Žmuidzinavičius Antanas

Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje žvilgsnį patraukia jos šiaurinėje pusėje, prie pat gatvės, netoli Jūratės ir kastyčio skvero stovintis nedidelis, šviesiai dažytas medinis namas, pažymėtas 42 numeriu. Prie jo fasadinės pusės pritvirtinta memorialinė lenta liudija, kad šiame name 1949–1966 m. vasaras leisdavo ir kurdavo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (slapyvardis Antanas Žemaitis, 1876–1966). Šis tradicinės XX a. pr. kurortų architektūros stilistikai priskiriamas namas iškilo grafų Tiškevičių užsakymu. Pastatas žymus ir tuo, kad čia  1913–1940 m. su pertraukomis yra gyvenęs fizikas, etnografas, iškilus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas Ignas Končius (1886–1975).

Didžiąją savo gyvenimo dalį A. Žmuidzinavičius praleido Kaune, kur turėjo savo namus. Į Palangą atvykdavo vasaromis. Jis mėgo Lietuvos pajūrį, čia jausdavo kūrybinį palikimą, tad kurorte ne tik lepindavosi gamtos teikiamais malonumais, bet ir kurdavo. Teigiama, kad Palangoje jis nutapė didelę dalį savo paveikslų. Tuo laikotarpiu jo viloje lankydavosi daug į Palangą poilsiauti atvykstančių kultūros ir meno veikėjų. Jų vykstančiuose susibūrimuose būdavo dalinamasi naujausiomis meno, mokslo, valstybės gyvenimo naujienomis. Dailininkas pats buvo įsirengęs šio namo mansardą ir savo kūrybines dirbtuves (studiją).

 

***

Dailininkas, pedagogas, visuomenės ir valstybės veikėjas, kolekcininkas, spaudos bendradarbis, poetas, profesorius Antanas Žmuidzinavičius šiandien labiausiai žinomas kaip tapytojas ir grafikas, kurio kūrybinį palikimą sudaro apie du tūkstančiai dailės kūrinių.

Jis gimė 1876 m. spalio 31 d. Seirijuose (Lazdijų r.) gyvenusių valstiečių šeimoje, kurioje buvo 11 vaikų (išaugo 5). Antano vaikystė buvo kaip ir kitų vargingiau gyvenusių kaimo vaikų, teko jam ir piemenauti. Nuo mažens buvo mokslus, mėgo piešti. 1894 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, kurį laiką dirbo mokytoju įvairiose Lenkijos pradžios mokyklose Lomžos gubernijoje. Tuo laikotarpiu jis tvirtai nutarė pasukti dailės keliu ir išvyko į Varšuvą. Čia jis 1898–1902 m. piešimo klasėse ir W. Gersono privačioje studijoje. Vėliau persikėlė į Prancūziją ir ten 1905–1906  m. žinias gilino Paryžiuje veikusiose Colarossi ir Vitti akademijose. Po studijų 1906 m. sugrįžo į Lietuvą jis apsigyveno Vilniuje.

1907 m. kartu su bendraminčiais  jis įkūrė Lietuvių dailės draugiją, kuriai pats 1907–1915 bei 1926–1928 m. vadovavo (ėjo šios draugijos valdybos pirmininko pareigas).

Savo kūrybą pradėjo eksponuoti 1907–1914 m. pirmosiose Vilniuje vykusiose lietuvių dailės parodose. Beje, 1907 m. vykusią pirmąją lietuvių dailės parodą jis 1906–1907 m. surengė kartu su  Antanu Jaroševičiumi, Petru Kalpoku, Petru Rimša, Kajetonu Sklėriumi, Marija Žmuidzinavičiene, Mikalojumi Konstantinu K. Čiurlioniu. 

1908 m. dailės žinias ir įgūdžius A. Žmuidzinavičius gilino Miunchene, 1912 m. – Hamburge. Tuo laikotarpiu jis daug keliavo: 1908–1912 m. po Vakarų Europą,  1908–1909, 1922–1924 m. – po Jungtines Amerikos Valstijas, kur ne tik domėjosi daile, bet ir ten gyvenantiems lietuviams skaitė paskaitas apie Lietuvos dailę, rengė savo kūrybos parodas (1922-aisiais paroda vyko Vašingtone, 1924-aisiais – Čikagoje ir Niujorke), rinko lėšas Lietuvos dailės draugijai.

1926–1940 m. A. Žmuidzinavičius dirbo dėstytoju Kauno meno mokykloje, 1944–1951 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (čia jam 1947 m. buvo suteiktas profesoriaus vardas), 1951–1953 m. – Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), 1953–1966 m. – Kauno politechnikos institute.

Dailininkas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1929–1934 m. jis ėjo Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininko pareigas, 1940 m. vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungai, 1944–1959 m. (su pertraukomis) buvo tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1958 m. – buvusios Sovietų Sąjungos dailės akademijos narys korespondentas (1958).

