus Šuazelio tėvas dėjo visas pastangas, kad problemų neliktų, valstiečių beviltiškas gyvenimas pagerėtų, bet nieko nepajėgė pakeisti. Tada Platelių dvarą valdė antras nuomininkas – pikteiva. Jis per trumpą valdymo laiką suspėjo apie save palikti liūdnus atsiminimus, buvo prisidėjęs prie nekaltų žmonių pražudymo. Iš Jono Bražinskio tėvo pasakojimų žinome, kad nuomininkai už nesumokėtus mokesčius valstiečių inventorių iš varžytinių pardavinėdavo. Kai varžytinių metu valstietė pradėdavo verkti, dvaro varžytinių įgaliotinis pasakydavęs: „Viskas yra dvaro, tavo yra tik skrandis ir dantys“.[6]
Tai sužinome iš 1828 m. Oktavijaus Šuazelio prakalbos į valstiečius, kurią jis pasakė atgavęs Platelių dvarą. Tada Šuazelis pateikė Platelių valsčiaus gyventojams deklaraciją, kurioje paskelbė dvariškių ir valstiečių teises ir pareigas.[7]
Joninių šventė
Oktavijui, atgavus Platelių dvarą valstiečių materialinis gyvenimas pagerėjo. Grafas Oktavijus kasmet su dvariškiais ir valstiečiais šventė Jonines prie Platelių ežero tiesia linija į Pilės salą. Pilės saloje buvo vasarnamis, gražus namelis, kurį grafas mėgo lankyti. Joninių išvakarėse susirinkdavo daugybė žiūrovų. Užkurdavo laužą, prasidėdavo įdomi programa, grodavo dūdų orkestras, būdavo dainuojama, šokama, žaidimus žaisdavo. Ant rato pastatydavo daug žvakių, uždegdavo jas ir paleisdavo nuo ežero kranto į Pilę. 12 (24) valandą nakties dvariškiai miške po įsmeigtu paparčiu paslėpdavo gerą kišeninį vyrišką laikrodį, prie jo uždegdavo mažą žiburėlį. Tada visi susirinkusieji Joninių dalyviai eidavo ieškoti vieną kartą metuose pražydusio paparčio žiedo. Valstietis, kuris rasdavo „žydintį papartį“ (laikrodį) jį sau paimdavo. Koks buvo džiaugsmas, kokios dalyvių ovacijos tada būdavo![8]
Derliaus šventė
Platelių grafas Oktavijus Šuazlis kasmet ankstyvč rudenį, kol dar nešalta, nelyja, surengdavo savo valsčiaus valstiečiams derliaus šventę. Dvaras padarydavo degtinės, kelias statines alaus, giros, paskersdavo kelis paršus, jaučius, iškepdavo duonos, kvietinio pyrago, išvirdavo bulvių šutinį. Į šventę susirinkdavoo grafai, dvariškiai, valstiečiai. Grafas susirinkusiuosius pasveikino, padėkodavo už metų darbą.
Prasidėjus vaišėms grodavo orkestras, dainininkai dainuodavo, jaunimas šokdavo kaimiškus ratelius. Prie vaišėmis apkrautų stalų šventės dalyviai gerdavo, valgydavo kiek kas norėdavo. Kai vieni pasivaišindavo, už stalo sėsdavo kiti. Alų, girą gėrė kas tik norėjo prieš valgant ir pavalgius.[9]
Po vaišių vykdavo sportininkų programa. Nugalėtojai būdavo apdovanojami prizais, kuriuos skirdavo grafas. Juos gaudavo bėgikai ir kiti varžybose dalyvavę žmonės.
