Žilevičius Juozas

Juozas Žilevičius. Kompozitorius, muzikologas, multūros veikėjas, vargonininkas. Gimė 1891-03-28 Jėrubaičiuose (Plungės r.). Mirė 1985-08-05 Baltimorėje. Nuo 1904 m. iki 1915 m. gyveno Plungėje. 1908–1914 m. dirbo vargonininku Plungėje (subūrė chorą, surengė lietuviškų vakarų). Nuo 1915 m. studijavo Peterburgo konservatorijoje (vargonuoti mokėsi pas Z. Handšiną, kompozicijos – pas J. Vytuolį, A. Zitomirs-kį, A. Glazunovą). Konservatoriją baigė 1919 m. 1919–1920 m. buvo Vitebsko konservatorijos profesorius. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Kaune dalyvavo Liet. meno kūrėjų draugijos veikloje (jis buvo vienas iš Operos vaidyklos steigėjų), dėstė muzikos ir vaidybos mokyklose, vargonininkų ir chorvedžių kursuose. 1922–1924 m. buvo Švietimo ministerijos Meno skyriaus viršininkas. Simfoninių koncertų Kaune (1922–1924) ir dainų šventės (1924) vienas iš rengėjų. Redagavo žurnalus „Muzikos menas“ (1924–1925) ir „Muzika“ (1925). Parengė „Muzikos almanachą“ (1924), parašė muzikos vadovėlį „Jaunas dainininkas“ (kartu su Domu Andriuliu, 1927), rinko folklorą ir liaudies instrumentus. 1924–1929 m. dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje (1928 m. buvo ir direktorius). 1929 m. apsigyveno JAV. Iki 1961 m. vargonininkavo Elizabete (Niu Džersio valstija). Persikėlęs gyventi į Čikagą, įsteigė Lietuvių muzikologijos archyvą (jo fondus sudaro daugiausia J. Žilevičiaus sukaupta Lietuvos muzikos istorijos medžiaga). 1932 m. įkūrė Amerikos lietuvių parapijų chorų sąjungą, surengė dainų švenčių JAV, Kanadoje. Sudarinėjo ir skelbė liet. muzikų vardyną. Sukūrė operečių („Lietuvaitė“, „Raseinių Magdė“), kantatų, simfoniją (1919; neišliko), muzikinę komediją „Artistai“, kamerinių ansamblių, instrumentinių pjesių, dainų, bažnytinės muzikos (3 mišios, išspausdinta 1931, 1953;
mišparai, 1935), choro ir solo dainų. Harmonizavo ir išplėtojo lietuvių. liaudies dainų. Parašė monografiją „Česlovas Sasnauskas“ (1936, papildomas leidimas 1951), sudarė Č. Sasnausko vokalinių kūrinių rinkinį „Lietuviška muzika“ (1950), lietuvių liaudies ir kompozitorių dainų rinkinį „Lietuviais esame mes gimę“ (1964), parašė knygą. „Lietuvis vargonininkas išeivijoje“ (1970), straipsnių apie lietuvių muziką, muzikos recenzijų.

Informacija parengta pagal Arvydo Karaškos tekstą 

IŠSAMIAU:

Danutė Mukienė „Juozas Žilevičius“ (pirmą kartą straipsnis paskelbtas žurnale „Žemaičių žemė“, 2003 m. nr. 2)


