Daug informacijos apie Palangoje buvusius teatro pastatus ir grafų Tiškevičių laikais (XIX a. pab.–XX a. pr.) vykusį teatrinį gyvenimą pateikia Małgorzata Omilanowska 2014 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tysziewiczių laikais“ p. 112–115 ir p. 205–214).
Puslapiuose 2005–2014 išspausdintame skyriuje „Teatras“ ji rašo:
„Palangoje teatrinio gyvenimo pradžia siejama su XIX a. devintajame dešimtmetyje parodytomis iniciatyvomis. Tuo metu Józefas Tyszkiewiczius savo šeimos narių ir svečių džiaugsmui liepė rūmų parke pastatyti medinį teatrą. Pastatas daugiausia buvo naudojamas mėgėjiškiems vaidinimams šeimos ir pažįstamų rate; jame taip pat būdavo rengiamos įvairios tuo metu madingos pramogos, tokios kaip „gyvieji paveikslai“. Helena Ostrowska atsiminimuose rašė, kad Palangos teatre retkarčiais vaidindavo ir profesionalūs aktoriai, kurių tėvas pasikviesdavo iš Varšuvos. Į šį faktą verta atkreipti dėmesį, mat ir mėgėjiški vaidinimai, ir „varšuvietiški“ spektakliai būdavo vaidinami lenkų kalba, o tai buvo įmanoma tik dėl to, kad Palanga buvo Kuršo gubernijoje. Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose nuo 1905 m. lenkų teatrai negalėjo rengti spektaklių. Ostrowska, deja, neužfiksavo pavardžių, kokie aktoriai tėvo kvietimu buvo atvykę iš Varšuvos, atmintyje iš visų jų išliko tik Adolfina Zimajer[i].
Draudimo vaidinti lenkų ir lietuvių kalbomis negaliojimas, nulemtas Palangos administracinės priklausomybės, turėjo įtakos ir svarbiam Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykiui bei lietuviško teatro istorijai. Mat 1899 m. rugpjūčio 20 d. čia įvyko pirmojo lietuviško sceninio veikalo premjera – buvo parodyta komedija „Amerika pirtyje“, kurią sukūrė broliai Antanas ir Juozas Vilkutaičiai, pasivadinę slapyvardžiu Keturakis. Komedija buvo parašyta 1893 m., Vincui Kudirkai paskelbus lietuviškos pjesės konkursą. Po dvejų metų kūrinys buvo išspausdintas Tilžėje, kur rusų cenzūra nebesiekė. Sėkmę spektakliui atnešė jo organizatorių ryžtas gaivinti lietuvybę ir lietuvių kalbą. Vaidinimą režisavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Povilas Višinskis, juodu taip pat jame ir vaidino. Spektaklyje dar dalyvavo gydytojas Vladas Mongirdas, teisininkas Augustinas Janulaitis ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė[ii]. Pjesė greitai išpopuliarėjo, nors buvo pastatyta ne geriausiomis sąlygomis – vaidinimas įvyko ne Tyszkiewicių teatre, bet grafui priklausančiame uosto sandėlyje, netoli prieplaukos. Būtent nuo šios komedijos premjeros Palangoje prasideda lietuviškos dramaturgijos istorija. Pabandžius po metų parodyti pjesę Liepojoje, vaidinimo aktoriai buvo suimti.
Nedaug žinoma apie spektaklius, vaidintus Palangoje grafų Tyszkiewicių teatre pirmaisiais XX a. metais. Nors minėtas draudimas vartoti lenkų kalbą Palangoje negaliojo taip griežtai kaip kaimyninėse Lietuvos gubernijose, finansiniais sumetimais nuolatinė teatro trupė visai vasarai nebuvo samdoma. Vasaroti atvykstančių svečių skaičius nebuvo toks didelis, kad tokia priemonė atsipirktų. Tačiau apsilankydavo muzikų, dainininkų ir aktorių, kurie surengdavo vieną du pasirodymus ir važiuodavo toliau. Yra žinoma, pavyzdžiui, kad 1904 m. rugpjūčio 18 d. kurorto poilsio namuose įvyko Artūro Zawadzkio „humoro vakaras“, kuriame dalyvavo jo žmona Maria Jakobi-Zawadzka[iii]. Vakaro metu buvo parodytos sceninės miniatiūros: „Šeimos galva“, „Paskaita apie santuoką“, monologas „Tuojau“, „Malka Zicfleiš“, Būdingas tipas“, „Varšuvos vežikas“, „Ponas Kalamaževskis. Senamadis mokytojas“.