Per bėgimo varžybas ant tiesaus kelio, kad žiūrovai gerai matytų varžymų eigą ir dalyvius, tam tikrame atstume išdėstydavo vasarinių batų porą, ant virvutės suvertų 50–80 barankų (riestainių) virtinę, aulinių batų. Sporto programos vadovas surikiuodavo bėgikus į eilę. Kiekvienas bėgikas įlipdavo į atskirą maišą ir jį ties pažastimis užsirišdavo.Kai bėgikai būdavo pasiruošę bėgti, tada sporto vadovas duodavo ženklą pradėti bėgti kartu. Žiūrovai su didžiausiu įdomumu stebėdavo, kas pirmasis pribėgs laimės prizą. Kartą visus tris paminėtus prizus laimėjo valstietis Užčynas, gyvenęs Beržoro bažnytkaimyje. Jis buvo vikrus, greitas ir geras komediantas. Pakyliuose visus prizus surinkdavo, nes jam lygaus nebuvo. Grafas už komedijų rodymą pokyliuose Užčyną nuo lažo į dvarą atleido.[10]
Vienoje derliaus šventėje prie barankų, kartu su Užčynu pribėgo Jono Bražinsko tėvas Pranas, bet Užčynas kiek pastūmė Bražinską ir pats pagrėbė barankas.[11]
Kita rungtis buvo slinkimas į kartį. Paimdavo ilgą, glotnią kartį, nuobliuodavo ją taip, kad būtų rankos plaštaka apkabinimo storio, nulakuodavo ir jos viršūnėje pakabindavo kišeninį. vyrišką laikrodį. Pastatytą kartį įkasdavo į žemę, įtvirtindavo. Kas pirmas, rankomis kabindamasis pasiekdavo karties viršūnę, tas pasiimdavo prizą – viršūnėje buvusį laikrodį. Daug vikrių jaunuolių kabariodavosi į karties viršūnę, bet laikrodžio nepasiekdavo. Vasltietis Užčynas iš anksto, publikai nematant, pasisakinęs rankas, įsliuogė į karties viršūnę, pasiekė laikrodį ir jį pasiėmė. Žiūrovai džiaugėsi, plojo.[12]
Dar vienas sportinis žaidimas buvo „Paršo sulaikymas“. Šios rungties nugalėtojui grafas taip pat paskirdavo prizą – tai būdavo didelis nupenėtas paršas. Prie susirinkusiųjų žiūrovų atvarydavo iš tvarto minėtą paršą. Kas paršą už uodegos sulaikys (žemaitiškai – nulaikys), tam paršas teks. Daug stiprių vyrų po vieną griebdavo paršą už uodegos bet jo nepajėgdavo sulaikyti. Valstietis Užčynas su pasakintomis rankomis paršą už uodegos sulaikė ir gavo skirtą prizą – paršą.[13]
Pas Oktavijų Šuazelį Platelių dvare virėju tarnavo plateliškis Aleksandras Vaškys.[14]
Grafas Platelių dvaro Bebrungėnų kaime apgyvendino po vieną Kazono, Stankaus vaikiukąą ir dar tretį berniuką. Jie su grafo berniukais kartu žaisdavo, vaikščiodavo. Kai šie berniukai tapo pilnamečiais, grafas jiems suteikė laisvų valstiečių teises. Visi jie gavo ūkius, lažo už žemę nėjo. Jie galėjo laisvai iš vieno ūkio į kitą ūkį persikelti, išvažiuoti gyventi į kitą valsčių. Baudžiavą panaikinus, laisvieji ūkininkai buvo vadinami „valnaskaskiais“. Jiems nereikėjo už žemę mokėti valstybei išperkamojo mokesčio.[15]
Pas Oktavijų Šuazelį į Platelių dvarą buvo atvažiavęs ir gyveno ekskunigas Liudvikas Jucevičius. Jis rinko etnografinę, istorinę medžiagą apie Platelių vietoves ir ežerą. Grafas kartą su savo dvariškiais įsikalbėjęs apie L. Jucevičių pasakė, kad L. Jucevičius esąs kiaulė, kam metęs kunigystę.[16]
Grafaitis Aleksandras Šuazelis iš tėvo Oktavijus Šuazelio paveldėjo Platelių dvarą, Aleksandro sūnus Gabrielius Šuazelis – Papilės dvarą, o sūnus Liudvikas – Šalyno (Įšalyno) (Salantų vlsč.).