Juozas Žilevičius gimė 1891 m. kovo 28 d. Rietavo apylinkės Jerubaičių kaime. Šiandien ne tik Žilevičių sodybos, bet ir paties kaimo jau nebėra. Bet vietos čia ypatingos. Tad, suradę progą, sukame į buvusių Jerubaičių kaimą – gal vis dėlto įvyks stebuklas ir mes atsidursime šimtamečiais medžiais apaugusioje alėjoje,
kuria į gyvenimą išėjo kompozitorius, muzikologas, Lietuvių muzikologijos archyvo Čikagoje įkūrėjas, pirmųjų Lietuvos dainų švenčių iniciatorius, muzikos instrumentų kolekcionierius Juozas Žilevičius.
Tveruose senojo miestelio gatvelės dar mena mažojo Juozuko išdaigas. Čia jis lankė pradžios mokyklą. Rietavo apylinkėse – Jerubaičiuose, Tveruose, o gal ir pačiame Rietave, prasidėjo jo pažintis su muzikos pasauliu. Anot paties J. Žilevičiaus, muzikos jis ėmė mokytis būdamas vos septynerių metų [1]. Na o vėliau buvo garsioji Palangos progimnazija. 1904 m. eksternu užbaigęs ketvirtąją jos klasę, Juozas su mama persikėlė gyventi į Plungę. Neabejotina, kad jis čia pateko tarp žmonių, kuriems muzikos pasaulis nebuvo svetimas. Tuo metu Plungės muzikos mokyklos įkūrėjas ir globėjas kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849–1902) jau buvo miręs, tačiau jo puoselėtos muzikinės tradicijos mieste dar buvo gyvos. Juozo mokytoju čia tapo Plungės vargonininkas Napoleonas Sasnauskas, o teorijos dalykų
būsimąjį muzikologą mokė Kotauskas. Būdamas keturiolikos metų Juozas jau neblogai grojo fortepijonu, kartu su buvusiais kunigaikščio Oginskio muzikos mokyklos auklėtiniais grojo Plungės kvartete. Šis jaunatviškas kolektyvas buvo mėgiamas ir plačiai žinomas. Jaunuoliams augo sparnai, tačiau gyvenimo proza po kiekvieno koncerto juos priversdavo sugrįžti į kasdienybę. Tuo metu Juozas buvo priverstas pats užsidirbti duoną. Taip jis 1908-aisiais, sulaukęs vos 17 metų, tapo Plungės bažnyčios vargonininku. Praėjus vos metams – lemtinga pažintis ir draugystė su kompozitoriumi ir dailininku M. K. Čiurlioniu. Atvykęs pas savo sužadėtinę Sofiją Kymantaitę, M. K. Čiurlionis apsistojo klebonijoje, nemažai bendravo su jaunuoju Plungės vargonininku J. Žilevičiumi. Šiai jų pažinčiai buvo lemta tęstis ir kitais metais. Tai Juozą skatino gilesniems muzikos ir savo gyvenimo kelio apmąstymams. Juozas nutarė mokytis toliau ir išvažiavo studijuoti į Varšuvą. Jo mokytojais tapo profesoriai M. Suržinskis ir V. Lipovskis. Trumpam sugrįžęs iš Varšuvos į Plungę, vėl grodavo vargonais. 
Lemtinga J. Žilevičiui Plungėje buvo pažintis ir su iškiliu to meto Peterburgo universiteto profesoriumi E. Volteriu, tyrinėjusiu Lietuvos etnografiją ir paskatinusį J. Žilevičių rinkti žemaičių krašto dainas. Pirmąsias savo surinktas Plungės ir Tverų apylinkių senąsias liaudies dainas į Peterburgą profesoriui Juozas nusiuntė dar 1911 m. Šiomis žemaitiškomis dainomis tuo metu itin susidomėjo Česlovas Sasnauskas. Jis užmezgė pažintį su jaunuoju žemaičių muziku, su juo susirašinėjo.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Žilevičius atsidūrė Peterburge, kur gyveno 1914–1919 m. Čia jo globėju tapo Č. Sasnauskas. Gavęs jo rekomendaciją, Juozas pradėjo dirbti Šv. Kotrynos gimnazijos chorvedžiu, Č. Sasnauskas jam padėjo pasirengti ir stojimui į Imperatoriškąją konservatoriją. Jis toliau mokėsi groti
vargonais (mokytojas Ž. Handšinas), kompozicijos žinias gilino pas A. Žitomirskį, J. Vytuolį, A. Glazunovą. 
Gyvendamas Peterburge, J. Žilevičius tapo P. Galaunės pagalbininku. Jie kartu dirbo ieškodami į Rusiją išvežtų Lietuvos valstybei priklausiusių kultūros vertybių. Jo dėka buvo išsaugoti ir Č. Sasnausko rankraščiai.
Baigęs Imperatoriškąją konservatoriją, J. Žilevičius turėjo du metus atidirbti Vitebske – 1919–1920 m. tenykštėje konservatorijoje dirbo dėstytoju. Čia jam suteiktas
profesoriaus laipsnis.
1920 m. grįžęs į Lietuvą, J. Žilevičius sukūrė nemažai dainų, kitų nedidelių muzikinių kūrinių, įsijungė į 1920 m. pradžioje įkurtos Lietuvių meno kūrėjų draugijos veiklą, rūpinosi visuomenės estetinio auklėjimo ir švietimo reikalais, organizavo simfoninės muzikos koncertus bei kitus muzikinius kūrinius Kaune, tuo
sudarydamas galimybę visuomenei geriau susipažinti ne tik su lietuvių, bet ir užsienio šalių profesionaliąja muzika. Tuo pat metu jis dėstytojavo Kauno muzikos ir vaidybos mokyklose. 1920 m. Kaune buvo įkurta Operos taryba, kurios nariu kartu su Stasiu Šilingu, Kipru Petrausku, Juozu Tallat-Kelpša buvo ir Juozas Žilevičius. 1922–1924 m. jis buvo Švietimo departamento meno skyriaus viršininkas. Tuo laikotarpiu (1925 m.) J. Žilevičius pasirūpino išleisti M. K. Čiurlionio kūrinius. Jis savo darbe daug dėmesio skyrė jaunimui – bendrojo lavinimo mokykloms parengė muzikos ir dainavimo programą. Publikacijas muzikos istorijos, jaunimo muzikinio auklėjimo ir kitomis visuomenės estetinio ugdymo temomis skelbė spaudoje.
1923 m. liepos 27 d. pirmąjį kartą atlikta J. Žilevičiaus simfonija f-mol I d. ir „Karo šokis“. 
1924 m. J. Žilevičiaus iniciatyva suorganizuota pirmoji Lietuvos dainų diena. Joje skambėjo ir J. Žilevičiaus sukurta daina „Vilnius“.
Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, Juozas Žilevičius išvyko dirbti į Klaipėdą. Čia jis gyveno 1924–1928 metais. Uostamiestyje J. Žilevičius įsijungė į „Aukuro“ draugijos, kuri rūpinosi lietuvybės puoselėjimu šiame krašte, veiklą.
Iš pradžių Klaipėdoje jis dirbo mokykloje (nuo 1927 m. pavasario – Klaipėdos muzikos mokyklos direktorius), vadovavo chorui, rinko Klaipėdos krašto senąsias liaudies dainas, 1924–1925 m. leido žurnalą „Muzikos menas“ (vėliau – „Muzika“).
J. Žilevičius – vienas iš aktyviausių muzikų 1925 m., organizavusių M. K. Čiurlionio 50-ųjų gimimo metinių minėjimą Kauno valstybės teatre.

