Stasys Ušinskas – vienas žymiausių XX a. lietuvių dailininkų. Jis buvo tapytojas, grafikas, vitražistas, scenografas, lėlininkas. 1947 m. S. Ušinskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. Jis turėjo ilgametę pedagoginio darbo patirtį, buvo profesorius.
S. Ušinskas gimė 1905 m. liepos 20 d. Pakruojo miesto akmenskaldžio šeimoje. 1909–1918 m. kartu su tėvais gyveno JAV. Baigė Šiaulių gimnaziją. 1925–1929 m. Kauno meno mokykloje studijavo tapybą. Po 1929 m. vykusio mokinių streiko iš šios mokyklos buvo pašalintas. Paskatintas Justino Vienožinskio ir Juozo Mikėno, išvyko mokytis į Paryžių. 1929–1931 m. mokėsi Paryžiaus aukštojoje taikomojo ir dekoratyvinio meno mokykloje (École Supérieure des Arts et Métiers). 1930–1931 m. lankė Moderno akademiją (Académie de l’Art Moderne). Viena iš jo dėstytojų Paryžiuje buvo žymi dailininkė A. Exter. Paryžiaus Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje vitražą jis studijavo pas H. M. Magne’į. Paryžiuje tapybos žinias gilino pas F. Léger. Diplominiam darbui pasirinko dekoracijų ir kostiumų projektą Sofoklio tragedijai „Karalius Edipas“ bei Šekspyro dramai „Otelas“.
Į Lietuvą sugrįžo. 1931 metais. 1931-aisiais jis čia (Kaune ir Šiauliuose) surengė savo pirmąją personalinę kūrybos parodą.
Tais metais S. Ušinsko kūryba susidomėjęs Valstybės teatro režisierius Andrius Oleka-Žilinskas jį pakvietė dirbti į teatrą. Nuo 1932 m. S. Ušinskas apipavidalindavo spektaklius dramos, operos ir baleto teatruose.
1934 m. S. Ušinskas kartu su P. Svidru pradėjo gaminti marionetes.
1934–1940 m. Kauno meno mokykloje jis dėstė monumentaliąją tapybą (vitražą ir scenografiją), nuo 1935 m. vadovavo dekoratyvinės tapybos studijai.
1936 m. Kaune įkūrė marionečių teatrą, jam kurį laiką pats ir vadovavo. Jis sukūrė lėles pirmajam profesionaliam lėlių teatro spektakliui – A. Gustaičio „Silvestras Dūdelė“ (režisieriai H. Kačinskas, V. Sipaitis). Šios lėlės buvo panaudotos statant ir pirmąjį garsinį lietuvių marionečių filmą – „Storulio sapnas“ (1938 m., režisierius H. Kačinskas, parodytas 1939 m. pasaulinėje parodoje Niujorke). Apie 1936–1941 m. parašė pirmąją lėlių teatrui skirtą knygą‑vadovėlį „Lėlių ir maskių teatras“ (išleistas pavadinimu „Lėlių ir kaukių teatras“, 2005) apie marionečių ir kaukių gamybą.
1940–1951 m. dirbo dėstytoju Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (čia jam 1946 m. suteiktas profesoriaus vardas), 1951–1954 m. – Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), 1940–1954 m. (su pertraukomis) buvo Monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos katedros vedėjas. 1955–1970 m. buvo Kauno politechnikos, 1970–1974 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto profesorius, dėstė studentams.
Žymiausi S. Ušinsko mokiniai: V. Ciplijauskas, M. Labuckas, K. Morkūnas, V. Povilaitis, A. Stoškus, J. Surkevičius, K. Varnelis, S. Veiverytė.
Labiausiai pagarsėjo kaip vitražistas ir lėlininkas. Tarp žymiausių jo sukurtų vitražų yra vitražai, sukurti Kauno bankui (1927 m.), „Makbetas“ (1931 m), „Lietuvaitė“ ir „Statybininkas“, vitražai Kauno pramonės ir prekybos rūmams (1937–1938 m.), Maskvos restoranams „Pamir“ (1964 m.) ir „Jakor“ (kartu su Filomena Ušinskaite, 1967 m.), Panevėžio r. Berčiūnų, Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioms (1931), Kauno „Prisikėlimo“ bažnyčiai (1945–1947), kai kurioms kitoms Kauno bažnyčioms (1939–1944 m.), vitražai „Žalgirio mūšis“ (1946 m.), „Kristijonas Donelaitis“ (1965 m.),
Jis kūrė ir dekoratyvines lėkštes, stiklo vazas, iš kurių žymiausios – „Aušrinė“ (1951 m.), „Pavasaris“ (1960 m.), „Sportininkai“ (1962 m.). Nutapė plafonų projektų, tarp jų Aviatorių namams (1937 m.), „Muzika“ (1937–1939 m.), „Cirko repeticija“ (1938–1945 m.).
