Liudvikas Povilonis (1910–1990) – kunigas, vienuolis marijonas, teologijas, pedagogas, spaudos darbuotojas, 1973–1979 m. – Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus augziliaras, 1979–1988 m. – Kauno arkivyskupijos apaštališkasis administratorius (sykiu – ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinis administratorius).
L. Povilonis gimė 1910 m. rugpjūčio 25 d. Šilagalių kaime (Šimonių, dabar Inkūnų parapija, Anykščių r.). Jo tėvai buvo ūkininkai, pamaldūs katalikai Antanas Povilonis (1869–1935) ir Anelė Mazurevičiūtė Povilonienė. Sesuo – Anelė Povilonytė-Sabaliauskienė (1913–1999), brolis – Matas Povilonis (1921–1944), tėvo brolis – verslininkas, visuomenininkas Juozapas Pavilonis (1873–1961).
Iš pradžių mokėsi Panevėžyje, čia įsijungė į pavasarininkų veiklą. Norėjo gilinti žinias aukštojoje mokykloje, bet tam tada neturėjo lėšų. Būdamas aštuoniolikos metų amžiaus nutarė tapti vienuoliu ir 1928 m liepos 14 d. Marijampolėje įstojo į tėvų marijonų vienuoliją. Čia jis 1932 m. rugpjūčio 15 d. davė amžinuosius įžadus. 1928–1930 m. studijavo Marijampolės mokytojų seminarijoje, 1930–1934 m. – teologiją, bažnytinę teisę ir matematiką,– Kauno kunigų seminarijoje ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir čia įsigijo bažnytinės teisės licenciato laipsnį.
Į kunigus buvo įšventintas 1934 m. birželio 29 d. Kauno arkikatedroje (įšventino vyskupas Juozapas Skvireckas).
1931–1940 m. jis redagavo vaikų laikraštuką „Šaltinėlis“. Papildomai 1934–1939 m. Marijampolės marijonų vienuolyno marijonų spaudos administratoriumi ir mokytojavo Marijampolės marijonų gimnazijoje, 1939 m. buvo ir marijonų gimnazijos antrasis kapelionas – dėstė tikybą, lietuvių kalbą ir istoriją.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, persikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių, buvo Vilniaus mergaičių gimnazijos matematikos mokytojas ir šios gimnazijos direktorius. 1945 m., kadangi nesutiko moksleiviams uždrausti kalbėti maldą prieš pamokas ir po pamokų, jį atleido iš pareigų gimnazijoje.
1945–1948 m. L. Povilonis buvo Panevėžio Švč. Trejybės (marijonų) bažnyčios rektorius. Sovietų valdžiai marijonus 1948–1949 m. išsklaidžius, 1948–1954 m. jis dirbo Rukų (Pagėgių savivaldybė) parapijos klebonu, ten išgarsėjo gražiais pamokslais.
1954–1960 m. dirbo Klaipėdoje, rūpinosi uostamiesčio Švč. Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba. Kai statybos jau buvo užbaigtos, sovietų valdžia L. Povilonį 1961 m. sausio 28 d. suėmė ir apkaltino nelegaliu statybinių medžiagų gavimu bei sukčiavimu. 1962 m. sausio 26 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismas jį nuteisė aštuoneriems metams priverčiamųjų darbų. Kalėjo Pravieniškių (Kaišiadorių r.) sustiprinto režimo lageryje. Pablogėjus sveikatai, jį amnestavo ir 1965 m. išleido į laisvę.
Kai sveikata pagerėjo ir sustiprėjo, 1969 m. pradėjo dirbti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (Žvėryno) bažnyčioje.
1969 m. lapkričio 7 d. L. Povilonis paskirtas tituliniu Arkavikos (Arcavica) vyskupu ir Telšių vyskupu augziliaru, ordinaro Petro Maželio padėjėju. 1969 m. gruodžio 21 d. Vilkaviškio vyskupas Juozas Matulaitis-Labukas kartu su Rygos vyskupu Julijanu Vivodu ir Telšių apaštaliniu administratoriumi Juozapu Pletkumi konsekravo L. Povilonį tituliniu Arkavikos vyskupu.
Popiežiaus 1973 m. liepos 7 d. paskirtas, 1973–1979 m. buvo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo J. Matulaičio-Labuko koadjutorius su paveldėjimo teise. 1979 m. vyskupui mirus, gegužės 28 d. L. Povilonis perėmė abiejų vyskupijų administravimą ir tapo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku, šias pareigas ėjo 1979–1988 m.
L. Povilonis dalyvavo vyskupų konsekracijos iškilmėse kaip pagrindinis konsekratorius. Jis 1982 m. liepos 25 d. konsekravo Telšių apaštalinį administratorių vyskupą Antaną Vaičių, 1984 m. gruodžio 2 d. – Kauno ir Vilkaviškio vyskupą augziliarą Juozą Preikšą ir 1986 m. gruodžio 7 d. – Vilkaviškio vyskupą augziliarą Vladislovą Michelevičių.
1982 m. gegužės 20 d. pasirašė Romos Mišiolo lietuviškojo vertimo aprobatą, prisidėjo prie to, kad nuo 1986 m. visos apeigos Lietuvos bažnyčiose vyksta lietuvių kalba.
Dirbdamas vyskupu, jis sukaupė didelę teologinės literatūros biblioteką, jai pasisiųsdavo leidinių iš įvairių užsienio šalių. Jam mirus, knygas paveldėjo Vilniaus universitetas.
Vyskupo L. Povilonio dėka buvo išsaugotas nuo išvežimo Vilniaus arkikatedroje rastas lobis. Lankydamasis Vatikane, jis kelis kartus davė interviu Vatikano radijui, rizikuodamas užsitraukti sovietų valdžios nemalonę ir būti nušalintas. Jo diplomatinių sugebėjimų dėka į savo parapiją po 24 metų tremties grįžo vyskupas Vincentas Sladkevičius, Lietuvai buvo paskirti trys nauji vyskupai.
1984 m. lapkričio 16 d. L. Poviloniui buvo suteiktas titulinio Arkavikos arkivyskupo titulas. Kai sveikata susilpnėjo, 1988 m. balandžio 27 d. buvo patenkintas jo prašymas atleisti jį iš einamų pareigų.
Liudvikas Povilonis MIC mirė 1990 m. rugpjūčio 9 d. Kaune. Jį palaidojo Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo prokatedros šventoriuje šalia kitų kunigų.
NAUDOTA LITERATŪRA:
- „Liudvikas Povilonis“, Pasaulio anykštėnų bendrija. Anykštėnų biografijų žinynas: https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=287.
- „Liudvikas Povilonis“, Kauno arkivyskupija: https://kaunoarkivyskupija.lt/arkiv-povilonis/.
- „Liudvikas Povilonis“, Vilkipedija. Laisvoji enciklopedija: https://lt.wikipedia.org/wiki/Liudvikas_Povilonis.