Vykdavo taip pat mėgėjiškų spektaklių, kuriuos spontaniškai rengdavo kurorto poilsiautojai. Pavyzdžiui, Kurier Warszawski korespondentas 1901 m. informavo, kad „bus vaidinama „Lėlių burtininkė“, dalyvaujant 50 vaikų. Režisūra ir repeticijomis rūpinasi nepailstantis ir talentingas gimnastikos mokytojas, medicinos studentas Włodzimierzas Królikowskis“[iv].
Zofia Potocka savo prisiminimuose apie Lentvarį pažymėjo kad Lentvario vasaros teatre vadino teatro trupės iš Varšuvos, sustojusios čia kelioms dienoms pakeliui į Palangą, bet nėra aišku, kada tai buvo. Potocka, be visa ko, rašo: „Ilgiausiai vaidino žinomo Varšuvos aktoriaus, pono [Edmundo] Kupieckio kolektyvas. Jerzy Leszczyńskis prisimena, kad Kupieckį persekiojo nelaimės. Sezonas Palangoje neatnešė didelės sėkmės, santaupas išleido savo trupės reikmėms ir Lentvaryje atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje –- su sergančia žmona ir maža dukryte. Užjausdama bėdoje, Władysławo Tyszkiewicziaus šeima suteikė jiems nemokamą būstą ir išlaikymą, kol bus rasta išeitis iš beviltiškos padėties.“[v] Deja, Potocka nenurodo, kada tiksliai vyko šie dramatiški įvykiai. Artisto biogramą rengę teatrologai veikale Stownik biograficzny teatru polskiego (Lenkų teatro biografinis žinynas) teigia, kad Edmundas Kupieckis vaidino Lentvaryje 1907 m. ir kad jį tuomet lydėjo žmona aktorė Maria Święcka (Kupiecka)[vi]. Taigi gali būti, kad Lentvario kontraktas buvo pernykštės pažinties su Władysławu Tyszkiewicziumi rezultatas; bet, tai tik spėliojimai.
Pirmoji tikra informacija apie tai, kad Palangoje su aktorių trupe buvo sudarytas kontraktas visam sezonui, užfiksuota 1907 m. Tai buvo Juliano Myszkowskio kolektyvas.[vii] Myszkowskis buvo patyręs aktorius, dainininkas ir režisierius, didžiulę kūrybinę patirtį kaupęs Lvovo, Krokuvos ir Varšuvos scenose. Jis taip pat daug metų vadovavo Kališo ir Sosnoveco teatrams[viii]. Be to, vadovaudavo keliaujančių aktorių trupėms, kas vasarą gastroliuojančioms po provincijos miestus, 1906 m. jis surengė dideles gastroles Baltarusijoje, Voluinėje ir Ukrainoje, apie jas rašė atsiminimų knygoje Korespondencja z Polągi[ix]. Į Palangą jis atvyko su nauju, specialiai šioms gastrolėms suburtu kolektyvu.
Apie Myszkowskio grupės pasirodymus 1907 m. spauda nepraneša, tačiau apie juos atsiminimuose rašo dalininkas Bronisławas Kopczyńskis[x], kuris, tuo metu dvidešimt penkerių metų jaunuolis, Krokuvos dailės akademijos absolventas, trupėje dirbo dekoratoriumi. Iš jo publikuotų atsiminimų matyti, kad kontraktas buvo sudarytas tarp Juliano Myszkowskio ir Felikso Tyszkiewicziaus ir jame nurodoma, kad trupėje dalyvaus ne mažiau kaip dvylika aktorių. Myszkowskiui pavyko pasamdyti tik devynis, todėl jis liepė teatro kirpėjui, siuvėjui ir Kopczyńskiui nusiskusti ūsus, kad galėtų dėtis aktoriais. Kaip vėliau paaiškėjo, dviejuose spektakliuose dailininkui teko net vaidinti.