1927 m. jis suorganizavo Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventę ir jos išvakarėse surengė savo surinktų lietuvių liaudies muzikos instrumentų bei Petrapilyje ir Lietuvoje surinktos muzikologinės medžiagos parodas (didžiąją šių eksponatų dalį Gargžduose gaisras sunaikino per II-ąjį pasaulinį karą). 1928 m. birželio mėn. klaipėdiečiams parodyta J. Žilevičiaus iniciatyva Klaipėdos muzikos mokykloje pastatyta Šarlio Guno opera „Faustas“.

Klaipėdos laikotarpiu Lietuvoje, o ypač pajūryje, buvo populiari J. Žilevičiaus daina „Anoj pusėj ežero“. Ji kartu su kita J. Žilevičiaus „Joninių daina“ buvo atliekama ir per 1928 m. Kaune įvykusią antrąją Tautų dainų dieną.
1929 m. J. Žilevičius išvyko gyventi į JAV. Čikagoje jis įsteigė Lietuvių muzikologijos archyvą, kurio didžiąją dalį sudaro jo paties surinkta lietuvių muzikos istorijos medžiaga.
J. Žilevičiaus iniciatyva įkurta Amerikos lietuvių parapijų chorų sąjunga, surengta nemažai dainų švenčių. 1936 m. jis parašė monografiją apie Č. Sasnauską. Gyvendamas JAV, sudarinėjo ir skelbė lietuvių muzikų vardyną, sukūrė operetes „Lietuvaitė“, „Raseinių Magdė“, nemažai kantatų, simfoniją, instrumentinių pjesių, dainų, kitų muzikinių kūrinių.
Iki 1961 m. J. Žilevičius dirbo Niū Džersio valstijos Elizabeto bažnyčios vargonininku. 
Mirė J. Žilevičius 1985 metais. 

