Grafaitė Marija Tiškevičiūtė (1871–1943)

Marija Tiškevičiūtė (1871–1943) – aktyvi visuomenės veikėja, spaudos bendradarbė, labdarė, pirmojo lietuviško vaikų darželio įkūrėja Lietuvoje, knygnešių rėmėja, tremtinė. Ji buvo kilusi iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrajai Biržų-Kretingos šakai priklausiusios grafų Sofijos Horvataitės Tiškevičienės (1837–1919) ir Juozapo Tiškevičiaus  (1835–1891) šeimos (Tiškevičių giminės herbas – „Leliva“).

Marija gimė 1871 m. lapkričio 22 d. Lentvaryje, o būdama ketverių metų (1875-aisiais) kartu su kitais šeimos nariais persikėlė gyventi į 1875 m tėvų įsigytą Kretingos dvarą (nuo 1862 iki 1875 m. grafas J. Tiškevičius (1835–1891) šį dvarą nuomojo iš  grafo Nikolajaus Zubovo (1801–1871). 

Tiškevičių šeima buvo gausi. Sofijai ir Juozapui gyvenant santuokoje jiems gimė 12 vaikų. Iš jų užaugo 5 sūnūs (Aleksandras Tiškevičius (1864–1945), Vladislovas Tiškevičius (1865–1936), Antanas Tiškevičius (1866–1920), Juozapas Tiškevičius (1868–1917); Feliksas Tiškevičius (1869–1933) ir 3 dukros: (Marija Tiškevičiūtė (1871–1943), Sofija Marija Tiškevičiūtė-Dembinska (1874–1958) ir Elena Klotilda Marija Tiškevičiūtė-Ostrovska (1875–1953). Keturi vaikai mirė būdami maži. Tai Sofija Tiškevičiūtė (1862–1862), Juozapas Tiškevičius (1863–1867), Jonas Motiejus Tiškevičius (1877–1877) ir Kazimieras Tiškevičius (apie 1878–1878). Marijos tėvai dar augino tris J. Tiškevičiaus (1835–1891) nesantuokinius vaikus.

Daugelis populiarių rašytinių šaltinių mini, kad Marija Tiškevičiūtė buvo gana uždaro būdo, išsilavinusi, mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, anglų kalbas, suprato lietuviškai, buvo didelė grožinės literatūros gerbėja, domėjosi istorija, mėgo žirgų sportą, bendradarbiavo katalikiškame leidinyje „Tėvynės sargas“, kuriame būdavo spausdinami jos parengti informaciniai tekstai apie Kretingą. 1897 m., kai jai buvo 28-eri, šiame leidinyje Laumės Lelivaitės slapyvardžiu ji paskelbė savo sukurtą istorinę apysaką „Viskantas“ (į lietuvių kalbą ją išvertė Kretingos bernardinų vienuolyno kunigas K. Kazlauskas).

Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais rusų muitininkai, žandarai, gerbdami grafų Tiškevičių privatumą ir pasitikėdami jais, vykstant grafų giminės nariams iš Klaipėdos į Kretingą arba Palangą, kitas vietoves, jų karietų netikrindavo. Žinodama tai, Marija talkino uždraustų lietuviškų knygų platintojams – Klaipėdoje paimdavo reikalingas knygas ir jas pristatydavo į sutartas vietas Klaipėdoje arba Palangoje.

Plačiai žinoma Marijos draugystė su poetu kunigu Jonu Mačiuliu-Maironiu (1862–1932). Maironis labai mėgo Palangą, dažną vasarą joje lankydavosi. Čia jis susipažino su grafaite, bendravo su ja, vėliau ir susirašinėjo. Yra išlikęs ir Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas vienas Marijos rašytas laiškas Maironiui. Poetas Marijai yra dedikavęs savo 1904 m. sukurtą, vienintelę lenkų kalba parašytą poemą „Z nad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“). Joje minima Celina yra Marijos Tiškevičiūtės prototipas. Celinos slapyvardžiu Marija pasirašė ir minėtą Maironiui skirtą laišką.

Marija kaip visuomeneininkė bene labiausiai žinoma tuo, kad ji 1898 m. broliui Aleksandrui Tiškevičiui priklausiusiame dvare (ten veikusioje senelių ir našlaičių prieglaudoje) įsteigė pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį, kurį lauko darbų sezono mėnesiais lankydavo dvaro kumečių ikimokyklinio amžiaus vaikai.