Aleksandras vedė Telšių apylinkės dvarininkaitę Sofiją Čapskaitę (Čapską). Jis pagal savo būdą buvo didžiausias kontrastas tėvui. Aleksandras jaunesnysis buvo taupus, blaivus, nemėgo didelių pramogų, išmokėjo tėvo skolas. Nemėgo jis kelti ir didelių balių ir nereikalingų didelių išlaidų. Į balius ne per daugiausiai jis kitus kviesdavo ir pats nelabai mėgo svetur važiuoti.[17]
Aleksandras užaugino 2 sūnus: Bogdaną, Liudviką ir dukterį Mariją. Vaikus mokė namuose. Prancūzes aukles ir mokytojas samdė. Jos vaikus išmokė prancūzų, lenkų, rusų kalbų. Namuose vaikai praėjo visą gimnazijos kursą. Paskutinė mokytoja buvo Rutkauska, kurią grafas nukaršino. Kai ji mirė, palaidojo Platelių bažnyčios šventoriuje. Dėkingas grafas ant jos kapo pastatė akmens paminklą.[18]
Grafai turėjo Platelių ir Beržoro bažnyčiose ant zakristijos suolus, kuriuose sėdėdavo ir aukštieji dvaro tarnautojai. Jei grafui reikėjo sekmadienį išvažiuoti, jis prieš išvažiuodamas eidavo pirmųjų Mišių išklausyti.[19]
Grafas mokėjo žemaitiškai šnekėti. Su tais, kurie mokėjo lenkiškai, jis šnekėdavo lenkiškai, o su darbininkais, valstiečiais – žemaitiškai.[20]
Aleksandras nebuvo didelis medžioklės mėgėjas. Jis su kitais dvarininkais neruošė medžioklių. Su savo dvariškiais išvažiuodavo pamedžioti.[21]
Grafas buvo didelis miškų mylėtojas: saugojo, globojo, augino ir nekirto miško. Dvaro reikalams, tarnautojams kurui, statybai, remontui leisdavo nusikirsti tik medžius be galūnių, gendančius, sausuolius, išvartas ir nudžiūvusiomis galūnėmis egles, pušis ir kitus medžius. Kartą grafas Aleksandras su savo laučiuoju (girininku) išjojo į Plokštinės mišką. Jame pamatė bekrypstančią eglaitę. Įsakė laučiajam atvežti baslį (žemaitiškai – mėitą), įsmeigti (įdurti) į žemę ir prie jo pririšti eglaitę. Jis medį labiau už gyvulį globojo. Sakydavo: „Gyvulį galima per kelis metus užauginti, o medį reikia auginti visą amžių“. Šateikių grafas Plateris storą pušį lygindavo su jautuku: sakydavo „jautuką 2 metus auginsi, o pušis auga visą amžių“.[22]
Grafas Aleksandras dvaro didesnėms statyboms savo miško nekirsdavo. Jis iš kitų dvarų miško medžiagą pirkdavo. 1891 m. nulūžo didžioji dvaro Bebrungo malūno ašis. Jono Bražinsko tėvas Pranciškus važiavo į Paminįjo mišką nupirkti ąžuolą. Malūną nuomavo žydelis Maušas.[23]
Dvaro medelynas
Platelių dvaro medelyne buvo įvairiausių vaismedžių. Medelynui tvarkyti dvaras samdė sodininką ir kelis bernus. Vaismedžius iš medelyno jaunuolyno žmonės veždavosi į kelis valsčius. Medelyno tarnautojai nemokamai išmokė žmones vaismedžius skiepyti į akis. Ūkininkai prisiaugino gražių sodų ir įprato sodybų medžius sodinti. Iš miškų, pievų, laukų nešdavo prie namų laukinius vaismedžius, juos skiepydavo. Kas norėjo, skiepijo vaismedžius ir pievose.[24]
Grafas Aleksandras Šuazelis domėjosi Platelių apylinkės praeitimi rinko archeologinius eksponatus, krovė į muziejėlį , kuris kaizerinės Vokietijos okupacijos metais dingo.[25]
Grafas buvo labai geras dvaro tvarkytojas. 1850 m. jis pastatė svirną ir kitų ūkinių pastatų, senus pastatus remontavo. Labai tvarkingas buvo dvaro parkas, visa sodyba. Jis buvo geras savo dvariškiams, kaimiečiams ir apylinkių gyventojams. Leisdavo varguomenei be mokesčio dvaro ežeruose, upėse meškerioti, žiemą su blizgėmis žuvį, vėžius sau gaudyti, miškuose grybauti, uogauti, riešutauti, kurui šakas rinkti.[26]