Atvykus į Palangą, kolektyvo laukė nemaloni naujiena – teatre buvo kilęs gaisras, sudegė visos dekoracijos, ir jaunasis dekoratorius turėjo per savaitę pagaminti naujas, kad būtų galima pradėti rodyti spektaklius. Jo pareiga taip pat buvo piešti teatro afišas. Atlikdavo tai rankomis ir pats jas išklijuodavo. Atsiminimuose Kopczyńskis užsimena apie tris jaunus, vos prieš keletą metų karjerą pradėjusius trupės narius: Józefą Leśiewskį, Aleksanderį Szarkowskį ir Franciszeką Rychłowskį, bei apie teatro orkestro dirigentą Beniaminą Erlichą. Spektaklio programas daugiausia sudarydavo lengvo pobūdžio pramoginiai kūriniai, vodeviliai ir operetės, atitinkantys Myszkowskio meninius interesus. Kopczyńskis, deja, neužfiksavo repertuaro, tik užsiminė apie spektaklius, kuriuose pats dalyvavo – tai buvo Wojciecho Bogusławskio „Krokuviečiai ir kalniečiai“ ir Georgo Okonkowskio operetė „Santuokos mugė“. Jis taip pat užrašė, kad „antrą gastrolių mėnesį prasidėjo artistų benefisai“, paįvairinę repertuarą, kuris jau buvo gerai pažįstamas vasarotojams, leidžiantiems Palangoje visą sezoną.
1908 m. Palangoje retkarčiais vyko aktoriaus ir dainininko Mieczysławo Dowmunto pasirodymai, taip pat visą sezoną vadino Czesławo Janowskio trupė[xi]. Janowskis, kaip ir Myszkowskis, buvo labai patyręs aktorius ir režisierius. Dirbo kone visuose teatruose visose trijose okupuotos Lenkijos teritorijose. 1891–1895 m. buvo Lodzės teatro direktoriumi, vėliau vadovavo teatro trupėms Sosnovece, Kelcuose, Sandomiere, Plocke ir Mlavoje, o du sezonus, 1903–1905 m., Liaudies teatre Varšuvoje. Turėjo didžiulę patirtį vadovauti keliaujančioms trupėms, vaidinančioms mažuose miesteliuose. Prieš atvykdamas įj Palangą, nuo 1906 m. buvo Lodzės teatro vadovas.
1908 m. liepos 11 d. Palangos sezono atsidarymo proga Janowskio teatras parodė Victorieno Sardou pjesę „Išsiskirkime“. Spektaklis nesulaukė palankaus žiūrovų vertinimo, mat pjesė jau buvo pabodusi, o kaip pastebėjo dienraščio Goniec Wileóski korespondentas, „pirmam spektakliui kur kas labiau būtų tikę kas nors savitesnio, originalesnio“[xii]. Tačiau čia pat pridūrė, kad aktoriai vaidino patenkinamai. Gerokai šilčiau buvo priimtas Ceorges’o Ohnet spektaklis „Kalvių savininkas“, specialiai parengtas labdaros šventei, kurios tikslas buvo surinkti lėšų bažnyčios statybai baigti. Kurier Litewmki korespondentas pranešė, kad susirinkusi minia karštai plojo aktoriams. „Artistai, ypač kai kurie, savo vaidmenis suvaidino puikiai. Tikrą meistriškumą parodė p. Janowskis, vaidinęs į aristokratų sferas besibraunantį turtingą parveniu. Jo dirbtinai euforiškas laisvumas naujoje aplinkoje, vulgarus familiarumas ir noras prilygti aukštuomenei – buvo tobulai ir puikiai perteikti. Taigi artistas susilaukė pelnytų ovacijų. Kiek dramatišką Klaros personažą tiesiog meistriškai pavaizdavo p. Janowska, artistė iš didžiosios raidės. Šią iš prigimties komplikuotą esybę, kurią dar labiau sujaukia gyvenimo aplinkybės, kiekvieną šios esybės bangelę ji sugebėjo deramai suprasti, pajausti ir judesiais, mimika, dikcijos tempu perteikti. Todėl šie du veikėjai ryškiai išsiskyrė gana, reikia pasakyti, pilkame antraeilių figūrų fone.“[xiii] Be vakarinių spektaklių suaugusiems, trupė suvaidino ir vieną kitą spektaklį vaikams[xiv].
