Palangos scenos mėgėjai ir jų spektakliai XIX a. pab.–XX a. I p.

Šiandien, tikėtina, nerasime žmogaus, besidominčio profesionalų ir mėgėjų teatrais, kurie nežinotų Palangoje jau beveik 30 metų veikiančio „Grubiojo“ teatro (vadovas Virginijus Milinis). Iki šio teatro įkūrimo Palangoje keletą dešimtmečių nei profesionalaus, nei mėgėjų teatro nebuvo. Vienas kitas spektaklis būdavo pastatomas tik čia veikusiose švietimo įstaigose. Mieste gyvenę scenos mylėtojai tuo laikotarpiai pasižiūrėti spektaklių dažniausiai, ypač pasibaigus kurortiniam sezonui, važiuodavo į Klaipėdą ir Kretingą. Vasaros laikotarpiu gastrolių metu į Palangą retkarčiais užsukdavo vienas kitas profesionalus teatras, tačiau spektakliams rodyti pritaikytų patalpų tuo metu čia nebuvo, nebuvo ir spektaklių lankymo tradicijos. Atvykus profesionalioms teatro trupėms, kurorto gyventojai, jų svečiai, kad ir negausiai, dažniausiai rinkdavosi į Senosios gimnazijos (Jūratės g.) salę. Čia bei kitose kurorto erdvėse yra vykę ir nemažai mėgėjų teatrų spektaklių. Jie, pratęsdami 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje suvaidinto viešo lietuviško spektaklio – Keturakio „Amerika pirtyje“ tradiciją, daug metų vasarą čia rinkdavosi į mėgėjiško teatro festivalius, rengdavo teatralų vaikštynes Basanavičiaus ir kai kuriomis kitomis  kurorto gatvėmis, minėdavo pirmojo viešo lietuviško spektaklio sukaktis, pasirūpino, kad jis būtų įamžintas paminklu (iš pradžių išdrožtu iš medžio, vėliau – marmuriniu, kuris dabar į atraminę sienelę yra įmūrytas šiaurinėje Jūratės ir Kastyčio skvero pusėje, paminklo autorius – Regimantas Midvikis).

Nuo 1993 m. mėgėjų teatro judėjimas Palangoje dažniausiai sukasi apie „Grubųjį“ teatrą.

O kas čia vykdavo anksčiau – XIX a. pab.–XX a. pirmaisiais dešimtmečiais?

 

***

Gana išsamiai teatrinį gyvenimą Palangoje XIX a. paskutinįjį ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais yra aptarusi Małgorzata Omilanowska 2014 m. Vilniuje išleistos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tysziewiczių laikais“ skyriuje „Teatras“ (p. 205–214). Kitame tos pačios knygos skyriuje – „Teatro pastatas“ (p. 112–115) ji pasakoja apie kurorte XX a. stovėjusius grafų Tiškevičių užsakymu pastatytus teatro pastatus.

Skyriuje „Teatras“ daugiausiai dėmesio skiriama XIX a. pab.–XX a. pr. Palangoje gastroliavusioms teatro trupėms, jų aktoriams ir vaidintiems spektakliams bei šių teatro ryšiams su Palangos šeimininkais grafais Tiškevičiais. Išsamus minėto knygos skyriaus tekstas yra pateiktas mūsų interneto svetainėje (žr.  publikaciją „Małgorzata Omilanowska apie Palangos teatro tradicijas grafų Tiškevičių laikais“ https://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/malgorzata-omilanowska-apie-palangos-teatro-tradicijas-grafu-tiskeviciu-laikais/).