Dvariškiai
1890 m. dvaro girininkas (liaučas) buvo bajoras mokytas vyras Zdanovičius. Jis dalyvavo 1863 metų sukilime, mūšyje prie Dabikinės. To mūšio metu buvo sumuštas caro kariuomenės būrys. Zdanovičiui nedavė valdiškos tarnybos. Jis buvo pareigingas, kuklus, teisingas, geras tarnautojas. Eiguliams pats grafas algas išmokėdavo, atėjusiųjų pasiimti algos, paklausdavo, ko jiems trūksta, ko reikia.[27]
Dvaro virėjas (kukorius) buvo plateliškis Aleksandras Vaškys. Grafai, važiuodami žiemoti į Prancūziją, veždavosi ir savo virėją Vaškį. Kai virėjas A. Vaškys paseno, grafas jam dovanojo ūkį Žvirblaičių kaime (Plungės vlsč.). Čia Vaškys ir apsigyveno. Kai dvare buvo laukiama atvykstant daugiau svečių, grafas siųsdavo savo dvariškį į Žvirblaičius parvežti pensininką A. Vaškį, kad šis virtuvėje padėtų darbus nudirbti.[28]
Grafas A. Šuazelis turėjo dvare ir durininką, kuris grafams laukines duris atidarydavo ir uždarydavo. Buvo įprasta durų neuždarinėti. Kai jis nuvažiuodavo pas kitus žmones, eidamas į kambarį palikdavo neuždarytas duris.
XIX a. pabaigoje grafas turėjo savo dvare gydytoją. Platelių miestelyje buvo felčeris Bružas. Jis iš kariuomenės parėjęs pradėjo žmones ir gyvulius gydyti. Begydydamas gerai įsipraktikavo (neblogai gydydavo ligonius).[29]
Gražus buvo dvaro žirgynas. Jo arklininkas buvo Sabaliauskas (dvaras jį samdydavo). Plateliškiai galėjo kumeles vesti prie dvaro eržilų, todėl Platelių valsčiaus valstiečiai prisiaugino gerų (gražių) arklių.[30]
1892 m. Platelių dvare tarnavo urėdo bajoras Urbanovičius. Jis buvo vedęs Bukantės dvarelio Andriejauskio seserį. Urbonavičius buvo geras žmogus ir dvaro tarnautojas. Jis gyveno kukliai. Kai mirė jo vaikas, karstelį Platelių bažnyčioje padėjo ne ant kontafalio, bet pasitenkino staliuku.[31]
Dvarą valdant Liudvikui ir Marijai Šuazeliams, Dvaro ūkvedys Filipavičius buvo geras žemdirbystės ir ūkio specialistas, mokytas, taktiškas, draugiškas su žmonėmis. Jis kumečiams kas mėnesį išduodavo ordinariją, tarnautojams algas išmokėdavo. Padieniams darbininkams po darbo vakare išmokėdavo dienos uždarbį. Laumalenkų kaime už Beržoro bažnytkaimio turėjo gerą ūkį.
Miškų žvalgas (liaučasis), buvo miškų žinovas, mokytas žmogus – Spiridavičius. Diplomuotas teisininkas advokatas Pankevičius vedė, gynė bylas teismuose.[32]
Transportas
Grafas Aleksandras Šuazelis laikydavo 4 rūšių: žemės ūkiui, tarnautojams, su reikalais važiuojant ir paradinius (stalninius). Grafų vežikas (kučeris) turėjo sau padėjėją arkliams prižiūrėti, šerti. Dviejų raitelių arkliai (žirgai) priklausė prie stalninių arklių. Kai grafas toliau kur važiuodavo į karietą pakinkydavo 4 stalninius arklius. Važiuojant du raiteliai pirma karietos jodavo. Vieną kartą grafui važiuojant raiteliai nejojo. Arkliai pasibaidė, vežikas jų nebegalėjo sulaikyti, arkliai apvertė karietą su grafu. Grafo koja aukštai lūžo. Gydytojai išgydė, bet koja paliko kiek trumpesnė. Grafas amžiaus pabaigoje kiek šlubavo. Po dvaro valdas jis važinėjo poriniame vežime (brikoje).