1909 m. buvo sudarytas kontraktas su Aleksanderio Zelwerowicziaus trupe iš Lodzės[xv]. Zelwerowicziaus trupės gastroles Palangoje savo atsiminimuose patvirtina Kazimierzas Wroczyńskis rašydamas, kad „vasaros pradžioje Zelwerowiczius išvyko su savo trupe į Palangos kurortą ir užtruko ten iki rudens…“[xvi]. Pirmasis 1908–1909 m. sezonas atvykus iš Krokuvos ir tapus Lodzės teatro „Victoria“ direktoriumi buvo sėkmingas. Ypač didelio pasisekimo sulaukė Stanisławo Wyspiańskio „Vestuvių“ pastatymas, kuriame Zelwerowiczius vaidino Čepecą. Deja, Lodzės teatro pastatas sudegė, ir trupė liko be pastogės virš galvos, todėl teko nuomotis patalpas ir keliauti gastroliuojant po kitus miestus. Palangoje teatras, „užtrukęs iki rudens“, be abejonės, parodė daug pjesių iš Lodzės repertuaro, deja, nieko nežinoma apie konkrečius pavadinimus.
1910 m. Palangoje vėl lankėsi Juliano Myszkowskio „palyginti labai gera trupė“[xvii]. Buvo rodomos „komedijos, operetės, lengvesnio žanro draminiai kūriniai, o viskas atlikta su dideliu kruopštumu, nuoširdžiam net reikliausios publikos pasitenkinimui“. Be visų kitų, parodyti buvo populiarieji „Krokuviečiai ir kalniečiai“, o „keli kupletai, neįtraukti į programą, bet susiję su neseniai minėtomis Žalgirio mūšio metinėmis ir tuomet išsakytomis viltimis, sukėlė audringas ovacijas, visiškai pelnytas“[xviii]. Korespondentas pranešė, kad vaidinimas buvo specialiai pakartotas dieną, kad ir vaikai galėtų pasižiūrėti šį gyvą spektaklį.
Tais pačiais metais buvo mėginama pastatyti pjesę lietuvių kalba, tačiau spektaklis neįvyko dėl pasiūlytos dramos turinio. Kaip buvo rašoma, „pjesė, tendencingai vaizduojanti baudžiavos laikus, buvo pernelyg jau persmelkta tąja, deja, dar madinga, „litvomaniška“ neapykanta viskam, kas lenkiška“[xix]. Kadangi pjesėje taip pat buvo kritikuojama dvasininkija, jos rodyti nesutiko nei tenykštis klebonas, nei Feliksas Tyszkiewiczius.
Nuo 1911 m. Palangos vasaros teatrui tris sezonus vadovavo Karolis Hoffmanas. Tai dar viena svarbi XIX ir XX a. sandūros asmenybė Lenkijos teatro istorijoje. Nuo 1884 m. Hoffmanas su savo teatro trupėmis vaidino Lenkijos Karalystės provincijos scenose[xx]. Keliolika metų aktorius buvo nutraukęs savo karjerą ir atsidėjęs žurnalistikai Varšuvoje, bet 1908 m. vėl grįžo prie aktorystės ir vadovavimo teatro trupėms. Be kitų vietų, vasaros sezono metu vaidindavo Druskininkuose.
Palangos vasaros teatro repertuarą Hoffmanas papildė klasikinėmis lenkų dramomis, rengdavo taip pat specialius spektaklius jaunimui[xxi]. Repertuare atsirado tokių pjesių kaip: Juliuszo Słowackio „Mazepa“ ir „Horštinskis“, Aleksanderio Fredro „Mergelių įžadai“, „Ponas Jovialskis“, „Ponas Geldhabas“, „Atsiskyrėliai ir poetas“, „Kerštas“, Józefo Blizińskio „Kovo kavalierius“, Michało Bałuckio „Pono tarėjo tarėjai“, Józefo Ignaco Kraszewskio „Kašteliono midus“ bei Gogolio „Revizorius“[xxii]. Buvo taip pat rodomos Stanisławo Wyspiańskio „Vestuvės“, o Šmėklą jose vaidino Januszas Nowackis[xxiii]. Išsamių recenzijų, deja, nėra, tačiau nuolat Palangoje atostogaudavęs Kurier Lileński korespondentas parašė, kad „kaip provincijos trupė ji visai nebloga“[xxiv].
