Palangos progimnazija (1886–1913 m.)

Jeigu šiandien Palangos Vytauto gatvėje paprašytume sutiktų palangiškių ir jų svečių parodyti, kur yra buvęs XIX a. pab. Palangoje įsteigtos progimnazijos, kuri 1913 m. reorganizuota į gimnaziją, pastatas, vargu ar į šį klausimą atsakytų daugiau negu vienas iš dešimties apklaustųjų. Ir aš pati, vieną 1993-ųjų metų dieną minėtoje gatvėje užkalbinta inteligentiškos išvaizdos, anglišką akcentą turinčio, matyt progimnazijos pastato, kuriame mokėsi jo artimieji, ieškančio vyriškio, į šį klausimą negalėjau atsakyti, nors Palangoje gyvenau jau antrus metus. Sugrįžusi namo ėmiau progimnazijos istorija domėtis. Tad radau ir

1962 m. Londone Nidos knygų klubo išleistą Mykolo Vaitkaus prisiminimų knygą „Su Minija į Baltiją“. Į Palangą mokytis jis atvyko 1895 metais. Savo prisiminimuose M. Vaitkus vaizdžiai aprašo progimnazijos gyvenimą, anuo metu čia dirbusius mokytojus, mokslus ėjusius savo bendraamžius, daugelio jų vėlesnius pasiekimus.

 

***

Berniukų progimnaziją (keturklasę mokyklą) 1886 m. Palangoje vietoje iki to laiko buvusios miesto mokyklos, kurioje mokydavo vokiečių kalba, savo lėšomis valstybinės mokyklos teisėmis įkūrė ir toliau ją globojo grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Šiai įstaigai buvo paskirtas dviejų aukštų klasicistinio stiliaus mūrinis pastatas miestelio centre, šiek tiek į šiaurę nuo dabartinės katalikų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų  bažnyčios, beveik toje vietoje, kur dabar yra paštas.

2018 m. vasario mėnesį, pažymint Lietuvos nepriklausomybės 100-ąsias metines, šioje vietoje atidaryta Signatarų alėja, kuria įamžintas šios progimnazijos 4 auklėtinių, kurie tapę mūsų valstybės politikais, 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Tai Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1874–1944),  1889–1894 m. – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Lietuvos socialdemokratų partijos vadovas Steponas Kairys (1878–1964), 1888–1895 – filosofijos mokslų daktaras Jurgis Šaulys (1879–1948), o 1886–1890 m.  – prelatas, profesorius Kazimieras Steponas Šaulys (1872–1964). Signatarų alėjos projekto autorius – Telšiuose gyvenantis Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Algirdas Žebrauskas, o alėjos pradžioje (prie Vytauto gatvės) pastatytos stelos autorius – klaipėdiškis skulptorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas.

Pastatas, kuriame veikė progimnazija, buvo pastatytas XVIII a. Palangos valdos šeimininko Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio (1726–1794) lėšomis. Vėliau, po to, kai 1791 m. Palangai suteikė Magdeburgo teises, čia buvo miesto rotušė. Čia yra veikusi ir muitinė. Vasaros sezono metu progimnazijos pastatas būdavo pritaikomas poilsiautojų reikmėms. Pirmosios, apie 1890-uosius metus J. Tiškevičiaus iniciatyva Palangoje pradėjusios veikti šiltosios maudyklos, būdavo įrengiamos šios progimnazijos pastato pirmajame aukšte. Į maudyklą vanduo atitekėdavo vamzdžiais. Kurortinio sezono metu čia pastatydavo specialias krosnis ir dešimt vonių, kuriose silpnesnės sveikatos žmonės galėdavo pratintis prie vėsesnio jūros vandens. Tuo laikotarpiu Palangos progimnazi­jos koplyčioje buvo įrengta ir stačiatikių koplyčia. Joje dar ir XX a. pradžioje melsdavosi ne tik progimnazijoje besimokantys stačiatikiai,  bet ir šį tikėjimą išpažįstantys kiti miestelio gyventojai bei jų svečiai. 

Senosios progimnazijos pastatas sudegė per didįjį Palangos gaisrą, kuris 1938 m. gegužės 10 d. prasidėjo klebonijoje ir įsismarkavęs sunaikino beveik visą Palangos šiaurinę dalį, rytinėje dalyje buvusį žydų gyvenamąjį kvartalą, Palangos liuteronų evangelikų bažnyčią. Iš viso ugnis tąsyk nuo žemės nušlavė apie 318 pastatų, iš kurių 118 buvo gyvenamieji namai.

