Rašytoja ir dailininkė Gabrielė Giunterytė Puzinienė (lenkų kalba – Gabrjela Puzynina z Güntherów) gimė1815 m. vokiečių kilmės aristokratų Adomo ir Aleksandros Giunterių, kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) indigenatą (pilietybę) gavo XVII a. vid., šeimoje.
Didžiausios Giunterių valdos buvo istorinėje Lietuvoje, teritorijoje, kuri dabar priklauso Baltarusijai. Vaikystėje ir jaunystėje Gabrielė daugiausiai laiko praleido Dabraulėnuose. Ištekėjusi gyveno Ardilavoje.
1818 m., kai Gabrielei buvo treji metukai, jos tėvai nusipirko Dabraulėnų dvarą, buvusį tarp Švenčionių ir Smurgainių, rekonstravo, išpuošė jį, pasodino didžiulį parką. Šį dvarą Gabrielė labai mėgo, čia gyvendama ji pradėjo kurti.
Būsimąją menininkę formavo kūrybai palanki aplinka, kuri ją supo tiek namuose, tiek Vilniuje, kur kartu su šeima dažniausiai praleisdavo žiemos mėnesius. Gabrielė ir abi jos seserys buvo gabios muzikai, dailei, literatūrai ir šiuos jų talentus, kaip tada buvo įprasta aristokratų šeimose, ugdė geriausi mokytojai.
Tuo tarpu ano meto Lietuvoje buvo laikomasi nuostatos, kad moteris laimingiausia tada, kai apie ją niekas nežino ir nieko nekalba. Taigi, jei tau likimas lėmė gimti moterimi, talentas, kurį gavai ateidama į šį pasaulį, įgūdžiai, įgyti per pamokas ir studijas, mokantis iš geriausių menininkų, – tam, kad džiugintum save, artimuosius, kad būtum šeimos švenčių pažiba ir tinkamai pasirengtum šeimyniniam gyvenimui. Kitokio pobūdžio viešas sugebėjimų demonstravimas – ne moters misija.
Istorinės Lietuvos kultūrinio gyvenimo tyrinėtoja Anelė Butkuvienė publikacijoje „Prarastojo Edeno takais“ (Šeimininkė, 2001 m. gegužės 16 d., nr. 20 (478) pažymi, kad Gabrielės tėvas „Adomas garsėjo kaip aistringas kolekcionierius, meno mylėtojas. Jo dailės rinkinyje buvo beveik šimtas Simono Čechavičiaus darbų, nemažai Žano Pjero Norbleno, Pranciškaus Smuglevičiaus, Jono Rustemo drobių. Rūmuose eksponuota puiki ginklų kolekcija, salonus puošė antikvariniai baldai. Šeimininkas pagrįstai didžiavosi savo albumais-knygomis, vadinamosiomis silva rerum (retenybių mišku). […]“ Gabrielės mama buvo kilusi iš Tyzenhauzų giminės. Jos brolis Konstantinas – garsus mokslininkas ornitologas, sesuo Sofija Viktorija – rašytoja. Tyzenhauzai giminiavosi su garsiausiomis Lietuvos aristokratų giminėmis – Radvilomis, Kosakovskiais, Pšezdzeckiais.“ Jaunystėje Gabrielės mama tapybos mokėsi Varšuvoje. Čia jos mokytojai buvo Ž. P. Norblenas, Aleksandras Ortovskis, Z. Vogelis. Kai Tyzenhauzai gyvendavo Vilniuje, Aleksandrą ir jos seserį – būsimąją rašytoją Sofiją Viktoriją Tyzenhauzaitę de Šuazel-Gufjė – tapybos mokė Jonas Rustemas.
Gabrielė Giunterytėnuo vaikystės buvo labai moksli. Skaityti pradėjo penkerių. Jos mokytojai – iškilūs menininkai: pianistas Žanas Renjė, dailininkai Jonas Rustemas ir Kazimieras Bachmatavičius. Jaunoji Gabrielė dažnai bendraudavo su senatoriene Marija de Neri Oginskiene ir jos dukromis, dėde Konstantinu Tyzenhauzu, Vaitkuškio Kosakauskiais, profesoriumi Andriumi Sniadeckiu, dailininku Jonu Dameliu. Vėliau, kai mergina pradėjo kurti, ėmė bičiuliautis su literatais Antanu Edvardu Odynecu, Adomo Mickevičiaus draugu Tomu Zanu ir Ignotu Chodzka, kuris yra Gabrielės kaip rašytojos krikštatėvis. Būtent jis 1828 m. iš Gabrielės tėvų pėšte išplešė sutikimą Varšuvoje ėjusiame laikraštyje pirmą kartą paskelbti pluoštelį dukters eilėraščių.