1911 m. pagaliau buvo pastatyta ir pjesė lietuvių kalba, bet poilsiautojai ignoravo spektaklį. Priežastis buvo arba kalba, nes tarp atvykėlių iš kitų kraštų niekas šios kalbos nemokėjo, o tarp svečių iš Lietuvos gubernijų ją mokėjo nedaugelis, arba didelės bilietų kainos. Galop lietuviškoje spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose įvykį komentavo pasipiktinę autoritetingi lietuvių visuomenės veikėjai, pavyzdžiui, Lietuvos mokslo draugijos sekretorius Jonas Vileišis. Kurier Wileński netruko išspausdinti jo teksto vertimo fragmentų: „Vakarinis spektaklis buvo skirtas ponams ir ponuliams iš Palangos, deja, teko mums nusivilti; jiems skirtos brangėlesnės vietos švietėsi tuščios. Atrodo, kad nebuvo nė vieno lenko. Neatvyko nė pats Palangos savininkas grafas F. Tyszkiewiczius, kuris paprastai palaiko lenkų teatrą ir savo šeimynykščiams išperka keletą ložių. Nūnai praėjo tie laikai, kai daugelis lenkų lankydavo mūsų spektaklius, idant pasižiūrėtų į mėgėjus lietuvius, kuriems tuo metu buvo atleidžiama viskas, mat šie vargšeliai dar nežinojo, kaip reikia scenoje vaidinti.“ Kartu buvo daroma išvada, kad šiandien lietuviškas žodis erzina lenkų ausis, todėl jie išsižadėjo lietuviško teatro[xxv]. Šis pasisakymas savo ruožtu sukėlė polemiką lenkiškoje spaudoje, joje, be visų kitų, dalyvavo Ludwika Žycka, kuri kategoriškai nesutiko su tokia vienareikšme nuomone apie lenkų požiūrį į lietuvius[xxvi].
1912 m. teatrinį sezoną nepaprastai gyvai ir šmaikščiai savo atsiminimuose aprašė Aleksanderis Zelwerowiczius, viešnagei Palangoje paskyręs visą skyrių[xxvii]. Aktorius nusprendė angažuotis į Hoffmano trupę visų pirma dėl visiškai pragmatiškų sumetimų – mat galėjo užtikrinti savo vaikams vasarą prie jūros, neprarasdamas galimybės užsidirbti. Jo užrašai byloja, kad Hoffmanas turėjo teisę vasarą naudotis teatro pastatu nemokamai ir net gaudavo iš Felikso Tyszkiewicziaus dotaciją. Repertuaras, suderintas su Tyszkiewicziumi,
buvo labai religingas ir patriotinis, iš jo buvo pašalinti kūriniai ar bent scenos, kuriose kalbama apie meilę arba scenoje bučiuojamasi. Grafo įtaką teatro repertuarui patvirtino ir Lucjanas Rydelis, savo laiškuose iš Palangos svarstydamas, kodėl į teatrą ateina tiek mažai žiūrovų: „Kai kurie mano, kad šio nepasisekimo priežastis yra tai, jog publikos skonis prasilenkia su lenkų teatro savininko ir mecenato, Palangos dvarininko gr. F. Tyszkiewicziaus pomėgiais: kai jis reikalauja dorybingo repertuaro, dauguma publikos, ypač iš kitų sluoksnių, pageidautų „pikantiškų“ farsų arba operečių.“[xxviii]
Pirmasis sezono pastatymas buvo Adolfo Abrahamowicziaus „64 paragrafas“. Zelwerowiczius taip pat prisimena, kad buvo vaidinama Karolio Hoffmano pjesė vaikams „Motiejukas muzikantas“ – nevykęs Sienkiewicziaus „Jonelio muzikanto“ perdirbinys. Aktorius nepaprastai vaizdžiai aprašė užkulisinį aktorių darbą, trupės narių santykius ir darbo sistemą. Negailestingai šaipėsi, kad grimuotojas nemokša, rekvizitininkas negrabus, o trupė visiškai atsipalaidavusi, nes pertraukų metų drožia pasivaikščioti ir pasigėrėti pajūriu. Atsiminimuose nestinga fantazijos ir sutirštintų spalvų, bet juose parodyta ir nemažai tikrų detalių iš aktorių trupės darbo ir gyvenimo vasaros kurorte.