Po gaisro buvusios progimnazijos, kaip ir kitų pastatų, gaisravietes žmonės sutvarkė, degėsiai buvo išvežti, tad, laikui einant iš to, kas čia buvo anksčiau, liko tik prisiminimai. Dabar kurorte veikianti Palangos senoji gimnazija (adresas  Jūratės g. 13), pristatydama savo mokyklos istoriją, skelbia, kad ji savo veiklą pradėjo 1886 m., t. y. kad ji pratęsė ir tęsia šios progimnazijos veiklą. Minėtos gimnazijos interneto svetainėje apie 1886 m. įkurtos progimnazijos pirmuosius tris veiklos dešimtmečius rašoma:

„1886 m. Palangoje atidaroma progimnazija. Visi mokytojai buvo ne lietuvių tautybės, nes progimnazijoje buvo dėstoma rusų kalba. Kad progimnazija, nors ir buvo įsikūrusi tais laikais nežymiame miestelyje pačiame Lietuvos pakraštyje, sutraukė nemažą mokinių būrį, galima paaiškinti tuo, jog Palanga priklausė Kuršo gubernijai, kur caro režimas buvo liberalesnis. 1913 m. progimnazijai suteiktas gimnazijos vardas.
1915 m. sausio mėnesį, artinantis Pirmojo pasaulinio karo frontui, gimnazija perkeliama į Stavropolį Kaukaze ir pavadinta 3-iąja Stavropolio gimnazija. 1922 m. galima pavadinti antruoju Palangos gimnazijos gimimu. Po sėkmingų derybų su Latvija Lietuvai atgavus Palangą ir Šventąją, vietos inteligentija tuojau pat subūrė komisiją, kuri rūpinosi gimnazijos atkūrimu. Jai vadovavo Stasė Vaineikienė. 1922 m. rugsėjo 15 d. gautas švietimo ministro leidimas steigti Palangoje gimnaziją. Jos direktoriumi buvo paskirtas M. Mačernis, vėliau išvykęs direktoriauti į Tauragės mokytojų seminariją. Į jo vietą norėta paskirti kelias savaites mokytojavusį Vilių Storastą-Vydūną, tačiau jo, kaip užsieniečio, Švietimo ministerija netvirtino. 1923–1927 m. direktoriumi dirbo Matas Untulis“[1].

Daugiau informacijos apie šį Palangos progimnazijos veiklos laikotarpį yra pateikta 1999 m. Klaipėdoje išleistoje mokslininkų, kitų istorijos tyrinėtojų parengtoje knygoje „Palangos istorija“. Juozas Tumas Vaižgantas yra rašęs, jog anuo metu šioje „svetima dvasia nepersisunkusioje“ mokykloje vaikai buvo auklėjami katalikiškai ir jie „nuo pat vyresnio iki pat mažojo žino, jog žemaitis turi būti žemaičiu, lenkas lenku, o kas tuo nenori būti ar nemoka būti, yra vertas didžiausio pasmerkimo“[2].

Pirmojo pasau­linio karo išvakarėse Palangos progimnazijoje mokėsi apie 160 moksleivių iš kurorto ir tolimesnių Lietuvos vietovių.

Tuo metu stojantiesiems į šią vidurinę keturių klasių mokyklą, kurią baigęs galėjai iš karto stoti į gimnaziją, Kauno kunigų seminariją, nebuvo ribojamas amžiaus cenzas. Progimnazijoje buvo taikomos nuolaidos neturtingai gyvenantiems moksleiviams. Tad, kaip Ignas Končius ir Viktoras Ruokis rašo 1926 m. Kaune išleistoje knygoje „Palangos kraštas“, anuo metu Palangos progimnazija teikė galimybę vietinių gyventojų vaikams gauti išsilavinimą ir geresnes ateities perspektyvas: „neturtingiausių tėvų sūnūs turėjo progos baigti keturias klases, po kurių kelias gyveniman platesnis: kunigų seminarija, vaistinė, valdininko amatas, tolesnis mokslas gabesniems ir skurdo nebijantiems […]“[3].

XIX a. pab. buvo planuota progimnaziją padidinti iki 6 klasių, bet rusų valdžia, vengdama galėjusio padidėti tautinio pasipriešinimo, tam nedavė leidimo. Apie šioje mokykloje vykusius moksleivių protestus žinių minėtoje prisiminimų knygoje yra pateikęs ir M. Vaitkus.

Palangiškiai didele garbe iki šiol laiko, kad šioje progimnazijoje mokėsi net 4 jau minėti Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai bei būrys kitų iškilių tarpukario valstybės, politikos, kultūros, visuomenės, mokslo veikėjų.

***

Na o štai ką apie Palangos progimnaziją rašo Mykolas Vaitkus >

 

Danutė Mukienė

Nuotraukoje – Palangos progimnazijos pastatas. Fotografas nežinomas. Iliustracija iš RKIC archyvo

__________________________

[1] „Mokyklos istorija“, Palangos senoji gimnazija, https://www.senojigimnazija.lt/mokyklos-istorija/ (žr. 2021-10-11).

[2] Vaižgantas, Raštai. Publicistika. 1890–1898, t. 5, Vilnius, p. 401.

[3] Končius I., Ruokis V., Palangos kraštas, Kaunas, 1925, p. 231.

___________________________

Publikacija paskelbta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: dešimt virtualių turų po Palangą“


Smush Image Compression and Optimization