Šiame tekste autorė pateikia svarbiausią informaciją[1] ir apie 1899 m. rugpjūčio 20 d. kurorte suvaidintą pirmąjį lietuvišką spektaklį – Keturakio „Amerika pirtyje“. Ji užsimena, kad grafų Tiškevičių laikais lietuviškus spektaklius yra bandžiusios vaidinti ir iš svetur į Palangą vasaromis gastroliuoti atvykstančios teatrų trupės. Rašoma, kad 1910 „metais buvo mėginama pastatyti pjesę lietuvių kalba, tačiau spektaklis neįvyko dėl pasiūlytos dramos turinio. Kaip buvo rašoma, „pjesė, tendencingai vaizduojanti baudžiavos laikus, buvo pernelyg jau persmelkta tąja, deja, dar madinga, „litvomaniška“ neapykanta viskam, kas lenkiška“. Kadangi pjesėje taip pat buvo kri­tikuojama dvasininkija, jos rodyti nesutiko nei tenykštis klebonas, nei Feliksas Tyszkiewiczius.“

Toliau nurodoma, kad „1911 m. pagaliau buvo pastatyta ir pjesė lietuvių kalba, bet poilsiautojai ignoravo spektaklį. Priežastis buvo arba kalba, nes tarp atvykėlių iš kitų kraštų niekas šios kalbos nemokėjo, o tarp svečių iš Lietuvos gubernijų ją mokėjo nedaugelis, arba didelės bilietų kainos. Galop lietuviškoje spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose įvykį komen­tavo pasipiktinę autoritetingi lietuvių visuomenės veikėjai, pavyzdžiui, Lietuvos mokslo draugijos sekretorius Jonas Vileišis. Kurier Wileński ne­truko išspausdinti jo teksto vertimo fragmentų: „Vakarinis spektaklis buvo skirtas ponams ir ponuliams iš Palangos, deja, teko mums nusivil­ti; jiems skirtos brangėlesnės vietos švietėsi tuščios. Atrodo, kad nebu­vo nė vieno lenko. Neatvyko nė pats Palangos savininkas grafas F. Tyszkiewiczius, kuris paprastai palaiko lenkų teatrą ir savo šeimynykščiams išperka keletą ložių. Nūnai praėjo tie laikai, kai daugelis lenkų lanky­davo mūsų spektaklius, idant pasižiūrėtų į mėgėjus lietuvius, kuriems tuo metu buvo atleidžiama viskas, mat šie vargšeliai dar nežinojo, kaip reikia scenoje vaidinti.“ Kartu buvo daroma išvada, kad šiandien lietuviškas žodis erzina lenkų ausis, todėl jie išsižadėjo lietuviško teatro. Šis pasisakymas savo ruožtu sukėlė polemiką lenkiškoje spaudoje, joje, be visų kitų, dalyvavo Ludwika Žycka, kuri kategoriškai nesutiko su tokia vienareikšme nuomone apie lenkų požiūrį į lietuvius.“

Aleksandras Engelmejeris, kuris Palangoje yra lankęsis ne vieną kartą, savo apie 1900-uosius metus parašytoje knygoje „Sugrįžimas į Rusiją“ pasakoja (cituojame iš rusų į lietuvių kalbą išversto teksto, išspausdinto 2018 m. leidinyje „Palangos langai“ ( p. 116–119) fragmentą,  kad tą pačią dieną, kai atvyko į Palangą, pakliuvo „į mėgėjišką spektaklį lenkų kalba. Jame vaidino vietos savininkai, t. y. grafai T. su artimaisiais ir pažįstamas. Vaidino jie vieno veiksmo prancūzišką dramą ir lenkišką komediją. Abi pjesės puikiai pavyko. Puikiai vaidino visi tie lenkų magnatai ir aristokratai. Puikios jų damos ir scenoje, ir sėdinčios ložėse. Ypatingai efektinga scenoje ir lauke grafienė O., kilmingoji T. Sunku nepastebėti, kad kitos damos iš aristokratinio ratelio pavydžiai žiūrėjo į puikiąją grafienę lyg tikrą deimantą tarp jų.