Daug vietos Aleksanderis Zelwerowiczius skyrė smulkiam aprašymui, kaip tą sezoną buvo pažymimas Karolio Hoffmano jubiliejus[xxix]. Šia proga buvo išspausdinta afiša (paprastai jos būdavo piešiamos ranka) ir suplanuota parodyti tris jubiliato sukurtas vienaveiksmes pjeses, kuriose jis vaidina pagrindinius vaidmenis. Zelwerowiczius prisimena, kad tądien buvo rodoma: „Dviratininkai“, parašyti Varšuvos dviratininkų klubo atidarymui Dynasuose, „Odė jaunystei“ ir trečias kūrinys – „Į Varšuvą“. Tačiau jubiliejaus afišoje vienas iš pavadinimų skamba kitaip, be „Odės jaunystei“ ir „Dviratininkų“, trečiasis kūrinys buvo skelbiamas kaip „Gyvenimo nesutarimai“; vis dėlto, matyt, kalbama apie tą patį dramos kūrinį, tik pakeistu pavadinimu. Sprendžiant iš Zelwerowicziaus atpasakojimo, kūriniai nebuvo aukščiausios meninės vertės, bet jų vaidinimas suteikė nemažai džiaugsmo. Kulminacinė vakaro akimirka buvo Zelwerowicziaus įvažiavimas į sceną dviračiu, o paskui – to jau nebuvo numatyta – į orkestro duobę.
Aplinkybės taip laimingai sutapo, kad šis gyvai aprašytas jubiliejus su taikliai nupieštais dramatis personae buvo užfiksuotas vizualiai. Kaip tik tą dieną fotografas įmažino visą teatro trupę ant Palangos teatro laiptų, jubiliejų anonsuojančios afišos fone[xxx]. Šalia Karolio Hoffmano ir jo žmonos nuotraukoje matyti Tedeuszas Lechowskis, Ludwikas Czarnowskis, Januszas Nowackis, Zofia Tworkowska, Halina Bilińska, Aniela Kopczyńska, Aleksanderis Bogusińskis, Halina Starska, Aleksanderis Zelwerowiczius, Zelweoriwicziaus pusseserė Iza Glinka, Janas Cuttneris su žmona ir Karolis Lewickis.
Žinias apie 1912 m. teatrinį sezoną papildo Lucjano Rydelio korespondencija, kurioje jis aprašė kitų aktorių benefisus: Aleksanderio Bogusińskio, komedijoje „Dvidešimt dienų šešėlyje“, pastatytoje pagal Maurice’o Hennequino pjesę*, bei Ludwiko Czarnowskio, vaidinusio Otto Ernsto dramoje „Direktorius Flachsmanas“[xxxi]. Jis užsimena, kad vienas iš sezono akcentų buvo publikos numylėtinio Aleksanderio Zelwerowicziaus benefisas Moliėre’o „Tariamajame ligonyje“, kuriame jis vaidino pagrindinį vaidmenį[xxxii].
Jis taip pat rašė apie savas iniciatyvas mėgėjiško teatro baruose: „Poeto ir dramaturgo Lucjano Rydelio viešnage pas gr. Tyszkiewiczius pasinaudojo būrelis aristokratų luomo jaunimo ir darniai, žavingai suvaidino jo režisuotas vienaveiksmes pjeses: Fredro „Niekas manęs nepažįsta“ ir Koziebrodzkio „Dėdė atvažiavo“. Jaunieji atlikėjai buvo pagerbti plojimais, o jų režisierius – vainikais. Į teatrą buvo galima įeiti su pakvietimais, o daugelis žiūrovų, atsidėkodami už patirtą malonumą, paaukojo Palangos bažnyčiai.“[xxxiii]
Viešnagė Palangoje, nepaisant kelionėje patirtų išsamiai aprašytų sunkumų ir ganėtinai komercinio darbo teatre, Zelwerowicziui ir jo šeimai veikiausiai labai patiko, nes tarp Hoffmano aktorių vasaros teatro scenoje jis pasirodė ir 1913-aisiais m.[xxxiv]
1914 m. vasaros sezonui kontraktas buvo sudarytas su Eugeniuszo Wirskio vadovaujama trupe iš Varšuvos „Teatr Maty“[xxxv]. Kaip pranešė spauda, trupę sudarė ponios: Bartoszewska[xxxvi], Leska[xxxvii],