Naudota literatūra:
1. Mašinraštis. 1922 OL. 17. LMAB RS, f. 12.
2. Irena Skomskienė. „Juozas Žilevičius“. Rietavas. – Kaunas, 1992, p. 260–269.

*** 

Juozas Žilevičius

 

Parengė Danutė Mukienė

 

Juozas Žilevičius – vienas iškiliausių žemaičių muzikų. Jis yra pirmųjų lietuvių dainų švenčių organizatorius. J. Žilevičiaus muzikinio gyvenimo pradžia glaudžiai susijusi su Rietavo ir Plungės kunigaikščių Oginskių orkestrų mokyklomis bei jų auklėtiniais.

Gimė J. Žilevičius 1891 m. kovo 28 d. dabartinio Plungės rajono Jerubaičių kaime. Pradžios mokyklą baigė Tveruose. Jo mama tarnavo akmistrine Rietavo dvare, tai būsimasis muzikas augo kunigaikščių rūmų aplinkoje. Savo biografijoje jis yra rašęs, kad mokytis muzikos pradėjo turėdamas septynerius metus. Iš pradžių – Rietavo orkestro mokykloje.

1904 m., kai jis eksternu išlaikė baigiamuosius egzaminus Palangos progimnazijoje, su mama persikėlė gyventi į Plungę. J. Žilevičiui atvykus į šį Žemaitijos miestą, kunigaikščių Oginskių įkurta muzikos mokykla jau buvo uždaryta, tačiau muzikinis gyvenimas mieste buvo gana gyvas – tuo laiku veikė kamerinės muzikos būrelis, kuriame grojo vadinamieji „oginskiukai” – buvę Oginskio rūmų orkestro mokyklos auklėtiniai. Į šį orkestrą greitai įsijungė ir J. Žilevičius. Jis kartu su orkestru koncertuodavo ir Plungėje vykusiuose pirmuosiuose lietuviškuose vakaruose – skambindavo fortepijonu. Orkestre grojo ir Jonas Petkūnas, N. Sasnauskas, pianinu skambindavo jo žmona. Tuo laiku šis būrelis surengė nemažai labdaros vakarų, kuriuose atlikdavo N. Naujalio, M. Petrausko, Č. Sasnausko ir daugelio kitų iškilių kompozitorių kūrinius.

Plungėje J. Žilevičius mokėsi privačiai – pas vargonininką Napoleoną Sasnauską groti vargonais, o pas Kotauską – muzikos teorijos dalykų. Turėdamas 14 metų jau stebindavo savo muzikiniais sugebėjimais.

Būdamas 17 metų J. Žilevičius Plungėje pradėjo dirbti vargonininku (1908 m.) ir šias pareigas ėjo iki 1914 m. Tuo laiku jis su motina gyveno netoli bažnyčios buvusioje špitolėje. 1908-1909 metais J. Žilevičius Plungėje bendravo su čia pas savo sužadėtinę S. Kymantaitę atvykstančiu dailininku ir kompozitoriumi M. K. Čiurlioniu. Svečias apsigyvendavo klebonijoje ir nemažai laiko praleisdavo kartu su J. Žilevičiumi. M. K. Čiurlionis jaunąjį vargonininką paskatino ir tolimesnėms muzikos studijoms.

Didelę įtaką J. Žilevičiui padarė ir Peterburgo universiteto profesorius, Žemaitijos etnografijos tyrinėtojas E. Volteris. Jis buvo atvykęs į Plungę ir gyveno pas J. Žilevičių. Jo paragintas J. Žilevičius ėmė užrašinėti senąsias Plungės krašto dainas. Surinkęs jas siųsdavo profesoriui į Peterburgą.

Dirbdamas vargonininku J. Žilevičius vadovavo ir Plungės chorui, kurio repertuare daugiausia būdavo lietuviškos dainos. Kolektyvas koncertuodavo Plungėje, Žemaičių Kalvarijoje, kitose Žemaitijos vietose, o per koncertus surinktas lėšas dažniausiai skirdavo labdarai.

Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, J. Žilevičius atsidūrė Peterburge, kur jį ėmėsi globoti Č. Sasnauskas, su kuriuo J. Žilevičius susirašinėjo gyvendamas Plungėje.