Pastebėjau, arba tai tik mano įtarimas, kad nelaukto ir turbūt, vienintelio ruso pasirodymas šiame mėgėjiškame, neoficialiame spektaklyje nemaloniai nustebino jo dalyvius lenkus. […]

Svečiai į spektaklį kviesti asmeniškai. Ir, matyt, mane per skubotai anksčiau minėtos panelės pasikvietė į šį neoficialų spektaklį. […]

Su kartėliu turiu pasakyti, kad vietinė valdžia neleido rengti oficialaus spektaklio lenkų kalba, nors ir skirto labdaros tikslams, tad jis ir liko privatus. Matyt, todėl ir ruso pasirodymas sutiktas nelabai džiaugsmingai.“

Taigi, XIX–XX a. pr. Europos dvaruose buvusi populiari tradicija statyti ir rodyti pačių dvariški spektaklius, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo gyva ir Palangos grafų Tiškevičių dvare. Spektakliai buvo statomi lenkų kalba. Rusų valdžia juos viešai rodyti drausdavo.

2018 m. Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos išleistame etnokultūros metraštyje „Palangos langai“ yra išspausdintas ilgametės šio krašto pedagogės, kraštotyrininkės Emilijos Adiklienės (1906–1993) straipsnis „Ignas Vilkas – Palangos m. statybininkas“, o 2021 m. paskelbtame šio leidinio antrajame numeryje – tos pačios autorės straipsnis apie Palangos siuvėjus Praną Vainorą ir Bronę Butkutę-Vitkienę.  Juose nurodoma, kad po Pirmojo pasaulinio karo palangiškiai ėmė burtis į meno saviveiklos kolektyvus, rengti lietuviškas koncertines programas ir jas rodyti ne tik Palangoje, bet ir išvykę gastrolių į aplinkines gyvenvietes.

Straipsnyje apie siuvėjus E. Adiklienė rašo, kad vargonininkas J. Norkus po Pirmojo pasaulinio karo suorganizavo chorą „Banga“, kuriame buvo 30–40 dainininkų. Iš choro narių buvo pradėti rinkti „artistai“.

Taigi, scenos mylėtojų grupė (meno saviveiklininkai) Palangoje susibūrė po Pirmojo pasaulinio karo. Šio mėgėjų kolektyvo pirmasis pastatytas spektaklis buvo „Rugiapjūtės pabaigtuvės. Kas jame vaidino, nenurodoma. Kitame šių scenos mylėtojų spektaklyje – „Gudri našlė“ vaidino Ignas Vilkas, Bronė Benikaitė, vargonininkas Žvinklys, Sofija Žilaitė, Raponkus, Konstancija Vainoraitė, Macaitis, Apolonija Tiškaitė, Augenijus Ambrozaitis, Pranas Vainoras, aktyviai meno saviveikloje pradėjęs dalyvauti 1917–1918 metais.

Pasibaigus 1922-ųjų metų kurortiniam sezonui, scenos mylėtojai pastatė spektaklius „Mirgą“, „Birutę“, „Velnias – ne boba“, „Knarkia paliepus“ (jame vaidino Cilė Vainoraitė, S. Paulauskas, Apolonija Tiškaitė, Ignas Vilkas, Konstancija Vainoraitė, Sofija Žilaitė,  Pranas Vainoras. Augenijus Ambrozaitis (staliaus sūnus).

E. Adiklienė rašo, kad teatro trupė dažniausiai vaidindavo Palangoje. Žiūrovų visada būdavusi pilna salė.

Rašydama apie Palangos liaudies meistrą, statybininką Igną Vilką E. Adiklienė pažymi: „Ignas Vilkas ypatingai mėgo meninę saviveiklą – dramą. Vaidino nuo pat jaunystės iki pat mirties. Turėdavo vis pagrindinius vaidmenis, karalius, kunigaikščius ir kt. Roles mokydavosi namie garsiai. Pats pasidarydavo aprangą, drabužius, šarvus, karūnas, kepures, kardus, batus, visokius papuošalus, smulkmenas ir gražiai atrodydavo scenoje. I. Vilkas vaidindavo visuose saviveiklininkų kolektyvuose. Namiškius vesdavosi į generalines repeticijas. Vaidindavo ne tik Palangoje, bet ir gastroliuodavo – važinėdavo arkliais į Kretingą ir kitas vietoves. Spektakliai turėdavo didžiulį pasisekimą.“[2]

Ignas Vilkas turėjo daug talentų, buvo šeimos žmogus ir labai darbštus, nagingas. Prie namų jis turėjo bičių avilių. Jis buvo stalius, liaudies meistras, statybininkas, mėgo ne tik vaidinti scenoje, bet ir dainuoti. Jis kartu su savo brigada kurorte XX a. I p. pastatė daug vilų, gyvenamųjų namų.