Tėvui mirus, Marija Tiškevičiūtė paveldėjo nedidelius Kumponų ir Šašaičių dvarelius,  buvusius netoli Jokūbavo ir garsiąją Palangos „Baltąją“ vilą. Dalį savo turto prieš mirtį Marijai paliko ir jos motina. Na o kai XIX a. pab. sesuo Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrauskienė išvyko gyventi į Lenkiją, Marijai teko pradėti administruoti ir šiai seseriai iš tėvų gautus Dimitravo ir Jazdų dvarus. 

XX a. pradžioje Lietuvoje vykstant Žemės reformai, Šašaičių dvarą valdžia suvalstybino ir išparceliavo. Palangos „Baltąją“ vilą ir keletą kitų Marijai po tėvų mirties atitekusių kurorto pastatų ji nuomodavo. „Baltoji“ vila kurortinio sezono metu būdavo išnuomojama Lietuvos valstybei, nes čia mėgo atostogauti Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona su šeima. Tuo metu viloje gyvendavo ir kai kurie Prezidentūros darbuotojai. Dalį lėšų, gautų už pastatų nuomą ir už parduotus žemės ūkio produktus, Marija skirdavo labdarai, gyventojų švietimui, gydymui, likusius pinigus – savo pragyvenimui, kelionėms. Į jas dažniausiai vykdavo su reikalais. Aplankė Didžiąją Britaniją, Airiją, Italiją, Prancūziją.

1941 m. birželio 14 d. anksti ryte (apie 3 val. nakties) sovietų valdžia Mariją suėmė ir po tardymo, Darbėnų geležinkelio stotyje įsodinę ją į vagoną per Naująją Vilnią išvežė į Rešiotų koncentracijos stovyklą, veikusią Krasnojarsko krašto Nižnij Ingašo rajone. Čia ji atsidūrė tų pačių metų liepos mėnesio pradžioje. Mariją įkalino Kraslago lagerių sistemos Belniakų lageryje. 1942 m. kovo 30 d. buvo užvesta M. Tiškevičiūtės baudžiamoji byla, balandžio 29 d. jai surašyta kaltinamoji išvada. Marija buvo kaltinama tuo, jog „būdama dvarininkė turėjo 80 ha žemės su trobesiais ir gyvuliais, žemės ūkio technikos, savo ūkyje naudojo samdomą darbą, buvo lojali Lietuvos Respublikos valdžiai, aukojo valstybės gynimo fondui, laiku mokėjo mokesčius ir prievoles maisto produktais, prižiūrėjo ir tvarkė jos žemėje buvusius kelius, tuo padarydama nusikaltimą pagal 58 straipsnio 4 punktą: pagalba tarptautinei buržuazijai nuversti komunizmą, už kurį NKVD tardytojas pareikalavo jai skirti 8 metus lagerio su turto konfiskavimu, nors 1942 m. kovo 29 d. lagerio medicininė komisija M. Tiškevičiūtę dėl jos amžiaus pripažino „visišku invalidu“. Nuosprendis jai, kaip socialiai pavojingam visuomenės elementui, Ypatingojo Pasitarimo (OSO) buvo paskelbtas tik 1943 m. sausio 13 d., kuriuo už akių buvo nuteista 3 metams kalėti, kalinimo laiką skaičiuojant nuo 1941 m. birželio 14-osios, jos suėmimo dienos. […]“[1]

Marija Tiškevičiūtė, tremtyje, o vėliau ir kalėjime atsidūrė būdama jau apie 70 metų amžiaus ir gana silpnos sveikatos, tad alinančios gyvenimo sąlygos ją labai išsekino ir ji, užsikrėtusi dizinterija, 1943 m. vasario 15 d. mirė. Palaidojimo vieta nėra žinoma.

Bene daugiausiai apie Mariją žinių surinkta Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje jos byloje, kurią sudarė sovietų valdžios atstovai.

Gilinantis į Marijos biografiją kyla klausimas, kokia aplinka galėjo suformuoti tokią asmenybę kaip Marija.