Mostowska, Rutkowska[xxxviii], Dmochowska ir Tomaszewska bei ponai Stanisławas Czapelskis, Czeremuszyńskis[xxxix], Stanisławas Ratowskis, Czesławas Skonieczny, Świeciakas ir Topolskis[xl]. Nepriklausomai nuo šio kolektyvo spektaklių, taip pat buvo sudaryti kontraktai keliolikai spektaklių su Aleksanderiu Zelwerowicziumi ir penkiems Helenos Arkawin pasirodymams. Tuometinio sezono repertuarą sudarė 24 pjesės, deja, Kurier Litewski nemini jų pavadinimų. Stefania Kryńska prisimena, kad 1914 m. Zelwerowiczius Palangoje vaidino Moliėro „Tariamajame ligonyje“ o Antonis Fermeris – Ryszardo Ruszkowskio „Fonsio vestuvėse“. Taip pat buvo rodomi „Mergelių įžadai“, kurie tuomet dar jaunutę mergaitę nepaprastai sužavėjo[xli]. Šis paskutinis sezonas greičiausiai buvo sunkus ir aktoriams, ir žiūrovams, nes paskelbus rusų ir vokiečių karą ilgą laiką nebuvo galima išvykti iš Palangos, ir visi – tiek svečiai, tiek aktoriai – buvo, galima sakyti, joje įkalinti, atkirsti nuo pasaulio ir informacijos, išgąsdinti susiklosčiusios politinės padėties ir sunerimę dėl neaiškios ateities.
Aprašymai, atsiminimai ir recenzijos byloja, kad teatrinis gyvenimas kurorte buvo gana intensyvus. Nuo 1907 m. visą sezoną bemaž kasdien vykdavo spektakliai, kuriuos, kaip prisimena Zelwerowiczius, lankydavo ne tik poilsiautojai, bet ir pramogų ieškantys vietiniai gyventojai. Repertuaras paprastai atspindėdavo tuometines madas ir tikriausiai nedaug skyrėsi nuo to, ką buvo galima pamatyti Lodzės ar Liublino teatrų scenose. Vaidinta daug komedijų, operečių ir vodevilių, tačiau netrūko ir draminių kūrinių. Vasaros spektakliai Palangoje turbūt ne itin skyrėsi nuo to, ką poilsiautojams siūlė kiti kurortai: Druskininkai, Buskas arba Cechocinekas, kuriame teatras veikė nuo 1867[xlii]. Trupės ten važiuodavo ieškodamos entuziastingų žiūrovų, susigundžiusios proga užsidirbti ne sezono metu, kai miestuose teatrinis gyvenimas apmiręs, ir kartu pasirūpinti savo šeimų poilsiu. Tiesa, ši produkcija buvo palyginti neaukšto meninio lygio, nes nebuvo galimybės gerai pasiruošti spektakliams, daug kas buvo daroma paskubomis, vaidinimai neabejotinai aptrumpinti (viena iš priežasčių – ne visas aktorių sąstatas), aktoriai dažnai būdavo parenkami ganėtinai atsitiktinai, nors garsūs aktoriai, be abejonės, buvo pajėgūs suteikti žiūrovams nepakartojamų išgyvenimų ir tokiomis sąlygomis.“
_____________________
[i] Ostrowska įsiminė ją kaip „nebe labai jauną, bet dar labai žavią“. Zimajer vaidino Varšuvoje iki 1882 m“ vėliau daug metų keliavo po Europą, į Lenkiją grjžo tik 1898 m. ir, įkūrusi savo trupę, rengdavo jos gastroles. Kadangi Zimajer gimė 1852 m., galima daryti prielaidą, kad Ostrowska jos vasaros vaidinimus Palangoje žiūrėjo jau būdama suaugusi moteris, ne anksčiau kaip po 1898 m.
[ii] 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje parodytame spektaklyje ji nedalyvavo – D. M. pastaba.
[iii] Spektaklio afiša saugoma Latvijos valstybiniame archyve Rygoje, LVVA, F. 412, ap. 1,
1.37639, lapp. 25. Už informaciją apie afišą ir jos turinį esu dėkinga dr. Arkadiuszui Janickiui.
