Pliateris Jurgis – istorikas, bibliografas, lietuvių kalbos ir raštijos tyrėjas.Gimė 1810.07 Gedminaičiuose (prie Švėkšnos, Šilutės r.). Mirė 1836.11.05 Raseiniuose, palaidotas Švėkšnoje. 1828 m. baigė Vilniaus universitetą. Bendravo su Dionizu Poška, Simonu Daukantu, Simonu Stanevičiumi, Liudviku Rėza. 1830–1831 m. Karaliaučiuje susipažino su Peterio Boleno, Johano Severino Faterio ir kitų darbais apie lietuvių ir prūsų kalbas, ieškojo bibliotekose lietuvių knygų ir jas aprašinėjo. 1831 m. parašė studiją apie Samuelio Boguslavo Chilinskio Biblijos vertimą („Trumpa žinia apie tą išdavimą lietuviškos Biblijos Londone“). Rygoje savo lėšomis išleido S. Stanevičiaus parengtas lietuvių liaudies dainų melodijas („Pažymės žemaitiškos gaidos“, 1833 m.). Nebaigtame darbe „Lietuvių kalbos literatūros istorijos medžiaga“ (lenkiškai) aprašė daugiau kaip 200 lietuviškų ir lituanistinių knygų, pirmą kartą panaudojo žinias iš Rėzos, Gotfrydo, Ostermejerio, Teodoro Lepnerio, Kajetono Nezabitauskio-Zabičio darbų, Upsalos universiteto bibliotekos katalogo, pateikė žinių apie autorius, knygų spausdinimo istoriją ir mokslo įstaigas, kuriose buvo dėstoma lietuvių kalba. Įrodinėjo lietuvių
kalbos giminingumą su sanskritu, graikų ir lotynų kalbomis. Rūpinosi v alstiečių švietimu, steigė lietuvių mokyklas.
IŠSAMIAU:
Jurrgis Pliateris
„Trečias lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos mėgėjas buvo grafas Jurgis Plioteris, Raseinių apskrities maršalka. Šis vyras ir jaunuolis, tik baigęs vaiko metus, nepaprastai pamėgęs lietuvių kalbą ir lietuvių tautos istoriją, surinko žymų šios srities veikalų skaičių savo bibliotekon, bet gyvenimo trumpumas neleido jam nuveikti, kiek galėjo ir troško.“
Iš Simono Stanevičiaus laiško Teodorui Narbutui apie „Piliečius, pasižymėjusius Lietuvos istorijos ir lietuvių literatūros pamėgimu“
„(…) dar sunkiau yra aprašyti veikalus lietuvių tautos, kurioje nėra nei knyginyčios įsteigtos, nei surinktų dokumentų, kurie tuo tarpu kas dieną įvairiais progumais gaišta. Amžiną atilsį dūšelei Raseinių marčelgos jo mylistos Jurgio Plioterio, jis buvo pradėjęs rankioti knygas ir dokumentus, lietuvių tautai (kraštui) priderančius (…).
Iš Simono Daukanto 1850 m. parašytos „Pratarmės“ „Pasakojimui apie veikalus lietuvių tautos senovėje“
Jurgis Pliateris – vienas iš žymiausių XIX a. Lietuvos istorijos, kalbos ir kultūros tyrinėtojų, kurio darbai dažnai vardijami kartu su Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, Dionizo Poškos, Jurgio Pabrėžos nuopelnais Lietuvos kultūrai ir švietimui.
Gimė J. Pliateris 1810 m. liepos mėn. prie Švėkšnos, Gedminaičių dvare. Jo motina – kunigaikštytė Karolina Giedraitytė. Jurgis turėjo tris brolius: Steponą, Pranciškų ir Kazimierą.
J. Pliateris iš pradžių mokėsi namuose, vėliau kartu su broliu Kazimieru – Kražių gimnazijoje. Lietuviškai kalbėti išmoko dar vaikystėje. Kražiuose antroje klasėje jo korepetitoriumi tapo Simonas Stanevičius, kuris tuo laiku mokėsi priešpaskutinėje Karžių gimnazijos klasėje kartu su J. Pliaterio broliu. Kražių gimnaziją J. Pliateris baigė 1821 m., o 1825 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti literatūrą ir laisvuosius menus. Čia jis buvo vienas iš aktyviausių bajoriško žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvių. Kaip nurodo V. Žukas 1989 m. išleistoje knygoje „Lietuvių knygotyros bruožai“, besimokydamas Vilniaus universitete, jau antrame kurse (1826-1827 m.) J. Pliateris ėmėsi rašyti mokslinį darbą apie 1660-1662 m. Londone išspausdintą S. B. Chilinskio į lietuvių kalbą išverstą Bibliją (šis darbas užbaigtas 1831 m.).