Akivaizdu, kad didžiausią įtaką formuojantis Marijos asmenybei darė ir didžiausias pavyzdys jai gyvenime buvo mama – Sofija Tiškevičienė. Ši giliai religinga, dorybinga moteris, augino ne tik savo, bet ir tris nesantuokinius savo vyro vaikus, užsiėmė labdaringa veikla. Ji  padėdavo vargingai gyvenantiems žmonėms, prie Kretingos dvaro ligoninės buvo įkūrusi našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudą, ją išlaikė. Skatinamos mamos, jau paaugusios dukros padėdavo slaugyti minėtoje ligoninėje gydomus ligonius, prižiūrėti prieglaudos gyventojus, skirdavo lėšų  skurdžiai gyvenantiems miestiečiams, mokydavo jų vaikus skaityti bei rašyti.

Grafienė Sofija itin daug dėmesio skirdavo savo vaikų išsilavinimui, tėvas Juozapas buvo itin reiklus jų išvaizdai. Dukroms mokyti ir auklėti samdydavo užsienyje gerą išsilavinimą gavusias guvernantes. Taip 1887 m. Kretingos dvare pradėjo dirbti iš Didžiosios Britanijos atvykusi Škotijos mokyklos rektoriaus dukra Margarita Senkler (Margaret Saint-Clair, 1865–1924). Ji grafaites mokė anglų kalbos ir matematikos. M. Senkler buvo vos 6 metais vyresnė už Mariją, tai jos greitai tapo geromis draugėmis. Ši jų bičiulystė tęsėsi iki pat Margaritos mirties. 1908 m. Marija studijavo ir užsienyje (Miuncheno universitete), tačiau ten mokėsi vos 3 mėnesius. Kodėl taip greit sugrįžo namo, nėra žinoma.

Kartu su M. Senkler Marija daug keliavo. Jos 4 kartus lankėsi Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, svečiavosi Margaritos tėvų namuose. 1898 m., kai Margaritos abu tėvai mirė, ji atvyko į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje. Čia gyveno ir Marijos brolis pramonininkas Antanas Tiškevičius (1866–1920). Jau būdama pilnametė Marija kartu su Margarita Vilniuje atidarė ambulatoriją. Margarita joje dirbo medicinos seserimi. Į šią įstaigą Marija investavo dalį savo turėtų lėšų. Ambulatorija veikė neilgai, nes miesto valdžia atidarė kitą tokios pat paskirties įstaigą. Vėliau Vilniuje Marija ir Margarita dar buvo įsteigusios  prieglaudą mažas pajamas gaunančioms ir savo būsto neįstengiančioms įsigyti, nuomotis moterims.

1924 m. M. Senkler netikėtai mirė. Ją grafai Tiškevičiai jau laikė savo šeimos nare, tad ir   palaidojo senosiose Palangos kapinėse buvusioje Tiškevičių šeimos kapavietėje.

Ši netektis Mariją taip giliai sukrėtė, kad ji nutarė išvykti iš Lietuvos, tų vietų, kurios jai priminė bičiulę. Du metus Marija praleido Prancūzijos Strasbūro mieste veikusiame moterų vienuolyne. 1926 m. grįžo į Lietuvą. Daugiausiai laiko praleisdavo Palangoje ir Kretingoje, kur buvo jos brolių Felikso ir Aleksandro valdos, rūpinosi tėvų jai palikto turto administravimu. Išsamią informaciją apie jį taip pat galima sužinoti iš minėtame Ypatingajame archyve saugomos Marijos bylos.