Vieną pavasarį sniegui leidžiant grafas išvažiavo į Kauną žemės keliu. Vežikas grįžo vienas tiesiai per Platakų ežerą ledu. Viduryje ežero ledas įlūžo. Vienas arklys visai nuskendo, o antrą arklį ištraukė. Už arklius vežikui nereikėjo atlyginti. Stalniniai arkliai buvo neseni, gražūs, riebi (daili). Žiemą į roges (razvaliną) kinkė tik 2 arklius.[33]
Imbarės palivarkas
Platelių dvaro Imbarės palivarkas buvo Imbarės kaime (Salantų vlsč.) šalia Imbarės piliakalnio, 4 km nuo Salantų, kairiajame Salanto upės krante. 1585–1749 m. Imbarė buvo Platelių valsčiaus vaitystė. Imbarės palivarko buvo derlingos dirvos, o ypač geros pievos. Iš Imbarės į Platelių dvarą kasmet parveždavo 100 porinių vežimų gero šieno, nes Platelių dvaras mažai pievų turėjo, o ir šios buvo blogos.[34]
Imbarės palivarko administratorius buvo Bukantės dvarelio Andriejauskio sūnus, jau vedęs. Jis buvo sumanus, geras Imbarės palivarko administratorius, sąžiningas, kuklus, vaišingas žmogus, artimai bendravo su Platelių grafu Aleksandru Šuazeliu. Iš Platelių dvaro atvažiavusius vyrus pavalgydindavo, duodavo kur pernakvoti, o arklius šienu ir avižomis pašerdavo. Jis išmokėdavo tarnautojams, darbininkams algas, darydavo užpirkimus, pardavimus. Grafams išvažiavus žiemoti į Prancūziją, Andriejauskis palikdavo Imbarės palivarko valdytoju. Be to Andriejauskis važinėdavo daug kur tvarkydamas įvairius Platelių dvaro reikalus. Mirus tėvui Bukantės Andriejauskiui, jo sūnus atsisakė Imbarėje tarnauti, išvažiavo gyventi į gimtinę Bukantę.[35]
Grafas Aleksandras pirkdavo iš žmonių nuskurusius ūkelius, plėtė Platelių miestelį. Su plateliškiu Kazonu padarė mainus. Kazonas išsikėlė į dvaro ūkį Bebrungėnų kaime (Platelių vlsč.). Ten buvo didelis ūkis, bet pelkėtas. Kazonas, o vėliau Serapinas tą ūkį nusausino, įrengė gerų pievų, dirvų. Turtingai jie gyveno.[36]
1885 m. Aleksandras Šuazelis iš Lukausko nupirko nuskurusį ūkį Plateliuose (Žemaičių Kalvarijos gatvėje). Pastatė naujus trobesius. 1890 m. ūkyje jau buvo 25 ha dirbamos žemės. Be to ūkio gyventojas galėjo naudotis miestelio bendromis ganyklomis. 1890 m. minėtą ūkį pradėjo nuomoti bežemis bajoras Karolis Prialgauskis, kuris Platelių paštą veždavo. Metinė ūkio nuoma buvo 100 caro rublių, 4 rubliai žemės mokesčio, 3 kubinius metrus (ašis) malkų į dvarą parvežė, iš Plokštinės miško, tiesiu keliu per Platelių ežerą užšalus; ir 2 kartu savo arkliais važiavo į Imbarės palivarką po vežimą šieno parvežti. Pusę piniginės nuomos metų pradžioje reikėjo įmokėti, o likusią piniginę nuomą – metų pabaigoje. Nuomininkas smulkų namų remontą pats pasidarė.
Grafas nieko nebuvo į teismą padavęs už nuomos nesumokėjimą, nebuvo ir iš ūkio išvaręs. Kam trūko pinigų nuomai, galėjo atsiskaityti važiuodamas į pastotes. Nuomininkas galėjo pragyventi. 1892 metais Aleksandras Šuazelis mirė grafas. Jo žmona Sofija Čapskaitės-de Šuazel Gufjė pakėlė nuomos už ūkius kainą.[37]
1896 metais Platelių dvaro grafienės Sofijos Čapskaitės de Šuazel-Gufjė sodininkas Kontrimas apsodino medžiais abi kelio, vedančio iš Platelių dvaro į Beržoro bažnytkaimį, puses.