Gabrielė rašė lenkiškai. Pirmoji jos kūrybos knygelė – religinio turinio eilėraščių rinktinė „W imię Bože!“ („Dievo vardu“) buvo išleista 1843 m., o 1859 m. išėjo papildytas ir pataisytas šio leidinio variantas. Antroji Gabrielės knyga – proginių eilėraščių rinkinys „Dalej w úwiat! („Toliau į pasaulį“) dienos šviesą išvydo 1845 m.; 1859 m. pasirodė antrasis jos leidimas. Tais metais Gabrielė jau rašė ne tik eilėraščius, bet ir apsakymus, apysakas, dramas, komedijas. 1847 m. ji išleido „Dzieci litewskie, ich sùówka, odpowiedzi, spostrzeýenia“ („Lietuvių vaikai, jų žodeliai, atsakymai, pastebėjimai“); antrą kartą ši knyga, jau papildyta ir pataisyta, išspausdinta 1856 m.
1847 m. rašytoja susipažino su savo būsimuoju vyru Tadu Puzina (lenkų kalba – Tadeusz Puzyna), kilusiu iš istorinėje Lietuvoje garsios kunigaikščių Puzinų giminės. Tadas Puzina Gabrielei iš karto padarė didelį įspūdį. Deja, jis tuo metu jau buvo susižiedavęs su kita moterimi – Antanina Čiudovskyte, tad vedė ją. Antanina po vestuvių greitai mirė, o Tadas Puzina netrukus po to pasipiršo Gabrielei. Jie susituokė 1851 m. Iš savo tėvo Gabrielė kraičio gavo Nestoniškių dvarą, kurį labai mėgo. Čia ji su vyru pasistatė nedidelius medinius rūmus, čia parašė ir dalį savo kūrinių.
Pagrindinis dvaras, kuriame ji gyveno su vyru, buvo Tado Puzinos tėvonija Ardilavoje (dabartinė Baltarusijos teritorija), – iš viso Gabrielė čia praleido 18 metų. Šiame dvare dažnai lankydavosi ir Gabrielės seni bičiuliai: Ignotas Chodzka, Vladislovas Sirokomlė, Henrikas Vieniavskis, Stanislovas Moniuška, daugelis kitų iškilių ano meto kultūros ir visuomenės veikėjų.
Gyvendama su vyru, Gabrielė toliau domėjosi literatūra ir kūrė. 1856 m. ji išleido 2 tomų rinkinį „Pisma wierszem i prozą“ („Raštai eilėmis ir proza“). Vėliau pasirodė dar kelios jos knygos: 1857 m. – „Maùe a prawdziwe opowiadania“ („Trumpi, bet tikri pasakojimai“), 1861 m. – scenos vaizdeliai „Teatr amatorski“ („Mėgėjų teatras“), 1869 m. – „Jadwiga, dramat historyczny w pięcu aktach“ („Jadvyga, penkių veiksmų istorinėdrama“); antrasis leidimas – 1886 m., o 1881 m. knyga išleista kroatų kalba, 1869 m. – drama „Hrabinia się nudzi“ („Grafienė nuobodžiauja“).
Gabrielės Giunterytės Puzinienės kūrybą visuomenė ir literatūros kritikai priimdavo palankiai. Lietuvoje tuo metu buvo labai populiarūs Gabrielės dramos kūriniai. Jos pjeses statydavo Vaitkuškyje (Kosakovskių dvaras) veikęs teatras, Vilniaus miesto viešojo teatro grupė. Vilniečiai gerai žinojo Gabrielės sukurtas pjeses „XVIII a. filosofo duktė“, „Ar graži, ar turtinga“, „Musulmonas Lietuvoje“ ir keletą kitų.
Vienu metu ji buvo sumaniusi pradėti leisti moterims skirtą laikraštį „Teka Litwinek“ („Lietuvaičių užrašai“).
Didžiausias ir svarbiausias Gabrielės Giunterytės Puzinienės gyvenimo kūrinys – didelės apimties dienoraštis „Moja pamięč“ („Mano atmintis“). Autorė jį rašėLietuvai sunkiu laikotarpiu – 1861–1866 metais. Šiam darbui ji buvo pasisamdžiusi pagalbininkę – sekretorę, kuriai ir diktuodavo atsiminimus. Tuo metu Gabrielė naudojosi ne tik savo pačios nuo vaikystės rašytu dienoraščiu, bet ir turtingu tėvo archyvu. Ji metraštininko kruopštumu ir tikslumu aprašinėjo XIX a. pirmosios pusės Vilniaus aukštuomenės ir Lietuvos dvarų bei savo šeimos, artimųjų gyvenimą. Dienoraštis buvo dviejų dalių ir apėmė1815–1867 metų laikotarpį: I dalis – 1815–1849 m., II dalis – 1850–1866 m. Kai knyga buvo užbaigta, neatsirado leidėjo, kuris imtųsi ją visą išleisti. XIX a. pab. – XX a. pr. įvairiuose leidiniuose buvo paskelbta nemažai šio dienoraščio fragmentų. 1913 m. buvo norima Gabrielės Giunterytės dienoraštį išleisti „Atsiminimų bibliotekos“ knygų serijoje, tačiau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, leidykla, puoselėjusi tokius planus, nutraukė savo veiklą ir dienoraštis liko neišspausdintas. Iš dalies šis sumanymas buvo įgyvendintas Vilniuje – 1928 m. J. Zavadskio spaustuvėje dalis Gabrielės Giunterytės Puzinienės prisiminimų buvo išspausdinta pavadinimu „W Wilnie i w dworach litewskich“ („Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“; 1988 m. Krokuvoje išėjo antrasis šios knygos leidimas. Antrąją jos knygos (dienoraščio) „Moja pamięč“ („Mano atmintis“) dalį J. Zavadskio spaustuvė planavo išleisti vėliau, tačiau tai nebuvo padaryta.