1915-1918 m. J. Žilevičius dirbo Peterburgo Kotrynos berniukų gimnazijos mokytoju (chorvedžiu). Čia jis pasirengė egzaminams į Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją, kurioje nuo 1915 m. jis studijavo vargonų klasėje, vėliau – kompozicijos teorijos klasėje. Po to jis dar mokėsi Peterburgo Archeologijos ir Meno istorijos institutuose. Konservatorijoje studijas baigė 1919 m. Besimokydamas paskutiniame Konservatorijos kurse, jis bendradarbiavo su P. Galaune, ieškodamas Rusijoje įvairiais keliais atsidūrusių kultūros vertybių. Tokių paieškų dėka buvo surasti ir Č. Sasnausko rankraščiai.

1919-1920 metais J. Žilevičius privaloma tvarka dirbo Vitebsko konservatorijoje – dėstė teorines disciplinas. Čia jam buvo suteiktas ir profesoriaus laipsnis.

1920 m. grįžo į Lietuvą. Iš karto įsijungė į Lietuvių meno kūrėjų draugijos, kuri buvo įkurta 1920 m. sausio 29 d., muzikos sekcijos veiklą. Jis tapo šios draugijos muzikinių renginių organizatoriumi Kaune, taip pat ir 1924 metais įvykusios pirmosios Lietuvių dainų šventės pagrindiniu rengėju. Joje buvo atlikta ir J. Žilevičiaus daina „Vilnius”.

Darbas, kurį J. Žilevičius atliko Kaune, daug kuo prisidėjo prie to, kad Lietuvoje pradėtų klestėti profesionalusis menas.

1922 m. lapkričio 11 d. J. Žilevičius buvo paskirtas Lietuvos Švietimo departamento Meno skyriaus viršininku. Jo rūpesčiu spaudai parengti ir 1925 m. išleisti M. K. Čiurlionio kūriniai. Dirbdamas minėtame departamente, jis bendrojo lavinimo mokykloms parengė dainavimo ir muzikos dėstymo programas, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. J. Žilevičius savo publikacijas spausdindavo tuo metu populiariuose „Muzikos meno”, „Muzikos”, „Muzikos almanacho” leidiniuose, kuriuos yra ir redagavęs.

1923 m. liepos 27 d. Lietuvoje pirmą kartą buvo atlikta J. Žilevičiaus simfonija f-mol I d. ir „Karo šokis”.

Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, J. Žilevičius atsidūrė Klaipėdoje. Čia jis įsijungė į uostamiesčio kultūriniu gyvenimu besirūpinančios „Aukuro” draugijos veiklą. Klaipėdoje iš pradžių jis dirbo muzikos mokyklos dėstytoju – mokė teorinių disciplinų, vadovavo chorui. Nuo 1927 m. pavasario J. Žilevičius buvo šios mokyklos direktorius ir pasirūpino, kad Klaipėdoje daugiau dėmesio būtų skiriama choro vadovų rengimui.

Gyvendamas Klaipėdoje jis toliau rinko ir lietuvių tautosaką, etnografinius bei kitus kultūros paveldo eksponatus, ypač senus muzikos instrumentus. Jis subūrė ir vadovavo lietuvių tautosakos rinkėjų būreliui.

Žilevičiaus mokinys buvo Jonas Švedas.

Klaipėdoje J. Žilevičius leido žurnalą „Muzikos menas” (vėliau – „Menas”).

  1. Žilevičiaus iniciatyva 1927 m. birželio 6 d. įvyko Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė, kurios metu buvo atidaryta ir J. Žilevičiaus per ekspedicijas surinktų muzikos instrumentų kolekcija (ji sudegė per Antrąjį pasaulinį karą, JAV išliko tik šios kolekcijos metrikų knyga ir nuotraukos).

1929 m. J. Žilevičius visam laikui išvyko gyventi į JAV. Elizabete jis iki 1961 m. dirbo vargonininku. Čikagoje J. Žilevičius įsteigė Lietuvių muzikologijos archyvą, kuriam paskyrė savo paties 50-ies metų santaupas. 1974 m. šis archyvas jau turėjo apie 300 tūkst. eksponatų.

  1. Žilevičius JAV rengė dainų šventes, kūrė operetes, simfonijas, kantatas, bažnytinę muziką, aktyviai bendradarbiavo spaudoje ir kt. Jo iniciatyva buvo įkurta ir Amerikos lietuvių parapijų chorų sąjunga.

Mirė J. Žilevičius 1985 m.

 

 

Smush Image Compression and Optimization