1911 metais grafienė Šuazelienė nupirko išsimokėtinai Vilniaus žemės banko licituojamą grafo Ledukauskio Ginteliškės dvarą.[38]
Po Pirmojo pasaulinio karo grafai Šuazeliai suremontavo rūmus ir kitus dvaro pastatus.
Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu Grafai Šuazeliai gyveno Prancūzijoje. Karo pabaigoje grafienė Sofija Čapskaitė de Šuazel-Gufjė Prancūzijoje mirė. Ten ji ir palaidota.
Po Aleksandro Šuazelio mirties vyriausias jo sūnus grafas Bogdanas Šuazelis paveldėjo Papilės dvarą. Jis vedė bajoraitę žmoną, kuri labai gerai valdė dvarą. Užaugino vienturtę dukterį Ireną, kuri ištekėjo už Prancūzijos aviacijos kapitono grafo de Vitkol. Mirė grafas Bogdanas Šuazelis prieš Antrąjį pasaulinį Tėvynės karą. Dvarą valdė jo žmona. Po kelių metų, 1939-aisiais, Bogdano Šuazelio palaikai buvo pervežti į Platelių bažnyčios šventoriaus rūsį ir palaidoti šalia jo sesers grafaitės Marijos Šuazel.[39]
Po motinos mirties ir pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui grafai Liudvikas ir Marija Šuazeliai grįžo į Lietuvą, paveldėjo Platelių, Gintališkės dvarus, Imbarės palivarką, pavienius malūnus ir ūkius. Liudvikas ir Marija gyveno kartu. Liudvikas nebuvo vedęs, o Marija nebuvo ištekėjusi. Grafas Liudvikas Šuazelis turėjo daug sumanymų: Plokštinėje miške auginti, bet Lietuvos žemės reforma tai daryti sutrukdė; šalia dvaro, link Beržaro bažnytkaimio, yra Sibirijos raistas, kurį Liudvikas Šuazelis nupirko iš ūkininko Razmo ir norėjo paversti kultūrine pieva, bet sumanymo neįvykdė, nes nepastatė vėjinį malūnėlį vandeniui išpumpuoti. Turėjo ir daugiau sumanymų, bet ne visi yra užfiksuoti. Liudvikas nusipirko taksi, mėgino pats vairuoti, bet nepasisekė. Jis nemėgo balių, prabangos, neturėjo draugų. Bažnyčią sekmadieniais lankė, meldėsi, bet kunigai jį nelabai gerbė. Su vietos gyventojais nedraugavo, bet jų neskriaudė. Su mokančiais prancūziškai, šnekėdavo šia kalba, mokėjo lenkiškai, vokiškai, o su valstybės tarnautojais, kaimiečiais valstiečiais kalbėdavo žemaitiškai. Jis savo būdu buvo didelė priešingybė tėvui. Jis ir su panomis nemėgdavo flirtuoti. Apylinkių gyventojams leisdavo savo miškuose uogauti, grybauti, riešutauti, vandenyse meškerioti, blizginėti, vėžauti. Nepersekiojo ir medžiotojų, nes jis pats nebuvo medžiotojas. Daugiausiai laisvą laiką leisdavo namuose su seserimi. Dvaro ūkio reikalais rūpinosi sesuo Marija. Ji gerai dvaro ūkį vedė, pasirūpino, kad būtų suremontuoti dvaro rūmus, gerai prižiūrėjo ir kitus dvaro pastatus. Turėjo gerus ūkvedžius.
