Buorusevičātė- Šėdlauskienė Elėna

Je būčiuo gėmusi ne 1951, vuo 1991-ūju spalė pėnktōjė ėr ne gīvuolėnie vaguonė, katros rėitiejė unt Sibira, kuoki džiaugsma būtom apturiejė mona tievā, Jūzaps ėr Kuotrīna Buorusevītčē, puo keturiuolėkas bėndra gīvenėma metu sosėlaukė pėrmuojė sava kūdėkė! Tiktās 1958-āsēs, par pati Prisikielėma, aš pėrmōji karta īkviepiau Lietuvuos, katron trėmtie sokortuos sava dainuos, eilieraščiūs bova apdainiavės mona tievs, vuora.Elena Borusevičiūtė
Tou laiko, ka muokiaus Vėikšnaliu aštonmetie ėr Loukės vėdurinie muokīkluo, ka stodėjavau lietuviu kalba ėr literatūra Vilniaus universitetė, ta tonkiau, ta rečiau lonkiau sava tievėškė ėr šėldiaus pri anuos žėdėnė, katron 1979-āsēs, ka žova mona tievielis, ūžarė so traktuorio. Gimtuojė žemelė jau priglaudė ėr mūsa, trijū seserū, muotinelė, sesolė.
Muokītuojautė pradiejau 1974 metās. Dėrbau Varniu, Telšiū, Žemaitės 3-uojie, vīskopa V. Buorisevīčiaus vėdorinie muokīkluo. Kaštavuojau ėr korespondėnta dounas – dėrbau Šėlalės rajuona laikraštė redakcijuo. Bova muni patraukusi ėr kraštuotīra.
Rašau puoezėjė, pruoza, publicistika nu pat devintas klasės. Sava kūrība spausdėno rajuona, apskrėtėis, respublikinie spauduo, užsėinė lietuviu leidėniūs. Kelė eilieraštē īr itrauktė i Lietuvuos muokītuoju puoezėjės rinktėnė (1987 m.), telšiškiu literatu poezėjės rinkini „Nebijok atsigerti iš stirnos pėdos…“ (1996 m.).
Mona kūrības kelruodė žvaigždie – lietuviu kalbuos muokītuojė Misiūnienė Joana ėr švėisi atmėnėma pelniusi telšėškė literatė Krīževičātė Teklė. Muni, kap muokītuojė, žmuogo, kūrība vėsumet pratortėn. Retsīkēs rašau ėr žemaitėškā. Miegėno išlaikītė nie kėik nepakeista sava vaikīstės kaima – Traulienu tarmė. Tāp vėsumet rokoujous ėr so sūnom, so kėtās žemaitēs, neišskėront sava buvusiu ė esamū muokiniū, kartās net ėr par pamuokas. Tarmie – mona šnekamuosės ėr rašuomuosės kalbuos vaizdingoma, gīvoma, itaigoma šaltienis. Ož vėskon ton pėrmiausē eso diekinga sava tievelems, tap pat ėr pruofesuoriou Gėrdeniou Aleksėndrā, katros karto so meilė skiepėj ėr pagarba sava gimtājē muotinas kalbā.

Aple žmuogaus bovėma ėr…

Sokās pasaulė kamūlīs…
Ont anou žmuogos bestuovīns.
Ėš nervu rūka cėgarieta –
Sava gīvenėma…
Šėt rėit jau
Tas kamūlīs.
Paspīrė kuojė…

„No, jie“, – žemaitis tāp galvuojė:
Dūmelė kėlpuo pasėkuorė…
Nežėnuomībie jau rūkuorios,
Vuo anuo vėituo, – a matā? –
Blaškuomė viejie pelėnā.

Skėro mamā

Lesiau meilės grūdus
Aš ėš tamstas ronku…
Tonkē mon dar ruoduos, –
Stuovi vės pri longa…

Būdava, veizieso, –
Niekāp nesupraso, –
Lakstē kap kuoks viesols,
Pīnē jouda kasa.

Kumet pabalā tāp,
Žingsnielis paėlsa?..
Šėt – ronkas kap ledā…
Kāp? – Nebatsikelsi?!

Tamstas nier ėr nier vės…
Kamė? Kāp – tėn? Mama?! – – –
Nuvīst – žīd viel gielės…, –
Longs omžems sutema…

Mona sūnaus truobuo

Ui, nejaukē truobuo mona Sūnou, –
Sutrūniejės slėnkstielis ė truoba,
Sėinas kuoš kiaurā lapkrėstė vietras,
Kap par rieti ein pūgas, –
Vuot stuogs tat,
Širdi ver, – tėik dejou truobuos duris,
Užrūdiejosės spīnuos nebatrakinsi jau rakto,
Vuo longielis, – Dėivaliau! –
Aklos Lietuvuos ateitē – – –
Ui, nejaukē truobuo mona Sūnou…

error: Content is protected !!
Smush Image Compression and Optimization