Izidorius Tamošaitis – kunigas, filosofas, visuomenės veikėjas, filologijos mokslų daktaras, profesorius, redaktorius, spaudos bendradarbis.
Jis gimė 1889 m. kovo 24 d. Antakalniškiuose (Jurbarko r.). 1912 m. baigė Kauno (Žemaičių) kunigų seminariją ir buvo įšventintas į kunigus. Vėliau papildomai dar mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje (ją užbaigė 1916 m.). 1916–1920 m. studijavo filosofiją Fribūro universitete. 1920 m. jam suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.
1920 m. grįžo į Lietuvą. 1920–1924 m. dėstė Kauno (Žemaičių) kunigų seminarijoje, 1924–1940 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. – Lietuvos universitetas) dėstė filosofiją, logiką, psichologiją. Čia jam 1924 m. suteiktas profesoriaus vardas.
I.Tamošaitis buvo Tautininkų sąjungos ideologas. Jis tautą laikė svarbiausia socialine kategorija, pasak jo, tautos esmė – dvasinis pradas.
1927 m. redagavo laikraštį „Lietuvis“, 1929–1938 m. – žurnalą „Vairas“, 1930–1938 m. – tęstinį leidinį „Eranus“. Bendradarbiavo žurnaluose „Ateitis“, „Draugija“, „Švietimo darbas“, „Logos“, „Lietuvos mokykla“, „Židinys“, „Jaunoji Lietuva“ ir kai kuriuose kituose.
1927 m. kartu su kitais bendraminčiais įkūrė tautininkų krypties Lietuvių mokytojų sąjungą, 1933 m. – Socialinių ir politinių mokslų instituto organizaciją, kurį laiką buvo jos pirmininkas.
I.Tamošaitis yra ir vienas iš lietuvių kalbos draugijos (1935 m.) steigėjų. 1934–1939 m. jis ėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pareigas, 1938–1940 m. buvo Visuomeninio darbo vadybos (tautininkų valstybinė propagandos įstaiga) viršininkas. Nuo 1938 m. globojo lietuvių studentų tautininkų korporaciją „Neo-Lithuania“.
Jo filosofijos idėjos buvo artimos augustinizmui ir fenomenologijai. Populiarino V. Solovjovo, M. Šėlerio ir kt. filosofų teistų idėjas. Pasak tyrinėtojų, jis „religinį patyrimą vertino labiau nei intelektinį. Tyrė XX a. visuomenės ir kultūros krizę. Viena šios krizės priežasčių laikė pozityvizmą. Išsigelbėjimą matė metafizikos atgaivinime. Nagrinėjo fašistinės valstybės kilmę ir struktūrą, tyrinėjo ir kritikavo marksistinę filosofiją ir materializmą. […]“.
Jis yra knygų „Įvadas į filosofiją“ (1926), „Bendroji psichologija“ (1927), „Trejopas žinojimas“ (1930), „Mūsų gyvenamasai laikas ir auklėjimo uždaviniai“ (1931) autorius.
1928 m. apdovanotas Gedimino 3 laipsnio ordinu.
1941 m. sovietų valdžia I. Tamošaitį suėmė ir ištrėmė į Sibirą.
Izidorius Tamošaitis mirė 1943 m. vasario 6 d. Rešotuose (Krasnojarsko kraštas).
Parengė Loreta Sungailienė
Naudota literatūra:
- Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/izidorius-tamosaitis/.
Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