1919 m., kai mirė motina, Marija paveldėjo Jazdų palivarką, kuriam priklausė 80 ha žemės. Čia stovėjo gyvenamieji namai ir ūkiniai trobesiai. Marijai tėvai dar paliko ir 3 pastatus Palangoje, tarp kurių buvo ir viena iš dviejų pirmųjų šiame kurorte pastatytų mūrinių vilū – „Baltoji“. 1940 m. Marijai priklausiusį Jazdų palivarką sovietų valdžia nacionalizavo. 1940 m. birželio 9 d.,  kai Marijos brolio Felikso jauniausias sūnus Alfredas Marija Tiškevičiui (1913–2008) buvo suimtas Lietuvos–Vokietijos pasienyje ir pateko į nacių kalėjimą, Marija gyveno senajame mediniame Tiškevičių dvaro pastate Palangoje, buvusiame prie Rąžės upelio, panašiai toje vietoje, kur sovietmečiu iškilo kino teatras „Naglis“. 
1941 m. birželio 7 d. sudarytame ir Kretingos NKGB viršininko Petrušenko pasirašytame nutarime suimti M. Tiškevičiūtę yra nurodyta, kad tuo metu ji, būdama dvarininkė, „turėjo 80 ha žemės, 9 arklius, 15 karvių, 8 kiaules, ūkio trobesius, žemės ūkio padargų bei technikos“[2]. 1941 m. birželio 14 d. suimant Mariją, dalyvaujant Kretingos rajono vykdomojo komiteto sekretoriui Bražinskui ir Marijos namų tvarkytojai Zuzanai Piekaitei, buvo surašytas visas jos namuose buvęs turtas: 7 spintos, 18 paveikslų, 2 dideli veidrodžiai, kėdes, krėslai, stalas, kilimai, viena medinė lova, indai, krištolinės vazos, 460 knygų, 20 fotoalbumų su fotografijomis ir kt. Šis turtas turėjo būti per 10 dienų parduotas, o gauti pinigai persiųsti NKGB nurodytu adresu šių daiktų savininkui. Suimant Mariją valdžios atstovai paėmė ir jos du asmeninius antspaudus, pasą, kai kuriuos laiškus ir užrašus. Praėjus nuo suėmimo vos 8 dienoms, naciai užėmė Palangą. Kur dingo minėtas turtas ar už jį gautos lėšos, nežinoma. Atvežus Mariją į įkalinimo vietą, iš jos dar buvo „paimti vertingi ir pinigine išraiška rubliais įvertinti daiktai: asmeninis antspaudas su rankenėle, žirklės, elektrinis žibintuvėlis, žadintuvas, 3 kišeniniai sidabriniai šveicariški laikrodžiai, kuriuos savo parašu saugoti priėmė lagerio buhalteris[3]“. Tai liudija jos byloje išlikęs 1941 m. liepos 6 d. rašytas raštelis.

Iš kartu su Marija kalėjusios Danutės Graužinytės-Toropovos (gimė 1921 m.) sužinome, kad Belniakų lageryje, kuriame buvo įkalinta Marija, kalėjo apie 800 įvairiausių tautybių moterų, tarp kurių buvo daug inteligenčių, dvarininkių. Jas varydavo dirbti į mišką. M. Tiškevičiūtė jau buvo garbaus amžiaus, labai nusilpusi, tai miške jai dirbti nereikėdavo. Lageryje ji daug melsdavosi, rūpinosi visada būti tvarkinga, kiek tai įmanoma pasipuošusi. .

Ypatingasis Pasitarimas (OSO) nuosprendį M. Tiškevičiūtėi kaip socialiai pavojingam visuomenės elementui, paskelbtė 1943 m. sausio 13 dieną. Už akių ji buvo nuteista 3 metams kalėti, kalinimo laiką skaičiuojant nuo 1941 m. birželio 14-osios, jos suėmimo dienos.“[4]  Tuo metu ji jau sunkiai sirgo – 1942 m. kovo 29 d. lagerio medicininė komisija M. Tiškevičiūtę dėl jos amžiaus buvo pripažinusi „visišku invalidu.“[4].

Lietuva Marijos atminimas puoselėjamas iki šiol. 2012 m. vasario 23 d. Kretingos rajono vaikų ugdymo centras pavadintas Marijos Tiškevičiūtės vardu – Kretingos Marijos Tiškevičiūtės mokykla.

 

Naudota literatūra:

 

Tekstas paskelbtas 2022 m. sausio 28 d.

 

Nuotraukoje – grafaitė Marija Tiškevičiūtė (1871–1943). Nuotrauka sukurta
fotoateljė „Verneris ir sūnus“. Nuotraukos originalas saugomas Kretingos muziejuje 

__________________ 

[1] Romualdas Beniušis „Sovietai jos nepasigailėjo: grafaitės Marijos Tiškevičiūtės tragedija“, DELFI https://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/sovietai-jos-nepasigailejo-grafaites-marijos-tiskeviciutes-tragedija.d?id=82054739 (žr. 2021-10-25).

[2] Ten pat.

[3] Ten pat.

[4] Ten pat.

_________________________ 

Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“


Smush Image Compression and Optimization