Dalį jo kūrybinio palikimo sudaro ir paveikslai, iš kurių plačiausiai žinomi „Šeimyna“, „Motina su vaiku“, „Jaunasis muzikantas“ (visi trys 1930 m.), „Besimaudančios moterys“ (1931 m.), „Lituanicos“ skrydžiui atminti“, „Dvigubas portretas“, „Pakruojo valstiečiai“ (visi trys 1937 m.), „Lakūno sapnas“ (1939) „Vasaros nakties sapnas“ (1949 m.).
Plačiai žinomos ir aukštai vertinamos jo sukurtos lėlės jau minėtam pirmajam lėlių spektakliui Lietuvoje – Antano Gustaičio „Silvestras Dūdelė“ (1935 m.) ir filmui „Storulio sapnas“ (1938 m.). Už lėles ir B. Dvariono „Piršlybų“ scenografiją (1933 m.) Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1937 m.) jis buvo apdovanotas aukso medaliu. Tais metais šešiems mėnesiams S. Ušinskas buvo išvykęs į JAV, 1937-aisiais jis Niujorke surengė personalinę kūrybos parodą, Brodvėjaus teatre porai spektaklių sukūrė dekoracijas bei kostiumus, lėles, plafoną „Muzika“.
S. Ušinskas scenovaizdžių, kostiumų eskizų yra sukūręs trims dešimtims spektaklių, tarp jų:
Kauno valstybės teatre (R. Planketo „Kornevilio varpai“, 1932 m.; V. Šekspyro „Dvyliktoji naktis“, 1933 m. (šio baleto scenografijos eskizai 1937 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje apdovanoti aukso medaliu); B. Dvariono baletui „Piršlybos“, 1933 m.; J. Štrauso „Čigonų baronas“, 1934 m.), Jaunųjų teatre (Balio Sruogos „Milžino paunksmė“, 1936 m.), Lietuvos operos ir baleto teatre (V. Muradelio „Didžioji draugystė“, 1947 m.; Strauso „Šikšnosparnis“, 1962 m.).
Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu daugiausiai dirbo monumentaliosios dailės, ypač vitražo ir meninio stiklo srityje. Nuo 1950 m. pradėjo mokslinius-techninius eksperimentus su vitražais, sudarė žemos temperatūros vitražo gamybos sistemą, Lietuvoje pirmasis pradėjo kurti veidrodinius ir blokinius vitražus. Jis savo kūrybine ir pedagogine veikla padėjo pamatus lietuvių vitražo mokyklai.
Jo kūryboje svarbą vietą užėmė ir grafika. Jis mėgo piešti, kurti iliustracijas, plakatus.
Yra surengęs individualių kūrybos parodų Lietuvoje ir užsienyje: 1931 m. Kaune, 1937 m. Niujorke, 1971 m. Vilniuje. Po S. Ušinsko mirties jo kūrybos parodos 1986, 2005, 2011 metais buvo surengtos Vilniuje, 2005 m. Kaune, jos rengiamos iki šiol. Jose dažniausiai eksponuojami S. Ušinsko kūriniai, saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei kituose muziejuose, privačiose kolekcijose.
S. Ušinskui jo kūrybiniame kelyje didelę įtaką darė konstruktyvizmo dailė. Kūrybai būdinga didelių užmojų novatoriškos idėjos, moderniojo ir klasikinio meno apraiškų sintezė, dekoratyvumas, konstruktyvus piešinys, dinamiškos, monumentalios, apibendrintos formos, raiški linijų ir plokštumų ritmika, spalvingumas. Pasak menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, S. Ušinsko kūryboje ryški istorinių epochų (Renesanso, baroko) ir modernizmo dermė, būdinga konstruktyvi plastinė kalba, monumentalios architektoniškos kompozicijos, lokalios spalvos.
1972 m. jo darbai įvertinti Lietuvos valstybine premija.
Stasys Ušinskas mirė 1974 m. birželio 14 d. Kaune, Palaidotas Romainių kapinėse.
Įamžinant S. Ušinsko atminimą, Kaune ant namo S. Daukanto g. 15, kuriame dailininkas gyveno 1961–1967 m., ir ant Baritonų g. 6 namo, kuriame 1968–1974 m. buvo jo namas-kūrybinė studija, tvoros yra pritvirtintos memorialinės lentos.
Pakruojo sen. Akmenėlių dvare veikia Stasio Ušinsko muziejus. 2020 m. čia pastatytas paminklas jo marionetei „Arkliukas“ (aut. Danielius Sodeika).
S. Ušinsko kūriniai 2019 m. buvo įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą.
Parengė Loreta Sungailienė
Naudota literatūra:
- Tumėnienė, Stasys Ušinskas, Vilnius, 1978.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/stasys-usinskas/.
- Vikipedija. Laisvoji enciklopedija https://lt.wikipedia.org/wiki/Stasys_U%C5%A1inskas.
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