Universitetą J. Pliateris baigė 1828 m., turėdamas 18 m. amžiaus. Tuo laiku jis jau buvo žinomas ir kaip garsus senų knygų žinovas ir kolekcionierius. Susidomėjimą knygomis jis perėmė iš S. Stanevičiaus, kuris vėliau tapo didžiausiu jo draugu ir J. Pliaterio bibliotekos tvarkytoju.
Iš Vilniaus J. Pliateris išvyko mokytis į Karaliaučių, kur praleido 1830-1831 metus. Čia susipažino su Liudviku Rėza ir jo paskatintas ėmė studijuoti lietuvių kalbą. 1833 m. lankėsi Rygoje, finansavo S. Stanevičiaus dainų melodijų rinkinio „Pažymės žemaitiškos gaidos“ išleidimą. Vėliau S. Stanevičius tapo grafo J. Pliaterio sekretoriumi, padėjo jam tvarkyti biblioteką.
Į Lietuvą J. Pliateris sugrįžo 1831 m., pasibaigus sukilimui, ir apsigyveno Gediminaičių dvare. Kartu su juo čia įsikūrė ir S. Stanevičius.
J. Pliateris ne tik rinko knygas, bet ir platino jas, ypač maldaknyges. Yra žinoma, kad J. Pliaterio bibliotekoje buvo daugiau kaip 3000 knygų, trylikos Lietuvos pilių planai, kunigaikščių portretai, Lietuvos monetų rinkinys, daug senienų, net stumbro odos skydų. Čia buvo ir S. Daukanto veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ nuorašas.
Jis rūpinosi švietimu, steigė mokyklas valstiečių vaikams, rūpinosi, kad jos turėtų lietuviškų mokymo priemonių, platino religinio turinio ir moralės temomis parašytas knygeles.
Apie 1834 m. J. Pliateris buvo išrinktas Raseinių pavieto bajorų maršalka ir su S. Stanevičiumi persikėlė į Raseinius, miestą, kuris anot M. Valančiaus, „visuomet buvo didžiausias kunigaikštystės miestas, nes čia dažniausiai gyveno Žemaičių storasta, čia susirinkdavo visos kunigaikštystės diduomenė ant suėjimų arba seimų“. Į Raseinius J. Pliateris išsivežė ir savo sukauptą biblioteką. Beje, Raseinių pavieto bajorų maršalkos pareigos J. Pliateriui nebuvo mielos.
J. Pliaterio žmona – Natalija Mikševičiūtė, kilusi iš Upytės. Jie turėjo sūnų Teodorą, kuris gimė 1836 m. Tų pačių m. vasario 5 d. (pagal naująjį kalendorių – aut. p.) J. Pliateris mirė, net nesulaukęs 26-erių metų amžiaus. Palaidojo jį Švėkšnos miestelio kapinėse.
Savo garsiąją pirmąją lituanistinę biblioteką J. Pliateris prieš mirtį testamentu paliko S. Stanevičiui. Šis greitai po to persikėlė gyventi pas buvusio savo globėjo J. Pliaterio brolį Kazimierą Pliaterį į Stemplių dvarą. Čia S. Stanevičius J. Pliaterio biblioteka rūpinosi dar 12 m. – iki pat savo mirties. Po to biblioteka buvo perduota J. Pliaterio žmonai ir pervežta į Gediminaičius. Bibliotekos vertės čia daug kas, ypač tarnai, nežinojo, todėl dalis spaudinių ir kitų bibliotekos kultūros vertybių Gediminaičiuose buvo sunaikinta.
