Dailininkė (tapytoja, raižytoja, piešėja) . Gimė 1885 m. vasario 16 d. Estijoje, Tartu mieste tuo metu gyvenusio Vilniaus gydytojo Tadeušo Dembovskio ir krokuvietės Matildos Grosse šeimoje. Kurį laiką yra gyvenusi ir dirbusi Tytuvėnuose (Kelmės rajonas).
Dailės mokėsi privačiai pas tapytoją Eleną Römerytę ir Vilniaus piešimo mokykloje. Apie 1900 m. studijavo Krokuvoje ir Miunchene pas Simoną Hollosy ir Karlą Rotą, 1904-1905 m. – Paryžiuje pas Žaką Emilį Blanšą ir Luką-Olivjė Mersoną. 1905 m. rudenį-1906 m. pavasarį ir vasarą Krokuvoje, Baraneckio muziejuje, lankė Juzefo Sedleckio kursus. 1911 m. ištekėjusi už dvarininko, ekonomisto ir visuomenės veikėjo Eugenijaus Romerio, apsigyveno Tytuvėnų dvare. 1941 m. birželį kartu su vyru buvo ištremta į Komijos ATSR. Syktyvkaro žaislų fabrike dirbo dažytoja. 1942 m. spalį gavo leidimą persikelti į Kuibyševą. Čia palaidojusi vyrą, 1943 m. gegužę kartu su Lenkijos ambasada evakavosi į Teheraną. 1944-1947 m. praleidusi Kaire, išvyko į Angliją. 1950 m. rugpjūtį apsigyveno Kanadoje, iš pradžių Sent Adelėje, vėliau Monrealyje. 1955 m. persikėlė į Vašingtoną, 1963 m. grįžo į Monrealį, kur ir mirė 1972 m.. Buvo Amerikos meno lygos (American Arts League) narė. Tapė aliejumi, akvarele, piešė pieštuku ir pastele, sukūrė nemažai grafikos darbų. Sofijos Romerienės kūrybai būdingas realizmas, raiškus piešinys, lengvas modeliuojantis potėpis, vaiskus, dažniausiai šaltų tonų koloritas. 3-4 dešimtmečiais sukūrė keletą portretų, kurių stilistika primena neoklasicistinę Liudomiro Slendzinskio tapybą. Aliejinėje ir pastelinėje tapyboje vyrauja portretai. Sukūrė žymių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto mokslo ir visuomenės veikėjų, literatų, šeimos narių portretų, natiurmortų. Akvarelinei tapybai būdingas skaidrus potėpis, šviesus koloritas. Pokario metais tapė daugiausia užsakyminius portretus, laisvalaikiu – spalvingus arabų tipus, Kairo vaizdus, rūmų interjerus Egipte, šeimos narių ir draugų portretus, nedidelio formato peizažus ir natiurmortus. Grafinėje kūryboje dirbo vario raižinio, sausosios adatos ir akvatintos technika. Estampuose ir piešiniuose vaizdavo Tytuvėnų ir aplinkinių vietovių gamtos motyvus, architektūrinius miestų ir miestelių peizažus, portretus, buities scenas. Yra surengusi nemažai personalinių parodų, jos kūriniai eksponuoti parodose Kaune, Vilniuje, Rygoje, Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Kaire, Londone, Montrealyje, Vašingtone, Niujorke. Parengė dr. Jolanta Širkaitė. Literatūra: Sofijos Dembovskytės Römerienės parodos katalogas ir dalinis paveikslų sąrašas. – Warszawa (Vilnius, Varšuvos nacionalinis muziejus – Kauno Čiurlionio muziejus, 1991); Jolanta Širkaitė, „Dailininkė Sofija Romerienė“ (Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005).