A. Žmuidzinavičius buvo ir žodžio meistras. 1930 m. jis A. Žemaičio slapyvardžiu išleido eilėraščių knygą „Gyvenimo takais“, 1931 m. – užrašus „Priešui ir Tėvynei“, 1961 m. – autobiografinę atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“, kuri iliustruota jo paties sukurtų  paveikslų reprodukcijomis. Šioje knygoje išspausdintas ir jo kūrinių sąrašas, pavardžių rodyklė.

Dailininko kūrinių reprodukcijos yra paskelbta daugelyje dailės albumų, parodų katalogų. Išsami informacija apie juos bei A. Žmuidzinavičiaus atminimo įamžinimą Lietuvoje yra paskelbta internete adresu http://vankiskiubendruomene.lt/zymus-krastieciai-56/lt/antanas-zmuidzinavicius-85.html .

Dailininkas daug savo kūrybos parodų yra surengęs Kaune, kur buvo jo namai ir kur jis praleisdavo daugiausiai laiko. Čia jos vyko 1927, 1936, 1940, 1956, 1961, 1963, 1966 metais.  1951 m. A. Žmuidzinavičiaus individuali kūrybos paroda buvo surengta Maskvoje, 1956 m. – Vilniuje.

Chrestomatiniai yra šio dailininko buitinio žanro paveikslai. Tarp žymiausių – „Gavo laišką“ (1904), „Per kiaurą naktį“ (1906), „Sielvartas“ („Susigraudinimas“) (1906 m.), „Poilsis“ (1920 m.), „ „Linų kūlimo talka Žemaitijoje“ (1926). A. Žmuidzinavičius buvo peizažų meistras. Šiuose dažniausiai stilizuotuose kūriniuose vyrauja lyrinė nuotaika, idealizuoti gamtos vaizdai, šiltos, ramios, žemiškos spalvos. Plačiai žinomi jo peizažai „Dzūkų kaimelis“ (1906), „Neris ties Antakalniu“ (1906 m.), „Paskutiniai spinduliai“ (1908 m.),  „Nemunas prieš audrą“ (1917), „Tinklai džiūsta“ (1926), „Estijos peizažas“ (1929), „Dvi pušys“ (1930), „Ankstyvas sniegas“ (1937), „Eglės“ (1943 m.), „Žvejai“ (1945), „Palangos pajūris“ (1951) ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (1953–1959). Jis yra nutapęs ir portretų, tarp kurių vieni žinomiausių – Tado Daugirdo (1910), Petro Rimšos (1911), Žemaitės (1935), Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės“ (1941). Kūrė jis ir religinius paveikslus, plakatus, pašto ženklus, lito banknotus, garsėjo kaip knygų apipavidalintojas (itin aukštai įvertintas jo darbas rengiant spaudai 1912 m. išleistą A. Jaroševičiaus knygą „Lietuvių kryžiai“).

Dailininkas yra sukūręs daug peizažų pajūrio tema. Be jau paminėtų, tai paveikslai  „Prie baltųjų kopų“, „Palangos smiltynuose“, „Senos pušys Birutės kalne“, „Vilutė Palangoje“ ir kt.

A. Žmuidzinavičius turėjo ir kitą savo gyvenimo pusę – jis buvo kolekcininkas, rinkęs lietuvių liaudies dailės dirbinius, archeologinius, etnografinius ir įvairius kitus eksponatus – iš viso jis buvo surinkęs 23 turtingas kolekcijas. Jas dailininkas padovanojo Lietuvos valstybei. Dabar daugiausiai jo surinktų vertybių saugoma 1966 m. Kaune, jo paties namuose įrengtame Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspoziciniame padalinyje – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje bei 1982 m. tame pačiame name pradėjusiame veikti Velnių muziejuje, kurio pagrindą taip pat sudaro A. Žmuidzinavičius surinkti kūriniai (daugiausiai velnių skulptūrėlės).

Paties A. Žmuidzinavičiaus sukurtų dailės darbų taip pat daugiausiai saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Jo kūrinių turi ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Vilnius), Vytauto Didžiojo karo muziejus (Kaunas), Tretjakovo galerija (Maskva), kai kurie kiti muziejai, įstaigos ir institucijos. Daug jo darbų eksponuojama dailininko gimtinėje Seirijuose bei Balkūnų kaime (Alytaus r.) veikiančiuose muziejuose.

A. Žmuidzinavičius 1928 m. apdovanotas Gedimino 3 laipsnio, o 1936 m. – antro laipsnio ordinais. 1946 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1954 m. vykusios Lietuvių literatūros ir meno dekados Maskvoje proga – Lietuvos liaudies dailininko vardas, 1957 m. – buvusios Sovietų Sąjungos liaudies dailininko garbės vardas.

Mirė Antanas Žmuidzinavičius 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1969 m. jo amžinojo poilsio vietoje pastatytas skulptoriaus V. Žuklio sukurtas antkapinis paminklas.

 

 

Parengė Danutė Mukienė 

 

Nuotraukoje – Antano Žmuidzinavičiaus portretas iš 1930 m. išleisto Lietuvos Respublikos kūrėjų, tautos kultūros ir meno darbininkų albumo  

 

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“

Smush Image Compression and Optimization