1900 m. J. Pliaterio biblioteka pervežta į Švėkšnos dvarą, o 1910 m. didelis knygų mylėtojas ir kolekcionierius Marijonas Pliateris J. Pliaterio biblioteką išsivežė į Veprių dvarą, kuris buvo prie Ukmergės.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, M. Pliateris pasitraukė iš dvaro. Knygos liko be priežiūros. Trumpam grįžęs į Veprius 1915 m., M. Pliateris susitarė su vietos klebonu, kad šis toliau globos didžiausias jo bibliotekos vertybes. Žinoma, kad tada buvo paslėptos 6 dėžės Pliateriams priklausiusių knygų ir maišas svarbių dokumentų. Likusioji J. Pliaterio bibliotekos dalis vokiečių kaizerinės okupacijos metais stipriai nukentėjo. V. Biržiška yra nurodęs, kad ją vokiečiai jau buvo numatę išgabenti į Vokietiją, tačiau tai padaryti neleido vietos šauliai. 1919 m. išlikusias J. Pliaterio bibliotekos vertybes įsigijo Lietuvos centrinis knygynas. Tada šios knygos atsidūrė Kauno universiteto bibliotekoje, o vėliau – Vilniuje veikiančioje M. Mažvydo bibliotekoje.
Po J. Pliaterio mirties jam priklausiusį Gedminaičių dvarą paveldėjo sūnus Teodoras, kurio gyvenimas buvo tragiškas: būdamas 18 m., jaunuolis nukrito nuo arklio, stipriai susitrenkė galvos smegenis ir tapo psichiniu ligoniu. Po to iki pat mirties (1899 m.) jam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra.
Yra žinoma, kad Jurgis Pliateris buvo sumanęs surinkti visus iki to laiko išleistus spaudinius apie lietuvių praeitį ir kalbą, o Gediminaičių dvare įkurti Lituanistikos centrą. Per aštuonerius metus, kuriuos jis dirbo kartu su S. Stenevičiumi, įgyvendinant šiuos planus, buvo padaryta daug kas.
Žemaičiuose J. Pliateris norėjo įsteigti ir spaustuvę, kurioje planuota spausdinti lietuviškas (žemaitiškas) knygeles ir kitokius spausdinius.
1959 m. M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne surasti ir ištyrinėti du J. Pliaterio parašyti darbai: 18-os puslapių rankraštis „Trumpa žinia apie tą išdavimą lietuviškos Biblijos Londone“, kuriame gražia, taisyklinga lietuviška kalba rašoma apie S. B. Chilinskio 1660 m. biblijos išleidimą Londone. Šis darbas, kuris, kaip jau minėjome, buvo pradėtas rašyti J. Pliateriui dar tebesimokant Vilniaus universitete, itin vertingas bibliografiniu požiūriu.
Antrasis darbas parašytas lenkiškai: „Materiały do historii literatury języka litewskiego“.
J. Pliateris buvo pradėjęs lenkų kalba rašyti lietuvių literatūros istoriją, kuri turėjo padėti pagrindus lietuvių literatūros istorijai. Surasti 147 jo ranka prirašyti šio veikalo lapai. Pirmoje jų dalyje chronologine tvarka autorius registravo visus lietuviškus ir lituanistinius veikalus, o antroje dalyje pateikė abėcėlinį autorių sąrašą ir jų biografijas. Buvo numatyta į šį veikalą įtraukti ir svarbiausias žinias apie miestus ir spaustuves, kur buvo spausdinamos lietuviškos knygos, žinios apie mokslo įstaigas, kuriose buvo dėstoma lietuvių kalba.
J. Pliateris dėjo pagrindus ir lietuvių spaudos istorijos tyrinėjimams. Jis buvo suregistravęs 200 spaudinių lietuvių, lenkų, lotynų, prūsų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis, įvertino šių leidinių popierių, šriftus, spaudmenis. J. Pliateris pateikė J. Bretkūno, M. Mažvydo, K. Sirvydo ir kai kurių kitų Lietuvos kultūrai ir mokslui daug nusipelniusių žmonių biografijas.
Jis buvo pradėjęs rašyti ir lietuvių kalbos gramatiką, tačiau jos neužbaigė. Šio darbo iki šiol nerandama, nors yra faktų, pagal kuriuos galima spręsti, kad šio amžiaus trečiame dešimtmetyje Švėkšnos dvare galėjo būti Pliaterio lietuvių gramatikos rankraštis.
Iš įvairių rašytinių šaltinių žinoma, kad J. Pliateris buvo parašęs ir daugiau darbų: „Apie lietuvių kalbos akcentą ir muzikalumą“, „Lietuvių kalbos etimologijos lentelės“ ir kt., bet jie neišliko. Plačiau apie tai 1996 m. išleitame penktame S. Stanevičiaus bendrijos „Aitvarų“ numeryje (p. 50-55), straipsnyje „Jurgis Pliateris – mūsų kultūros veikėjas“ rašo Petras Čeliauskas.