Adomas Čartkovskis ir Henrikas Mošcickis, 1928 m. rengdami G. Giunterytės Puzinienės dienoraštį „Moja pamięč“ spaudai, gerokai sumažino jo apimtį – buvo atsisakyta autorės ir jos šeimos smulkmeniškų kasdieninių darbų ir užsiėmimų aprašymų, mažai informatyvių tekstų.
Į knygą įtraukta tik tai, kas, leidėjų nuomone, atspindėjo XIX a. pirmosios pusės Vilniaus ir Lietuvos dvarų gyvenimą, to meto politinius ir kultūrinius įvykius. Knygoje pasakojimas pradedamas autorės gimimo metais – 1815 m. ir baigiamas 1843 m. Leidėjai parengė ir į knygą įtraukė pavardžių rodyklę, svarbių asmenų ir įvykių, minimų knygoje, komentarus (jie, kiek patrumpinti ir patikslinti, spausdinami ir šiame leidinyje).
Lietuviškai ši prisiminimų knyga išleista 2005 m. (išleido regionų kultūrinių iniciatyvų centras, tekstą į lietuvių kalbą išvertė Irena Aleksaitė. Pakartotinai ši knyga išleista 2018 metais.
Butkuvienė minėtoje publikacijoje „Prarastojo Edeno takais“ rašo, kad „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ yra vertingiausia Gabrielės Giunterytės Puzinienės „ (…) literatūrinio palikimo dalis. Skaitant atsiveria tapybiška Lietuvos bajorijos ir Vilniaus gyvenimo panorama, atsiskleidžia tipažų, charakterių įvairovė, gyvenimo būdas. Tai viena iš nedaugelio tokio pobūdžio knygų, leidžiančių savo autentiškumu pajusti tikrą devynioliktojo šimtmečio dvasią, alsavimą.“
Gabrielė Giunterytė Puzinienė, kaip ir jos mama Aleksandra Tyzenhauzaitė Giunterienė, Lietuvos ir Lenkijos kultūros visuomenei neblogai žinoma ir kaip dailininkė. Apie Gabrielę rašoma 1991 m. Varšuvos nacionalinio muziejaus išleistame parodos kataloge „Artystki polskie“ („Lenkijos dailininkės“), p. 292.
Lietuvoje Gabrielės Giunterytės dailės kūrinius yra tyrinėjusi Jolanta Širkaitė („XIX a. – XX a. pradžios Lietuvos dailininkės“, Menotyra, 1999 m., nr. 4 (17), p. 39).
Giunteriai turėjo turtingą savo šeimos archyvą. Žinoma, kad daug Aleksandros Giunterienės ir jos dukterų piešinių buvo vadinamajame „Dabraulėnų albume“, tačiau jis sudegė Varšuvoje per 1944 m. sukilimą kartu su kitais Pšezdzeckių rinkiniais. Šio gaisro liepsnos pasiglemžė ir Gabrielės dienoraščio rankraščius – taip žlugo viltis, kad kada nors bus išleista antroji jų dalis.
Dalį Aleksandros Giunterienės ir jos dukterų piešinių Kazimieras Bachmatavičius panaudojo kurdamas litografijų ciklą „Dabraulėnų suvenyras“. Keliolika tokių iliustracijų publikuojama ir šioje knygoje.
Gabrielė gerai piešė ir tapė akvarele – Dabraulėnų apylinkių peizažus, dvaro buities scenas, portretines kompozicijas. Įmantrybių nesiekdavo, kūrinėliams parinkdavo paprastus siužetus.
Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomas Gabrielės Giunterytės Puzinienės akvarele spalvintas piešinys „Jaunoji našlė“. 1832–1833 m. sukurtoje akvarelėje menininkė pavaizdavo save pačią ir seseris bei Liuciją Vavržecką Varšuvoje, stovinčias Mokronovskių rūmų balkone.
Mirė Gabrielė Giunterytė Puzinienė 1869 m. rugpjūčio 16 d. Įpėdinių nepaliko. Palaidojo ją Andrilavos bažnyčios, kurios statybą finansavo jos uošviai, požemiuose, Puzinų šeimos kapavietėje. Kai rusų valdžios įsakymu šią bažnyčią uždarė, buvo sunaikinta ir Puzinų kapavietė. Bažnyčia sunyko. Ardilavos dvaras sudegė. Liko atminimas ir Gabrielės kūriniai.
Nuotraukoje – Gabrielė Giunterytė Puzinienė. Iliustracija iš RKIC archyvo