Pasitaikė valstiečių, kurie, pasinaudoję senaties įstatymo teise Platelių dvaro miško pakraščius pasisavindavo. Numatytus miško planus tiesia linija įsmeigdavo lygiai į žemę senus baslių galus, o po kurio laiko užtaškuodavo laikiną tvorą. Miško eigulys, pamatęs naują aptvarą, pranešdavo dvarui. Dvaras miško ieškovą paduodavo į teismą. Miško ieškovas atsivesdavo į teismą kelis senukus ir jie paliudydavo, kad yra matę ieškovo tėvą valdant dvaro ginčijamą mišką. Kadangi teisėjai buvo lietuviai, jie palaikydavo lietuvius. Teismas, pasinaudojęs senaties įstatymo teise, priteisdavo valstiečiui dvaro ginčijamą miško plotą. Pavyzdžiui, valstietis Jankauskas, gyvenęs Plokščių kaime (Platelių vlsč.) iš Plokštinės miško (Platelių dvaro) prsiiteisė 20 ha miško.[40]
Platelių grafams su miškais, ežerais, dirbama žeme, atskirais ūkiais priklausė 3927,56 ha. žemės, tarp jų 2000 ha miško.[41]
Grafas Liudvikas Šuazelis mielai sutiko „apkarpyti“ miško pakraščius, kurie siekė kaimus, o žemę atidavė kaimams.[42]
Lietuvos Žemės reformos metu Šuazeliai nenukentėjo, nes jie buvo Prancūzijos kartu ir Lietuvos piliečiai. Nuo 1920 metų miškai buvo valstybės priežiūroje.
Šuazeliai galėjo parduoti atskirus ūkius, vandens malūnus, miško nustatytą normą iškirsti, bet gautus pinigus negalėjo į užsienį išvežti, o turėjo panaudoti dvaro reikalams. Grafai Marija ir Liudvikas Šuazeliai tėvų palikimą pasidalijo pusiau. Juodu buvo turtingiausi dvarininkai Lietuvoje. Laikėsi tėvų papročių. Dvaro tarnautojui išėjus į pensiją, jam padovanodavo didelį ūkį, o ūkvedžio Filipavičiaus žmonai iš anksto padovanojo Ginteliškės dvaro centrą, miškų žvalgui (liaučiui) Spiridavičiui padovanojo didelį ūkį Žvirblaičių kaime, Plungės valsčiuje, advokatui Pankevičiui – kažkokiame mieste namus. Šuazeliai ir kitus ilgamečius tarnautojus apdovanodavo ūkiais. 1939 metais mirus seseriai Marijai, Platelių parapijos bažnyčiai Liudvikas Šuazelis paaukavo 10 tūkstančių litų – taip jis atsidėkojo bažnyčiai už gautą leidimą įsirengti bažnyčios šventoriuje rūsį, kuriame palaidojo savo seserį Mariją ir savo vyriausiąjį brolį Bogdaną. XX a. viduryje tas rūsys buvo labai apleistas.
Grafas Liudvikas Šuazelis XX a. ketvirtame dešimtmetyje liko vienintelis Platelių dvaro šeimininkas ir ir stambiausias dvarininkas Lietuvoje. Liudvikas Šuazelis už 1,5 milijono litų pardavė Lietuvos valstybei visą Plokštinės mišką. Šis miškas buvo didžiausias Platelių dvaro ploto dalis. Už gautų pinigų dalį nusipirko Lapieno gražų, didelį, mūrinį namą Kaune.[43]
1940 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvos Vyriausybė nacionalizavo banke buvusius grafo Liudviko Šuazelio pinigus, Platelių dvarą su pastatais, gyvu ir negyvu inventoriumi, įsteigė Platelių tarybinį ūkį. Grafas Liudvikas Šuazelis, su savimi pasiėmęs tik portfelį, e per Šveicariją traukiniu išvažiavo į Prancūziją.
1943 metų žiemą 5 val. ryto užsidegė Platelių tarybinio ūkio (buvusio Platelių dvaro) mediniai rūmai. Pastatas sudegė iki pamatų.