[iv] , „Echa letnie. Potąga 1-go sierpnia“, Kurier Warszawski, 1902, nr. 217, p. 2.
[v] Potocka, 1973, rankraštis, t. 3, k. 171–172.
[vi] Žr. Edmund Kupiecki, kn.: Slownik biograficzny teatru polskiego, 1973, p. 353.
[vii] „Echa letnie. Wakacje w Potądze“, Stowo Polskie (Lwow), 1907, nr. 399.
[viii] Žr. Julian Myszkowski, kn.: Slownik biograficzny teatru polskiego, 1973, p. 470–471.
[ix] Myszkowski, 1907. Nors pavadinime minima, apie apsilankymą Palangoje autorius nerašo nė žodžio.
[x] Kopczyński, 1959, p. 142–147. Atsiminimų skyrius apie viešnagę Palangoje pateiktas šios knygos priede.
[xi] Romanowski,1999, p. 398; žr. Czesław )anowski, kn.: Slotvnik biograficzny teatru polskiego, 1973, p. 250; „Uzdrowiska polskie. Połąga“, Kurier Litemki, nr. 108, p. 3–4.
[xii] Z Połągi, 1908, nr. 119, p. 2; nr. 125, p. 3.
[xiii] Z Połągi, 1908, nr. 170, p. 3.
[xiv] Z Połągi, 1908, nr. 128, p. 2.
[xv] Coniec Wileński, 1909, nr. 113, p. 3.
[xvi] Wroczyński, 1957, p. 170.
[xvii] Z Połągi, 1910, nr. 109, p. 2.
[xviii] Ten pat.
[xix] Ten pat.
[xx] Žr. Karol Hoffman, kn.: Stou/nik biograficzny teatru polskiego, 1973, p. 230.
[xxi] Kurier Wileński, 1911, nr. 32(151), p. 1.
[xxii] Romanowski, 1999, p. 397–398.
[xxiii] Stokowa, 1968, p. 340.
[xxiv] Znad Bałtyku, 1913, nr. 166, p. 1.
[xxv] Płlomyk, „Gościnini gospodarze“, Kurier Vileński, 1911, nr. 46(166), p. 2.
[xxvi] Życka, 1911.
[xxvii] Zelwerowicz, 1981, p. 101–123. Skyrius pateiktas šios knygos priede.
[xxviii] Rydel, 1912, nr. 204, p. 3.
[xxix] Zelwerowiczius teigė, kad tai buvo kūrybinės veiklos dvidešimtpenkmetis, o Rydelis – kad darbo „lenkų literatūros baruose“ keturiasdešimtmetis, plg. Zelwerowicz, 1981; 1912.
[xxx] Nuotrauka iš Nacionalinės bibliotekos ikonografijos rinkinių. (Lenkijos nacionalinės bibliotekos – D. M. pastaba).
[xxxi] Rydel, 1912, nr. 204, p. 3.
[xxxii] Rydel, 1912, nr. 238, p. 3.
[xxxiii] Ten pat.
[xxxiv] Romanowski, 1999, p. 397–398.
[xxxv] Eugeniusz Wirski buvo Edmundo Weycherto slapyvardis, žr. Edmund Wirski, kn.: Sioivnik biograficzny teatru polskiego, 1973, p. 776–777.
[xxxvi] Kalbama veikiausiai apie Rozalią Bartoszewską, Stownik biograficzny teatru polskiego, 1973, p. 21.
[xxxvii] Kalbama veikiausiai apie Marią Leską, atrodo, žinomą dar kaip Lešniowska, plg. Stownik biograficzny teatru polskiego, 1994, p. 383–384.
[xxxviii] Kalbama veikiausiai apie Julią Rutkowską, vaidinusią „Teatr Maty“ teatre, plg. Stownik biograficzny teatru polskiego, 1994, p. 618.
[xxxix] Kalbama apie Karolį Czeremuszyńskį, plg. Sloivnik biograficzny teatru polskiego, 1973, p. 81.
[xl] Kalbama apie Edwardą Topolskį, plg. Slownik biograficzny teatru polskiego, 1994, p. 747-748; „Potąga“, Kurier Litewski, 1914, nr. 118, p. 3.
[xli] Kryńska, 1970, p. 3.
[xlii] Leyko, 1988, p. 653–654.
Nuotraukoje – Palangos teatro pastatas 1908 metais