Dailės mokėsi privačiai pas tapytoją Eleną Römerytę ir Vilniaus piešimo mokykloje. Apie 1900 m. studijavo Krokuvoje ir Miunchene pas Simoną Hollosy ir Karlą Rotą, 1904-1905 m. – Paryžiuje pas Žaką Emilį Blanšą ir Luką-Olivjė Mersoną. 1905 m. rudenį-1906 m. pavasarį ir vasarą Krokuvoje, Baraneckio muziejuje, lankė Juzefo Sedleckio kursus. 1911 m. ištekėjusi už dvarininko, ekonomisto ir visuomenės veikėjo Eugenijaus Romerio, apsigyveno Tytuvėnų dvare. 1941 m. birželį kartu su vyru buvo ištremta į Komijos ATSR. Syktyvkaro žaislų fabrike dirbo dažytoja. 1942 m. spalį gavo leidimą persikelti į Kuibyševą. Čia palaidojusi vyrą, 1943 m. gegužę kartu su Lenkijos ambasada evakavosi į Teheraną. 1944-1947 m. praleidusi Kaire, išvyko į Angliją. 1950 m. rugpjūtį apsigyveno Kanadoje, iš pradžių Sent Adelėje, vėliau Monrealyje. 1955 m. persikėlė į Vašingtoną, 1963 m. grįžo į Monrealį, kur ir mirė 1972 m.. Buvo Amerikos meno lygos (American Arts League) narė. Tapė aliejumi, akvarele, piešė pieštuku ir pastele, sukūrė nemažai grafikos darbų. Sofijos Romerienės kūrybai būdingas realizmas, raiškus piešinys, lengvas modeliuojantis potėpis, vaiskus, dažniausiai šaltų tonų koloritas. 3-4 dešimtmečiais sukūrė keletą portretų, kurių stilistika primena neoklasicistinę Liudomiro Slendzinskio tapybą. Aliejinėje ir pastelinėje tapyboje vyrauja portretai. Sukūrė žymių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto mokslo ir visuomenės veikėjų, literatų, šeimos narių portretų, natiurmortų. Akvarelinei tapybai būdingas skaidrus potėpis, šviesus koloritas. Pokario metais tapė daugiausia užsakyminius portretus, laisvalaikiu – spalvingus arabų tipus, Kairo vaizdus, rūmų interjerus Egipte, šeimos narių ir draugų portretus, nedidelio formato peizažus ir natiurmortus. Grafinėje kūryboje dirbo vario raižinio, sausosios adatos ir akvatintos technika. Estampuose ir piešiniuose vaizdavo Tytuvėnų ir aplinkinių vietovių gamtos motyvus, architektūrinius miestų ir miestelių peizažus, portretus, buities scenas. Yra surengusi nemažai personalinių parodų, jos kūriniai eksponuoti parodose Kaune, Vilniuje, Rygoje, Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Kaire, Londone, Montrealyje, Vašingtone, Niujorke. Parengė dr. Jolanta Širkaitė. Literatūra: Sofijos Dembovskytės Römerienės parodos katalogas ir dalinis paveikslų sąrašas. – Warszawa (Vilnius, Varšuvos nacionalinis muziejus – Kauno Čiurlionio muziejus, 1991); Jolanta Širkaitė, „Dailininkė Sofija Romerienė“ (Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005).
„Neretai savo piešinius dailininkė perkeldavo į vario plokštes. Stengėsi prisiminti viską, ko išmoko iš grafikės Zofjos Stankiewicz, o kai, sykį lankydamasi Vilniuje, prasitarė apie tai Boleslovui Balzukevičiui, jis, tuomet labai įnikęs į raižymą, irgi negailėjo Sofijai praktinių patarimų. Taip atsirado daugelis vario raižinių, kuriuose užfiksuoti įdomesni Kauno pastatai, senamiesčio kampeliai, Vilniaus gatvelės ir bažnyčios, buitinės scenos, kai kurie portretai. (…)
Sofija priklausė Varšuvos grafikų draugijai ir eksponuodavo estampus jos kilnojamose parodose.“
Literatūra:
Širkaitė J., Dailininkė Sofija Romerienė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 102– 103.