Salyno dvaras
Platelių grafo Aleksandro Šuazelio giminaitis paveldėjo tėvo Salyno (Įšalyno) dvarą, buvusį Salantų valsčiuje (Kretingos apskr.). Grafas Šuazelis negyveno Šalyno dvare. Jis gyveno Vilniuje. A. Šuazelio giminaitis buvo išlaidus, netaupus, praleido, prašvilpė, pardavė Šalyno dvarą Lietuvos vokiečiui Šteinui, kuris šį dvarą` pralošė kortomis, o pats nusišovė. Dvarą nupirko Petrauskas.[44]
Panaudota medžiaga:
1945 m. gruodžio 24 d. papasakojo Karolis Prialgauskis, gimęs 1865 metais Platelių dvaro tarnautojo šeimoje. Jo tėvas buvo bajorų kilmės, šiek tiek mokytas, aukšto ūgio, turėjo storus ūsus. Dvare kalbėdavoo su Šuazeliais lenkiškai, buvo pramokęs kalbėti ir prancūziškai. Mirė Plateliuose. Palaidotas Beržoro kapinėse. Jo sūnus Karolis buvo raštingas žmogus. Suaugęs aptarnavo Platelių paštą. Laiškus nuveždavo į Plungės paštą, o laikraščius, laiškus parveždavo iš Plungės pašto į Platelius. Vėliau nuomavo dvaro ūkelį Platelių miestelyje ir valdė Platelių paštą. Būdamas 27 metų amžiaus vedė Urbonaitę, gyvenusią Žemaičių Kalvarijoje. Pasogos gavo 6 ha žemės. Tada išvažiavo iš Platelių į Žemaičių Kalvariją. Papasakojo
- 1937 m. liepos 9 d. Bebrungėnuose papasakojo Jonas Bražinskas, Pranciškaus sūnus. Jis buvo gimęs 1886 metais Babrungėnų k. (Platelių vlsč., 40 ha ūkininko šeimoje). Baigęs Platelių pradžios mokyklą, pasimokęs privačiai, „daraktoriavo“ kaime. Skaitė lietuvišką, lotynišką, rusišką spaudą ir daug. Suprato šiek tiek vokiškai, lotyniškai. Domėjosi istorija ir daug skaitė istorinio turinio knygų. Turėjo gerą atmintį. Mėgo pasakoti apie Lietuvos praeities įvykius. Artimai bendravo su Platelių dvaro, klebonijos tarnautojais, valdininkais, pavyzdingais ūkininkais ir besimokančia žemaičių jaunuomene.
Jonas Bražinskas apie grafą Oktavijų Šuazelį yra skaitęs: „Būdas Lietuvos dvarininkų“ Kurien Wilenski 1812 r. ir žurnale Dzienik Wilenskij priede“.
- Bražinskas daug ko yra girdėjęs iš senų žmonių apie Platelių grafus Šuazelius.
Naudota literatūra:
1.Tygodnik III ustowany 1880 r., Nr. 240, p. 70. Buvo saugomas Vilniuje Knygų rūmuose.
2.Brenšteinas Mykolas, Bibljoteka Uniwersitete Wilnia do roku 1832, Wilno, 1925.
Išnašos:
[1] Brenšteinas Mykolas, Bibljoteka Universyteta w Wilnia do roku 1832, Wilno, 1925.
[2] Rokiškio bažnyčios Jungtuvių metrika.
[3] Tygodnik Iliustrawany, 1880 r., nr. 240, p. 70 (buvco saugoma Rūmuose Vilniuje).
[4] Marijona Zubavičienė. Beržoras, 1936 m.
[5] Jonas Bražinskas.
[6] Jonas Bražinskas.
[7] Drugi exystniace na maistkach J. W. W. Szwazelow – 1815–1828 m.
[8] Tas pats.
[9] Jonas Bražinskas.
[10] Jonas Bražinskas.
[11] Tas pats.
[12] Tas pats.
[13] Tas pats.
[14] Tas pats.
[15] Jonas Bražinskas.
[16] Tas pats.
[17] Tas pats.
[18] Karolis Prielgauskas.
[19] Karolis Prielgauskas.
[20] Karolis Prialgauskas.
[21] Tas pats.
[22] Tas pats.
[23] Jonas Bražinskas.
[24] Jonas Bražinskas.
[25] Tas pats.
[26] Tas pats.
[27] Karolis Prialgauskas.
[28] Karolis Prialgauskas.
[29] Tas pats.
[30] Tas pats.
[31] Tas pats.
[32] Jonas Bražinskis.
[33] Tas pats.
[34] Tas pats.
[35] Karolis Prialgauskas, trumpai, bendrai 29 -35.
[36] Tas pats.
[37] Tas pats.
[38] Jonas Bražinskas.
[39] Tas pats.
[40] Tas pats.
[41] 1927 metų Platelių valsčiaus ir Platelių girininkijos statistika.
[42] Tas pats.
[43] Jonas Bražinskas.
[44] Jonas Bražinskas.
1982 m. lapkričio 30 d. Šarnelėje tekstą parengė Juozas Mickevičius. Tekstas koreguotas