2018 m. leidinyje „Palangos langai“ (p. 50–53) rašoma, kad Palangos scenos mylėtojai 1923 m. rugpjūčio 12 d. parodė spektaklį, kuriame vaidino Ignas Vilkas, Pranas. Vainoras, Apolonija Tiškaitė, Bronė Benikaitė, Konstancija Vainoraitė, Cilė Vainoraitė, A. Einas, S. Jazdauskas ir kt.Koks tai buvo spektaklis nenurodyta. Iš jau minėtos publikacijos sužinome, kad 1929 m. Palangoje dar tebebuvo vaidinama 1922 m. pastatyta komedija „Knarkti paliepus“. Joje vaidino Cecilija Vainoraitė, Paulauskas, Apolonija Tiškaitė, Ignas Vilkas, Konstancija Vainoraitė, Marija Žilaitė, Pranas Vainoras, Augenijus Ambrozaitis.

Palangos meno saviveikloje yra dalyvavęs ir Jonas Šimkus, Pranas Šapkauskas, Julija Paulauskaitė, Step. Paulauskaitė, L. Vaitiekaitis.

1938 m., pažymint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dvidešimtmetį, Palangoje buvo pastatytas Butkų Juzės veikalas. Tąsyk vaidino didelis būrys aktorių (iki mūsų dienų išlikusioje nuotraukoje yra įamžinti 39 asmenys, tarp jų V. Pašilis, A. Tamošauskas, Ren. Jonaitis, B. Mikuckaitė, Julytė Jonutytė, Agnė Kvederaitė, karo invalidų sanatorijos vedėjas Butkus, Butkų Juzė, F. Mensonienė, Ignas Vilkas, mokytojas V. Jurkūnas, mokytojas J. Šlekys, kooperatyvo „Talka“ vedėjas A. Giniotis.

Palangos kurorto XX a. pirmosios pusės kultūrinio gyvenimo išsamių tyrimų kol kas nėra atlikta, tad šioje publikacijoje pateikti faktai – tik trumpas įvadas į būsimus darbus. Tikėtina, kad dar gana nemažai naujų faktų gali būti surasta pedagogės ir kraštotyrininkė E. Adiklienės paliktuose sąsiuviniuose, kraštotyrinio darbo bylose. Didžioji jų dalis dabar saugoma Palangos kurorto muziejuje ir Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Beje, pati E. Adiklienė taip pat statydavo spektaklius. Zita Baniulaitytė 2018 m. išleistame etnokultūros metraštyje „Palangos langai“ (p. 84) rašo, kad  E. Adiklienė Palangoje buvo pastačiusi spektaklį „Ant marių krašto Palangos mietely“, kad tai buvo vaizdeliai „iš žvejų gyvenimo su padavimais, buities rakandų panaudojimu, dainomis, rateliais ir net šokiais. Muzikinę dalį tada ruošė choro vadovas, vargonininkas Petras Martinonis.“

 

Parengė Danutė Mukienė

 

Nuotraukoje – grafų Tiškevičių statytas Palangos teatro pastatas 1910 m.Fotografas nežinomas. Nuotrauka iš RKIC archyvo

 _________________ 

[1] Yra palikta klaidų nurodant pirmajame lietuviškame spektaklyje vaidinusius aktorius.

[2] Adiklienė Emilija, „Ignas Vilkas – Palangos m. statybininkas“, Palangos langai, 2018, p. 44.

_________________

Tekstas paskelbtas vykdant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po Palangą“


 

 

 

Smush Image Compression and Optimization