Vincas Urbutis (1929–2015) – lietuvių kalbininkas, habil. humanitarinių ir filologinių mokslų daktaras (1971 m.), profesorius, pedagogas, knygų autorius ir bendraautoris. Pagrindinės jo mokslinių tyrimų sritys – žodžių, ypač daiktavardžių, daryba ir etimologija.
Jis gimė 1929 m. vasario 26 d. Petraičiuose (Židikų sen., Mažeikių r.). 1951 m. baigęs Vilniaus universitetą, iki 1954 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje, 1954–1994 m. dėstė. Čia jam 1974 m. suteiktas profesoriaus vardas.
Parašė studiją apie sudurtinių daiktavardžių darybą („Dabartinė lietuvių kalba“, 1961 m.), straipsnį apie dabartinės lietuvių kalbos galūninės darybos daiktavardžius (Klb. 3, 1961 m.). Parašė akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ t. 1 (1965 m.) skyrių „Daiktavardžių daryba“; už šį veikalą 1977 m. jam kartu su kitais leidinio autoriais paskirta Lietuvos valstybinė premija. Šios srities tyrimus V. Urbutis apibendrino monografijoje „Žodžių darybos teorija“ (1978 m.). Labai vertingi V. Urbučio straipsniai iš etimologijos: juose pateikiama naujų, gerai argumentuotų baltų kalbų žodžių kilmės aiškinimų. Svarbiausi
ankstesnieji V. Urbučio etimologiniai tyrimai paskelbti knygoje „Baltų etimologijos etiudai“ (1981 m.), vėlesnieji – žurnale „Baltistica“ 17(1), 1981 m.; 18(1), 1982 m.; 25(1), 1989 m.; 29(1), 1994 m.; 30(2), 1995 m.; 31(2), 1996 m. ir kt. Parašė apibendrinamojo pobūdžio darbą
„Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai“ (BU. 5(1–2), 1969 m.). Paskelbė straipsnį apie tyrinėtojų nepastebėtus Martyno Mažvydo slavizmus (Klb. 4, 1962 m.). Suklasifikavo senuosius lietuvių kalbos slavizmus (BU. 27(1), 1991 m.; 28(1), 1993 m.). Tyrė lietuvių ir latvių leksikografijos istoriją: parašė studiją „Senieji latvių kalbos žodynai“ (LKK 6, 1963 m.), straipsnių apie Konstantino Sirvydo žodyną (BU. 3(2), 1967 m.), rankraštinį Kristijono Gotlibo Milkaus žodyno perdirbinį (BU. 22(1), 1986 m.), vadinamojo klaipėdiškių žodyno leksikografinius šaltinius (BU. 23(1), 1987 m.). Naudodamasis JAV kalbininko Morriso
Swadesho glotochronologijos metodu V. Urbutis pamėgino apskaičiuoti, kada atsiskyrė lietuvių ir latvių kalbos (Klb. 4, 1962 m.); apskaičiavimo rezultatai (maždaug prieš 1300 metų) sutampa su Kazimiero Būgos datavimu. Rašė ir kalbos kultūros, terminologijos bei bibliografijos klausimais. Paskelbė daug lingvistikos darbų recenzijų. Yra dirbęs žurnalo „Baltistica“ redaktoriaus pavaduotoju.
Išleistos kitos V. Urbučio knygos: „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2006 22007), „Knygos apie žodžius“ (2010), Pavardžių pradžiamokslis (2010). V. Urbučio knygą „Baltų etimologijos etiudai“ (t. 2, 2009) sudarė ir spaudai parengė D. Sinkevičiūtė.
Vincas Urbutis mirė 2015 m. liepos 12 d. Vilniuje, palaidotas Židikuose (Mažeikių r.).
Parengė Loreta Sungailienė
Naudota literatūra:
- Ambrasas V., „Vincas Urbutis“, Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius, 1999.
- Sabaliauskas A., Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 2, Vilnius, 1982, p. 73–75.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/vincas-urbutis/.
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
